Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Kaip mes gyvename

K. Ashenburg. Nepagražinta prausimosi istorija

2008-03-17 (19) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (275)
    Share

Šiuolaikinis vakariečių gyvenimas be dušo yra neįsivaizduojamas, tačiau žmonija prieš išrandant muilą ir dezodorantą kažkaip išgyveno. Ir ne tik išgyveno, bet susilaukdavo palikuonių ir džiaugdavosi pilnaverčiu gyvenimu. Pažiūrėjus iš dabartinių pozicijų, tai atrodo tikrai keistokai.

Šiuolaikiniam vidutinės klasės Šiaurės Amerikos gyventojui žodis „švarus“ reiškia kasdienį be išimties prausimąsi po dušu ir dezodoranto naudojimą. XVII a. prancūzui aristokratui tai reiškė, kad jis kasdien keisdavosi savo lininius marškinius ir rankomis pasipliuškendavo vandenyje, tačiau niekada vandeniu ar muilu nelietė likusio savo kūno. I amžiuje gyvenusiam romėnui prausimasis buvo dvi ar daugiau valandos taškymosi, mirkymosi ir kaitinimosi įvairaus karštumo garuose, prakaitavimo ir galiausiai viso kūno tepimosi aliejumi; ir visa tai buvo daroma kasdien – būryje žmonių, tačiau be muilo.

Nors švarumą galima pamatyti akimis ir užuosti nosimi, visgi jis labiau egzistuoja žmogaus sąmonėje. Kiekviena kultūra šią sąvoką apibrėžia savaip, išsirinkdama tai, kas, jų nuomone, yra aukso vidurys tarp „purvino“ ir „pernelyg tvarkingo“.

Taigi higiena visada būdavo ta patogi „lazda“ mušti žmonėms, kurie viską suprasdavo ne taip, kaip reikia. Pašaliečiai paprastai klysta dėl nešvaros. Senovės egiptiečiai manė, kad dulkėtu kūnu sėdėti nejudančiame vandenyje (kaip tai darė graikai) buvo nevykusi mintis. XIX a. pabaigoje amerikiečiai buvo šokiruoti europiečių nešvaros; naciai skelbė, kad žydai – nešvari tauta. Bent jau nuo Viduramžių laikų Europos keliautojams patikdavo įvardinti pačias nešvariausias žemyno šalis – laurai paprastai atitekdavo Prancūzijai ar Ispanijai. Kitos tautos kartais atrodo įtartinai švarios, kaip, pavyzdžiui, musulmonai, kurių kūno gramdymas ir genitalijų šveitimas stulbino europiečius ištisus šimtmečius. Musulmonai skolingi neliko – jie europiečius laiko absoliučiais ištvirkėliais.

Dauguma šiuolaikinių žmonių galvoja, kad iki XX a. buvo nedaug prausiamasi, ir man rašant apie tai knygą dažniausiai užduodamas klausimas, kuris skambėjo su tam tikru pasijaurėjimu, buvo: „Bet argi jie nesmirdėjo?“ Kaip sakė Šv. Bernardas, kai dvokia visi, niekas to dvoko neužuodžia. Kitų žmonių kūnų kvapas buvo „vandenynas“, kuriame skendėjo mūsų protėviai, ir jie buvo įpratę prie kasdienio sauso prakaito aromato. Tai buvo dalis jų pasaulio, greta valgio, rožių, atliekų, pušų miškų ir trąšų kvapų. Prieš dvidešimt metų lėktuvų salonai, restoranai, viešbučio kambariai ir daugelis kitų viešų patalpų skendėjo cigarečių dūmuose. Dauguma mūsų niekada to net nepastebėjo. Dabar, kai šiose vietose paprastai yra nerūkoma, įėję į kambarį, kur sklando tabako kvapas, mes įžeisti atsitraukiame. Prie kvapų priprantama ir juos užuosti išmokstama.

Šiuolaikiniams vakariečiams jų švaros apibrėžimas atrodo neišvengiamas, visuotinas ir amžinas. Tai nėra vienas iš tų sudėtingų kultūrinių kūrinių, kurį nuolatos reikia tobulinti.

Grėsmingiausias su bloga higiena sietinų kvapų aspektas yra tas, kad mes, būdami nuolatos apie tai perspėjami, galėjome būti kalti dėl šių kvapų, net patys to nežinodami. Niekada negalėjome būti tikri, kad esame pakankamai švarūs. Asmeniškai man, geriausias moteriškumo pavyzdys buvo ant Kotex bukleto apie menstruacijas, kuris skelbė: „Dabar Jūs jauna ledi“, pozavęs modelis. Žinoma, ant šios šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis, su pažo šukuosena ir šviesiai mėlyna suknele tobulybės kūno niekada nebuvo nė vieno nereikalingo plaukelio ir jis amžinai kvepėjo kūdikių pudra. Aš žinojau, kad mano plaukų spalva niekuomet nebus tokia tobula kaip jos, bet didžioji mano pasaulio dalis sakė, jog aš turiu pamėginti ją išgauti.

Tuo tarpu vyrams skirtos reklamos skelbė, kad jie karjeros tikrai nepadarys, jeigu nenaudos muilo ir dezodoranto; tuo tarpu moterys jaudinosi, kad niekas nenorės su jomis mylėtis, jeigu jų kūnai nebus nepriekaištingai švarūs. Todėl nieko stebėtino, kodėl antras dažniausias klausimas, kurį aš išgirdau rašydama šią knygą (beje, beveik visuomet užduotas moterų) – buvo retorinis: „Kaip jie galėjo pakęsti vienas kito kvapą mylėdamiesi?“

Iš tiesų nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad gimstamumo koeficientas kada nors nukrito todėl, kad žmonės buvo per daug smirdantys. Ir nors šiuolaikiniams žmonėms tai sunku pripažinti, ryšys tarp sekso ir bekvapio švarumo nėra nei pastovus, nei nuspėjamas. Senovės egiptiečiai darė viską, kad būtų švarūs, tačiau abiejų lyčių atstovai tepdavo savo genitalijas kvepalais, skirtais sustiprinti ir pabrėžti jų natūralų aromatą.

Dauguma senovės civilizacijų, tiesą sakant, pripažino, kad tinkamomis aplinkybėmis natūralus kūno aromatas gali būti galingu afrodiziaku. Napoleonas ir Džozefina savo laikmečiu buvo perdėtai pedantiški, kadangi jie kasdien ir ilgai maudydavosi karštoje vonioje. Tačiau kampanijos metu Napoleonas Džozefinai rašė: „Į Paryžių grįšiu rytoj vakare. Nesimaudyk.“ Kadangi daug skaičiau apie švarumą, žmonės pradėjo pasivedėti mane į šalį ir išpažinti savo tiesas: kai kurie nenaudojo dezodoranto, tik prausdavosi su muilu ir vandeniu; kai kurie kasdien nesiprausdavo po dušu ar vonioje. Du rašytojai man papasakojo apie savo maudymosi prietarus: dideliam projektui artėjant į pabaigą, jie liaudavosi trinkti savo plaukus iki kol darbas nebus baigtas. Viena moteris išsipasakojo, kad jos vyras jau maždaug 20 metų bent tris kartus per dieną ilgai maudosi po dušu: jai norėtųsi, ji ilgesingai tarė, sužinoti, kaip jos vyras „iš tikrųjų“ kvepia.

Tai, kad žmonės savo nukrypimus nuo normos pasakojo slapčia, man tik patvirtino, kaip kruopščiai mes buvome „ištreniruoti“: rizikuoti kvepėti kaip žmogus yra nusižengimas; mūsų tikslas kvepėti kaip egzotinis vaisius ar sausainis. Standartai, apie kuriuos mes skaitome žurnaluose ir matome per televiziją, yra sterilizuoti ir sintetiniai.

Kas gali būti labiau rutiniška ir dar banaliau negu pasiimti vandens ir muilo ir eiti praustis? Tačiau šis procesas mums primena kai kuriuos mums žinomus giliausius jausmus ir impulsus. Beveik kiekvienoje religijoje vanduo ir prausimasis yra grakštumo, atleidimo, atgimimo simboliai. Viso pasaulio maldininkai prausiasi prieš maldą – arba tiesiogine prasme, kaip tai daro musulmonai, arba metaforiškai, kaip, pavyzdžiui, daro katalikai, panardindami savo pirštus į šventą vandenį prie įėjimo į bažnyčią.

Tipiška sąsaja tarp purvo ir kaltės, tarp švarumo ir nekaltumo, yra giliai „įaugusi“ į mūsų kalbą – galbūt į mūsų psichiką. Mes kalbame apie purvinus juokelius ir pinigų plovimą. Kai verslo susitikime ar vakarėlyje savo kalbomis per daug priartėjame prie kažko amoralaus, mes sakome: „Norėjau palįsti po dušu“. Poncijus Pilotas, nuteisęs Jėzų mirties bausme, nusiplovė rankas; o ir Ledi Makbet, įtikinusi savo vyrą nužudyti Dankaną, neįtikinamai teigia: „Šiek tiek vandens apvalys mus nuo šio veiksmo“. Vonios ir panardinimas taip pat susijusios su tam tikromis apeigomis, žyminčiomis perėjimą iš vienos gyvenimo stadijos į kitą – anoniminio kūdikio tapimą įvardintu bendruomenės nariu, nuo viengungystės iki santuokos, nuo gyvenimo iki mirties.

Viena iš labiausiai paplitusių apeigų yra mirusiųjų prausimas – veiksmas, kuris neturi jokios praktinės naudos, tačiau turi gilią simbolinę prasmę. Paskutinis žydų mirusiųjų kūnų prausimas yra iškilminga laidotuvininkų bendruomenės atliekama ceremonija, kurios metu kūnas laikomas vertikaliai, o tuo metu per jį perpilamos 24 kvortos vandens. Kitos tautos – japonai, airiai, javiečiai – mirusiųjų prausimą paveda šeimos nariams arba kaimynams. Tačiau visose tautose mirusiojo prausimu išreiškiama jam pagarba – kad jis paskutinės savo kelionės metu į paskutinę poilsio vietą keliautų švarus. Klimatas, religija ir požiūriai į privatumą bei individualumą taip pat daro įtaką mūsų prausimosi būdui. Daugeliui šiuolaikinių Vakarų gyventojų kai kurių veiksmų atlikimas reikalauja daugiau vienatvės negu nuogų kūnų mazgojimas. Senovės romėnams prausimasis buvo socialinis įvykis, beje, kaip šiandien tai yra šiuolaikiniams japonams, turkams ir suomiams.

Kultūrose, kur grupės solidarumas yra daug svarbesnis negu asmenybė, nuogumas kelia mažiau problemų, ir ten nereikalaujama iššveistų, bekvapių kūnų. Keičiantis šioms vertybėms, keičiasi ir „švarumo“ apibrėžimas.

Parengta pagal The Times

Šaltinis: Politika.lt

Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(5)
Komentarai (19)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
22(1)
18(2)
17(0)
16(0)
16(7)
15(1)
12(3)
12(0)
12(1)
Savaitės
66(0)
66(0)
64(0)
59(7)
57(0)
Mėnesio
235(8)
105(22)
86(0)
82(3)