Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Barbara Demick „Neturime ko pavydėti: Šiaurės Korėjos kasdienybė“. Pirma dalis: susikibę tamsoje

2011-04-11 (43) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (220)
    Share

Knyga „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“ (šiais metais lietuviškai išleido leidykla „Metodika“) gimė iš originalių žurnalistės Barbaros Demik straipsnių – 2001 metais ji išvažiavo į Seulą dirbti „Los Angeles Times“ korespondente Šiaurės ir Pietų Korėjose.

Pasak žurnalistės, „tuo metu žurnalistams iš Amerikos buvo ypač sunku patekti į Šiaurės Korėją. Tačiau net ir patekusi į šalį pamačiau, kad ten beveik neįmanoma kurti reportažų. Vakariečiams žurnalistams būdavo skiriami „asmens sargybiniai“, kurie privalėdavo užtikrinti, kad nevyktų jokie neteisėti pokalbiai ir būtų tiksliai laikomasi nustatyto paminklų lankymo maršruto. Su paprastais gyventojais bendrauti buvo draudžiama. Nuotraukose arba per televiziją matyti žąsies žingsneliu kariniuose paraduose žingsniuojantys arba masiniais gimnastikos pratimais savo vadovus pagerbiantys Šiaurės Korėjos gyventojai atrodė tarsi robotai. Vartydama nuotraukas mėginau įžiūrėti, kas slypi už tų bejausmių veidų. Pietų Korėjoje susipažinau su šiaurės korėjiečiais, kurie pabėgo į Pietų Korėją arba Kiniją, ir tada man pradėjo ryškėti tikrasis Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos gyvenimas“. Knygoje, pasitelkus per septynerius metus sukauptus pokalbius su Šiaurės korėjiečiais pabėgėliais, atkuriama totalitarinio režimo pavergtos Šiaurės Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos kasdienybė: badas, didžiulis energetinių išteklių stygius, masinė propaganda, nuolatinis teroras, Didžiojo Vado kultas ir kitos konkrečių šalies piliečių gyvenimo realijos. Portalas bernardinai.lt pateikė trumpą Barbaros Demick knygos „Neturime ko pavydėti: Šiaurės Korėjos kasdienybė“ ištrauką, kurią pristatome žemiau.

Pažvelgę į naktines tolimųjų Rytų Palydovo nuotraukas pamatysite vietą, kurioje keistai maža šviesų. Tas tamsus plotas yra Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika.

Tokios šalys, kaip Pietų Korėja, Japonija, o dabar jau ir Kinija, palyginti su ta paslaptinga juoda dėme atrodo pakankamai apšviestos. Reklaminiai stendai, automobilių ir gatvių šviesos, neoninės greitojo maisto restoranų iškabos šviečia kaip maži balti taškeliai net ir iš šimtų mylių aukščio, o tai rodo, kad žmonės ten naudoja elektros energiją, kaip ir įprasta dvidešimt pirmajame amžiuje. Ir staiga, viduryje, plyti beveik Anglijos dydžio juoda dėmė. Sunku suvokti, kad šalis, turinti 23 milijonus gyventojų, gali atrodyti tuščia kaip vandenynas. Šiaurės Korėja yra tiesiog tuštuma.

Šalis paniro į tamsą devintojo dešimtmečio pradžioje. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, kuri savo seniems komunistinio režimo sąjungininkams tiekdavo pigų kurą, netvirta ir neproduktyvi Šiaurės Korėjos ekonomika žlugo, elektrinės surūdijo ir virto griuvėsiais, šviesos užgeso. Išalkę žmonės pradėjo ardyti elektros stulpus, vogti varinės vielos gabalėlius ir keisti juos į maistą. Saulei nusileidus, šalies kraštovaizdis papilkėja, mažus, neteisėtai užimtus namelius praryja naktis ir ištisi kaimai paskęsta tamsoje. Net ir kai kuriuose parodomosios sostinės Pchenjano rajonuose naktį eidamas gatve kartais neįžiūri kitoje gatvės pusėje stovinčių pastatų.

Iš šalies žiūrint, ta tuštuma, kuria šiandien pavirto Šiaurės Korėja, primena nuošalius Afrikos arba pietryčių Azijos kaimelius, kurių dar nepasiekė civilizacija ir elektra. Tačiau Šiaurės Korėja nėra besivystanti šalis – tai šalis, kuri iškrito iš išsivysčiusio pasaulio gretų. Bet kurioje didesnėje Šiaurės Korėjos pakelėje apstu įrodymų to, kas kažkada čia buvo ir kas buvo prarasta, – tarsi skeletai styro surūdiję elektros įrenginių laidai, kurie kadaise driekėsi per visą šalį.

Vidutinio amžiaus Šiaurės korėjiečiai gerai prisimena tuos laikus, kai turėjo daugiau elektros energijos (ir maisto), negu jų proamerikiečiai pusbroliai Pietų Korėjoje. Dėl to dar sunkiau susitaikyti su pažeminimu, kad dabar vakarais visi gyventojai turi sėdėti tamsoje. Devintojo dešimtmečio pradžioje JAV pasiūlė Šiaurės Korėjai energetinę pagalbą mainais už tai, kad šalis atsisakytų branduolinio ginklo programos. Tačiau susitarimas žlugo po to, kai prezidento Bušo administracija apkaltino Šiaurės Korėją pažadų nesilaikymu. Šiaurės korėjiečiai su kartėliu skundžiasi dabartine tamsa, dėl kurios vis dar kaltina JAV sankcijas. Jie negali vakarais skaityti, negali žiūrėti televizoriaus. Kartą stambaus sudėjimo vietinis apsaugos darbuotojas kaltinančiu tonu man pasakė: „Be elektros mes neturime kultūros.“

Tačiau tamsa turi ir savų privalumų. Ypač jeigu esi paauglys ir susitikinėji su tuo, su kuo kiti tavęs neturėtų matyti.

Kai suaugusieji atsigula į lovą, o žiemą tai būna apie 19 valandą, visai nesunku nepastebėtam išslinkti iš namų. Tamsa suteikia privatumą ir laisvę – tai, ką Šiaurės Korėjoje rasti sunku lygiai taip pat, kaip ir elektrą. Apsigaubęs nematomumo skraiste gali daryti ką panorėjęs, nesirūpindamas, kad tave pamatys smalsios tėvų, kaimynų ar slaptosios policijos akys.

Sutikau daug šiaurės korėjiečių, kurie pasakojo, kaip pamilo tamsą, tačiau vienos paauglės ir jos draugo istorija man paliko didžiausią įspūdį. Jai buvo dvylika, kai sutiko trejais metais vyresnį jaunuolį iš kaimyninio miestelio. Pagal sudėtingą Šiaurės Korėjos socialinių sluoksnių sistemą jos šeima užėmė žemesniąją padėtį. Jei kas nors būtų viešai pamatęs juodu kartu, tai būtų sužlugdę vaikino karjeros galimybes ir sugadinę jos – skaisčios jaunos merginos – reputaciją. Taigi jų pasimatymai apsiribojo tik ilgais vakariniais pasivaikščiojimais. Šiaip ar taip daugiau nebuvo ką veikti. Devintojo dešimtmečio pradžioje, kai jie pradėjo rimtai susitikinėti, dėl elektros trūkumo nedirbo nė vienas restoranas ar kino teatras. Jie susitikdavo po vakarienės. Mergaitė prisakė savo draugui nesibelsti į duris, kad vyresnėms seserims, jaunesniam broliui ir ilganosiams kaimynams nekiltų nereikalingų klausimų. Jų šeima ankštai gyveno ilgame siaurame pastate, už jo stovėjo bendra išvietė, kuria naudojosi dar tuzinas šeimų. Namus nuo gatvės skyrė balta siena, aukštumo sulig akimis. Jaunuolis už jos rado vietelę, kur temstant jo niekas nematydavo. Žingsnių garsą nustelbdavo kaimynų klegesys ir plaunamų indų keliamas arba iš tualeto sklindantis triukšmas. Vaikinas jos laukdavo ištisas valandas, kartais dvi ar tris. Laikas nerūpėjo. Gyvenimo ritmas Šiaurės Korėjoje yra daug lėtesnis. Niekas nesegėjo laikrodžių. Mergaitė pasirodydavo, vos tik jai pavykdavo ištrūkti iš šeimos. Išėjusi į lauką ji panirdavo į tamsą ir iš pradžių nieko nematydavo, bet aiškiai jausdavo jo buvimą. Ji nesirūpindavo dėl nepadažyto veido – tamsoje tai niekam nerūpėjo. Kartais vilkėdavo savo mokyklinę uniformą: iš susiglamžiusios sintetinės medžiagos pasiūtą kelius dengiantį tamsiai mėlynos spalvos sijoną, baltą palaidinę ir raudoną kaklaraištį. Ji buvo pakankamai jauna ir nesijaudino dėl savo išvaizdos.

Iš pradžių jie eidavo tylėdami, po kiek laiko imdavo šnabždėtis, o kai išeidavo už kaimo ribų ir atsipalaiduodavo, galėdavo kalbėti įprastu balsu. Laikydavosi rankos atstumu vienas nuo kito, kol įsitikindavo, kad niekas jų nepamatys.

Kelias iškart už miesto vedė į medžių tankymę, į karštųjų versmių poilsiavietės teritoriją. Kažkada tai buvo žinomas kurortas – 55 laipsnių šilumos vandenys pritraukdavo pilnus autobusus turistų iš Kinijos, kurie čia tikėdavosi pagyti nuo artrito ir diabeto. Tačiau dabar kurortas veikdavo retai. Prie įėjimo telkšojo stačiakampio formos baseinas akmeninėmis sienomis, takeliai buvo apsodinti pušimis, japoniškais klevais ir mėgstamiausiais mergaitės medžiais – ginkmedžiais, kurie rudenį mesdavo švelnius gelsvos garstyčių spalvos lapus, stebinančius tobula rytietiškų vėduoklių forma. Aplinkinių kalvų medžius žmonės iškirto malkoms, tačiau augančių šalia karštųjų versmių nelietė iš pagarbos jų grožiui.

Visa kita čia buvo apleista. Nekarpyti medžiai, suskilinėję akmeniniai suolai, tarsi supuvę dantys išretėjusios šaligatvio plytelės. Devintojo dešimtmečio viduryje Šiaurės Korėjoje beveik viskas buvo nudėvėta, sulaužyta ir neveikė. Šalyje tikrai būta geresnių laikų. Tačiau naktį tie trūkumai ne taip badė akis. Drumzliname žolėmis užakusiame karštųjų versmių baseine švytėjo viršum jo tvyrančio dangaus atspindys.

Naktinis Šiaurės Korėjos dangus yra išskirtinis. Gali būti, jog tai vienas nuostabiausių dangaus skliautų šiaurės rytų Azijoje, vienintelė vieta, kurioje nėra anglių dulkų, Gobio dykumos smėlio ir anglies dioksido, dusinančio visą likusį kontinentą. Anksčiau Šiaurės Korėjos fabrikai ir gamyklos prisidėjo prie oro taršos, tačiau tai – seni laikai. Dabar joks dirbtinis apšvietimas nebesigrumia su dangaus žvaigždžių šviesa.

Čežindama kojomis ginkmedžio lapus jaunoji porelė vaikštinėdavo po naktį. Kalbėdavosi apie savo šeimas, klasės draugus, knygas, kurias perskaitė, – visos temos buvo nepaprastai įdomios. Kai po daugelio metų jau subrendusios moters paklausiau, kokie laimingiausi jos gyvenimo prisiminimai, atsakė, jog tai buvo tos naktys.

Šito nepamatysi palydovo nuotraukose. Arba CŽV būstinėje Langi mieste, Virdžinijos valstijoje, arba kokio universiteto Rytų Azijos studijų skyriuje – paprastai žmonės į Šiaurės Korėją gilinasi per atstumą. Jie nesusimąsto, kad tos juodos dėmės viduryje, toje niūrioje, tamsioje šalyje, kur milijonai žmonių mirė nuo bado, taip pat egzistuoja meilė.

Kai sutikau tą mergaitę, ji jau buvo trisdešimt vienerių metų moteris. Mirana (knygoje pavadinau ją tokiu vardu) prieš šešerius metus pabėgo iš savo šalies ir apsigyveno Pietų Korėjoje. Paprašiau jos interviu straipsniui apie pabėgėlius iš Šiaurės Korėjos.

2004 metais mane paskyrė vadovauti „Los Angeles Times“ biurui Seule. Buvau atsakinga už visą Korėjos pusiasalį. Dirbti Pietų Korėjoje yra paprasta – šalis užima dvyliktą vietą pasaulyje pagal ekonominį išsivystymą, čia klesti kartais itin triukšminga demokratija ir būtent čia yra vienas iš agresyviausių spaudos korpusų visoje Azijoje. Vyriausybės atstovai korespondentams duoda savo mobiliųjų telefonų numerius ir neprieštarauja, kad būtų skambinama pasibaigus darbo valandoms. Šiaurės Korėja yra kitas kraštutinumas – čia šalies ryšiai su išoriniu pasauliu griežtai kontroliuojami ir ribojami. Centrinė Korėjos naujienų agentūra dėl savo absurdiškai pompastiškų pareiškimų apie „imperialistines jankių išperas“ buvo pravardžiuojama „didžiuoju keikūnu“ ir transliuodavo tik spjūvių tiradas. Korėjos karo metu (1950–1953), per pirmą didelį šaltojo karo sukrėtimą, Jungtinės Valstijos kariavo Pietų Korėjos pusėje ir ten iki šiol dislokuota apie keturiasdešimt tūkstančių amerikiečių karių. Atrodo, kad Šiaurės Korėjai tas karas taip niekada ir nesibaigė, nes priešiškumas vis dar labai akivaizdus ir gyvas.

JAV piliečius į Šiaurės Korėją įleisdavo labai retai, o Amerikos žurnalistus dar rečiau. Kai pagaliau gavau vizą apsilankyti Pchenjane 2005 metais, mudviem su kolega buvo aprodyti paminklai, skirti šlovingajam vadui Kim Džong-ilui ir jo velioniui tėvui Kim Il-sungui. Mus visą laiką lydėjo du liesi vyrai tamsiais kostiumais ir vienodais vardais – ponas Parkas. (Šiaurės Korėja imasi atsargumo priemonių ir lankytojams iš užsienio skiria po du „asmens sargybinius“ – pastarieji stebi ir vienas kitą tam, kad nė vieno nebūtų galima papirkti.) Sargybiniai vartojo tuos pačius išpūstus retoriškus sakinius, kaip ir oficialios naujienų agentūros. (Keistas įspūdis, kai reguliariai girdi į pokalbius įterpiamą frazę: „Dėkojame mūsų brangiajam vadui Kim Džong-ilui.“) Kalbėdami ponai Parkai labai retai žiūrėdavo mums į akis, ir man buvo įdomu, ar jie tiki tuo, ką sako. Ką jie iš tikrųjų mano? Ar jie tikrai myli savo vadą taip, kaip tvirtina? Ar jie turi pakankamai maisto pavalgyti? Ką veikia grįžę namo po darbo? Ką reiškia gyventi represyviausioje pasaulio santvarkoje? Buvo akivaizdu, kad norėdama gauti atsakymus į kylančius klausimus pačioje Šiaurės Korėjoje jų nerasiu. Turėjau ieškoti tų, kurie paliko šalį, – pabėgėlių.

2004 metais Mirana gyveno šviesiame ir chaotiškame mieste Suvone, esančiame dvidešimt mylių į pietus nuo Seulo. Jame įsikūrusi Samsung Electronics kompanija ir grupė gamybinių kompleksų. Čia gaminami daiktai, iš kurių daugelio šiaurės korėjiečiai nepažintų: kompiuterių monitoriai, kompaktinės plokštelės, skaitmeniniai televizoriai, atminties kortelės. (Pasak populiariausios statistikos, ekonominis skirtumas tarp Korėjų yra mažiausiai keturis kartus didesnis, negu tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų jų susijungimo metu 1990-aisiais.) Mieste tvyro triukšmas ir netvarka, čia apstu nesuderintų spalvų ir įvairiausių garsų. Architektūra Suvone panaši į daugelį kitų Pietų Korėjos miestų – pilna bjaurių blokinių dėžučių su akį rėžiančiomis iškabomis. Iš tolo šviečia aukštai iškilę gyvenamieji namai, perpildytame senamiestyje išsirikiavę „Dunkin Donuts“, „Pizza Hut“ ir daug kitų korėjietiškų greitojo maisto restoranų kopijų. Mažose gatvelėse yra daugybė „meilės viešbučių“, pavadintų „Eros motelis“, arba „Meilės užeiga“, – ten galima išsinuomoti kambarį valandai. Kamščiai gatvėse yra įprastas reiškinys, nes tūkstančiai Hyundai automobilių stengiasi prasiskinti kelią tarp namų ir prekybos centrų. Dėl nuolatinių transporto kamščių Seule mums teko sėsti į traukinį, o po pusės valandos kelionės persėsti į taksi. Iš lėto braudamiesi gatvėmis, atvažiavome prie kepsnių restorano į vieną ramų miesto rajoną. Kitoje gatvės pusėje stovėjo aštuonioliktojo amžiaus tvirtovė.

Iš pradžių moters nepastebėjau. Mirana buvo visai nepanaši į kitus mano anksčiau sutiktus šiaurės korėjiečius. Tuo metu Pietų Korėjoje gyveno maždaug šeši tūkstančiai pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos ir paprastai juos išduodavo per trumpi sijonai arba ant naujų rūbų paliktos etiketės – akivaizdūs ženklai, rodantys, kad šiems žmonėms čia sunku prisitaikyti. Tačiau Mirana niekuo nesiskyrė nuo pietų korėjiečių. Ji vilkėjo madingą rudos spalvos megztuką, mūvėjo prie jo derančias megztas kelnes. Pamaniau (ši mintis, kaip ir daugelis kitų, nepasiteisino), kad ji gana drovi. Miranos plaukai buvo sušukuoti atgal ir tvarkingai susegti plaukų segtuku, nuo kurio blykčiojo netikri brangakmeniai. Nepriekaištingą Miranos išvaizdą gadino tik keletas spuogelių ant smakro ir kiek papilnėjęs liemuo – ji buvo trečią mėnesį nėščia. Prieš metus ištekėjusi už pietų korėjiečio, civilio kariuomenės darbuotojo, laukėsi pirmojo vaiko.

Norėdama daugiau sužinoti apie Šiaurės Korėjos mokyklinę sistemą pakviečiau Miraną papietauti. Prieš pabėgdama iš šalies ji dirbo darželio mokytoja kalnakasių miestelyje, o Pietų Korėjoje norėjo gauti švietimo mokslų laipsnį. Mūsų pokalbis buvo rimtas, kartais liūdnas. Kai moteris pasakojo apie nuo bado mirštančius savo penkerių šešerių metų amžiaus mokinius, mūsų maistas liko ant stalo nepaliestas. Merdintiems vaikams ji privalėjo kalbėti, kaip jiems pasisekė gyventi Šiaurės Korėjoje. Nuo pusiasalio atskyrimo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iki pat mirties 1994 metais šaliai vadovavęs Kim Il-sungas turėjo būti garbinamas kaip Dievas, o Kim Džong-ilas, jo sūnus ir įpėdinis, kaip Dievo sūnus – kaip Kristus. Mirana virto aršia smegenis plaunančios Šiaurės Korėjos sistemos kritike.

Po kelių valandų mūsų pokalbis pakrypo kiek kita linkme ir pradėjo panėšėti į tipišką moterišką plepėjimą. Miranos ramybė ir atvirumas paskatino mane užduoti jai asmeniškesnių klausimų. Ką jauni šiaurės korėjiečiai veikdavo laisvalaikiu? Ar jos gyvenime Šiaurės Korėjoje buvo laimingų akimirkų? Ar ji ten turėjo mylimąjį?

– Kaip juokinga, kad to klausiate, – pasakė ji. – Praėjusią naktį jį sapnavau.

Jos nupieštas berniukas buvo aukštas ir mitrus, ant kaktos krintančiais pasišiaušusiais plaukais. Jau pabėgusi iš Šiaurės Korėjos Mirana išgyveno džiugią akimirką, kai sužinojo, kad Pietų Korėjos paauglių dievaitis, vardu Ju Džunsangas, labai panašus į jos buvusį draugą. (Dėl to tam vaikinui daviau Džunsango slapyvardį.) Miranos draugas buvo protingas, ruošėsi tapti mokslininku ir studijavo viename iš geriausių Pchenjano universitetų. Būtent tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko jiedu negalėjo viešai rodytis kartu. Judviejų santykiai galėjo sugriauti jo būsimą karjerą.

Šiaurės Korėjoje nėra „meilės viešbučių“. Paprasta draugystė tarp skirtingos lyties asmenų neleistina. Vis dėlto pamėginau išpešti iš Miranos, kiek artimi buvo jų santykiai.

Ji nusijuokė.

– Prireikė trejų metų, kol susikibome už rankų. Dar šešerių, kol pasibučiavome, – pasakė ji. – Apie ką nors daugiau net nesapnavau. Kai išvykau iš Šiaurės Korėjos, buvau dvidešimt šešerių metų mokyklos mokytoja, bet vis dar neturėjau jokio supratimo apie tai, kaip pradedami vaikai.

Mirana prisipažino, kad dažnai galvoja apie savo pirmąją meilę ir jaučia sąžinės graužimą dėl pabėgimo iš šalies. Džunsangas buvo geriausias jos draugas, žmogus, nuo kurio ji neslėpė savo svajonių ir šeimos paslapčių. Vis dėlto didžiausią savo gyvenimo paslaptį ji nutylėjo. Jiedu niekada nesikalbėjo apie tai, kokį pasipiktinimą jai kelia Šiaurės Korėja, apie tai, kad ji netiki propaganda, kurios moko savo mokinius. Dar daugiau – ji niekada nepasakojo, kad jos šeima kuria pabėgimo planus. Ne dėl to, kad juo nepasitikėjo. Tiesiog Šiaurės Korėjoje niekada nebūsi per daug atsargus. Jeigu jis būtų prasitaręs kažkam, kas būtų pasakęs kam nors kitam… Niekada negali žinoti, visur buvo pilna šnipų. Kaimynai įskųsdavo kaimynus, draugai įskųsdavo draugus. Net ir mylimieji įskųsdavo vienas kitą. Jeigu kas nors iš slaptosios policijos būtų sužinoję apie jų planus, visai jos šeimai grėstų išvežimas į darbo stovyklą kalnuose.

– Negalėjau rizikuoti, – pasakė ji man. – Aš net negalėjau su juo atsisveikinti.

Po pirmojo susitikimo mudvi su Mirana dažnai kalbėdavomės apie Džunsangą. Ji buvo laimingai ištekėjusi moteris, o kai susitikau su ja antrą kartą, jau ir mama, tačiau vis tiek kaskart, kai pokalbio metu pasigirsdavo jo vardas, jos kalba pagreitėdavo, o veidą užliedavo raudonis. Man pasirodė, kad Miranai patinka kalbėtis ta tema, nes ji tik su manimi galėjo apie tai pasidalyti.

– Kas jam nutiko? – paklausiau.

Ji gūžtelėjo pečiais. Praėjus penkiasdešimčiai metų po Korėjos karo, tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų vis dar nėra normalaus ryšio. Dėl to šių šalių negalima lyginti su Rytų ir Vakarų Vokietijomis ar kitomis pasaulio vietomis. Tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų nėra telefono ryšio, paprastojo ar elektroninio pašto linijų. Mirana ir pati turėjo daugybę neatsakytų klausimų. Ar jis vedęs? Ar vis dar galvoja apie ją? Ar jis jos nekenčia už tai, kad ji išvažiavo neatsisveikinusi? Ar Džunsangas laiko Miraną tėvynės išdavike dėl to, kad ji pabėgo?

– Man kažkodėl atrodo, kad jis suprastų, bet negaliu būti visiškai dėl to tikra, – pasakė ji.

Mirana ir Džunsangas susitiko ankstyvoje paauglystėje. Jie gyveno netoli sienos su Rusija, vieno iš didžiausių pramoninių šiaurės rytų pusiasalio miestų – Čondžino – apylinkėse.

Šiaurės Korėjos peizažą puikiai atspindi juodi rytietiškų paveikslų teptuko potėpiai. Vietomis jis neįtikėtinai gražus – lyginant su Amerika gal kiek panašus į šiaurės vakarus prie vandenyno, tik kažkodėl – bespalvis. Spalvų paletė čia labai skurdi – nuo tamsiai žalios eglių, kadagių ir skalsių spalvos iki šviesiai pilkšvo granitinių viršukalnių atspalvio. Sodriai žali ryžių laukai, kurie tokie būdingi Azijos kraštovaizdžiui, išryškėja tik per kelis lietingus vasaros sezono mėnesius. Rudenį peizažą trumpam nudažo spalvotų lapų blyksnis. Likusią metų dalį vyrauja „išplautos“ ir išblukusios gelsvos ir rudos spalvos. Čia nėra nieko panašaus į Pietų Korėjos chaosą ir labai retai kur pamatysi iškabas ar motorinę transporto priemonę. Turėti asmeninį automobilį draudžiama, be to, niekas nepajėgtų jo įpirkti. Čia retai sutiksi net ir traktorių – plūgus laukuose traukia perkarę jaučiai. Namai paprasti, vienspalviai ir praktiški. Retai rasi dar iš prieškario laikų išlikusį pastatą, daugelis namų pastatyti 1960–1970 metais iš cemento blokų ir kalkių, o juose gyvena atitinkamai pagal dirbamą darbą ir socialinę padėtį paskirti žmonės. Miestuose stovi „balandžių narveliai“, mažaaukščiai daugiabučių blokai iš vieno kambario butų, o kaimuose žmonės paprastai gyvena vieno aukšto pastatuose, vadinamosiose „armonikėlėse“, – tarsi eilė dėžučių vienas šalia kito sustatytuose vieno kambario butuose, kurie atrodo kaip armonikėlės grotelės. Galima pamatyti durų arba langų rėmų, kurie nudažyti ryškia turkio spalva, bet dažniausiai visur vyrauja balta arba pilka.

Džordžas Orvelas futuristinėje distopijoje „1984-ieji“ rašė apie pasaulį, kuriame vienintelę spalvą galėjai pamatyti tik propagandiniuose plakatuose. Tas pats yra Šiaurės Korėjoje. Plakatai su Kim Il-sungu nupiešti ryškiomis spalvomis socialistinio realizmo stiliumi. Didysis Vadas sėdi ant suoliuko ir geraširdiškai šypsosi būreliui šviesiai apsirengusių vaikų, kurie būriuojasi aplink jį. Iš jo veido sklinda geltoni ir oranžiniai spinduliai – jis yra saulė.

Raudona spalva skirta visur esančių propagandinių ženklų užrašams. Korėjiečių kalbos abėcėlė iš apskritimų ir linijų yra unikali. Raudonos raidės šaukte šaukia pilko peizažo fone. Užrašai tęsiasi per laukus, matomi kalnuose ant granito uolų, kaip kilometražo ženklai kartojasi pagrindiniuose keliuose ir marguoja ant geležinkelio stočių bei kitų viešų pastatų stogų.

TEGYVUOJA KIM IL-SUNGAS.
KIM DŽONG-ILAS – XXI AMŽIAUS SAULĖ.
GYVENKIME SAVAIP.
DARYSIME TAI, KĄ LIEPIA PARTIJA.
NETURIME KO PAVYDĖTI ŠIAME PASAULYJE.

Straipsnio tęsinys

Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(3)
Komentarai (43)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
37(0)
25(0)
24(2)
15(0)
14(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
71(1)
70(0)
63(0)
61(0)
57(0)
Mėnesio
233(8)
111(3)
108(12)
106(0)
105(26)