Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

„Žarnyno žavumynai“. Kaip žmogus bezda ir kakoja – nuo istorijų apie tetą Bertą iki labai įdomios diskusijos tarp mūsų raukų ir smegenų

2016-12-29 (0) Rekomenduoja   (59) Perskaitymai (3969)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Jauna Frankfurto mikrobiologė Giulia Enders (gim. 1990) knygoje „Žarnyno žavumynai“ drąsiai, išmaniai ir linksmai prabyla apie dalykus, kuriuos išgirdę dažnai nuraustame. Tai pilvo reikalai: virškinimas, žarnos, tuštinimasis, kakučiai… Pasitelkusi naujausius mokslo tyrimus ji detaliai – su visomis pikantiškomis smulkmenomis – paaiškina, kaip veikia veikia net du trečdalius mūsų imuninės sistemos sudarantis virškinamasis traktas, kuris turi nuosavą nervų sistemą, o energiją ima iš bandelių bei tofu dešros.

Publikuojame knygos ištrauką, skirtą tuštinimosi svarbai.

Kaip žmogus kakoja?.. ir kodėl verta apie tai kalbėti

Atėjęs į virtuvę butiokas paklausė: „Giulia, tu juk studijuoji mediciną, o kaip žmogus kakoja?“ Tokiu sakiniu pradėti savo memuarus tikrai nebūtų gera mintis, bet man tas klausimas tikrai labai daug ką pakeitė. Grįžusi į savo kambarį sėdėdama ant grindų perverčiau tris knygas. Rastas atsakymas mane visiškai suglumino. Toks kasdienis dalykas buvo daug protingesnis ir įspūdingesnis, nei kada nors būčiau pamaniusi.

Apsilankymas tualete yra didžiulio meistriškumo rezultatas – dvi nervų sistemos sąžiningai dirba drauge, kad kuo diskretiškiau ir higieniškiau pašalintų žmogaus šiukšles. Kažin, ar koks kitas gyvūnas sutvarko šį reikalą taip pavyzdingai ir tvarkingai kaip mes. Mūsų organizmai sukūrė jam visokių pagalbinių įtaisų ir gudrybių. Pradėkim jau nuo to, kokie ištobulinti yra raukai. Beveik visi žino tik išorinį rauką, kurį galima tikslingai ištempti ir sutraukti. Vos už kelių centimetrų yra labai panašus raukas – tik jo sąmoningai valdyti negalime.

Kiekvienas iš tų dviejų raukų atstovauja atskiros nervų sistemos reikmėms. Išorinis raukas – ištikimas mūsų sąmonės darbuotojas. Kai smegenims atrodo netinkamas metas eiti į tualetą, išorinis raukas klauso sąmonės ir užsiveržia kiek galėdamas stipriau. Vidinis raukas yra žmogaus neįsisąmoninto vidinio pasaulio atstovas. Jam visai nerūpi, ar tetai Bertai patinka perdalai. Jam rūpi vien tai, ar iš vidaus jaučiamės gerai. Bezdalas spaudžia? Vidinis raukas neprisileidžia nieko nemalonaus. Jei būtų klausomasi vien tik jo, dažniau pirstelėtų ir teta Berta. Svarbiausia, kad visur viduje būtų jauku ir niekas nespaustų.

Abu šie raukai turi bendradarbiauti. Žmogaus virškinimo likučiams pasiekus vidinį rauką šis refleksiškai atsidaro. Tačiau jis nepraleidžia ant išorinio kolegos tiesiog visko – iš pradžių tik bandomąjį kąsnelį. Tarp vidinio ir išorinio rauko yra daug juntamųjų neuronų. Jie analizuoja gautą produktą – kietas jis ar dujinis, ir siunčia informaciją į viršų, smegenims. Tą akimirką smegenys pastebi: reikia į tualetą!.. O gal tik pirstelėti? Tuomet imasi to, ką taip gerai sugeba „sąmoninga sąmonė“: kad pritaptume prie aplinkos. Tam naudoja akių ir ausų pateiktą informaciją pasitelkdamos ir savo patirties lobyną. Staigiai, tereikia sekundės, atsiranda pirmasis įvertinimas, jį smegenys siunčia atgal išoriniam raukui: „Apsižiūrėjau, mes, lyg tyčia, esam pas tetą Bertą svetainėje – bezdaliuką gal ir galima būtų paleisti, jei sugebėsi padaryti tai tyliai. Kietam reikalui dabar visai netinkamas metas.“

Išorinis raukas supranta ir kuo lojaliausiai užsiraukia dar kiečiau. Šį signalą pastebi ir vidinis raukas, iš pradžių jis pagarbiai paiso kolegos sprendimo. Jiedu susivienija ir nukreipia bandomąjį kąsnelį laukti eilėje. Kada nors jį išgarbins lauk, bet tik ne čia ir ne dabar. Po kurio laiko vidinis raukas tiesiog dar sykį pamėgins praleisti bandomąjį kąsnelį. Jei tuo metu jaukiai sėdėsime namie ant sofos – kelias laisvas!

Vidinis raukas – tvirtų pažiūrų. Jo motto: „Ką reikia mesti lauk, tą ir išmesim.“ Čia nėra ko labai interpretuoti. O išorinis raukas vis turi domėtis sudėtingu pasauliu: teoriškai tarsi ir būtų galima pasinaudoti svetimu tualetu, o gal vis dėlto geriau nereikia? Juk mes jau pakankamai gerai pažįstami, tad tarsi ir galima būtų pirstelėti kito akivaizdoje, – gal man pirmajam pralaužti ledus? Jei dabar nenueisiu į tualetą, tuomet galėsiu tik vakare, o per visą dieną ims darytis nemalonu!

Klausydamasis raukų minčių turbūt nesugalvotum skirti už jas Nobelio premijos, tačiau iš tiesų tai pamatiniai žmonijos klausimai: kiek mums svarbus vidinis pasaulis, ir į kokius kompromisus leidžiamės, kad gerai sutartume su išoriniu? Vienas nieku gyvu nepaleis nemaloniausio bezdalo, kol skaudamas pilvas pargins jį namo, kitas, per šeimos šventę paprašęs senelės timptelėti mažąjį pirštelį, kuo garsiausiai suvaidins pirstelėjimą kaip smagų fokusininko pasirodymą. Žvelgiant iš laiko perspektyvos geriausias kompromisas turbūt yra kažkur tarp abiejų kraštutinumų.

Jei dažniau kelissyk iš eilės draudžiam sau eiti į tualetą, nors reikėtų, įbauginame vidinį rauką. Šitaip netgi iš tiesų jį perauklėjam. Mat taip dažnai sudrausmintas išorinio rauko jis pats ir aplinkiniai raumenys praranda drąsą. Smarkiai atšalus abiejų raukų komunikavimui gali atsirasti netgi vidurių užkietėjimas.

Taip gali nutikti ir gimdančioms moterims, nors jos specialiai ir neslopina noro eiti į tualetą. Gimdant nutrūksta plonytės nervų gijos, kuriomis šiaip jau abu raukai palaiko ryšį. Gera žinia: nervai suauga. Nesvarbu, ar pažeidimą sukėlė gimdymas ar kas kita, čia verta pasitelkti vadinamąją biologinio grįžtamojo ryšio terapiją. Šitaip vienas nuo kito atsiskyrę raukai vėl išmoksta sugyventi tarpusavyje. Tokį gydymą atlieka kai kurie gastroenterologai. Aparatas išmatuoja, kaip produktyviai išorinis raukas bendradarbiauja su vidiniu. Geras rezultatas pastiprinamas garsu ar žaliu signalu. Kaip per TV viktoriną, kai teisingai atsakius nušvinta ir suskamba scena, – tik viskas vyksta ne televizijoje, o pas gydytoją ir su jutiklio elektrodu sėdimojoje. Visa tai atsiperka: kai vidus ir išorė vėl sutaria, iškart kur kas žvaliau einama į tupyklą.

Raukai, jutiminiai neuronai, sąmonė ir šou viktorina su elektrodais minkštojoje – mano atsakyme butiokas tokių išmoningų detalių nesitikėjo. Nesitikėjo ir draugija padorių ekonomikos studenčių, šventusių gimtadienį, tuo metu kaip tik sugužėjusi į mūsų virtuvę. Vakaras vis tiek buvo linksmas, o aš supratau, kad tema „žarnynas“ iš esmės įdomi daugeliui žmonių. Išgirdau kelis gerus naujus klausimus. Ar tikrai negerai sėdime ant klozeto? Kaip lengviau raugėti? Kodėl mes energijos pasidarom iš kepsnio, obuolio ar keptų bulvių, o automobiliui tinka tik tam tikros rūšies benzinas? Kam reikia aklosios žarnos ir kodėl išmatos visad būna tokios pat spalvos?

Butiokai iš mano veido išraiškos jau puikiai supranta, kad į virtuvę atlėkiau papasakoti naujausių įdomybių apie žarnyną, pavyzdžiui, apie visai mažas tupyklas ar švytinčius kakojimus.

Julia Enders. Žarnyno žavumynai: viskas apie menkai vertinamą organą. Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. K.: Kitos knygos, 2016.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(67)
Neverta skaityti!
(8)
Reitingas
(59)
Visi šio ciklo įrašai:
2016-12-29 ->
„Žarnyno žavumynai“. Kaip žmogus bezda ir kakoja – nuo istorijų apie tetą Bertą iki labai įdomios diskusijos tarp mūsų raukų ir smegenų
59
2016-12-20 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
45(1)
38(1)
36(4)
36(0)
31(0)
30(0)
18(0)
17(1)
15(8)
Savaitės
107(1)
89(0)
88(4)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)