Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Iš pirmų lūpų apie tai, kaip 1922 m. komunizmą statė aukščiausio lygio fanatikai: „Kokia dar meilė? Svarbiausia sueitis ir Leninas. Buvai šokiuose? Į teismą!“

2017-02-03 (7) Rekomenduoja   (13) Perskaitymai (2057)
    Share

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ (išleido „Kitos knygos“) – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija.

Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikotarpio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.

Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką „Apie kitokią Bibliją“.

* * *

Pasakoja Vasilijus Petrovičius – komunistų partijos narys nuo 1922 m., aštuoniasdešimt septynerių.

– Mums po aštuoniolika ar dvidešimt metų... Apie ką kalbėdavom? Kalbėdavom apie revoliuciją ir meilę. Buvom revoliucijos fanatikai. Tačiau neretai diskutuodavom ir apie tais laikais populiarią Aleksandros Kolontaj knygą „Bičių darbininkių meilė“.

Autorė gynė laisvą meilę, kitaip tariant, meilę be jokių nereikalingų dalykų... sueitis – „kaip išgerti stiklinę vandens“... Be atodūsių ir gėlių, be pavydo ir ašarų. Meilė su bučiniais ir rašteliais buvo laikoma buržuazine atgyvena. Tikras revoliucionierius turėjo savy visa tai užgniaužti. Net rengdavom susirinkimus ta tema. Diskutuodavom: vieni – už laisvą meilę, bet su „atodūsiais“, vadinasi, su jausmais, o kiti – be jokių „atodūsių“. Buvau už tai, kad „atodūsiai“ liktų – bent jau bučiniai. Taip! Na, taip... (Juokiasi.)

Kaip tik tuo metu įsimylėjau, pradėjau asistuot būsimai žmonai. Kaip? Kartu skaitėm Gorkį: „Kvailas ir riebus pingvinas bailiai slapstosi pakrantėj... Audra! Greit sugriaudės audra!“ Naivu? Kartu ir nuostabu. Nuostabu, velniai rautų! (Juokiasi kaip jaunas. Pastebiu, kad jis net ir dabar gražus.)

Šokius... paprasčiausius šokius... laikėm miesčioniškumu. Rengdavom šokiams teismus ir baudėme komjaunuolius, kurie šoko, dovanojo savo merginoms gėles. Kurį laiką net buvau šokėjėlius teisiančio teismo pirmininkas. Taip ir neišmokau šokti per šiuos savo „marksistinius“ įsitikinimus. Vėliau gailėjausi. Niekaip nesugebėdavau pašokti su gražia moterimi. Lokys!

Rengėm komjaunuoliškas vestuves. Be vainikų, be žvakučių. Be popų. Vietoj ikonų – Lenino ir Stalino portretai. Ilgakasė mano nuotaka prieš vestuves nusirėžė plaukus. Niekinom grožį. Žinoma, tai neteisinga. Perlenkimas, kaip sakoma... (Ir vėl kosulys. Mojuoja ranka, kad neišjungčiau diktofono.)

Nieko nieko... kam man atidėliot... Jau netrukus suskilsiu į fosforą, kalcį ir taip toliau. Kas jums pasakys tiesą? Liko vieni archyvai. Popieriai. Na, taip... Dirbau archyve ir žinau: popiergaliai meluoja dar baisiau už žmones.

Apie ką aš čia? Apie meilę... apie pirmąją žmoną... Kai mums gimė sūnus, pavadinom jį Spaliu. Didžiosios Spalio revoliucijos dešimtųjų metinių garbei. Aš norėjau ir dukters. „Jeigu nori susilaukti su manim antro vaiko, vadinasi, myli, – juokavo žmona. – O kuo vardu bus mūsų duktė?“ Man labai tiko Mylenos vardas, nes jis sudarytas iš „myliu Leniną“. Žmona lapelyje surašė savo mėgstamus moteriškus vardus: Marksana, Stalina, Engelsina... Iskra... Pačius madingiausius tada. Taip tas lapelis ir liko gulėti ant stalo...

Pirmąjį bolševiką pamačiau savo kaime... Jaunutis studentas kareivio miline. Kalbėjo aikštėje prie cerkvės: „Dabar vieni avi aulinius, kiti – vyžas. O kai bus bolševikų valdžia, visi bus vienodi.“ Valstiečiai šaukė: „O kaip?“ – „Ogi ateis toks puikus laikas, kai jūsų žmonos vilkės šilko sukneles ir avės aukštakulnius batelius. Nebus turtuolių ir vargšų. Visiems bus gera.“

Mano mama vilkės šilko suknelę, sesutė avės aukštakulnius batelius. Aš mokysiuos... visi žmonės gyvens kaip broliai, visi bus lygūs. Ar įmanoma nepamilti tokios svajonės! Bolševikais įtikėjo vargšai, beturčiai. Jaunimas patraukė paskui bolševikus. Žygiuodavom gatvėmis skanduodami: „Šalin varpus – nukalkim iš jų traktorius!“

Apie Dievą žinojome tik tiek, kad Dievo nėra. Tyčiojomės iš popų, namie kirviais kapojom ikonas. Vietoj bažnytinių procesijų – demonstracijos su raudonomis vėliavomis... (Stabtelėjo.) Ar šito dar nepasakojau? Sklerozė... Aš senas.. seniai... Na, taip... Marksizmas tapo mūsų religija. Džiūgavau, kad esu Lenino amžininkas. Susirenkam ir traukiam „Internacionalą“.

Penkiolikos šešiolikos jau komjaunuolis. Komunistas. Revoliucijos kareivis. (Tyli.) Nebijau mirties... Sulaukus tokio amžiaus... Tik nemalonu... Man nemalonu dėl vienos priežasties: kažkam teks plūktis su mano kūnu. Plūktis su kūnu... Užeinu kartą į cerkvę. Susipažinau su dvasiškuoju tėveliu. Šis: „Reikia prieit išpažinties.“ Senas jau aš... Ar Dievas yra, ar ne, ir taip greit sužinosiu. (Juokiasi.) Pusalkaniai, pusnuogiai... Bet šeštadieninės lenininės talkos pas mus ištisus metus, ir žiemą taip pat. O speigas!.. Mano žmona plonu paltuku, nėščia. Kraunam stoty anglis, malkas, stumdom karučius. Šalia dirbusi nepažįstama mergina klausia žmonos: „Tavo paltukas vasarinis. O šiltesnio neturi?“ – „Ne.“ – „Žinai, o aš turiu du. Pati turėjau neblogą paltą ir iš Raudonojo Kryžiaus naują gavau. Pasakyk savo adresą, vakarop atnešiu.“

Vakare atneša mums paltą, bet ne savo seną paltuką, o naują. Ji mūsų nepažinojo, užteko, kad mes – partijos nariai ir ji – partijos narė. Visi buvom kaip broliai ir seserys. Mūsų name gyveno akla mergina – nuo gimimo akla, verkdavo, jei jos nepakviesdavo į talką. Padėti ne ką tegalėjo, užtai padainuodavo su mumis. Revoliucines dainas!

Mano draugai... jie guli po akmens plokštėmis... Ant tų plokščių iškalta: bolševikų partijos narys nuo dvidešimtųjų... dvidešimt ketvirtųjų... dvidešimt septintųjų metų... Ir po mirties buvo svarbu: kokio tu tikėjimo? Partinius laidojo atskirai, karstą aptraukdavo raudonu kartūnu.

Prisimenu Lenino mirties dieną... Kaip? Leninas mirė? Negali būti! Jis gi šventasis... (Paprašo anūko, ir šis nuima man nuo lentynos nedidelius Lenino biustus. Iš bronzos, ketaus, porceliano.) Visą kolekciją surinkau. Viskas dovanota. O vakar... Per radiją perdavė: naktį miesto centre nupjovė Lenino paminklui ranką. Panaudos kaip metalo laužą... priduos už kapeikas... O juk buvo ikona. Dievas! Dabar – spalvotieji metalai. Parduoda ir superka kilogramais...

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(21)
Neverta skaityti!
(8)
Reitingas
(13)
Komentarai (7)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
37(0)
37(0)
27(0)
22(1)
19(1)
18(0)
15(0)
15(0)
14(2)
Savaitės
240(89)
111(20)
71(5)
Mėnesio
139(14)
128(7)
110(4)
107(15)
105(13)