Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Garsiausias Trečiojo reicho diversantas apie vokiečių ginklą, kuris galėjo kardinaliai pakeisti karo eigą: tuo metu pasaulis dar nebuvo matęs nieko panašaus, o jo galimybės kėlė šiurpuliukus

2018-03-27 (0) Rekomenduoja   (35) Perskaitymai (330)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

„Norėčiau priminti vieną, veikiausiai menkai žinomą faktą: sėkmingiausia Rytų ir Vakarų operacija prieš Vokietiją įvykdyta tada, kai mūsų kariuomenė jau turėjo besąlygiškai kapituliuoti. Šios operacijos tikslas buvo nusavinti visus vokiečių patentus ir išradimus“, – savo prisiminimuose rašo garsiausias Trečiojo reicho diversantas Otto Skorzeny.

Apie šį žmogų Antrojo pasaulinio karo metais sklido daug legendų. Jis vadintas nepagaunamu A. Hitlerio supermenu, pačiu pavojingiausiu Europos žmogumi, o pokariu – net Izraelio specialiųjų tarnybų karininku.

Leidykla „Briedis“ pristatė serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Otto Skorzenyˋio atsiminimus „Aš – Hitlerio komandosas“. Siūlome šios knygos ištrauką.

* * *

1943 m. pavasarį, Friedenthalyje studijuodamas karo veiksmų žemėlapį, supratau, kad Rytų frontas vis dar laikosi. Iš patirties žinojau rusų kariuomenės grėsmes: žmonių gausa, drąsa ir didžiulis kiekis technikos, gautos iš JAV, Anglijos ir Kanados.

Šiaurės Afrikoje 1942 m. liepą generolo Rommelio žygis baigėsi iki Aleksandrijos likus apie 100 kilometrų. Amerikiečiai 1942 m. lapkričio 8 d. išsilaipino Kasablankoje, Alžyre ir Orane, o Ašies valstybių daliniams, turėjusiems kautis dviem frontais, teko paklusti didumos dėsniui.

Vokietijos miestai tapo britų ir amerikiečių naikintuvų taikiniu. Nuo 1942 m. gegužės tūkstančiai lėktuvų sėjo mirtį, vertė griuvėsiais Kelną, Eseną, Duisburgą, Hamburgą, Mannheimą, Dortmundą ir kitus miestus. Buvo bombarduojami ne tik mūsų fabrikai – per „bombų krušą“ žuvo dešimtys tūkstančių moterų ir vaikų.

1943 m. liepą Hamburgas liepsnojo tarsi deglas. Ant jo buvo numesta apie 9 000 tonų fugasinių ir padegamųjų bombų. Tikėtasi, kad po tokių veiksmų „vokiečiai sukils prieš savo vadovybę“ ir apimtai revoliucijos Vokietijai teks kapituliuoti. Bent jau F. Lindemannas, RAF Bombonešių komandos (Bomber Command) „psichologas“, to tikėjosi.

1942 m. kovo 30 d. pranešime Winstonui Churchilliui jis pareiškė: 52 Vokietijos miestai, kuriuose yra per 100 000 gyventojų, turi būti sulyginti su žeme. Tokią pat psichologinę klaidą padarė ir reichsmaršalas Goringas 1940 m. įsakęs bombarduoti Londoną.

Vokiečių Liuftvafės V-1 ir V-2 bombardavimo aukų skaičius žinomas – 60 227 britai žuvo, 80 900 buvo sužeisti. O anglų ir amerikiečių antskrydžių aukų skaičių būtų sunku nusakyti. Vien Hamburge per bombardavimą žuvo 53 000, sužeista 160 000 žmonių. Drezdeno „skerdynėse“ per bombardavimą žuvo, kaip oficialiai skelbta, nuo 250 000 iki 300 000 žmonių – gyventojų čia buvo 630 000.

Manau, didžiausia atsakomybė už oro pajėgų veiksmus tenka reichsmaršalui Goringui. Jis jau 1940 m. manė, kad karą laimėsime. Dėl jo iliuzijų, jog tuoj pasigaminsime reaktyvinių lėktuvų, suvėlinome mažiausiai vienais ar dvejais metais, nors dar 1939 m. specialistai jau dirbo kurdami turboreaktyvinius variklius. Kai į dangų pakilo mūsų reaktyviniai lėktuvai, priešo bombonešių ir naikintuvų lakūnai buvo išties priblokšti.

V-1, arba sparnuotoji bomba, – oficialiai šis Fieseler 103 ženklintas Fi 103 – buvo savotiškas nepilotuojamas reaktyvinis lėktuvas. Greitis – 640 km/h, įveikiamas nuotolis – apie 500 km, svoris – 2 500 kg, pirmagalyje – 1 t sprogstamosios medžiagos.

Pakylant skridimo trajektorija (kryptis ir aukštis) nustatoma automatine rankenėle. Įveikus numatytą nuotolį, išjungiamas variklis ir išmetama bomba. Tačiau veikiama vėjo srautų bomba gali nukrypti nuo kritimo trajektorijos.

V-1 pranašumas išryškėjo 1944 metais: ją pagaminti atsiėjo pigiai, ji sunaudodavo mažai degalų, be to, garantavo nenuneigiamą psichologinį efektą.

V-1 suprojektuotos ir sukonstruotos Liuftvafės pastangomis – Vokietijos orlaivių tyrimo centre (DFS), Fieseler gamykloje. Bandymai vykdyti Pėnemiundėje – Baltijos jūros saloje įrengtoje karinėje bazėje.

Raketos, serijiniu būdu gamintos Volkswagen gamykloje, buvo paleidžiamos iš paprastos starto aikštelės – dažniausiai po tris V-1.

Kartą man pasitaikė proga apsilankyti Pėnemiundėje ir stebėti, kaip paleidžiamas toks V-1 sviedinys. Aš skridau su Liuftvafės inžinieriumi pulkininku, šių skraidančių bombų specialistu. Grįždami svarstėme, gal V-1 galėtų būti ir pilotuojamos, galbūt tai įmanoma.

Tos 1944 metų vasaros dienos vakarą su Fieseler gamyklos ir Reicho oro laivyno ministerijos (RLM) inžinieriais ėmėmės darbo. Pasikviečiau juos į vasarnamį prie Vanzė. Tuzinas inžinierių braižė planus pasidėję popieriaus lapus ant biliardo stalo ar tiesiog išsitiesę ant grindų: pilotas raketoje V-1 turėtų išsitekti su katapulta ir parašiutu.

Dirbome visą naktį – ryte jau žinojome, kaip viskas turėtų būti. Dabar reikėjo tik pasigaminti prototipą. Feldmaršalas Milchas, RLM sekretorius, pasakė man: „Pirmyn!“, kad RLM komisija neprieštarauja.

(...)

Mūsų cechas pas Heinkelį buvo savotiška specialistų dirbtuvė – sėkmingai dirbanti. Kasdien, jei tik galėdavau, kelias valandas praleisdavau „savo gamykloje“. Po keturiolikos dienų prisistačiau pas feldmaršalą Milchą ir pasakiau, kad klydome abu – aš parengiau startui tris bombas V-1.

Feldmaršalas Milchas apstulbo. Jis man davė leidimą Gatovo aerodrome atlikti tris bandomuosius skrydžius. Buvo atrinkti du lakūnai. Pilotuojama sparnuotoji raketa V-1 nebuvo leidžiama iš aikštelės – bombonešis Heinkel 111 pakėlė ją į 2 000 metrų aukštį, tada ji atsiskyrė. Tačiau abi bandomosios bombos nukrito, o lakūnai susižeidė.

Feldmaršalas Milchas buvo gana santūrus. Jis pasakė, kad komisija pareikalaus paaiškinti, kodėl nepavyko nusileisti. Man laikinai uždraudžiama imtis bandymų. Buvau kaip kuolu trenktas. Gal pernelyg nerūpestingai ir skubotai dirbome?

Tada man paskambino Hanna Reitsch, legendinė lakūnė bandytoja. Po baisios avarijos 1941 m., kai sudužo jos bandomas reaktyvinio lėktuvo prototipas, po kurios atsigauti prireikė didelių valios pastangų, ji gyveno Berlyne, oro pajėgų namuose.

Hanna pasakė, jog prieš kelis mėnesius pagalvojusi, kaip ir aš, apie tai, kad V-1 turėtų būti pilotuojama. Bet oficialūs asmenys paliepė atsisakyti šio sumanymo. Nebūtina laukti tyrimo rezultatų, sakė ji, priežastys visiškai aiškios: abu lakūnai lig tol pilotavo tik propelerinius lėktuvus.

Mūsų prototipas yra daug lengvesnis už įprastą V-1, gali pasiekti 700 km per valandą greitį, nusileidimo greitis –180 km/h, todėl abu lakūnai ir nežinojo, ar jiems pavyks nusileisti. Hanna ir du jos draugai, taip pat jau skraidę reaktyviniais lėktuvais, pasakė, jog yra pasirengę dar kartą tai išbandyti.

(...)

Turiu prisipažinti – tą naktį nesumerkiau akių. Trečias nepavykęs bandymas – to negalime sau leisti. Ar galiu šią puikią lakūnę velti į tokią avantiūrą?

Kitą dieną Hanna ir abu jos bičiuliai tvirtai pareiškė, kad turėčiau kaip nors apgauti aerodromo komendantą. Ramiai pasakiau, kad ką tik gavau leidimą toliau vykdyti operaciją Reichenberg. Paklausiau „jo nuomonės“ apie įvairius dalykus ir paliepiau dviem savo karininkams neišleisti jo iš akių – palydėti į karininkų kambarį ir pasirūpinti, kad tik jis nesusisiektų telefonu su feldmaršalo Milcho štabu.

Stebint, kaip Heinkel atsiskiria nuo Hannos pilotuojamos sparnuotosios raketos V-1, mano širdis ėmė daužytis kaip patrakusi. Hanna apsisprendė nė nedvejodama. Ji žinojo, kad nusileidžiant greitis bus apie 180 km per valandą. Bet aš tvirtai tikėjau, kad jai pavyks. Pilotei iš tiesų pavyko. Ji puikiai nusileido, tada pakilo dar kartą. Sveikinau ją iš visos širdies. –

Nuostabus lėktuvas, – sakė ji. – Su juo mes dar šio to pasieksime.

Kiti du lakūnai bandytojai irgi skraidino V-1. Jie taip pat nusileido be jokių nesklandumų. Tačiau šia sėkme mums neteko pasidžiaugti kare.

Kai štabas sužinojo apie Hannos ir jos draugų skrydžius, buvo leista parengti dar penkis prototipus – jie buvo skirti treniruotis maždaug trisdešimt rinktinių lakūnų. Friedenthalyje mes atrinkome šešiasdešimt (iš kelių šimtų) Liuftvafės lakūnų savanorių – dabar galima bus imtis labai rizikingų operacijų.

Deja, iš 1944 m. vasaros pradžioje mano užsakytų 500 m3 aviacinio kuro gavome tik dalį, tad treniruoti įstengėme tik kokį tuziną lakūnų. V-1 lakūnai iki pat karo pabaigos priklausė mano daliniui.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(38)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(35)
Visi šio ciklo įrašai:
2018-03-27 ->
Garsiausias Trečiojo reicho diversantas apie vokiečių ginklą, kuris galėjo kardinaliai pakeisti karo eigą: tuo metu pasaulis dar nebuvo matęs nieko panašaus, o jo galimybės kėlė šiurpuliukus
35
2018-02-26 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
74(4)
20(5)
20(2)
19(3)
17(0)
16(0)
15(0)
Savaitės
170(1)
105(1)
74(4)
69(2)
Mėnesio
128(0)
124(0)
114(32)
105(1)
102(17)