Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Neįtikėtini skaičiai, kiek iš tikro JAV kainavo parama Sovietų Sąjungai ir visai Europai kovoje prieš Vokietiją

2018-04-09 (5) Rekomenduoja   (43) Perskaitymai (4365)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

„Kaipgi su kilniomis idėjomis siejasi ginklų tiekimas Stalino imperijai? Argi tai „demokratinė valstybė“? Tironija, žiaurumu, totalitarizmu ir melaginga niekšybe pranokusi pačius siaubingiausius Hitlerio režimo bruožus – tai „laisvasis pasaulis“, kuriam „demokratijos arsenalu“ pasiskelbusi JAV privalėjo padovanoti 17 mln. tonų įvairiausios karinės įrangos?

Gerai. Pamirškime idealus ir pakalbėkime apie interesus. Paprastus, žemiškus, pragmatiškus interesus. Čia viskas paprasčiau. Kadangi besidalydami grobį du diktatoriai (Hitleris ir Stalinas) neįstengė meiliai susitarti ir kibo vienas kitam į gerklę, JAV šioje situacijoje turėjo rūpėti tik vienas interesas: „Lai kariauja kiek galima ilgiau ir žudo vienas kitą kiek galima masiškiau.“ Kas, JAV požiūriu, galėjo būti puikiau už tai, kad komunizmas su nacizmu sunaikins vienas kitą? Savomis rankomis, nepraliejant amerikiečių karių kraujo?

Taip, bet yra du patikslinimai“, – knygoje „Pyro pergalė: kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare“ rašo Rusijos istorikas Markas Soloninas.

Pateikiame šios knygos ištrauką.

* * *

Kariavo ne vien SSRS ir Vokietija. Jos turėjo (atsirandančių ir pranykstančių) sąjungininkų. Hitleriui, kaip žinoma, „dirbo visa Europa“. Įdomus toks pareiškimas „visa Europa“, kurioje nebuvo Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos, Portugalijos, Švedijos, Šveicarijos (dvi pastarosios, jei ką ir parduodavo, tai tik už pinigus), okupuotoje Serbijoje ir Graikijoje vyko partizaninis karas gelbstint pagrindinį sąjungininką – Italiją, vokiečiams teko paaukoti galybę savo išteklių.

Nepaisant to, rusų istorikai kruopščiai skaičiuoja: štai čia trofėjiniais prancūzų tankais apginkluotas Vermachto batalionas, štai čia Hitlerio sąjungininkė Bulgarija gavo šimtą prancūziškų naikintuvų D-250 „Dewoitine“, o štai ir patys vokiečiai įtraukė į Liuftvafės ginkluotę tuos pačius prancūzų lėktuvus, netgi įsakė surinkti 150 naujų. Ir visi jie kažkur sovietų priešlėktuvinės gynybos užnugaryje raižė padangę...

Po 1941 m. birželio 22 d. Stalinas taip pat įgijo sąjungininką. Beje, tokį, kurio ištekliai, lyginant su „visos Europos“ ištekliais, buvo kaip tas rąstas prieš šapelį iš evangelinio palyginimo.

Dažnai klaidingai teigiama, kad JAV supervalstybe virto 1945 m., tačiau tai netiesa. Absoliučia pasaulinės ekonomikos lydere JAV tapo kur kas anksčiau. Jau XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Amerikos pramonės mastai bendrai (skaičiuojant pinigais) lenkė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Japonijos pramonės mastus.

Pagal plieno lydymą JAV 1,4 karto lenkė Angliją, Prancūziją ir Vokietiją, pagal elektros energiją – 1,7 karto, pagal automobilių gamybą 1930 m. JAV trigubai lenkė visą likusį pasaulį ir pagausino savo automobilių parką iki 24 mln. vienetų. Ir, prasidėjus karui, šie skaičiai vis didėjo.

1940 m. Sovietų Sąjungoje pagaminta 60 tūkst. tonų aliuminio, 1941 m. plane numatyta pasiekti 100 tūkst. tonų ribą, bet dėl nusmukusios gamybos prieškario lygį iš tikrųjų pavyko pasiekti tik 1943 m. 1935 m. JAV pagamino 54 tūkst. tonų aliuminio, 1941 m. – 280, 1942 m. – 473, 1943 m. – 835 tūkst. tonų.

Naftos Sovietų Sąjungoje buvo daug. Prieš pat karą būdavo išgaunama apie 30 mln. tonų per metus – absoliuti pirmoji vieta tarp visų Senojo pasaulio šalių (artimiausias sovietų konkurentas Rytų pusrutulyje – Iranas, naftos išgaudavo trigubai mažiau).

Rumunijoje jos buvo išgauta penkiskart mažiau nei SSRS, be to, rumuniškos naftos tiekimas vokiečiams niekada neviršydavo 3 mln. tonų. JAV karo metais naftos būdavo išgaunama vidutiniškai po 232 mln. tonų kasmet, ir tai ne klaida.

1940 m. SSRS pagaminta 18,3 mln. tonų plieno. Prasidėjęs karas ir svarbiausių pramonės rajonų praradimas lėmė staigų gamybos kritimą: 1942 m. išlydyta vos 8,1 mln. tonų, ir tik 1945 m. šį skaičių pavyko padidinti iki 12,3 mln. tonų. Vokietijoje (įskaitant jos aneksuotas ir okupuotas teritorijas) 1941–1943 m. pagaminta 32–35 mln. tonų plieno. JAV karo metais pagamindavo vidutiniškai po 85 mln. tonų plieno kasmet.

Energetika – bet kurios pramoninės gamybos pagrindas. 1942 m. elektros energijos gamyba SSRS nusmuko iki 29 mlrd. kilovatvalandžių, bet prieš karo pabaigą pakilo iki 43 mlrd. Anglija karo metais vidutiniškai pagamindavo 53 mlrd. kilovatvalandžių, JAV – 280 mlrd. Ir taip toliau.

Milžiniškas, daugybę kartų visus kitus karo dalyvius lenkiantis JAV ekonominis potencialas leido jai išplėtoti pačios įvairiausios ginkluotės gamybą. Beje, stulbinamais mastais. Kai kas iš tos gausybės atiteko ir Sovietų Sąjungai.

Konkrečiai:

18 tūkst. kovos lėktuvų,

6 tūkst. tonų švino tetraetilo (antidetonacinis papildas aviaciniam benzinui) ir 1170 tūkst. tonų jau pagaminto aviacinio benzino (įskaitant dideliu oktano lygiu pasižyminčias „šviesiąsias frakcijas“),

12 tūkst. tankų ir savaeigių artilerijos sistemų, 7 tūkst. šarvuotųjų kovos mašinų,

520 įvairios klasės laivų,

347 tūkst. krovininių automobilių,

50 tūkst. „Willys MB“ (visureigių) ir 35 tūkst. motociklų,

2 tūkst. garvežių, 11 tūkst. vagonų ir 620 tūkst. tonų geležinkelio bėgių,

7 tūkst. aviacinių radijo stočių, 16 tūkst. tankų radijo stočių ir 53 tūkst. įvairių kitų radijo stočių,

619 tūkst. telefono aparatų ir 2 mln. km telefono laidų (buvo galima 48 kartus apjuosti Žemės paviršių),

10 mln. radijo lempų,

170 antžeminių ir 370 borto radijo lokatorių,

3 tūkst. km gaisrininkų žarnų,

12 tonų brangaus cezio ir 10 tūkst. tonų grafito elektrodų,

45 tūkst. metalo pjovimo staklių ir 104 sunkiuosius presus,

8 tūkst. mažo kalibro zenitinių pabūklų ir 18 mln. sviedinių,

6 tūkst. komplektų pusiau automatinių zenitinių taikiklių,

903 tūkst. įvairių tipų detonatorių,

603 mln. šautuvo kalibro šovinių,

3 mln. sviedinių 20 mm aviaciniams pabūklams,

13 mln. porų odinių kariškų batų,

40 mln. gramų streptocido...

Dėl šio sąrašo (savaime suprantama, anaiptol ne viso) visuomenėje vyrauja dvi nuomonės. Pirmoji (pasenusi): „Ačiū ir už tai, bet galėjote ir daugiau atsiųsti.“ Antroji, šiuolaikinė: „Niekšai, šunsnukiai, [...] pašvinkusiais konservais nuo karo atsipirkote...“ Savo nuomonės neturiu, bet turiu klausimą: „Kam? Kodėl Amerika turėjo dovanoti Stalinui bent vieną surūdijusią vinį?“ JAV stojo į karą (iš pradžių faktiškai, o paskiau ir formaliai-teisiškai) vedama tam tikrų viešai skelbiamų tikslų. 1941 m. sausio 6 d., kalbėdamas kongrese apie tai, kas vėliau bus pavadinta lendlizu, F. D. Rooseveltas pareiškė:

„Pasakykime demokratinėms valstybėms: „Mes, amerikiečiai, esame gyvybiškai suinteresuoti jūsų laisvės gynimu. Mes siūlome jums mūsų energiją, mūsų išteklius ir mūsų organizacinę galią, kad jūs pasisemtumėte jėgų ir išsaugotumėte savo laisvę.“

Puiku! Ir kaipgi su šiomis kilniomis idėjomis siejasi ginklų tiekimas Stalino imperijai? Argi tai „demokratinė valstybė“? Tironija, žiaurumu, totalitarizmu ir melaginga niekšybe pranokusi pačius siaubingiausius Hitlerio režimo bruožus – tai „laisvasis pasaulis“, kuriam „demokratijos arsenalu“ pasiskelbusi JAV privalėjo padovanoti 17 mln. tonų įvairiausios karinės įrangos?

Gerai. Pamirškime idealus ir pakalbėkime apie interesus. Paprastus, žemiškus, pragmatiškus interesus. Čia viskas paprasčiau. Kadangi besidalydami grobį du diktatoriai (Hitleris ir Stalinas) neįstengė meiliai susitarti ir kibo vienas kitam į gerklę, JAV šioje situacijoje turėjo rūpėti tik vienas interesas: „Lai kariauja kiek galima ilgiau ir žudo vienas kitą kiek galima masiškiau.“ Kas, JAV požiūriu, galėjo būti puikiau už tai, kad komunizmas su nacizmu sunaikins vienas kitą? Savomis rankomis, nepraliejant amerikiečių karių kraujo?

Taip, bet yra du patikslinimai. Pradiniame karo etape (1941 m. vasara – ruduo) egzistavo reali tikimybė (o žvelgiant iš JAV interesų pusės, – grėsmė), kad viena iš pusių (Stalinas) bus sutriuškinta arba SSRS su Vokietija pasirašys priverstinę taikos sutartį (savotišką Bresto taiką Nr. 2).

Štai to ir reikėjo išvengti, bet būtent tuo metu JAV parama buvo minimali (pirmasis protokolas dėl tiekimo pasirašytas tik 1941 m. spalio 1 d., bet pasirašymas dar nereiškia prekių tiekimo).

Antra. Vokiečių skverbimasis į Šiaurės Afriką (Libiją ir Egiptą) kėlė grėsmę, kad bus užgrobtos Artimųjų Rytų naftavietės, o tai galėjo paveikti pasaulinę strateginę padėtį (lemti katastrofišką Britų imperijos nusilpimą ir labai padidėjusias Hitlerio galimybes).

Amerikiečiai neketino ramiai stebėti, tad jų veiksmai kartu su britų kariuomene (operacija „Torch“, 1942 m. lapkričio 8 d. didelio sąjungininkų desanto išlaipinimas Maroko ir Alžyro pakrantėje) visiškai suprantami ir tikslingi.

Bet štai po vokiečių–italų kariuomenės kapituliavimo (1943 m. į nelaisvę pakliuvo apie 250 tūkst. karių) JAV, užuot pasitenkinusi gerai atliktu darbu, galėjo nustoti kištis į karo veiksmus Europoje, palikti Hitlerį su Stalinu vienas prieš vieną, o pati rengtis tai akimirkai, kai dvi mirtinai susikibusios diktatūros nualins viena kitą.

Atvirai kalbant, tokį „rengimąsi“ amerikiečiai ir vykdė. 1942 m. rugsėjį įvyko pirmasis strateginio bombonešio B-29 „Superfortress“ skrydis, o kitais metais pradėta jo masinė gamyba. Lyginant su tuomečiais bombonešiais, tai buvo ne „nauja karta“, o kita epocha. Primenu, kad sovietų karinėse oro pajėgose „tolimuoju bombonešiu“ tada laikytas Il-4 (DB-3f) su 11 tonų maksimaliu pakilimo svoriu.

Tobulesnio 14 tonų Jer-2 taip ir nepavyko ištobulinti (iš esmės todėl, kad nebuvo jam tinkamų motorų). 30 tonų Pe-8 (TB-7) gamintas mažais kiekiais (keliasdešimt per metus), todėl tikruoju karo instrumentu netapo. Vokiečių pastangas kuriant „Uralo bombarduotoją“ vainikavo visiškai nepatikimas He-177. Šių lėktuvų iki 1943 m. pabaigos pagaminta 400 vienetų (nė vienas jų Uralo padangėje taip ir nepasirodė).

Amerikiečių „supertvirtovė“ – tai 63 tonos pakilimo svorio ir 9 tonos maksimalaus bombų krovinio. Skraidindamas 4,1 tonos bombų svorį šis lėktuvas galėjo įveikti 5310 km, tai yra iš Pietų Anglijos aerodromų galima buvo bombarduoti Leningradą, Maskvą ir Kijevą, o iš Teherano – Permę, Sverdlovską ir Čeliabinską.

Keturi varikliai su galingu turboįpurškimu po 2200 AG kiekvienas užtikrindavo maksimalų 11 km aukštį ir 575 km/h greitį. Hermetiška kabina visiems įgulos nariams, distanciniu būdu valdomi kulkosvaidžiai, prie radiolokacinio šaulių taikiklio priderinta balistinė skaičiuoklė...

Skriedamas stratosferoje šis lėktuvas priešo zenitinei artilerijai ir to meto naikintuvams buvo iš esmės nepasiekiamas. Nedaug efektyviau prieš jį kovojo ir naujesnės kartos naikintuvai. Per tris Korėjos karo (1950–1953) metus B-29 armados numetė apie 185 tūkst. tonų bombų ir prarado vieną lėktuvą penkiems šimtams išskridimų.

Iki 1945 m. vidurio amerikiečių gamyklos pagamino daugiau nei 3 tūkst. šių bombonešių. Tikrovėje „privertimas kapituliuoti“ panaudojant B-29 atrodė taip: 1945 m. naktį iš kovo 9 į 10 d. 279 bombonešiai numetė ant Tokijo 1665 tonas padegamųjų bombų ir įsisiautėjusi „ugnies audra“ išdegino 40 kvadratinių kilometrų miesto statinių.

Geometriškai tai 7 km skersmens ratas, aritmetiškai – 8 kartus didesnis plotas už sunaikintą Hirošimos zoną. Per vieną naktį Tokijuje žuvo 84 tūkst. žmonių.

Iš kovo 12 į 13 d. 247 B-29 atakavo Osaką ir nušlavė 21 kvadratinį kilometrą miesto. Iš kovo 16 į 17 d. Kobės miestą bombardavo 331 B-29, bet nelabai sėkmingai: išdegė „tik“ 8 km2...

Iš viso 1945-ųjų kovą „supertvirtovės“ atliko 1505 skrydžius ir sunaikino 82 km2 keturiuose dideliuose Japonijos miestuose (Tokijas, Kobė, Osaka, Nagoja). Žuvo ar patyrė sužeidimų 220 tūkst. žmonių.

Tolesnio naikinimo tempus ribojo tūkstančių tonų bombų pristatymo į Marianų salų aerodromus grafikas. Naktį iš balandžio 13-osios į 14-ąją 327 B-29 vėl atakavo Tokiją ir numetė 2100 tonų bombų. Gegužę–birželį atakoje prieš vieną objektą dalyvavo 470 bombonešių. Šio antskrydžio rezultatas – visiškai sunaikinta 40 % bombarduotų miestų ploto.

Iki birželio dideli Japonijos miestai „baigėsi“, tad JAV karinės oro pajėgos ėmėsi antrojo operacijos etapo: pradėjo bombarduoti 58 miestus, kurių gyventojų skaičius svyravo nuo 100 iki 200 tūkst. žmonių.

1945 m. liepą B-29 atliko 6697 skrydžius ir numetė 43 tūkst. tonų bombų. Per du mėnesius visiškai išdegė 187 km2. Šiame fone branduolinis Hirošimos ir Nagasakio bombardavimas buvo tik mažas epizodas, tiesa, smarkiai psichologiškai paveikęs Japonijos vyriausybę.

Visa tai vyko Japonijoje, kuri buvo priversta kapituliuoti prieš tai, kai pirmasis amerikiečių karys įžengė į jos teritoriją. Ir jei Amerika būtų nešvaisčiusi milžiniškų lėšų karui Europoje (taip pat ir pagalbai SSRS), tai ir branduolinė bomba, ir didžiulė strateginių bombonešių armija galėjo atsirasti kur kas anksčiau.

Galima net pasistengti tuos „anksčiau“ ir „daugiau“ įvertinti konkrečiais skaičiais. Lendlizo tiekimo metu Sovietų Sąjunga gavo visokių gėrybių už 9,5 milijardo dolerių. Ir nepamirškime, kad tie 17 mln. tonų prekių pačios oru neatskrido, jas reikėjo pakrauti į transporto laivo triumą ir plukdyti daug tūkstančių jūrmylių.

Siekdami išspręsti šį uždavinį amerikiečiai paleido „Liberty“ tipo laivų statybos programą. Milžiniški vandenynų laivai (ilgis 135 m, talpa 14 tūkst. tonų, keliamoji galia 9 tūkst. tonų). Pastatyta 2750 tokių laivų! Tam reikalui išleista 1,9 milijardo dolerių. Žinoma, neskaičiuojant kuro, kurį sunaudodavo šis milžiniškas laivynas, neskaičiuojant karo laivų ir lėktuvų karavanų eskortavimo išlaidų.

O visas projektas „Manhattan“ (branduolinės bombos sukūrimas, įskaitant milžiniškų gamyklų statybą) atsiėjo „tik“ 2 milijardus dolerių.

Tūkstantis bombonešių B-29 kainavo 0,8 milijardo dolerių. Paprastos matematikos užtenka suvokti, kad jei SSRS pagal lendlizo programą nebūtų nieko tiekiama, amerikiečiai „Manhattan“ projektui galėjo išleisti penkiskart daugiau pinigų ir prie savo 3 tūkstančių „supertvirtovių“ pridėti jų dar 3 tūkstančius.

Šie skaičiavimai labai sąlyginiai, bet jie padeda įsivaizduoti pagalbos sovietams mastus! O juk JAV dalyvavimas Europos kare neapsiribojo vien lendlizu!

* * *

Mark Solonin. Pyro pergalė: kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare. Iš rusų kalbos vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2018]. – 264 p. iliustr.

Leidykla „Briedis“ išleido naujieną – Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „Pyro pergalė: kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare“. Tai analitinių straipsnių rinkinys apie SSRS politiką nuo 1938 m. vadinamojo „Miuncheno suokalbio“ iki pokario „branduolinių lenktynių“.

Dauguma tekstų skirti sovietų–nacių karui. Juose, remiantis autentiškais dokumentais, nagrinėjama ištisų Raudonosios armijos korpusų žūčių istorija, aptariamos mažai žinomos, Kremliui itin nemalonios Leningrado blokados aplinkybės, įtikinamai pasakojama, kaip lendlizas, kurio ypatinga svarba dabartinėje Rusijoje visaip menkinama, faktiškai išgelbėjo Stalino imperiją nuo pražūties, pasitelkus statistiką svarstoma: kas būtų, jei sovietai liktų vienui vieni prieš Hitlerį?

Knygos skyrių „Kodėl Sovietų Sąjunga nugalėjo Antrajame pasauliniame kare?“ galima pavadinti pagrindiniu. M. Soloninas mano, kad sovietų pergalė, nepaisant kai kurių šiandienos Rusijos istorikų tvirtinimų, nebuvo nulemta iš anksto, o pasiekta dėl daugelio sovietams sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių.

Pirmoji aplinkybė – tai paties Hitlerio netoliaregiškumas, Maskvos puolimo atidėjimas, nepasitikėjimas daugybe antikomunistiškai nusiteikusių SSRS pakraščių gyventojų, milijonais į nelaisvę patekusių raudonarmiečių, iš kurių Vokietija, jei tinkamai pristatytų kovos prieš bolševizmą idėją ir pažabotų tautinio nepakantumo teorijas, galėjo suburti ištisą kariuomenę. Istoriko tvirtinimu, dar 1941 m., kai pergalė pati siūlėsi jam į rankas, fiureris nepasinaudojo puikia galimybe pribaigti Staliną.

Antroji aplinkybė – didžiulė amerikiečių (iš dalies ir britų) parama SSRS. Milžiniški šios paramos mastai šiandienos Rusijoje bandomi nutylėti ar net visiškai ignoruojami.

O juk iš tiesų komunistinė imperija gavo kovos technikos, ginkluotės, transporto priemonių, žaliavų, gamybos įrangos, drabužių ir maisto už beveik 10 milijardų dolerių. Pasak M. Solonino, be šios paramos sovietai ne tik nesugebėtų gamintis modernizuotų tankų ir pabūklų, bet netgi tinkamai apauti savo kariuomenės.

Trečioji aplinkybė – metodiškas Vokietijos pramonės, svarbių transporto mazgų, karinių objektų naikinimas. Didžiulė dalis Vermachto pajėgų buvo atitraukta Šiaurės Afrikoje, Italijoje, Vakarų fronte, kai visa tai, sąjungininkams nesikišant ar net pasirašius separatinę taiką su Hitleriu, galėtų būti panaudota Rytuose.

Juk karo metais net bombarduojama ir niokojama Vokietija kūrė itin modernias karines technologijas, čia dirbo geriausi pasaulyje išradėjai ir konstruktoriai. Jei visa tai būtų nukreipta prieš Staliną, ar tik netektų pastarajam su visu savo komunistiniu eksperimentu trauktis už Uralo?

Paskutinis M. Solonino knygos skyrius skirtas SSRS ir JAV pokario branduolinio ginklavimosi varžybom. Pasakojama, kaip sovietai įgijo branduolinį ginklą ir kada žlugo „atominė“ amerikiečių monopolija.

Atsakydamas į kai kurių šiandienos Rusijos ultrapatriotų grasinimus nutrinti JAV nuo žemės paviršiaus, autorius primena, kad savo metu amerikiečiai turėjo pakankamai laiko nesunkiai paversti radioaktyvia dykuma pačią Sovietų Sąjungą.




Verta skaityti! Verta skaityti!
(51)
Neverta skaityti!
(8)
Reitingas
(43)
Visi šio ciklo įrašai:
2018-04-09 ->
Neįtikėtini skaičiai, kiek iš tikro JAV kainavo parama Sovietų Sąjungai ir visai Europai kovoje prieš Vokietiją
2018-03-29 ->
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(0)
35(0)
29(1)
22(4)
20(0)
17(7)
16(9)
14(0)
12(0)
Savaitės
104(1)
86(4)
84(0)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
107(0)
101(19)