Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Kaip vyko 1943-ųjų totalinė mobilizacija: nuo tos akimirkos Vokietijos gyvenimas pasikeitė kardinaliai

2018-10-15 (0) Rekomenduoja   (14) Perskaitymai (2077)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

„Mobilizacija vyko triukšmingos propagandinės kampanijos fone su devizu: „Pakilki, liaudie, te audra užgriūna!“

Buvo uždaromos madų parduotuvės, naktiniai klubai, juvelyrinės krautuvės, kultūros įstaigos. Nustota leisti glamūrinius žurnalus. Buvo uždrausti sporto renginiai ir visoks „prabangus gyvenimas.“ Nuo Brandenburgo vartų iškilmingai demontuoti ir išgabenti perlydyti variniai bareljefai“, – knygoje „1943-ieji. Lūžio metai“ rašo baltarusių publicistas ir istorikas Vladimiras Bešanovas.

Remdamasis daugybe neabejotinų faktų, autorius knygoje paneigia Sovietų Sąjungoje įsigalėjusį ir net dabartinėje Rusijoje propaguojamą mitą, esą Raudonoji armija laimėjo dėl jos karvedžių sumanumo bei ryžtingo veikimo. Tačiau iš tikrųjų lemtingos buvo vokiečių kariuomenės vyriausiosios vadovybės, konkrečiai paties Hitlerio, padarytos didžiulės klaidos.

Pateikiame knygos ištrauką.

* * *

1943 m. sausio 13 d. Hitleris – nori nenori – buvo priverstas pasirašyti įsakymą dėl totalinės mobilizacijos. Visi vyrai nuo 16 iki 60 metų ir moterys nuo 17 iki 45 metų turėjo registruotis karinės paskirties darbams.

Šios priemonės tikslas – pakeisti piliečiais, vyrais ir moterimis, užsiėmusiais naudingais, bet grynai taikiais darbais – moteriškų skėčių, žoliapjovių gamyba, individualių namukų statyba, mokymusi universitetuose ar kiaulininkyste, – tuos piliečius, kurie dirba karinėse gamyklose ir tinkami tarnauti karinėse pajėgose.

Perskirstant žmonių išteklius, gerokai padidinant moterų užimtumą, dėl ko atlaisvinami vyrai frontui, ketinta atkurti Vermachto netektis ir išplėsti karinę gamybą. Dėl totalinės mobilizacijos iki kovo pabaigos įtraukta įskaiton 3,1 mln. žmonių (84 % buvo moterys).

Be to, vokiečių „proletarų“ vietas prie staklių, šachtose ir laukuose užėmė užsieniečiai darbininkai, karo belaisviai ir masiškai išvežami iš okupuotų teritorijų „ostarbeiteriai“.

Prasidėjo aktyvesnis šaukimas į kariuomenę okupuotose teritorijose, į frontą buvo siunčiami lenkai, čekai, slovakai, lageriuose verbuojami buvę Raudonosios armijos kariškiai.

Tokiu atveju teko net pakeisti kai kuriuos rasių politikos aspektus. Pagal direktyvą nustota vartoti terminą „požmogis“, o beveik visos „vienos šeimos“ tautos priskirtos arijams, ir jų žmonės buvo priimami tarnauti Vermachte ir SS.

Gebelsas išleido įsaką, kuriuo uždraudė „tiesiogiai ar netiesiogiai“ žeminti Rytų tautų žmones ir menkinti jų savigarbos jausmą: „Negalima šių žmonių, kurie tikisi mūsų padedami išsivaduoti, vaizduoti gyvuliais, barbarais ir panašiai ir paskui tikėtis, kad jie bus suinteresuoti Vokietijos pergale.“

Neatsitiktinai kaip tik 1943 metų sausį išspausdinta trys milijonai išdaviko generolo A. Vlasovo, raginančio bendradarbiauti su Vokietija siekiant nuversti „Stalino kliką“ ir kovoti su bolševizmu „dėl naujosios Europos sukūrimo“, pasirašytų atsišaukimų su „Rusų komiteto Smolensko kvietimu“.

„Vokietija nesikėsins į rusų tautos gyvybinę erdvę ir jos nacionalinę politinę laisvę“, Vokietija susirūpinusi dėl rojaus sukūrimo Europoje, o Vermachtas, „sunaikinęs teroro ir prievartos režimą“, užtikrins rusams „teisingumą ir darbo žmonių apsaugą nuo bet kokio išnaudojimo“.

Iki pavasario pabaigos planuota pašaukti į ginkluotąsias pajėgas 800 tūkst. žmonių, tiesa, pavyko surinkti tik 600 tūkst. „Rytų kariuomenės“ ir „pagalbinės tarnybos savanorių“ – „buvusiųjų mūsų žmonių“ – skaičius pasiekė 450 tūkst.

Tuo pačiu metu Vokietijoje buvo atliekamas karinių bei ekonominių išteklių mobilizavimas, pramonės gamybos, žaliavų atsargų, degalų, energijos perskirstymas karinės pramonės interesams. Buvo naikinamos daugelis ekonomikos civilinių šakų.

Hitleris pagaliau ryžosi iš dalies nukreipti ekonomiką karo poreikiams tenkinti (daugelis gamyklų toliau gamino plataus vartojimo prekes ir vykdė eksporto, kuris iš esmės nesumažėjo, užduotis).

Sunku patikėti, bet 1942 metais gynybos produkcijai teko tik 26 % viso pramonės potencialo ir tik 1943 metais ginkluotės ministro Alberto Špero pastangomis padidėjo iki 38 %, t. y. Vokietijos ekonomikos militarizavimo laipsnis Antrojo pasaulinio karo įkarštyje susilygino su Sovietų Sąjungos karinėmis išlaidomis „socializmo kūrimo“ metais: 1940 metais SSRS bendra karinių išlaidų dalis pasiekė 52 % biudžeto, gynybai stiprinti buvo skiriama 26 % pramonės produkcijos.

Mobilizacija vyko triukšmingos propagandinės kampanijos fone su devizu: „Pakilki, liaudie, te audra užgriūna!“ Buvo uždaromos madų parduotuvės, naktiniai klubai, juvelyrinės krautuvės, kultūros įstaigos. Nustota leisti glamūrinius žurnalus. Buvo uždrausti sporto renginiai ir visoks „prabangus gyvenimas.“ Nuo Brandenburgo vartų iškilmingai demontuoti ir išgabenti perlydyti variniai bareljefai.

„Mes įsipareigojame savo gyvenime ir darbe daryti tai, ko reikia pergalei, – skelbė daktaras Gebelsas. – Fiureris laukia iš mūsų tokių žygdarbių, kurie užtemdys visa, kas buvo iki šiol. Mes norime įgyvendinti pačius didžiausius jo reikalavimus.

Mes didžiuojamės juo, o jam reikia turėti galimybių didžiuotis mumis. Tik nacionalinio gyvenimo didelių krizių ir sukrėtimų laikas parodo, ką iš tikrųjų gali tikri vyrai, taip pat ir tikros moterys... Nacija pasirengusi viskam.

Fiureris įsakė, mes sekame paskui jį. Šią nacionalinio susivokimo ir vidinio pakylėjimo valandą mes dar tikriau ir tvirčiau tikėsime pergale.“

Bet apskritai vokiečių „totalinio karo“ sunkumai sovietiniam žmogui neatrodo itin įspūdingai. Tai, kas vokiečiui yra „totalinis karas“, sovietiniam žmogui – taiki kasdienybė ir spartuoliškas darbas.

Mobilizavus žmonių ir pramonės išteklius, Vokietijai pavyko atkurti ginkluotųjų pajėgų galią.

1943 metų pirmąjį pusmetį Vokietijos sausumos ir karinėms pajėgoms pavyko suformuoti 50 divizijų. Iš jų Hitlerio įsakymu atkurta 6-oji armija ir 20 divizijų su „Stalingrado“ numeriais. SS kariuomenėje atsirado naujos tankistų grenadierių divizijos „Hohenstaufen“ bei „Frundsberg“ (grynakraujai arijai) ir kalnų šaulių, antipartizaninė, musulmonų divizija „Handschar“.

Per tą patį laiką pramonė pagamino 12 263 lėktuvus (iš jų 10 443 kovos mašinas), 4463 vienetus šarvuotosios technikos, 32 tūkst. pabūklų ir 13 tūkst. minosvaidžių, 139 povandeninius laivus.

Lyginant su 1942 metais, tankų gamyba padidėjo beveik dvigubai, lėktuvų – 2,2 karto, pabūklų ir minosvaidžių – 2,3 karto. Iki 19 mln. vienetų per mėnesį pavyko padidinti sviedinių bei minų gamybą. Padidėjo priešlėktuvinių bei prieštankinių pabūklų, aviacinių patrankų ir kulkosvaidžių gamyba. Prieštankiniai divizionai pradėjo gauti daug 75 mm prieštankinių patrankų Pak 40, iš 1000 m atstumo pramušančių 120 mm šarvą.

Buvo pradėta serijiniu būdu gaminti naujų pavyzdžių ginkluotė, pirmiausia naujų tipų tankai. Aviacijos daliniai gavo naujų tipų lėktuvų: daugiatikslių „Fokevulfų“ 190-A3, keturiomis patrankomis ir dviem kulkosvaidžiais ginkluotų naikintuvų „Messerschmitt“ 109 G6, greitesnių už bet kokius sovietų lėktuvus, patobulintų bombonešių „Junkers 88“, atakos lėktuvų „Henschel 126B“.

Iki vasaros puolimo buvo parengti modernizuoti pikiruojamieji bombonešiai „Junkers 87D5“ su ilgesniais sparnais, kuriuose įrengtos 20 mm patrankos, taip pat tankų naikintojai Ju 87G, po kurių sparnais buvo įtaisomos 37 mm patrankos. Įžymiojo aso Ulricho Rudelio iniciatyva birželį iš šių mašinų buvo suformuota pirmoji „tankų eskadrilė“.

Gegužės 29 d. ministras Šperas, aplankęs Pėnemiundės tiriamąjį centrą, kur jam pademonstruoti efektyvūs kovinių raketų V1 ir V2 paleidimai, viešai paskelbė apie Vokietijoje sukurtą „atpildo ginklą“, kuris greitai užgrius Angliją. Nuo to meto ir iki Berlyno žlugimo vokiečių propaganda nuolat skelbė apie fiurerio „slaptą ginklą“, stebuklingą ginklą, kuris pakeis karo vyksmą.

* * *

Vladimir Bešanov. 1943-ieji. Lūžio metai. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2018]. – 488 p. iliustr.

Leidykla „Briedis“ išleido serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – žinomo baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygą „1943-ieji. Lūžio metai“. Tai jau šeštoji šio autoriaus knyga lietuvių kalba.

„Prasidėjo 1943-ieji, kurie buvo pavadinti lūžio metais. Metai, kuriais prasidėjo „pergalės saliutų era“. Patys kruviniausi „didžiojo tėvynės karo“ metai“ – taip pratarmėje knygai „1943-ieji. Lūžio metai“ rašo iš Bresto kilęs žinomas baltarusių istorikas Vladimiras Bešanovas, kurio darbai ir autoriaus tėvynėje bei Rusijoje, ir už šiųdviejų valstybių ribų susilaukia didelio atgarsio, polemikos, karštų ginčų. Knygų apie „didįjį tėvynės karą“ serijoje V. Bešanovas detaliai ir profesionaliai apžvelgė visą nacistų ginkluoto konflikto su sovietais vyksmą nuo 1941 iki 1945 metų. Autoriaus ištikimybė faktams, kuri ypač pastebima 1943-iųjų – lūžio metų – įvykių aprašyme, daro šią knygą vertingu istoriniu šaltiniu.

Joje daugiausia dėmesio skiriama feldmaršalo F. Pauliaus (F. Paulus) vadovaujamai vokiečių 6-osios armijos katastrofai prie Stalingrado – žiemą ir Vermachto pralaimėjimui vadinamajame Kursko mūšyje – vasarą.

Remdamasis daugybe neabejotinų faktų, autorius paneigia Sovietų Sąjungoje įsigalėjusį ir net dabartinėje Rusijoje propaguojamą mitą, esą, ir vienu, ir kitu atveju Raudonoji armija laimėjo dėl jos karvedžių sumanumo bei ryžtingo veikimo. Tačiau iš tikrųjų lemtingos buvo vokiečių kariuomenės vyriausiosios vadovybės, konkrečiai paties Hitlerio, padarytos didžiulės klaidos.

V. Bešanovas 1943-uosius esminio lūžio sovietų–nacistų kare metais vadina visai pagrįstai. Bet kokia kaina pasiektas šis lūžis?

Autorius negailestingai demaskuoja raudonųjų generolų prasimanytą istoriją apie neregėto masto tankų mūšį prie Prochorovkos ir įrodo, kad tai tebuvo masinis sovietų šarvuotųjų kovos mašinų naikinimas. Tam tikslui vokiečiai naudojo ne tankus, bet artileriją ir aviaciją. O Raudonosios armijos „grietinėlė“, siekdama pateisinti tą gėdingą nesėkmę, ir sukūrė legendą apie neva įvykusį milžinišką tankų mūšį.

„1943-ieji. Lūžio metai“ – tai knyga, kuri gali būti įdomi ne tik istorijos mėgėjams, siekiantiems pažinti tikrąją, nepagrąžintą „didžiojo tėvynės karo“ realybę, bet ir platesniam skaitytojų ratui.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(15)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(14)
Visi šio ciklo įrašai:
2018-10-15 ->
Kaip vyko 1943-ųjų totalinė mobilizacija: nuo tos akimirkos Vokietijos gyvenimas pasikeitė kardinaliai
14
2018-09-16 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
43(0)
37(5)
31(5)
23(0)
18(2)
16(0)
12(2)
12(2)
Savaitės
87(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
146(3)
143(12)
139(22)