Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Antrojo pasaulinio karo pragarą išgyvenęs Latvijos kareivis: „Rusų kariai puolė viena didele banga, paskui kita. Jie tiesiog nesiliovė bėgę į mus. Net negaliu pasakyti, kas ten vyko. Tiesiog šaudžiau“

2018-11-21 (0) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (3674)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

„Rusų kariai puolė viena didele banga, paskui kita. Jie tiesiog nesiliovė bėgę į mus. Net negaliu pasakyti, kas ten vyko. Tiesiog šaudžiau“, – britų autoriaus Vincento Hunto knygoje „Kruvini miškai“ (leidykla „Briedis“) įnirtingus mūšius Latvijoje prisiminė Antrojo pasaulinio karo veteranas Leonhardas Stangos.

Pateikiame ištrauką iš šios knygos.

* * *

Kalėdų mūšiai išsekino vokiečių ir latvių gynėjus. Jie atlaikė nesuvokiamą artilerijos apšaudymą, beveik nesiliaujančias oro atakas, vieną po kito rengiamus tankų išpuolius ir nesuskaičiuojamą daugybę Raudonosios armijos karių, plūste plūstančių į jų pozicijas.

Tai buvo žiaurios kautynės vyras prieš vyrą temperatūrai nepakylant virš nulio. Priešakinių linijų kariai praleisdavo daugelį valandų apkasuose, laukdami kito išpuolio ir iki kelių semiami ledinio vandens.

Apskaičiuota, kiek vokiečiai turėjo karių ir mašinų: daugiau nei 400 000 vyrų, iš kurių 375 000 karių, 20 000 Liuftvafės karių, 12 000 Waffen-SS pareigūnų ir policininkų, 10 000 civilių ir kariuomenės pagalbininkų. Be to, buvo 10 000 karo belaisvių.

Ketvirtasis mūšis buvo trumpesnis, nuožmesnis ir iš Raudonosios armijos pareikalavęs stulbinamai daug aukų. Beveik visa Pietryčių Latvija paskendo liepsnose ir dūmuose, kai sausio 23-iąją sovietų artilerija pradėjo antpuolį.

Jis buvo nutaikytas į tris vietas: į Priekulę pietryčiuose nuo Liepojos – iš čia vedė siauras koridorius į gyvybiškai svarbų miestą, vis dar priimantį atsargas ir išplukdantį evakuojamuosius; į pietus nuo kelių ir geležinkelio jungčių Salduje, per kur buvo siunčiamos atsargos ir pastiprinimas į visą frontą; ir į šiaurės vakarus nuo Duobelės, iš kur buvo ginamas pietrytinis Kuršo katilo sparnas ir saugomas štabas Kuldygoje, rezervai Dundagoje ir uostas Ventspilyje.

Trys atskiros sovietų armijos grupės puolė nuo Priekulės iki pat Duobelės palei fronto liniją, kuri šiandien maždaug atitinka teritoriją tarp Lietuvos sienos ir greitkelio A9 iš Liepojos į Rygą.

Raudonoji armija į vokiečių ir latvių apkasus metė milžiniškas pajėgas, bet kad užimtų nedidelę teritoriją, patyrė beveik nesuvokiamų nuostolių. Vienoje Vermachto ataskaitoje rašoma, kad sovietai per dešimt kautynių dienų neteko 45 000 karių ir 541 tanko. Galiausiai vasario penktąją kautynės liovėsi.

Kai 1945-ųjų vasarį Liepojos uoste buvo iškrauta žieminio kamufliažo kombinezonų, veltinių batų ir kailinių kepurių siunta, vokiečiai ir latviai suprato, kad kelio atgal nėra.

Raudonosios armijos priešakinių linijų karius taip pat pasiekė atsargų papildymas. Į Vainiuodę buvo atvežta 200 amerikietiškų tankų „Sherman“, kuriuos JAV atsiuntė pagal lendlizo programą.

Pulkai artileristų ir minosvaidininkų pasistūmėjo priekin, išmėgindami savo pabūklus kovose su Liepojos ir Saldaus gynėjais, taikydamiesi prasibrauti per užšalusias pelkes ir smogti Ventspiliui.

<...>

Išsidėstę pelkėtoje žemumoje, kareiviai pastatydavo rąstų užtvaras. Žemė aukštesnėse vietose buvo smėlėta, lengva kasti. Šiltų bunkerių atsirado ligi pat priešakinių linijų. Pritrūkę metalinių krosnelių, landseriai susimūrydavo kaminus ir židinius iš akmenų ir molio.

Medienos užteko, pirmenybė teikta beržinėms malkoms, kurios mažiau rūkdavo. Įėjus vidun iš šalto ir drėgno oro lauke, atrodydavo, lyg būtum atsidūręs krosnyje.

Tačiau kareiviams tokia pirties temperatūra atrodė tinkama, ir jie garsiai protestuodavo, kai bunkerio durys ar palapinsiaustė prie įėjimo būdavo ilgiau praveriamos pravėdinti. Kartą garsiai ir rėksmingai man buvo pareikšta, jog „geriau dvokti negu šalti“.

<...>

Dar kartą pastatau automobilį Harmonijas gatvėje Tukume ir akmenimis grįsta gatve einu į muziejų. Kelias vis dar primena vaizdą iš trečiojo dešimtmečio. Galbūt visada ir primins.

Mane palydi į direktorės Agritos Ozolos kabinetą. Be jos, čia dar yra pagyvenusi porelė – Livija ir Leonhards Stangos. Jie papasakos įsimintiną istoriją apie meilę ir gebėjimą nepasiduoti per karą, ryžtą kovoti prieš sovietus, pasikėsinimą nužudyti sovietinės Latvijos pirmąjį sekretorių Vilį Lācį ir dešimt metų sunkiųjų darbų vario kasyklose Kazachstane dėl nepavykusio pasikėsinimo.

Leonhards yra lieknas vyras, dėvintis tamsų švarką, o po apačia – megztinį aukštu kaklu. Ant švarko – antsiuvai, rodantys, kad jis buvo legionierius.

<...>

Livija sutiko Leonhardą mokykloje, kai šiam teko kartoti kursą. Prasidėjus karui, jis mokėsi Rygoje ir gavo įsakymą prisistatyti į Raiņa bulvāris esantį mobilizacijos centrą. Iš ten nauji kariai buvo siunčiami į Dancigą ir mokomi specialiųjų kovos būdų.

– Buvau puikus šaulys. Mane specialiai išmokė šaudyti iš [MG-42] kulkosvaidžio, vadinamo „kaulų pjūklu“. 1945-aisiais mus išsiuntė į Liepoją. Iš Liepojos traukiniu išvykome į Ventspilį, o iš jo į Tukumą. Tada išžygiavome į Lestenę, kur kova nesiliovė nuo pat Kalėdų.

Nusprendžiau, kad noriu gauti geriausią ir moderniausią ginklą. Priešakinių linijų kariai visada buvo geriausiai ginkluoti. Tada mane pastebėjo karininkas ir prisiminė, kad labai gerai šaudžiau „kaulų pjūklu“, todėl buvau priskirtas prie kito būrio kaip kulkosvaidininkas.

Tai buvo geras ginklas. Galėjome jį pritvirtinti skirtingose pozicijose, tad jeigu priešais mane buvo mano skyriaus vyrai, galėjau šaudyti jiems virš galvų. Ir svėrė nedaug. Mus puolė labai labai daug rusų. Ir nors tai buvo pirmasis mano mūšis, nebijojau. Turėjau kulkosvaidį, be to, kai po Teroro metų buvo atvertos KGB kameros Rygoje, savo akimis pamačiau, ką darė sovietai.

Rusų kariai puolė viena didele banga, paskui kita. Jie tiesiog nesiliovė bėgę į mus. Net negaliu pasakyti, kas ten vyko. Tiesiog šaudžiau. Mano dalinys buvo specialioje D pavidalo kišenėje priešais apkasus, o virš D raidės buvo „kaulų pjūklas“, todėl priešais mane buvo platus ugnies laukas. Šaudėme ir šaudėme.

Paskui persikėlėme į sodybą, pavadinimu Paugibelas netoli Lestenės. Pakeliui iš Pėtertalės į Lestenę pastebėjome, kad aplink nėra nė vieno medžio, kurio nebūtų aplaužiusi sviedinių ugnis. Visi medžiai buvo sutrupinti.

Maždaug vasario 15 ar 16 dieną prasidėjo didelis mūšis, penktasis Kuršo mūšis. Aplink taip smarkiai šaudė ir bombardavo, o dūmai buvo tokie tamsūs, kad diena atrodė lyg naktis. Turėjome atsitraukti, negalėjome ten likti. Staiga kažkas sprogo netoli manęs, ir po to nieko nejaučiau. Tiesiog gulėjau.

Kadangi buvau vienas iš kulkosvaidininkų, turėjau pistoletą „Parabellum“. Rusas, ieškodamas ginklų, mane apvertė. Jis rado pistoletą ir bandė pasiimti, o aš kaip tik atsipeikėjau – buvau be sąmonės, mane sužeidė į koją. Ir keli kiti vyrukai išgyveno.

Rusai pirmiausia pasirinko tuos, kuriems ant apykaklės buvo SS ženkleliai. Juos nušovė vietoje. Jaunesniems vyrukams ant apykaklės buvo ženklelis su saule (tai reiškė, kad jie buvo iš latvių, o ne iš vokiečių dalinio) ir juos paliko gyvus.

Mus paėmė į nelaisvę ir perkėlė į bunkerį užnugaryje. Iš mūsų atėmė viską, net nosines. Buvo labai šalta, juk žiema. Mane kvotė daug daug kartų, o paskui išvarė į karių stovyklą Jelgavoje. Vėliau buvome išsiųsti į Kareliją kasti Belomoro kanalo.

Klausiu Leonhardo, kodėl jis taip nekentė rusų. Jis gurkteli:

– Kai 1944-ųjų vasarą [į Tukumą] įžengė rusai, prijaučiantieji komunistams suėmė ir nušovė daugybę vietos gyventojų. Šią akimirką pokalbis tampa šiek tiek įtemptas ir atrodo, kad Leonhardui pasidaro nepatogu.

– Kai grįžau iš Karelijos, buvau įsitikinęs, kad turiu kovoti prieš sovietus. 1944 metais buvau jaunuolis, ir labiau kovojau dėl to, kad kovojo visi mano draugai, – tai nebuvo sąmoningas sprendimas. Bet 1946 ar 1947 metais nusprendžiau prisidėti prie vietinės partizanų grupuotės ir stoti į kovą prieš sovietus.

Vis dar nelabai galiu suprasti, kas paskatino jį tęsti kovą, nors Leonhards išgyveno per karą, o vėliau ir bausmės laikotarpiu. Jis juk tiesiog galėjo gyventi toliau. Kam tapti partizanu? Paprašau Agritos dar kartą jo paklausti, kodėl taip nekentė rusų.

Leonhards sukanda dantis.

– Su tėvu nuvykau į Rygą ir pamačiau, ką jie padarė. Ir pats tai patyriau 1944-ųjų vasarą Tukume. Tad neabejojau, kad tie rusai buvo kažkas tokio... (nusikosėja).

Ta KGB kamera, kurią išvydau dar karo pradžioje. Žodžiais nenusakoma. Lavonų nemačiau, nes jie buvo išgabenti, bet mačiau kamerą, kurioje žudė žmones. Kameroje įrengta garso izoliacija. Apšiltinimo medžiaga nulupta nuo sienų, ir jose žiojėjo kulkų išmuštos skylės. Buvo palikti specialūs latakai kraujui nutekėti.

Tiesą sakant, tose KGB kamerose buvau kelis kartus. 1942-aisiais ir dar kartą [2014-ųjų] vasarą, pažiūrėti KGB parodos. Ir ji buvo visai ne tokia, kokia anksčiau... liko tik maža dalis iš to, kas buvo... visiškai mažytė. Tarsi teatre. Nieko panašaus į tai, kas buvo.

Leonhards įsitraukė į vietos rezistencinės grupuotės judėjimą, papildė vietos partizanų gretas ir 1947 metų spalį įsivėlė į pasikėsinimą nužudyti Vilį Lācį, sovietinės Latvijos ministrų tarybos pirmininką, kai šis važiavo pro Rygą.

<...>

Būdamas komunistinės Latvijos vidaus reikalų ministras ir Aukščiausiosios tarybos pirmininkas iki 1959 metų, Lācis pasirašė įsakymus suimti ir ištremti 58 000 žmonių: 14 tūkstančių 1941 metais ir 44 tūkstančius 1949-aisiais.

Būrį išdavė jų vadeivos Krastiņio mergina, ir Leonhardui iš pradžių buvo skirta mirties bausmė. Jam pasisekė, nes tuo metu mirties bausmės buvo atidėtos, todėl jam skyrė 25-erius metus sunkiųjų darbų gulage.

Leonhards devynerius metus dirbo požeminėje Žezkazgano vario kasykloje Kazachstane. Ir šią akimirką istorijoje atsiranda odinė piniginė, kurią jis taip švelniai išsitraukia iš kišenės.

Livija traukiniu važiavo iš Tukumo iki pat Kazachstano aplankyti Leonhardo darbo stovykloje ir padovanojo šią piniginę. Pinigų jai užteko tik bilietui į vieną pusę, tad Leonhardo stovyklos draugai susimetė ir nupirko jai atgalinį bilietą.

Mirus Stalinui, griežtas požiūris į latvių karius kiek sušvelnėjo ir kai kurie, laikyti nubaustais už nedidelius nusikaltimus, buvo paleisti. Tarp jų ir Leonhards. Grįžo į Tukumą 1956-ųjų rugpjūčio pradžioje po penkių dienų kelionės traukiniu. Po šešių mėnesių jis vedė Liviją ir iki šiol nešiojasi jos dovanotą odinę piniginę.

* * *

Apie knygą „Kruvini miškai“

Britų autoriaus Vincento Hunto knyga „Kruvini miškai“ (leidykla „Briedis“) – tai pasakojimas apie XX a. istorinių negandų krečiamą Latviją ir jos gyventojus. Vos porą dešimtmečių pasidžiaugus šalies nepriklausomybe, 1940 m. kraštą prarijo raudonasis sovietų slibinas.

Niekinama ir plėšoma Latvija tapo totalitarinės SSRS dalimi, per kraštą nuvilnijo trėmimų ir kruvinų susidorojimų banga. Ne veltui pirmieji okupacijos metai latvių praminti Baisiaisiais. V. Huntas aprašo, kaip naikinta šalies inteligentija ir pasiturintys ūkininkai, Latvijos kariuomenės karininkai ir buvę nepriklausomos valstybės tarnautojai, įskaitant aukščiausius pareigūnus.

1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus nacių ir sovietų karui, kraštą užgriuvo vokiečiai. Naujieji okupantai atnešė savo tvarką ir įstatymus, dešimtys tūkstančių Latvijos vyrų, pasitelkus vienokius ar kitokius propagandos bei prievartos mechanizmus, mobilizuoti į pagalbinius policijos ir Waffen SS dalinius. Dažnas stojo į vokiečių tarnybą, norėdamas atkeršyti už pražudytus artimuosius, kiti tikėjosi užkirsti kelią pakartotiniam raudonųjų ordų antplūdžiui ir jų terorui.

Deja, 1944 m. prie Latvijos vėl priartėjo negailestingi sovietų gniaužtai. Netrukus visame krašte, o ypač vakarinėje Latvijos dalyje, užvirė kruvinos kautynės. Nuo 1944 m. rudens iki pat Trečiojo reicho kapituliavimo 1945 m. gegužę vadinamajame Kuršo katile narsiai gynėsi vokiečių kariuomenės ir latvių dalinių likučiai. Sovietinį „broliškos respublikos išvadavimą“ lydėjo naujos represijos, trėmimai, kruvinas susidorojimas su visais neįtikusiais režimui.

Rašydamas „Kruvinus miškus“ V. Huntas nesitenkino sausu surinktos medžiagos perpasakojimu, bet pats keliavo po Latviją, lankėsi miestuose ir miesteliuose, Antrojo pasaulinio karo kautynių vietose, žuvusių karių kapinėse, bendravo su kraupių įvykių liudininkais, žmonėmis, patyrusiais sovietų represijas, kalbino Latvių legiono veteranus, mūsų laikais sprogmenų tebeieškančius išminuotojus ir net 1999–2007 m. Latvijos Respublikos prezidentę Vairą Vīķę-Freibergą, kurios šeimai teko bėgti nuo artėjančių „išvaduotojų“.

Visi tie liudijimai, taip pat įdomios pastabos iš autoriaus kelionės po Latviją „Kruviniems miškams“ teikia neapsakomo gyvumo. Ši įtraukianti ir kartu baisi knyga neabejotinai sudomins daugelį skaitytojų. Tai vakariečio požiūris į mažos Baltijos šalies istorijos tarpsnį.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(33)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(28)
Visi šio ciklo įrašai:
2018-11-21 ->
Antrojo pasaulinio karo pragarą išgyvenęs Latvijos kareivis: „Rusų kariai puolė viena didele banga, paskui kita. Jie tiesiog nesiliovė bėgę į mus. Net negaliu pasakyti, kas ten vyko. Tiesiog šaudžiau“
28
2018-11-20 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
35(0)
31(0)
24(0)
21(6)
18(0)
17(2)
16(0)
16(0)
13(0)
13(0)
Savaitės
243(98)
111(20)
59(0)
Mėnesio
139(14)
128(7)
110(4)
107(15)
105(13)