Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Naciai galėjo turėti greičiausią naikintuvą pasaulyje, tačiau Hitleriui šis tas nepatiko

2019-06-11 (1) Rekomenduoja   (20) Perskaitymai (4624)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Adolfo Galando knygą „Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis 1939–1945“. Tai legendinio Liuftvafės naikintuvų piloto, vėliau tapusio Trečiojo reicho naikintuvų aviacijos vadu, generolo leitenanto Adolfo Galando pasakojimas apie savo tarnybos metus, taip pat itin išsamus, tikslus ir vaizdingas Vokietijos naikintuvų pajėgų raidos Antrajame pasauliniame kare aprašymas.

Adolfas Galandas gimė 1915 m. Vesterholto mieste, Vestfalijoje. Vokiečiams neįprasta pavardė liudija jo prancūzų hugenotų kilmę, kurie XIII a. bėgdami nuo religinio persekiojimo traukėsi į Vokietiją. Skraidyti A. Galandas pradėjo sklandymo mokyklose, tęsė mokslus kompanijos „Lufthansa“ mokymo įstaigoje, tarnybą Liuftvafėje pradėjo 1933 m. ir greitai kopė karjeros laiptais.

Vienas mokomasis skrydis A. Galandui vos nesibaigė mirtimi. Sudužus lėktuvui, pilotą ištiko koma ir tik per stebuklą jis liko gyvas. Pirmosios karinės patirties jis įgijo sėkmingai pasirodęs Ispanijos pilietiniame kare. Lakūnas ne tik sėkmingai kovojo, bet ir pateikė kariuomenės vadovybei daug pasiūlymų ginkluotės ir taktikos klausimais. Vėliau sekė naujų lėktuvų testavimas ir darbas Aviacijos ministerijoje, jis pelnė naujų laipsnių ir užėmė aukštas pareigas.

A. Galandas niekada nebuvo kabinetinis vadas. Prieš užimdamas naikintuvų aviacijos vado pareigas Liuftvafės vadovybėje jis savarankiškai dalyvavo padangių kautynėse, atliko daugiau nei 700 kovinių skrydžių, numušė 104 priešo lėktuvus, buvo apdovanotas aukščiausiais Vokietijos apdovanojimais, įskaitant itin garbingą Riterio kryžių su ąžuolo lapais, kalavijais ir briliantais.

Autorius gyvai ir vaizdingai perteikia permainingą oro mūšių eigą ir jaudulį, įdomiai ir nuodugniai pasakoja, kaip buvo kuriami nauji lėktuvai, ginčijamasi su Geringu ir Hitleriu gyvybiškai svarbiais Vokietijos aviacijos pramonės ir oro erdvės gynybos klausimais, parodo lemtingų Hitlerio sprendimų padarinius.

Knygoje taip pat rasite išsamius ir grafiškai tikslius duomenis apie Sąjungininkų dieninių ir naktinių antskrydžių Vokietijoje padarinius, milžiniškus sunkumus, kuriuos turėjo įveikti Vokietijos vadovai, atsakingi už šalies oro erdvės gynybą.

* * *

Kiekvienas kareivis žino, kad kare ne visada galima pasikliauti tuo, kas apčiuopiama ir apskaičiuojama. Kartais daug lemia sėkmė.

Po bandomojo skrydžio buvau įsitikinęs, kad mums labai pasisekė. Tai nebuvo nei tuščia svajonė, nei fantazija, nei beprotiškai drąsus tolimos ateities projektas. Reaktyvinis naikintuvas Me-262, pats greičiausias lėktuvas pasaulyje, buvo visiškai tikras. Aš juo skridau ir žinojau, kad juo galėsime įveikti bet kurį kitą naikintuvą.

Žinoma, jam dar reikėjo atsikratyti „vaikiškų ligų“, tačiau mes, kurie sėdėjome prie apskritojo pasitarimų stalo, buvome įsitikinę, kad tokios unikalios galimybės negalima praleisti. Būtina rizikuoti, ieškoti neįprastų būdų ir priemonių.

Taip buvo parengtas bendras pasiūlymas nedelsiant sukurti pirmąją 100 lėktuvų seriją, su kuria vienu metu būtų atliekami techniniai ir taktiniai bandymai. Toks veikimo būdas prieštaravo įprastai praktikai, taikytai tuometėje Vokietijos aviacijos pramonėje. Mes norėjome iš karto pradėti pasirengimą galutiniam masinės gamybos etapui ir manėme, kad būtinus pakeitimus galėsime atlikti vėliau, kai sukaupsime užtektinai patirties su šia pirmąja 100 lėktuvų serija.

Toks siūlymas kartu su pranešimu apie skrydį buvo iš karto parengtas ir pasirašytas. Dokumento kopiją nusiuntėme Milchui, o aš su originaliu dokumentu dar tą pačią dieną išvykau pas Geringą į Veltenšteino tvirtovę. Geringas džiūgavo kartu su mumis. Jei jis nebūtų naikintuvų lakūnas, nebūtų iki galo supratęs ir mano minčių eigos, kuri kilo po pirmo bandomojo skrydžio naikintuvu Me-262.

Mano akivaizdoje jis paskambino Milchui, kuris jau buvo gavęs mūsų raportą kartu su siūlymais ir kuris visiškai sutiko su mūsų nuomone. Visi siūlymai buvo priimti nepaprastai greitai ir entuziastingai. Buvau įsitikinęs, kad pasiekiau pergalę visais atžvilgiais.

Dabar reichsmaršalas turėjo gauti Hitlerio sankciją, būtiną priimant tokius svarbius sprendimus, bet nė kiek neabejojome, kad ji bus suteikta, nes mus ryžtingai palaikė būrys puikių specialistų. Kitą rytą Geringas panoro iš karto susitikti su fiureriu ir asmeniškai jį informuoti apie visas šio reikalo smulkmenas. Aš turėjau būti pasirengęs kiekvienu metu, jeigu tik prireiktų, išreikšti jam savo nuomonę ir nupasakoti patirtus įspūdžius.

Kitos kelios dienos praėjo be jokių žinių ar įsakymų iš viršaus. Aš labai troškau palenkti Hitlerį į mūsų pusę, tačiau kol slinko dienos, man toptelėjo galvon mintis, kad mūsų viltys greitai sukurti patikimą reaktyvinį naikintuvą veikiausiai liks neįgyvendintos. Hitleris atsisakė sankcionuoti mūsų planą. Dabar jis jautė didelį nepasitikėjimą Geringu ir Liuftvafe, tad norėjo pats įsitikinti mūsų pasiūlymų pagrįstumu.

Hitleris pasakė Geringui – ir jo žodžius galima išties pateisinti – kad Liuftvafė jį pernelyg dažnai nuvildavo tiek pažadais, tiek pareiškimais apie technines inovacijas ir patobulinimus.

Jam buvo pažadėta, kad sunkusis bombonešis He-177 pasirodys ne vėliau kaip 1941 m., tačiau net ir šiandien niekas negalėjo tvirtai pasakyti, kada šis lėktuvas bus parengtas kovos veiksmams. Me-262 taip pat nederėjo skubinti. Nieko nereikėjo daryti su juo, kol jis neapsisprendė.

Faktas, kad Hitleris į savo surengtą specialistų konferenciją nepakvietė nė vieno Liuftvafės atstovo, rodo, koks iš tiesų didelis buvo jo nepasitikėjimas mūsų organizacija. Jis netgi uždraudė Liuftvafei dalyvauti šiame pasitarime. Reichsmaršalas gana pasyviai priėmė šį viešą įžeidimą.

Fiureris pareikalavo iš susirinkusių inžinierių, konstruktorių ir kitų specialistų aiškių įsipareigojimų ir garantijų, kurių jie nesugebėjo jam duoti. Su tokia garantija mūsų planai būtų atsieti nuo bet kokios rizikos. Tačiau mes pradėjome nuo prielaidos, kad didžiulės ateities perspektyvos pateisina tam tikrą riziką.

Pats Hitleris, pateikdamas daugelį savo planų, sutikdavo su dar didesniais neapibrėžtumo faktoriais. Jis netgi ignoravo Meseršmito ir kitų atsakingų asmenų, kurie prieš keletą dienų kartu su manim parengė dabar aptariamą planą, nuomones. Jis beveik neleido jiems pratarti nė žodžio ir įsakė tęsti techninius lėktuvo Me-262 bandymus su keliais turimais prototipais. Jis ryžtingai uždraudė bet kokius pasirengimus masinei gamybai. Šis toli siekiantis sprendimas buvo priimtas be Liuftvafės vyriausiojo vado sutikimo.

Taigi Me-262 gamyba buvo atidėta dar šešiems mėnesiams jau ir taip anksčiau vilkinus beveik dvejus metus, kai dar 1940 m. rudenį buvo įsakyta atidėti į šalį visus tiriamuosius darbus. Esu įsitikinęs, kad dėl to Me-262 konstruktoriai prarado pusantrų metų.

Mes, naikintuvų lakūnai, gerai žinojome, ką toks ilgas techninės pažangos pristabdymo laikotarpis reiškia karo aviacijos raidai. Tiek fronte, tiek virš Reicho kasdien patirdavome augantį priešo aviacijos pranašumą ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu požiūriu.

1943 m. pabaigoje, susiklosčius dar nepalankesnėms sąlygoms nei prieš pusantrų metų, vyriausioji vadovybė dar kartą susidomėjo Me-262 ir netikėtai pareikalavo pradėti šio lėktuvo masinę gamybą. Ginklavimosi programoje jis atsidūrė tarp svarbiausių punktų.

1943 m. lapkričio 2 d. Geringas aplankė lėktuvų Messerschmitt gamyklas, kad sužinotų, kaip juda reikalai. Pokalbyje su Viliu Meseršmitu (Willy Messerschmitt) jie aptarė temą, kuri turėjo įgauti lemiamios reikšmės artėjančiai vokiečių reaktyvinio naikintuvo tragedijai.

Geringas paklausė Meseršmito, ar Me-262 gali nešti vieną arba dvi bombas ir būti naudojamas kaip naikintuvas-bombonešis, galintis tapti netikėtumo veiksniu. O tada tęsė: „Noriu, kad jūs suprastumėt fiurerio minčių eigą. Šį klausimą jis aptarė su manim prieš kelias dienas, jis labai suinteresuotas tokiu šios problemos sprendimu...“

Galimas dalykas, kad Hitleris jau buvo sunerimęs dėl neišvengiamo anglų ir amerikiečių įsiveržimo. Jis veikiausiai vylėsi, kad reaktyvinis naikintuvas kartu su naujuoju „atpildo ginklo“ projektu taps veiksminga priemone, padėsiančia apsiginti nuo artėjančios grėsmės.

Štai kodėl aukšti pareigūnai taip suskato raginti kuo greičiau priimti į ginkluotę reaktyvinį naikintuvą. Tačiau, užuot pamėginus juo žingsnis po žingsnio atsikovoti iš Sąjungininkų pranašumą ore, be kurio įsiveržimas, anot Eizenhauerio, būtų tapęs didžiausia katastrofa per visą karų istoriją, reaktyvinis naikintuvas dabar turėjo tapti naikintuvu-bombonešiu, kitaip tariant, papildomu sausumos kariuomenės ginklu.

Meseršmitas visaip mėgino išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Savaime suprantama, lėktuvui Me-262, kaip ir bet kuriam kitam naikintuvui, buvo galima pritaikyti apkabas, skirtas gabenti lengvąsias bombas, jeigu tik dėl to pablogėjusios skrydžio charakteristikos nebūtų buvusios labai svarbios.

Vykstant mūšiui dėl Britanijos, šis klausimas buvo išspręstas visiems laikams: naikintuvas gali būti naudojamas kaip naikintuvas-bombonešis tik tada, kai ore turima ganėtino pranašumo. Tačiau jau virš Anglijos šios pirmosios sąlygos mes nesugebėjome įvykdyti, o dabar jos nebuvo prasmės net aptarti.

Kai 1943 m. gruodį dalyvavau naujausių Liuftvafės techninių laimėjimų parodoje Rytų Prūsijoje, aviacijos centre Instenburge, nieko nebuvau girdėjęs apie galimus svarstymus nenaudoti Me-262 kaip naikintuvo. Hitleris atvyko į parodą iš netoliese buvusio savo štabo. Reaktyvinis naikintuvas Me-262 ten sukėlė tikrą sensaciją. Aš stovėjau šalia Hitlerio, kai jis staiga pasisuko į Geringą ir paklausė: „Ar šis lėktuvas gali nešti bombas?“

Geringas, kuris jau buvo šią temą aptaręs su Meseršmitu, atsakė: „Taip, mano fiureri, teoriškai gali. Jis turi tiek atliekamos galios, kad lengvai pakeltų į orą 450 kilogramų, o gal net ir 900 kilogramų krovinį.“

Tai buvo gudriai suformuluotas atsakymas, kurio objektyviai negalima nuginčyti. Aviatoriams toks atsakymas nebūtų sukėlęs nerimo, nes kiekvienam specialistui buvo aišku, jog jis grynai hipotetinis. Kita vertus, Me-262 neturėjo nei bomboms tvirtinti reikalingų įtaisų, nei bombarduoti reikalingų aviacinių taikiklių.

Pagal skrydžio charakteristikas ir saugumo sąlygas jis visiškai netiko taikliajam bombardavimui; apie pikiravimą ar sklendimą negalėjo būti nė kalbos dėl neišvengiamai viršijamo ribinio greičio. Viršijęs 950 km/h greitį lėktuvas tapdavo nevaldomas.

Skrendant mažame aukštyje degalų sąnaudos buvo tokios didelės, kad veikimo nuotolis tapdavo pernelyg mažas, todėl apie atakas skrendant skutamuoju skrydžiu taip pat negalėjo būti nė kalbos. Taigi, liko tik bombardavimas iš didelio aukščio, bet tada naikinimo zona turėjo būti sulig nemažu miestu, kad į ją su tam tikru tikėtinumu pataikytų numesta bomba. Tačiau kas tuo metų būtų galėjęs visa tai paaiškinti Hitleriui?

* * *

Adolf Galland. Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis 1939–1945. – Vilnius: Briedis. – 464 p., iliustr.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(26)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(20)
Visi šio ciklo įrašai:
2019-06-11 ->
Naciai galėjo turėti greičiausią naikintuvą pasaulyje, tačiau Hitleriui šis tas nepatiko
2019-05-22 ->
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
67(5)
58(5)
40(1)
36(0)
31(0)
28(2)
23(0)
21(8)
20(0)
18(0)
Savaitės
95(1)
82(1)
80(3)
60(2)
Mėnesio
147(25)
107(13)
89(0)
85(8)