Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Prieš pat puolimą atskriejo Hitlerio įsakymas, kuriam nacių karvedys išdrįso nepaklusti

2019-07-16 (0) Rekomenduoja   (31) Perskaitymai (3656)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Hitlerio karo elitas“ knygą – Ericho von Mansteino atsiminimus „Prarastos pergalės“. Ji pripažinta vienu svarbiausių Antrojo pasaulinio karo istorijos veikalų.

Trumpai E.von Mansteiną galima apibūdinti šiais garsaus anglų karo teoretiko ir istoriko H.B.Liddello Harto žodžiais: „Tai buvo žmogus, įstengęs šiuolaikišką požiūrį į manevrinius kovos veiksmus derinti su klasikiniu supratimu apie manevravimo meną, iki smulkmenų nusimanantis apie karinę techniką ir turintis didelį karvedžio talentą.“

Tačiau šis įvertinimas labai santūrus. Iš tiesų E.von Mansteinas buvo tiesiog neprilygstamas karvedys Antrajame pasauliniame kare, be to, pasaulinę šlovę pelniusios atsiminimų knygos „Prarastos pergalės“ autorius.

Per Rusijos kampaniją Erichas von Mansteinas užkariavo Krymą ir paėmė Sevastopolio tvirtovę. Po Stalingrado tragedijos, sumaniai vadovaudamas armijų grupei „Pietūs“ kautynėse prie Doneco ir Charkovo, jis įstengė sužlugdyti didžiulį kiekybinį pranašumą turinčių sovietų mėginimus atkirsti visą vokiečių kariuomenės pietinį sparną ir dar kartą perimti iniciatyvą.

Kai Rytų fronte vykstantis Vermachto paskutinis didelis puolimas – operacija „Zitadelle“ – dėl kituose frontuose susiklosčiusios situacijos buvo nutrauktas, E.von Mansteinui teko ypač sunki užduotis vadovauti kariuomenei gynybos mūšiuose su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis.

Nors Hitlerio dėl politinių ir ekonominių priežasčių duodami kariniu požiūriu neracionalūs įsakymai labai ribojo E.von Mansteino veiksmus, jis, atlaikydamas nuolatinį priešo spaudimą, vis tiek įstengė išsaugoti savo armijų grupę „Pietūs“ ir per Ukrainą atsitraukti už Dniepro.

Kai vokiečių 1-ajai tankų armijai kilo pavojus būti apsuptai, E.von Mansteinui pavyko sukurti drąsų planą, kuriuo remdamasi ši armija tiesiog nušlavė kelią pastojusias sovietų armijas.

Knygoje pateikiamas gyvas ir įsimenantis kovų Rytų fronte paveikslas, iš kurio skaitytojas gali susidaryti labai tikrovišką įspūdį apie vokiečių kariuomenės laimėjimus ir netektis, apie karių narsą bei pasiaukojimą.

Pateikiame knygos ištrauką.

* * *

Likus keletui dienų iki puolimo pradžios, gavome OKH įsakymą, kuris vėliau tapo žinomas „įsakymo dėl komisarų“ pavadinimu. Jo esmė buvo ta, kad reikalauta nedelsiant sušaudyti visus paimtus į nelaisvę Raudonosios armijos komisarus – bolševikinės ideologijos skleidėjus.

Tarptautinės teisės požiūriu, politiniai komisarai vargu ar galėjo naudotis kariškiams numatytomis privilegijomis. Jie, žinoma, nebuvo kareiviai. Vargu ar aš žvelgčiau, pavyzdžiui, į gauleiterį kaip į kariškį, jei jis būtų paskirtas mano politiniu prižiūrėtoju.

Bet lygiai taip pat nebuvo galima šių komisarų priskirti prie nedalyvaujančiųjų mūšiuose, kaip, pavyzdžiui, medicinos personalas, kariniai dvasininkai ar korespondentai. Priešingai, nors jie ne kariai, buvo fanatiški kovotojai, kaip tik kovotojai, kurių veikla tradiciniu kariniu požiūriu galėjo būti laikoma nelegalia.

Jų užduotis buvo ne tik vykdyti vadų politinę kontrolę, bet ir karui suteikti patį žiauriausią pavidalą, kuris visiškai prieštaravo ankstesniam kariavimo supratimui. Komisarai kaip tik buvo tokie žmonės, kurie pirmiausia ėmė taikyti tokius kariavimo ir elgesio su karo belaisviais metodus, kurie aiškiai prieštaravo Hagos konvencijai dėl sausumos karo.

Bet kad ir kokia būtų mūsų nuomonė dėl komisarų statuso, tarptautinės teisės požiūriu, įsakymas šaudyti juos mūšyje paėmus į nelaisvę prieštaravo bet kokioms kario moralės normoms. Toks įsakymas, kaip įsakymas dėl komisarų, šioms normoms buvo iš esmės priešingas.

Šio įsakymo vykdymas prieštaravo ne tik kariuomenės garbei, bet ir moralinei dvasiai, todėl buvau priverstas pranešti savo viršininkui, kad mano kariuomenė šio įsakymo nevykdys. Šiuo atveju veikiau pritariant visiems dalinių vadams, mano korpusas taip ir elgėsi. Beje, suprantama, viršininkai visiškai sutiko su mano nuomone. Mėginimai atšaukti šį įsakymą baigėsi sėkme tik kur kas vėliau, kai paaiškėjo, kad vienintelis įsakymo dėl komisarų rezultatas buvo tai, jog komisarai pačiais žiauriausiais būdais vertė kariuomenę kovoti iki galo.

Per mūsų neilgą rengimąsi korpuso štabas buvo Insterburge (dab. Černiachovskas). Aš su adjutantu vyresniuoju leitenantu Spechtu įsikūrėme užmiestyje, miško laukymėje pastatytoje Insterburgo ligoninės vyriausiojo gydytojo Wiedwaldo viloje. Sutuoktiniai Wiedwaldai mus pasitiko svetingai, kaip įprasta Rytų Prūsijoje. Dienos, kurias mums teko laimė praleisti šiuose nuostabiuose namuose su maloniais šeimininkais, buvo tiesiog puikios.

Man malonu prisiminti ir senąjį eigulį, kurio namuose mes po vienos iš mūsų divizijų naktinių mokymų gelbėdamiesi nuo lietaus pasistiprindavome puodeliu karštos kavos ir tikrais prūsiškais pusryčiais, mūsų šeimininkui pasakojant tai apie savo elnius ir briedžius, tai apie tarnybą kariuomenėje.

Paskutines dienas prieš puolimo pradžią praleidome arti sienos esančiame Lenkeno dvare, kuris Rytų Prūsijoje garsėjo žirgynu. Jo šeimininkas von Sperberis, atsargos rotmistras, tuo metu buvo fronte. Lenkeno dvaras įsikūręs puikiame miške, ir kai ten atvykome, pamatėme ganyklą, kurioje ganėsi grynakraujai žirgai. Tai buvo grožio ir harmonijos kupinas kampelis. Jo vaizdas mums atrodė kaip geras ženklas. Koks puikus atrodė šis tėvynės kampelis, mūsų paskutinis prieglobstis Vokietijos žemėje!

Kai važiavome pro tipišką Rytų Prūsijai paprastą, žemą gyvenamąjį namą, pamatėme jauną, gražią merginą, kuri uoliai tvarkė verandą. Marga skarelė juosė jos dailų, skaistų veidą. „O!.. – šūktelėjo vienas iš mano bendrakeleivių, – jei čia viskas taip miela!..“ Jis paklausė jaunosios merginos, kur yra namų šeimininkė. Vyruko veido išraiška liudijo, kad jis yra suglumęs, kai išgirdo su malonia šypsena ištartą atsakymą: „Tai aš. Sveiki atvykę!“

Mes visi pratrūkome juoktis. Jaunoji sodybos šeimininkė neseniai pagimdė sūnų ir aš tapau berniuko krikštatėviu. Taip atsirado ryšys, kuris pergyveno karo ir sunkius pokario metus. Jaunoji von Sperber, kai jos vyras buvo kare, valdė dvarą ir žirgyną. Paskui jai teko bėgti nuo rusų. Su vyru ir septyniais vaikais ši „jaunoji būtybė“, dėl kurios mes tada taip suklydome, dabar gyvena Eltvilyje prie Reino.

Kai 1953 metais pagaliau grįžau iš anglų nelaisvės, ji man atsiuntė butelį geriausio vyno, kokio tik buvo galima rasti šiame žinomame rajone, kuris garsėjo vynuogynais. Kas nusimano apie Reino vynus, supranta, koks tai vertingas gėrimas. Birželio 21 d. 13.00 į korpuso štabą atėjo įsakymas dėl puolimo, kuris prasideda kitą rytą 3.00. Kauliukai buvo mesti! [...]

Jau pirmąją dieną mums teko susipažinti su metodais, kuriuos naudojo kariaudami sovietai. Vieno iš mūsų žvalgybos patrulių, kurį priešas atkirto, kariai vėliau buvo mūsų kariuomenės rasti, išskersti ir žvėriškai sužaloti. Mano adjutantas ir aš daug važinėjome po rajonus, kuriuose dar galėjo būti priešo dalinių, ir nusprendėme gyvi šiam priešui nepasiduoti.

Vėliau dažnai pasitaikydavo, kad sovietų kareiviai pakelia rankas rodydami, jog pasiduoda nelaisvėn, o kai mūsų pėstininkai prie jų prieina, šie vėl griebiasi ginklo. Arba sužeistasis simuliuoja, kad miršta, o paskui iš nugaros šaudo į mūsų kareivius.

Bendras įspūdis apie priešą buvo toks, kad jis fronto juostoje mūsų puolimo nebuvo užkluptas netikėtai, bet sovietų vadovybė jo nelaukė – ar dar nelaukė – todėl neįstengė greit pastūmėti priekin turimų didelių pajėgų.

Daug ginčytasi, ar sovietų kariuomenės pajėgų išskleidimas buvo gynybinio, ar puolamojo pobūdžio. Iš Sovietų Sąjungos vakarinėse srityse sutelktų daugybės tankų Balstogės ir Lvovo rajonuose buvo galima spėti, kad – bent jau Hitleris taip motyvavo sprendimą pradėti puolimą, – anksčiau ar vėliau Sovietų Sąjunga puls.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(32)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(31)
Visi šio ciklo įrašai:
2019-07-16 ->
Prieš pat puolimą atskriejo Hitlerio įsakymas, kuriam nacių karvedys išdrįso nepaklusti
31
2019-06-03 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(0)
51(0)
30(9)
27(1)
23(2)
20(0)
17(1)
12(2)
Savaitės
138(13)
132(12)
125(21)
86(7)
84(6)
Mėnesio
139(3)
139(0)
138(13)
134(2)
132(10)