Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

Tai vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice: ištrauka apie gyvenimą pragare ir šiurpius ginekologinius eksperimentus konclageryje

2020-01-19 (0) Rekomenduoja   (7) Perskaitymai (220)
    Share

„Claubergas į gimdą suleidžia kažkokio balto, į cementą panašaus skysčio ir daro rentgeno nuotraukas. Jo tikinimu, taip bandąs išrasti lipidolio pakaitalą. Neva Vokietijoje tyrimams rentgenu nerekomenduojama naudoti jodo kaip kontrastinės medžiagos. Nežinau, ar tai tiesa, galimas dalykas, kad savo eksperimentais jis kažkaip siekia sukelti nevaisingumą“, – rašoma knygoje „Galutinė stotis – Aušvicas“.

„Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus lagerį, tapo varomąja jo gyvenimo jėga, savo istoriją paskatinusia užrašyti ant popieriaus“, – apie vienintelę tokią – nuo pradžios iki galo Aušvico koncentracijos stovykloje parašytą knygą – sakė Eddy de Windo sūnus Melcheris de Windas.

Prabėgus daugiau nei 70 metų nuo pirmo leidimo pasirodymo, leidykla „Alma littera“ pirmą kartą lietuvių kalba išleido knygą „Galutinė stotis – Aušvicas“. Pasakojime apie gyvenimą koncentracijos stovykloje – susipina žvilgsnis į daugeliui mūsų nematytą ir nepažintą siaubo pasaulį bei meilės istorija reikšmingoje išgyvenimo kovoje.

Eddy de Windo gyvenimo istorija pribloškia įvykių gausa, o ribinės patirtys skatina susimąstyti. Per antrąjį pasaulinį karą baigęs universitetą Olandijoje, vyras išvyko savanoriauti į Vesterborko koncentracijos stovyklą, kur susipažino su pirmąja žmona Friedele.

„Jų gyvenimo istorija negali palikti abejingų. Abu mylimieji iš Vesterborko buvo deportuoti į Aušvicą, kur buvo laikomi dvejus metus. Vėliau rusams artėjant prie stovyklos, vokiečiai ėmė sprukti ir drauge išsivarė dar galinčius paeiti kalinius. Tuo metu į žygį buvo išvaryta ir Friedelė, o de Windas pasislėpė ir liko stovykloje, kur vėliau tapo Raudonosios armijos gydytoju ir pradėjo rašyti prisiminimus „Galutinė stotis – Aušvicas“, – pasakojo leidyklos „Alma littera“ leidinio vadovė Daiva Jaskelevičiūtė-Baltrušaitienė.

Eddy de Windas (1916–1987) – žydų gydytojas, specializavosi psichiatrijos ir psichoanalizės srityje. 1949 m. paskelbė garsų straipsnį „Akistata su mirtimi“, kuriame pirmą sykį aprašė koncentracijos lagerio (KZ) sindromą. „Galutinė stotis – Aušvicas“ išspausdinta 1946 m. nyderlandų kalba. Turimais duomenimis, tai vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice.

Pateikiame knygos ištrauką.

* * *

Tą vakarą Hansas sunegalavo. Iš karto po patikrinimo atsigulė ir vieno vaikino paprašė iš Skubiosios pagalbos skyriaus atnešti termometrą. Temperatūra buvo vos pakilusi, tad nutarė, jog prastos savijautos priežastis – pavasario sukelta įtampa.

Bemat į galvą šovė mintis, kodėl gi jam kelias dieneles nepailsėti? Paulas neprieštarautų – dabar įsimylėjęs. Ištisomis savaitėmis budi prie lango, ar nepamatys žydaitės iš Olandijos, kuri šiam geraširdžiam pagyvenusiam vyrui rodė prielankumą. Nuo to laiko barako vyriausiasis nebevaiko slaugytojų ir nebesikeikia. Neabejotina – Paulą aplankęs jausmas yra nuoširdi, atjautos kupina meilė.

Dabar jiedu su Paulu sudarė savotišką sąjungą: lankydamasis 10-ame barake, Hansas perduoda jo laiškelius ir siuntinukus. Apskritai Hansas dabar yra tapęs visišku Paulo patikėtiniu. Todėl gali porą dienų pagulėti lovoje nebijodamas, kad reikės teisintis. Apsisprendęs per katilo nešikus perdavė Friedelei raštelį: kelias dienas pailsės, ir paprašė nesijaudinti.

Kitą dieną atėjo ilgas jos atsakymas:

Mano mielas žmoguti, džiaugiuosi, kad nutarei pailsėti ir kurį laiką nesialinsi. Dėl manęs nesijaudink, puikiai ištversiu porą dienelių nesimatydama ir pramisiu be papildomo maisto, kurį man parūpini.

Vakar buvo ypatinga diena. Jau seniai barako vyriausiosios prašiausi priimama į vaistažolių rinkėjų komandą, ir vakar galų gale leido. Aštuntą ryto visa komanda išėjome iš lagerio. Daug vaikščiojome po apylinkes ir priėjome netoli Birkenau. Ten sutikau Lotte Spatel ir kitas merginas, kurias praėjusį mėnesį išvežė iš mūsų barako. Prieš išvežant su kai kuriomis jau nebedarė bandymų, o bandymų su kitomis rezultatai nepasitvirtino. Iš išvežtųjų kai kurios, sakykim, Lotte ir prancūzės komunistės, atsisakė, kad su jomis būtų atliekami eksperimentai.

Tokiu būdu prieš tris savaites atrinko septyniasdešimt moterų ir išvežė. Jei tu žinotum, kaip buvo baisu jas išvysti Birkenau! Kaip pasikeitusios! Plikai nuskustomis galvomis, basos, tiesiai ant nuogo kūno užvilktais džiutiniais maišais, perrištais virve. Žinai, Hansai, jos jau nebe moterys, o būtybės. Belytės būtybės. Mūsų mergaitės barake palyginti gerai atrodo, tik nežinia, kiek ilgai dar taip trauksime.

Trumpai šnektelėjau su Lotte, ji pradėjo rašyti savo vyrui Heini, bet atėjo prižiūrėtoja ir jai trenkė. Lotte iš karto grįžo pas moteris nešioti plytų. Tu neklydai: jei patekčiau į Birkenau, ilgai netempčiau. Ir dar tas mano kosulys.

Bet šiaip diena buvo nuostabi, vaikščiojome po miškus ir rinkome vaistažoles. Ramunėles bei įvairius kitus augalus, iš kurių mūsų lageryje verda gydomųjų žolelių arbatą. Kiek džiaugsmo – kiekvienas stiebelis, kiekviena gėlelė jau alsuoja pavasariu, miškas pilnas gyvybės, sprogsta medžių šakelės, ir čiulba paukščiai. O pas mus viskas tebėra plika ir išmirę.

Grįžome vėlyvą popietę. Aš visai nusivariau nuo kojų. Nepratusi tiek vaikščioti.

Vakaras buvo klaikus. Tądien per pietus vyko karo lauko teismas. Atvažiavo trys automobiliai su „teisėjais“. Kaime netoliese buvo suėmę daugiau nei tris šimtus lenkų, visą kaimo bendruomenę. Iš visų išteisino tik du.

Vakare vyko egzekucija. Viską girdėjome, nes šaudė vidiniame 11-o barako kieme, o tas kiemas yra tarp mūsų barako ir kalėjimo. Nors mūsų langai į kiemo pusę yra užkalti, bet barako vyriausioji vis tiek sergėjo, kad nežiūrėtume pro lentų plyšius, nes jeigu jie būtų pamatę stebint, būtų ėmę šaudyti į langus.

Tokios klaikumos mūsų barake dar nebuvo. Skyrių budėtojos vaikė moteris, raštvedė švaistėsi lazda. Visos jos yra slovakės iš Birkenau. Suprantu, joms ten buvo ne pyragai, užtat dabar nori, kad ir mes patirtume tokį patį pažeminimą. „Jeigu būtumėte patekusios į Birkenau, jau nebūtumėte gyvos“, – nuolatos kartoja, teisindamos savo žiaurumą.

Septintą valandą pradėjo šaudyti. Mes buvome tokios įsitempusios ir prislėgtos, kad net ėmė atrodyti – viduje trūksta oro, o kiekviena salvė, rodės, perskrosdavo kūną kiaurai.

Komanda, salvė, tada pertrauka lavonams ištampyti. Ir vėl viskas iš naujo. O dar tie širdį veriantys aukų klyksmai! Mergaitė maldavo pasigailėti, šaukė: ji dar tokia jauna ir taip nori gyventi. Vyrai skandavo visokiausius šūkius: „Hitler verrecke“ ir „Es lebe Polen“.

Ach, pastaruoju metu mūsų barake ir taip tvyro slogios nuotaikos. Juo labiau kad lauke pavasaris, o mes, beveik du šimtai moterų, sėdime uždarytos apytamsėje patalpoje ir laukiame, kada pašauks. Ir šaukia, daugelį. Aš dabar jau daugiau žinau ir galiu papasakoti, ką su moterimis daro.

Ar pameni Schumanno eksperimentus? Jis atsirinkdavo maždaug septyniolikos metų mergaites. Tuos vaikus įkišdavo į mikrobangų lauką: ant pilvo ir po sėdmenimis padėdavo plokštes ir tokiu būdu degindavo kiaušides. Bet nuo elektros srovės mergaitėms likdavo siaubingos žaizdos ant kūnų, jos baisiai kentė. Pagijusias operuodavo, norėdami patikrinti, kaip išdegė pilvo vidus, tiksliau – kiaušidės.

Slawa man išaiškino, kad šis metodas yra gryna nesąmonė: jie bando išrasti kuo paprastesnį būdą moterims sterilizuoti: paskui jį taikytų lenkėms, rusėms, o lūkesčiams išsipildžius, galbūt vėliau – ir olandėms. Tačiau taip moteris ne tik sterilizuoja, bet ir iškastruoja. Po bandymų merginas išsiuntė į Birkenau, po mėnesio parvežė patikrinimo operacijoms. Tada Schumannas pašalino kiaušides, kad galėtų ištirti jų pakitimus.

Ar gali įsivaizduoti: devynios pilvo operacijos per dvi valandas ir penkiolika minučių. Chirurginių instrumentų nė nesivargino sterilizuoti.

Toliau – apie Samuelio bandymus, kurių esmę supratai geriau nei aš. Per jo rankas perėjo kone visos barako moterys – visi keturi šimtai. Visos patyrė baisius skausmus. Na, ir pats apie tai girdėjai. Tad štai, dabar paaiškėjo, kad jis ne vien išpjaudavo gimdos kaklelio gleivinės gabalėlį tyrimams, bet darydavo kažką ir blogiau, nes moterims labai skaudėdavo ir visas teko siūti.

Kai Schumannas su savo eksperimentais sulaukė fiasko, jo vieton stojo profesorius Claubergas. Sako, jis žymus ginekologas iš Katovicų. Claubergas į gimdą suleidžia kažkokio balto, į cementą panašaus skysčio ir daro rentgeno nuotraukas. Jo tikinimu, taip bandąs išrasti lipidolio pakaitalą. Neva Vokietijoje tyrimams rentgenu nerekomenduojama naudoti jodo kaip kontrastinės medžiagos. Nežinau, ar tai tiesa, galimas dalykas, kad savo eksperimentais jis kažkaip siekia sukelti nevaisingumą.

Na, šiandienai pakaks niūrių istorijų. Nepyk, kad nieko linksmesnio neparašiau, bet visada nori žinoti tiesą. Sudiev, mielasis, pailsėk pagaliau...

Verta skaityti! Verta skaityti!
(12)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(7)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
33(0)
26(0)
22(1)
20(0)
20(0)
18(0)
14(1)
13(2)
Savaitės
92(1)
61(0)
57(3)
52(0)
52(0)
Mėnesio
180(10)
161(16)
115(1)
109(20)