Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Knygos

„Branduolinė kvailystė“: apie vieną dramatiškiausių Šaltojo karo epizodų – Karibų krizę (Foto)

2021-07-08 (0) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (330)
    Share

Leidykla „Briedis“ pristato Serhii‘aus Plokhy‘aus knygą „Branduolinė kvailystė“, kurioje pasakojama apie vadinamąją Karibų krizę – vieną dramatiškiausių Šaltojo karo epizodų.

1962 m. spalio mėnesį dviejų politinių ir karinių blokų, rytų ir vakarų, konfrontacija pasiekė apogėjų. Pasaulis tiesiogine prasme atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio.

Knygoje „Branduolinė katastrofa“ įvykiai nagrinėjami iš tarptautinių santykių pusės. Vienoje pusėje atsidūrė Jungtinių Valstijų prezidentas Johnas Kennedy‘is, o kitoje – ekscentriškasis Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas, nevengęs viešai pasišvaistyti karingais grasinimais „klastingų Vakarų“ adresu.

Karibų krizė, vos nesibaigusi apokaliptiniu naikinimu, brendo ilgai, bet finalas vystėsi žaibiškai: 1962 m. rugsėjį SSSR savo sąjungininkės Kubos teritorijoje pradėjo išdėstyti vidutinio nuotolio raketas, galinčias nešti branduolinį užtaisą ir tiesiogiai atakuoti Jungtinių Valstijų teritoriją. Slaptas raketų bazes užfiksavo amerikiečių žvalgybinis lėktuvas U-2. Sovietų Sąjungai griežtai atmetus JAV reikalavimus pašalinti raketas iš Kubos, tarp dviejų supervalstybių tvyranti įtampa pasiekė apogėjų ir nė viena neatmetė karštojo karo tikimybės. Amerikiečiams surengus Kubos jūrinę blokadą ir besipilant sovietų grasinimams, rodėsi, kad Maskvos nervai gali neišlaikyti. Konfliktą pavyko užglaistyti tik derybomis, abiem pusėms suvokus, kad kilęs karas gali sunaikinti pasaulį.

Sekdamas painių intrigų pėdsakais „Branduolinės kvailystės“ autorius atskleidžia, kodėl kilo krizė ir kaip pavyko ją išspręsti. S. Plokhyʼus ne tik išsamiai, bet ir vaizdingai pasakoja gausybę įtraukiančių smulkmenų: kaip jaunąjį JAV prezidentą apgavo patyręs Chruščiovas, kodėl karštakošis Fidelis Castro‘as ketino nepaklusti Sovietų Sąjungai ir grasino sąjungininkų ieškoti Kinijoje, kaip Kubos atogrąžų karštyje nevilties apimti sovietų kariai kirto džiungles, bandydami paslėpti raketų paleidimo platformas, kodėl jas taip lengvai pastebėjo amerikiečių žvalgybiniai lėktuvai, kaip įvykiai jūroje tik per plauką nevirto katastrofa ir kodėl branduolinį ginklą gabenęs SSRS povandeninis laivas vos nepradėjo Armagedono.

Šiandien, nuo „šaltojo karo“ prabėgus daugiau kaip trims dešimtmečiams, pasaulis vėl nugrimzdo į karinę ir politinę priešpriešą. Raumenis auginanti Rusija vėl grasina kaimynams, vykdo provokacijas, bet tuo pačiu metu veidmainiškai kaltina Vakarus ruošiant dirvą NATO agresijai. Ši knyga – rūstus įspėjimas ir iškalbinga iliustracija, kuo gali baigtis beatodairiškas žvanginimas ginklais.

Rašydamas knygą „Branduolinė kvailystė“, S. Plokhy‘us rėmėsi tiek įvairių SSRS archyvų medžiaga, įskaitant anksčiau įslaptintus KGB dokumentus Ukrainos archyvuose, tiek Baltuosiuose rūmuose darytais įrašais ir meistriškai atkuria krizės dienų dramas, baimes ir įtampą. Primindamas istoriją, autorius padeda mums geriau suvokti šiandienos problemas.

Serhii‘us Plokhy‘us yra istorikas, Rytų Europos specialistas, Harvardo universiteto (JAV) profesorius.

***

Knygos ištrauka

Robertas Kennedy'is su Anatolijumi Dobryninu susitiko savo kabinete Teisingumo departamente netrukus po to, kai baigėsi slaptas pokalbis Baltuosiuose rūmuose. „Iš karto pranešiau jam, kad žinome, jog Kuboje tęsiasi raketinių bazių statyba ir kad pastarosiomis dienomis dirbama intensyviau, – rašė Robertas Kennedy'is knygoje „Trylika dienų“ apie Dobryninui perduotą žinutę. – Tuomet pasakiau, kad prieš porą valandų sužinojome, jog mūsų žvalgybiniai lėktuvai, kurie skrenda virš Kubos, yra apšaudomi, o vienas iš orlaivių U-2 buvo numuštas ir jo pilotas žuvo. Pažymėjau, kad tai iš esmės keičia padėtį. Prezidentas Kennedy'is nesiekė pradėti karinio konflikto. Jis darė viską, kas įmanoma, kad būtų išvengta galimų karo veiksmų prieš Kubą ir SSRS, tačiau dabar prezidento ir mūsų visų rankos yra surištos.“

Savo memuaruose Dobryninas rašė, kad Robertas Kennedy'is daug aiškiau kalbėjo apie susiklosčiusios padėties skubumą. „Amerikos kariuomenė reikalauja, kad prezidentas leistų smogti atgal“, – Robertas tariamai pasakė ambasadoriui. Tą patį vakarą Dobryninas parengė ataskaitą apie susitikimą ir išsamiau paaiškino Kennedy'io mintį apie grėsmes, susijusias su naująja situacija. „JAV vyriausybė yra pasiryžusi pasiekti, kad šių bazių neliktų, net jei – kraštutiniu atveju – jas teks subombarduoti, kadangi, kartoju, jos kelia didelę grėsmę JAV saugumui, – rašė Dobryninas į Maskvą nusiųstoje telegramoje, kurioje glaustai atkartojo Roberto Kennedy'io žodžius. – Reaguodama į aviacijos smūgį bazėms, kuriose esantys sovietų ekspertai gali nukentėti, Sovietų Sąjungos vyriausybė, be abejo, surengs prieš mus nukreiptą atsaką kur nors Europoje. Prasidės tikras karas, kuriame žus milijonai amerikiečių ir rusų.“

Kaip rašoma ambasadoriaus ataskaitoje, būtent jis pirmasis prabilo apie Jungtinių Valstijų raketas Turkijoje, kai prezidento brolis perdavė oficialų pasiūlymą išmontuoti Kuboje esančias sovietų raketines bazes ir išgabenti ten esančius branduolinius ginklus mainais į amerikiečių pažadą nerengti invazijos. Praėjus dešimtmečiams Dobryninas pažymėjo, kad tuo metu jis dar nebuvo sulaukęs Maskvos nurodymų dėl derybų su Vašingtonu, taip pat neturėjo viso Chruščiovo laiško, kuriuo buvo pasiūlyti Kuboje ir Turkijoje esančių raketų mainai, ir rėmėsi Vakarų žiniasklaidos pranešimais. Kadangi jam neliko abejonių, kad Kremlius oficialiai remia tokį sandėrį, jis ryžosi paliesti šią temą.

Pasak ambasadoriaus, į jo klausimą apie Turkiją „Robertas Kennedy'is turėjo iš anksto paruoštą atsakymą“. Šiandien mes žinome, kad iš tiesų Kennedy'is tik ir laukė progos aptarti Turkijoje esančių raketų problemą. „Jei tai vienintelė kliūtis, trukdanti pasiekti mano pirmiau minėtą susitarimą, prezidentas neįžvelgia jokių neįveikiamų trukdžių šiai problemai išspręsti, – Robertas pasakė Dobryninui. – Daugiausia sunkumų prezidentui kelia tai, kad Turkijos klausimas aptarinėjamas viešai, – tęsė jis, norėdamas paaiškinti ambasadoriui savo brolio siūlomą sprendimą. – Žiūrint oficialiai, Turkijoje įrengti raketines bazes nusprendė NATO Taryba, priimdama specialų sprendimą. Jei dabar JAV prezidentas paskelbtų apie sprendimą vienašališkai patraukti raketinius pajėgumus iš Turkijos, tai padarytų žalos visai organizacijos struktūrai ir nukentėtų Jungtinių Valstijų kaip NATO lyderės pozicija. Be to, sovietų vadovybė puikiai žino, kad organizacijoje ginčų netrūksta. Apibendrinant, dabar paskelbus apie šį sprendimą, NATO būtų kaip reikiant suskaldyta. Vis dėlto prezidentas Kennedy'is yra pasirengęs susitarti šiuo klausimu su N. S. Chruščiovu. Mano nuomone, kad išvestume šiuos pajėgumus iš Turkijos, mums prireiks keturių ar penkių mėnesių.“

Robertas Kennedy'is sėkmingai perdavė Dobryninui „papildomą žinutę“, kurią jam patikėjo brolis. Tačiau užduotis dar nebuvo visiškai įvykdyta. Slaptumas buvo pagrindinė ir būtina sąlyga susitarimui pasiekti. Jis pasakė ambasadoriui: „Prezidentas apie Turkiją ir šį klausimą viešai negali pasakyti visiškai nieko.“ Anot Dobrynino, Robertas pridūrė, kad Johno Kennedy'io „komentarai apie Turkiją yra visiškai slapti. Apie juos, be prezidento ir jo brolio, žino tik du ar trys žmonės Vašingtone“. R. Kennedy'is negalėjo prisaikdinti ambasadoriaus laikyti susitarimą paslaptyje ar priversti tokį pažadą duoti Chruščiovo vardu, bet jis nedviprasmiškai pasakė, kad susitarimo sąlygų bus laikomasi tik tuo atveju, jei viskas liks slapta. Robertas paprašė Chruščiovo perduoti atsakymą iki rytojaus: „Aiškų atsakymą dėl susitarimo esmės. Neketiname leistis į tuščias diskusijas, dėl kurių viskas galėtų užsitęsti. Susiklosčiusioje situacijoje, deja, turime labai mažai laiko rasti visos šios problemos sprendimą.“

R. Kennedy'is atsisveikino su Dobryninu ir perdavė jam telefono numerį, kuriuo buvo galima tiesiogiai prisiskambinti į Baltuosius rūmus. Būtent juo Robertas paprašė ambasadorių perduoti SSRS vadovo atsakymą, vos tik jis bus gautas. Kennedy'is taip pat pasakė, kad ketina susitikti su broliu, su kuriuo jis praleidžia „beveik visą laiką šiuo metu“. Ambasadorius puikiai suprato, kokia rimta padėtis, nes jis pranešė ne tik apie Roberto žinutės esmę, bet ir informavo apie jo elgesį bei nuotaiką. „Reikėtų pasakyti, kad per pokalbį R. Kennedy'is buvo labai nusiminęs, – buvo rašoma paskutinėje Dobrynino ataskaitos Maskvai pastraipoje, – kad ir kaip ten būtų, dar niekada nemačiau jo taip nusiteikusio. Tiesa, porą kartų jis bandė grįžti prie „apgavystės“ temos, apie kurią taip užsispyrusiai šnekėjo ankstesnio mūsų susitikimo metu, bet apie tai kalbėjo tik puse lūpų ir be jokio aštrumo. R. Kennedy'is net nesistengė išprovokuoti ginčų įvairiais klausimais, nors paprastai yra linkęs tai daryti. Vienintelis dalykas, prie kurio jis nuolat grįždavo, buvo laikas – negalima nei gaišti, nei praleisti šios progos.“

Apie vykusio pokalbio pabaigą galime sužinoti tik iš Dobrynino minčių, kurias jis pasižymėjo rengdamas ataskaitą tą patį vakarą, ir iš jo memuarų, parašytų prabėgus dešimtmečiams. Roberto Kennedy'io atsiminimai mažai ko verti. Apie Turkijos sandėrį Robertas neužsiminė nei susitikimo ataskaitoje, kurią parengė po trijų dienų, spalio 30-ąją, pasibaigus aštriausiam krizės etapui, nei knygoje „Trylika dienų“, kurios bendraautoris jis yra. Vienintelis sakinys, užimantis tris ketvirtadalius puslapio minėtame informaciniame pranešime apie susitikimą, yra skirtas slaptajai Roberto Kennedy'io ir Anatolijaus Dobrynino pokalbio daliai. Šiame sakinyje minimas laikotarpis po raketų išgabenimo. Robertas informavo Ruską: „Pasakiau, kad jei praeis šiek tiek laiko – vadovaudamasis jūsų nurodymais paminėjau keturis ar penkis mėnesius, – esu tikras, jog problema bus sėkmingai išspręsta.“ Šiuo metu pateikiamoje informacinio pranešimo kopijoje nėra likę net šito sakinio.

20 val. 40 min. Robertas Kennedy'is grįžo į Baltuosius rūmus ir susitiko su vyresniuoju broliu, kuris tuo metu telefonu kalbėjosi su savo ketverių metukų dukrele. Prezidento žmona Jacqueline su vaikais Caroline ir Johnu Jaunesniuoju laiką leido šeimos name Glenoroje, Virdžinijos valstijoje. Kadangi branduolinis smūgis Vašingtonui ir Baltiesiems rūmams tapo įmanomas, Johnas Kennedy'is norėjo, kad jo šeima būtų kuo toliau nuo sprogimo epicentro. Atominio puolimo akivaizdoje buvo numatyta evakuoti Prezidento administracijos narius, tačiau jų žmonos ir vaikai turėtų bandyti savarankiškai pasprukti iš sostinės. Nors prezidentas turėjo galimybę evakuotis kartu su artimaisiais, Johnas nenorėjo, kad šeimai tektų tai išgyventi. Jacqueline maldavimai leisti jiems likti Vašingtone savaitgaliui liko neišgirsti.

Abu broliai ir Johno patikėtinis bei specialusis padėjėjas Davidas Powersas susėdo užkąsti. R. Kennedy'is informavo JAV vadovą apie susitikimo su SSRS ambasadoriumi rezultatus. Powersas dalyvaudavo kai kuriuose „ExComm“ posėdžiuose, bet niekada nepasisakė, nes buvo gavęs Johno Kennedy'io nurodymą stebėti, kas vyksta, ir pasidalinti įspūdžiais apie prezidento veiklą bei elgesį ir vykusių diskusijų dinamiką. Dabar specialusis padėjėjas dorojo pašildytą vištieną, kurią buvo palikę virtuvės darbuotojai, ir gurkšnojo vyną, kol broliai kalbėjosi. „Dėl dievo meilės, Dave'ai, – juokaudamas į Powersą kreipėsi Johnas Kennedy'is, – tu baigi suvalgyti visą vištieną ir išgerti visą mano vyną. Atrodo, tarsi tai būtų tavo paskutinė vakarienė.“ Specialusis padėjėjas staiga atsikirto: „Besiklausant Bobby'io šnekų, man atrodo, kad tai gali būti mano paskutinė vakarienė.“

 
 
 
 
 

Atsižvelgiant į tai, kokia niūri buvo padėtis, šiame trumpame dialoge slypėjo tiesos krislas. „Optimizmu netryško nei prezidentas, nei aš“, – rašė Robertas memuaruose. Johnas Kennedy'is, kuris tą dieną jau buvo atlaikęs dvi Nacionalinės saugumo tarybos vykdomojo komiteto sesijas, ruošėsi tęsti diskusijas trečioje, kuri turėjo prasidėti 21 val. Tuo metu tikimybė, kad prasidės karinis konfliktas ir visuotinis karas, buvo didesnė nei bet kada anksčiau. Posėdis prasidėjo kaip planuota, bet per pokalbius naujų politinių sprendimų nebuvo priimta. JAV vadovas stengėsi laimėti laiko. Taip pat elgėsi Ruskas, Bundy'is ir tie „ExComm“ nariai, kurie žinojo apie slaptą Roberto susitikimą su SSRS ambasadoriumi. Prezidentas laukė, kol Chruščiovas atsakys tiek į jo oficialų laišką, tiek į neviešą pasiūlymą. Be to, Kennedy'is turėjo parengęs atsarginį planą. Vykdydamas prezidento nurodymus valstybės sekretorius užmezgė kontaktą su amerikiečių diplomatu Andrew Cordieru, kuris ėjo U Thanto specialiojo įgaliotinio pareigas. Ruskas paprašė, kad Cordieras įtikintų JT generalinį sekretorių pasiūlyti Kubos ir Turkijos raketų mainus. Bet prieš imantis alternatyvių veiksmų jiems reikėjo sulaukti žinių iš Maskvos.

Tą vakarą prieš miegą Johnas Kennedy'is ir Davidas Powersas atsipalaidavo žiūrėdami „Atostogas Romoje“, 1953 m. romantinę komediją, kurioje vaidino Gregory'is Peckas ir Audrey Hepburn. Gretimame kambaryje, jei galime tikėti šiais atsiminimais, ramiai miegojo devyniolikmetė Mimi Alford, Vitono koledžo, esančio Nortone, Masačusetso valstijoje, studentė ir viena iš Johno meilužių. Teigiama, kad anksčiau tą dieną Powersas ją atvežė į Baltuosius rūmus, nes žinojo, kad prezidentas yra susižavėjęs Mimi, ir nusprendė pasinaudoti tuo, kad ponia Kennedy buvo išvykusi. Tą vakarą romantiškas susitikimas neįvyko, nes prezidentas, kaip prisiminė Mimi, buvo pernelyg sunerimęs dėl artėjančio karo galimybės. „Jo mintys klaidžiojo kažkur kitur, – prisiminė ji, – veidas buvo niūrus. Įprastomis aplinkybėmis jis palikdavo savo prezidento pareigas už durų, truputį išgerdavo ir iš visų jėgų pasistengdavo pataisyti kambaryje esančiųjų nuotaiką bei padėti jiems pralinksmėti. Tačiau tą vakarą viskas buvo kitaip. Jis net pokštavo nelinksmai, kaip per laidotuves.“

Tą vakarą Johno Kennedy'io galva buvo užimta visai kitomis mintimis. JAV prezidentui reikėjo išsaugoti bent dvi paslaptis: nesantuokinį meilės romaną ir brolio pokalbį su SSRS ambasadoriumi. Pastaroji buvo žūtbūtinė priemonė, kurią reikėjo nuslėpti net nuo nemažos dalies „ExComm“ narių. Jei Sovietų Sąjungos vadovas atmestų ir paviešintų šį prezidento pasiūlymą, ne tik kiltų papildoma grėsmė taikai, bet ir pats Kennedy'is atsidurtų politiniame akligatvyje. Šiuo slaptu sandėriu turėjo būti nulemta ir jo ateitis.

Jungtinių Valstijų vadovui einant miegoti, šalies sausumos, karinės jūrų ir karinės oro pajėgos ruošėsi kovai. 22 val. 10 min. generolas Curtisas LeMay'us, karinių oro pajėgų vadas, susitiko su karinių jūrų pajėgų operacijų vadu admirolu George'u Andersonu, kad, kaip galima numanyti, aptartų prezidento įsakymą į aktyvią tarnybą pašaukti 24-ias oro rezervo eskadriles, iš viso 14 tūkst. atsargos karių. 23 val. 03 min. žemyninės dalies oro gynybos vadovybės (CINCONAD) vyriausiasis vadas patikslino jo žinioje esantiems kariniams vienetams taikomas veiksmų pradžios taisykles. „Susirėmimų tik su Kubos pajėgomis atveju nenaudoti branduolinės ginkluotės, – buvo rašoma atnaujintose taisyklėse. Kitame sakinyje buvo nurodyta: – Jei Kuboje pultų kinų / sovietų pajėgos, galima panaudoti branduolinę ginkluotę.“ Kaip atskirti Kubos karius nuo saloje dislokuotų kinų / sovietų pajėgų, nebuvo paaiškinta.

Tai yra pranešimas spaudai - pateiktos informacijos redakcija neredaguoja, o už pranešimo turinį atsako jį paskelbę autoriai.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(1)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(1)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
50(0)
31(6)
31(1)
23(4)
17(3)
15(0)
15(0)
13(0)
13(0)
Savaitės
77(3)
70(0)
69(1)
62(0)
60(0)
Mėnesio
232(8)
111(3)
108(12)
106(26)
105(0)