Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Meninė kūryba

Pasaulį sukrėtęs Diunkerko stebuklas – tikri faktai apie sąjungininkų neviltį ir slaptą Hitlerio taktiką (Video)

2017-08-06 (0) Rekomenduoja   (53) Perskaitymai (4276)
    Share

Antrasis pasaulinis karas paliko daugybę paslapčių ir mįslių, kurių įminti nepavyksta iki šiol. Viena iš jų – tai Diunkerko stebuklas, apie kurį istorikai diskutuoja ištisus dešimtmečius. O dabar prie jų prisijungė ir režisierius Christopheris Nolanas, sukūręs karinę veiksmo dramą apie pasaulį sukrėtusį mūšį.

Kai Vokietija 1939 metų rugsėjo pirmąją užpuolė Lenkiją, tai Didžioji Britanija ir Prancūzija, kurios buvo Lenkijos sąjungininkės, paskelbė karą Trečiajam Reichui.

Tačiau aktyvūs veiksmai buvo beveik iš karto nutraukti.

Prasidėjo laikotarpis, kuris istorijoje išliko kaip „keistas karas“, nes konfliktuojančios šalys nieko nesiėmė.

Ta ramybė baigėsi 1940 metų gegužės 10 dieną, kai Vokietija pradėjo vykdyti planą „Gelb“ (Geltona): žaibišką Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo puolimą.

Šis planas paruošė dirvą planui „Rot“ (Raudona): staigiam įsiveržimui į Prancūziją, aplenkus visus Mažino linijos įtvirtinimus.

Mažino linija (pranc. Ligne Maginot) – tai Prancūzijos gynybinių įtvirtinimų linija, įrengta tarpukariu prie sienos su Vokietija.

„Mes visiškai sutriuškinti“

Vokiečių puolimas iš tiesų buvo labai staigus. Gegužės 14 dieną kapituliavo Olandija. Belgija laikėsi ilgiau, bet jos padėtis greitai tapo beviltiška.

Hitlerio armijos spaudimo pasekmė – jau po keleto dienų kilusi blokados ir visiško sutriuškinimo grėsmė, pakibusi virš prancūzų ir britų karinių pajėgų, sutelktų Diunkerko uosto rajone Lamanšo sąsiauryje.

1940 metų gegužės 20 dieną vokiečių tankų daliniai prasiveržė iki Abvilio, o Sąjungininkų armijos Pirmoji grupė (iš viso 10 anglų, 18 prancūzų ir 12 belgų divizijų) buvo atkirsta ir prispausta prie jūros Briugės, Arraso ir Gravlino miestų rajone.

Prieš dvi dienas iki to lemiamo proveržio britų dalinių kontinentinėje Europoje vadas lordas Johnas Gortas kreipėsi į Didžiosios Britanijos premjerą Winstoną Churchillį, prašydamas pradėti evakuaciją.

W. Churchillis dvejojo, tačiau po dviejų dienų įsakė evakuoti karius. Situacija buvo katastrofiška. Tomis dienomis Prancūzijos premjeras skambino savo kolegai W. Churchilliui į Londoną ir apimtas nevilties šaulė į telefono ragelį: „Mes sutriuškinti. Mes visiškai sutriuškinti“.

Vokiečiai jau buvo užėmę Bulonės ir Kalė uostus. Diunkerkas buvo paskutinė viltis. Aplink jį susikaupė daugiau nei 300 tūkst. sąjungininkų karių.

Gelbėjimo operacija buvo pavadinta „Dinamo“. Jai vadovavo britų admirolas Bertramas Ramsay. Ruošdamiesi evakuacijai britai surinko visus laivus, taip pat ir mažas privačias jachtas, ir nedidelius žvejybinius laivelius.

Tačiau norėdami evakuotis sąjungininkų daliniai privalėjo bet kokia kaina sulaikyti vokiečius.

Desperatiški prancūzų kontrsmūgiai kenkė vokiečiams, tačiau negalėjo iš esmės pakeisti situacijos. Kalė uostą vokiečiai užėmė 1940 metų gegužės 23 dieną. Iki Diunkerko liko tik 16 kilometrų.

Tankams įsakyta sustoti

Prancūzai ir anglai nuolat rengė kontratakas, tačiau vokiškosios žnyplės vis labiau juos spaudė.

Įvertinusi situaciją britų karinė vadovybė prognozavo, kad palankiai susiklosčius aplinkybėms galima bus išgelbėti ne daugiau kaip 45 tūkstančius kareivių ir karininkų.

Vokiečių tankai jau ruošėsi paskutiniam žygiui iki Diunkerko, kai gegužės 24 dieną gavo Hitlerio įsakymą: Lamanšo sąsiaurio pakrante judėjusios divizijos turėjo sustabdyti puolimą prie Aa upės kanalo ribos ir atitraukti dalinius nuo Hazebroucko.

Hitleris įsakė „nesiartinti prie Diunkerko daugiau nei 10 kilometrų atstumu“ ir nenaudoti tankų prieš užblokuotus priešus.

Tai buvo visai nelogškas įsakymas, kuris apstulbino vokiečių armijos vadovybę. O dar keisčiau atrodė tai, kad įsakymas armijai sustoti nepriėjus iki Diunkerko buvo neužšifruotas, todėl iš karto tapo žinomas anglams.

„Tūkstančiai priešo kareivių mums iš panosės bėga į Angliją“

1940 metų gegužės 26 dieną prasidėjo anglų ir prancūzų pajėgų evakuacija. Žmones į laivus sodino ne tik Diunkerko uoste, bet ir netoliese esančiuose pliažuose, kur mažiems laiveliams padarė prieplaukas iš į vandenį įvarytų sunkvežimių.

Vokiečiai atakavo laivus ir kariuomenę, pasitelkę artileriją ir aviaciją, bet tokiomis priemonėmis sustabdyti evakuacijos nepavyko. Britų naikintuvai gana sėkmingai susidorojo su priešininkais.

Vokiečių generolas Franzas Halderis 1940 metų gegužės 30 dieną savo dienoraštyje užrašė: „Mes praradome daug laiko, todėl žiedas aplink prancūzus ir anglus užsiveržė lėčiau nei galėjo.

Esmė ta, kad sustabdžius mechanizuotus dalinius žiedas nesusijungė pakrantėje, ir dabar tenka tik stebėti, kaip tūkstančiai priešo kareivių mums iš panosės bėga į Angliją“.

Gynybos linijas aplink Diunkerką prancūzai ir anglai gynė ypač atkakliai. O vokiečiai – Hitlerio iniciatyva – negalėjo pasinaudoti savo pagrindiniu ginklu: tankų daliniais. Taigi, jiems teko tik stebėti, kaip vis daugiau ir daugiau laivų išplukdo apsuptuosius.

„Jūros tiltas“ veikė nuo 1940 metų gegužės 26 iki birželio 4 dienos. Per tą laiką iš Diunkerko buvo evakuota daugiau nei 338 tūkstančiai žmonių. Iš jų virš 337 tūkstančių pasiekė Anglijos krantus.

Buvo išgelbėtas beveik visas Didžiosios Britanijos ekspedicinis korpusas, daugiau nei 90 tūkst. prancūzų kariškių, o taip pat belgai ir kitų sąjungininkų koalicijos šalių kariai.

Visgi per nacių oro atakas krito apie 290 tūkstančių prancūzų ir apie 68 tūkstančiai britų karių. Buvo nemažai ir kitų sąjungininkų aukų, žuvo ir daugiau nei tūkstantis civilių.

Didelis nuostolis – ir prarasta karinė technika, nes beveik visą ją teko palikti. Tai buvo 2472 artilerijos pabūklai, beveik 65 tūkst. automobilių, 20 tūkst. motociklų, 68 tonos šaudmenų, 147 tūkst. tonų degalų, 377 tūkst. tonų įrangos ir karo reikmenų, 8 tūkst. kulkosvaidžių ir apie 90 tūkst. šautuvų. Taip pat ir visa sunkioji devynių anglų divizijų ginkluotė bei transportas.

Tačiau visa tai buvo ne tokie ir dideli nuostoliai, palyginus su daugybės žmonių išgelbėjimu.

„Diunkerko stebuklas“ buvo tarsi kompensacija už karinę katastrofą Prancūzijoje. Anglams pavyko išsaugoti armiją, kuri leido jiems tęsti karą.

Be to, sėkminga evakuacija gerokai sustiprino Didžiosios Britanijos karinę dvasią, turėjusią nemažą reikšmę tolimesniems įvykiams.

Dosnus Hitlerio mostas

Nors negalima nepripažinti nuopelnų tų žmonių, kurie vykdė gelbėjimo operaciją, o taip pat Diunkerko gynėjų tvirtybės (15 tūkstančių prancūzų, pridengusių uostą ir nespėjusių evakuotis, pakliuvo į nelaisvę), tačiau akivaizdu, kad be Hitlerio įsakymo sustabdyti tankus „stebuklo“ galėjo ir nebūti.

Kodėl Hitleris davė tokį įsakymą?

Yra net kelios versijos. Galbūt jis pervertino Liuftvafės galimybes, gal baiminosi atsakomojo smūgio iš Paryžiaus, gal nenorėjo patirti pernelyg didelių nuostolių.

Tačiau toks ypatingas atsargumas nebūdingas Hitleriui, kuris turėjo daugiau avantiūristo bruožų.

Be to, tuo metu vokiečiams itin sekėsi ir tikimybė, kad vokiečių tankai nustums prancūzus į jūrą, buvo gerokai didesnė nei galimybė patirti rimtą karinę nesėkmę.

Panašu, kad Hitlerio sprendimas galėjo būti nulemtas jo politinių tikslų. Sustabdydamas puolimą ir perduodamas tą įsakymą taip, kad apie jį garantuotai sužinotų anglai, nacių lyderis parodė, kad nenori sunaikinti britų ir jiems atviras kelias namo.

„Garbingos taikos“ Didžioji Britanija nepripažino

Kam buvo reikalingas toks gražus mostas? Tuo metu jau buvo aišku, kad Prancūzija nugalėta ir jos kapituliacija – netolimos ateities reikalas. Taigi, Didžioji Britanija, nuvaryta atgal į savo salas, liko viena kovoje su Vokietija.

Tačiau nepaisant vokiečių strategų planuoto išsilaipinimo Anglijoje, Hitleris nelabai norėjo veržtis į Didžiąją Britaniją.

Jo tikslas buvo „gyvenamoji erdvė“ (Lebensraum) Rytuose, o ne Vakaruose.

Tai buvo labai svarbi Hitlerio idėjos dalis, todėl karas su Sovietų Sąjunga buvo neišvengiamas.

Norėdamas tam deramai pasiruošti Hitleris tikėjosi, kad jam neteks kovoti iš karto dviejuose frontuose. Nugalėjus Prancūziją ta grėsmė sumažėjo, tačiau visiškai neišnyko.

Suteikdamas galimybę anglams pasitraukti iš Diunkerko, Hitleris bandė sukurti sąlygas „garbingai taikai“, kuria norėjo užbaigti karą Vakaruose.

Savo kalbose 1940 metų vasarą Hitleris atvirai kalbėjo, kad nėra priežasčių tęsti karą tarp Vokietijos ir Didžiosios Britanijos, ir kvietė sėstis prie derybų stalo.

Nacių vadas puikiai žinojo, kad Anglijoje yra nemažai jo gerbėjų, o taip pat tų, kurie su malonumu baigtų šį karą.

Tačiau premjeras Winstonas Churchillis jiems nepriklausė. Didžioji Britanija atsisakė fiurerio pasiūlymo ir nusprendė tęsti kovą. Ir Diunkerke išgelbėti kariai jai smarkiai padėjo.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(56)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(53)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Emilija Lapė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
58(0)
28(0)
22(5)
21(0)
12(4)
12(0)
11(0)
11(1)
Savaitės
100(5)
97(6)
77(6)
Mėnesio
161(0)
134(27)
128(0)
112(5)
111(0)