Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Aleksandras Tenisonas. Kaip žydi Žemaitijos girios

2011-07-03 (3) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (55)
    Share

Kas nėra matęs, kas nežino, kaip žydi rugiai, kaip dulksta pudruoja milijonai varpų rugių lauke! Ūkininkas, matydamas savo žemelės maitintojos lauką, kur tiek prakaito, rūpesčių ir vilčių įdėta, žiedadulkių palaimą gausiai miglojančią, pagarbiai nulenkia savo žilą galvą ir nušvinta džiaugsmu sakydamas: „Palaimink, Viešpatie, paskalsink mūsų kasdieninę duonelę ir su kaupu pripildyk aruodus“!

Plačiai praverdamas klėties duris, jis nori tikėti, kad duonytė jau nūdien pradeda plaukti į jo grūdų sandėlį, nes rugių lauke vyksta žavi misterija, galingas gamtos procesas: iš bamblio išplaukėjusios ir aukštyn iškilusios tuščios rugio varpos ima tarpti ir bręsti į sunkias, brangesnes ir už auksą, varpas…

Bet kas yra matęs ir stebėjęs, kaip žydi girios, kaip žydi mūsų mėlynieji eglynai? Saulėtų pavasarių dienomis negalėjau atsigėrėti žieduose skęstančiais rausvai baltais sodais, atsigrožėti plačiai miške švytruojančiais gėlynais, krūmais ir rnedžiais, bitelių dūzgimu ir net ištisais medynais, žiedų pumpuruose paskendusiais. Daug gražių jaukių dienų, gegutei linksmai kukuojant ir girioms žydint, esu praleidęs vaikštinėdamas po girias žiedadulkių papuoštais geltonais batais, išmargintu švarku ir linksmai kartojęs: „Miškas žydi… Giria žydi!“ Tačiau ir tada mintimis vis sugrįždavau prie to didingo reginio, to nuostabaus vaizdo, kurį mačiau tik vieną vienintelį kartą, kai nuo Lopaičių kalno, žvelgdamas į plačiąją Žemaitijos žemumą, stebėjau, kaip fantastiškai ir gaivalingai žydi mūsų eglynai. Tas miško žydėjimo reginys buvo panašus į rugių lauko žydėjimą, bet rugių lauko žydėjimas yra tik dalelė to didingo, stichinio girių žydėjimo vaizdo.

Buvau dar jaunas. Vieną saulėtą vidurdienį leidaus per Zarūbų kaimo laukus takais žemyn nuo Lopaičių kalno į Šlapgirį. Iš tenai, nuo Tverų – Žarėnų vieškelio žiūrint, atsiveria prieš akis tolima Žemaitijos panorama. Žvelgiant į vakarus, plačiame violetiniame tolyje matyti gausiais eglynais mėlynuojanti ir banguojanti Žemaičių žemuma, o papėdėje stūkso Šlapgirio, Surgėdų, Užpelių, Užtilčių girios. Už jų toliau dunkso Gomontlaukio Patyrių, Gilogirių, Alko girios bei Didžioji giria. Dar toliau horizonte medžių viršūnes kaišioja Vainačių, Stalgo, Kulių ir Rietavo girios. Šis platus mėlynųjų girių horizontas vakaruose siekia tolimą Prūsų šalį, Birutės kalną ir banguojančią Baltiją. Tolumoje tarp girių glūdi kaimai ir iš mėlynuojančio tolyje kilimo kelia į dangų savo bokštus Rietavo, Kulių, Plungės, Stalgėnų, Medingėnų, Andriejavo bažnyčios. Buvo net pasakojama, kad po vieno badmečio Žarėnų valsčius ant Lopaičių kalno pastatė didelį grūdų sandėlį ir jo stogą apdengė gontais. Tas sandėlio stogas buvęs matomas per žiūronus net iš Klaipėdos švento Jono bažnyčios bokšto, už 80 km.

- Ką jūs ten ant kalno tokį pastatėte, kad iš tolo baltuoja? – klausinėdavo vokiečiai į Klaipėdą atvykusių žemaičių.

Tai buvo naujai pastatytas grūdų sandėlis.

Giedrią dieną plačia girių jūra mėlynuoja ne vien eglynai, bet ir oras virš jų persunktas mėlynu rūku. Žiūrėdamas į neaprėpiamą tolį, gėries nepaprastai gražiu Žemaitijos žemumos peizažu. Panoramoje ne vien Tverų girininkijos medynai, bet ir tolimi Rietavo ir Plungės Miškų Urėdijų masyvai.

Taip man žengiant nuo Lopaičių kalno ir žvelgiant į šią plačią saulės nušviestą neaprėpiamą eglynų platybę, kažkur tolumoje melsvas horizonto rūkas ima drumstis, pradeda kilti į viršų ir skleistis platyn pilkšvais dūmais, tarytum iškart plačiai pradėjo degti girios. Netrukus visas tolimas girių peizažas paskendo dūmų migloje. Dingo iškilę bažnyčių bokštai, pranyko tolumos panorama…

Štai ir vėl, tik jau daug arčiau, jau Alko girioje, vėl pradėjo kilti gelsvi rūko debesėliai ir, lengvo vėjelio į rytus nešami, kilo aukštyn, skleidėsi platyn ir slinko Gilogirių, Didžiosios girios ir Uždubulių link, vis stipriau dulkant, vis ryškiau rūkstant ir skandinant dulkių migloje platų girių vaizdą. Tai ne ugnis, ne dūmai, ne miško gaisras – tai pražydo eglynai, mūsų mėlynos girios! Jų žiedadulkių debesys – milijardinė mažyčių dulkyčių armija, užtraukusi pavasarišką sutartinę, žygiavo – slinko medynais pirmyn, nuo vieno kvartalo prie kito, iš vienos girios į kitą, pakeliui visą apylinkę eglių žiedadulkėmis apdovanodamos.

Laukiau, ką darys Šlapgiris? Jis vis dar čia pat pakalnėje susimąstęs dūmojo. O greta su juo rymojo ir Surgėdų giria. Tik staiga anoje Surgėdų pusėje iš aukštųjų eglynų, vėjelio sūkuriuojamas, pašoko gelsvas rūko verpetėlis, jam iš paskos kilo rūko debesėliai, ir greit visi Surgėdai apsiniaukė žiedadulkių migla. Ta migla plaukė palengva eglių viršūnėmis ir artėjo prie Šlapgirio. Šlapgiris, matyt, pasiruošęs laukė. Kai pirmieji dulkių debesėliai pasiekė jo eglynus, tuoj didžiu debesiu sudulko ir Šlapgiris. Iš visų pakraščių kilo ir vilnijo gelsvi dulkių sūkuriai, ir greit visa girių mėlynė, visa panorama paskendo žiedadulkių migloje. Sužavėtas stebėjau, kaip žydėjo miškas, kaip žydėjo girių jūra! Tai buvo panašu į rugių lauko žydėjimą, tik šis laukas buvo milžiniškas Žemaitijos žemumos girių laukas!

Nebuvau tokio stichinio gamtos reiškinio, tokio miško žydėjimo reginio matęs. Ir vėliau neteko matyti. Reikia ir momento, ir vietos sutapimo. Visas žydėjimo procesas nesitęsė ilgai, tik trumpą valandėlę. Kai pasiekiau Šlapgirį ir iš Užgervinių per tvorą žengiau į mišką, ten jokio dulkėjimo jau nebebuvo, bet lipynė tvoroje, miško paklotė ir krūmai buvo apdulkėję geltona pudra. Kur tik prisiliesi – nusipudruosi, o praskaidrėjęs miške oras skleidė malonų girios kvapą.
Parėjau namo dulkinas, tarytum iš malūno. Pasigyriau, kad mačiau mūsų Šlapgirį žydint, ir papasakojau, kokiais burtais žavėjo visos girios, matomos nuo Lopaičių kalno.

Aleksandras Tenisonas, miškininkas
(1898-1986)

Turinys

  • Redakcijos skiltis 7
    Žinoma, provincija
    Ta akimirka žavinga
    Storasis ąžuolas
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    J. Marcinkevičius. Sapnas 9
  • Miškas ir mes
    A. Kazitėnas. Kvietė pasiaiškinti ir patirti
    S. Obelevičiūtė. „Grožėtis“ šiukšlynais – malonumas? 3 psl
    A. Brukas. Okupacija II d.
  • Iš valstybinių miškų
    Kas naujo pasaulyje
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. Natūralioji higiena (II) 3 psl.
    V. Ilonis. Kai medžiai verkia. 3 psl.
  • Savas miškas
    Z. Bitvinskaitė. Kad sėkmingai augtų (II) 3 psl
    I. Banevičius. Leidimus galėtų keisti pranešimai 3 psl
    V. Almanis. Turtuoliai, vargšai 1 psl
  • Baldai ir interjeras
    J. Bačelienė. „Ikea“. Kas ji yra? 3 psl
  • Pažintis
    A. Patašius. Kazlų Rūdos miškininkas 3 psl.
  • Medis ir verslas
    A. Karklelis. Balkonai 2 psl
  • Skelbimai 2 psl
  • Medienos kainos
  • Technika
    Hidraulika miško technikai (Linteros rasinys) 2 psl
  • Medžioklė
    A. Karklelis. Šimtmečių tradicija – tik prisiminimas
    L. Juodvalkienė. Medžioklė – ir moterų reikalas
  • Knygų lentyna
    Gyvenk eko(logiškai)
  • Mūsų žosmė
    Apie žodžių tvarką
  • Pirma buvo žodis
    A. Tenisonas. Kaip žydi Žemaitijos girios
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Apie motinėlę liepą
  • Medis ir aplinka
    V. E. Navys. Neilgai lauksime šešėlio… 3 psl
    I. Požėlienė. Lietuvos pakraštyje – naujas ąžuolynas 2 psl
  • Miško pavilioti
    A. Kazitėnas. Giriai atiduota širdis 3-3,5 psl
  • Jaunuolynas
    Miškas – mokykla 2 psl
    Noriai lankome būrelį 1 psl
  • Iš raudonosios knygos
    Geltongalvė kielė
  • Mano medis
    A. Vydžius: „Medžiai – mano draugai“
  • Juokai
    Mąstytojas
sdfdsgfsdfsdfg
Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Aleksandras Tenisonas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
27(0)
18(4)
16(1)
16(0)
14(0)
13(6)
11(1)
10(0)
Savaitės
89(0)
Mėnesio
647(32)
262(38)
145(17)
118(28)
99(0)