Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Algimantas Čekuolis. Susiraukėliai ir išsišiepėliai, arba apie tipišką lietuvio savijautą

2012-02-13 (16) Rekomenduoja   (6) Perskaitymai (385)
    Share

Ginčas pesimistų, kurie tvirtina, kad gyvenimas blogas ir blogėja, kad pasaulis slenka į bedugnę, ir optimistų, kurie įsitikinę, kad Žemėje dar tik ankstyvas rytas, kad mūsų laukia nuostabi ateitis, – tas dviejų požiūrių susidūrimas – labai aštrus, kartais piktas ir turbūt niekada nesibaigs.

Pesimistas žiūri biologiškai. Mato: žmogus gimė, bręsta, sensta, miršta. Visi gyvi padarai – nuo skruzdėlės iki ąžuolo – taip pat. Žmonių visuomenės ir struktūros tai kartoja. Pesimistui patogu gyventi. Niūrumas – šilti kailiniai. Jais apsisiautus, galima nieko nedaryti, o kai gyvenimas ateina į pabaigą, ne taip labai ir gaila. Išeinu, bet vos truputį anksčiau už kitus.

Todėl pesimistų daug daugiau negu optimistų. Pesimistui nereikia daug galvoti. Jis mato šią dieną, mato jos ydas, vargus – jų visada daug, piktas gamtos išdaigas, mato išdavystes, artimų žmonių mirtis, ligas. Lygina šią dieną su tuo, kokia ji turėtų, jo nuomone, būti. Lygina su idealu, kurio nėra, su savo norais, galbūt net su savo svajone. Rezultatas visada bus neigiamas. „Baisu, kas vyksta“, – sako tvirtai įsitikinęs. Visada ras pritariančiųjų.

Tipiška lietuvio savijauta

Vokiečiai turi žodį tokiai savijautai apibūdinti – Weltschmerz, „liūdesys dėl pasaulio“. Žodis vokiškas, savijauta lietuviška. Pesimistas nepripažįsta net konkrečių gyvenimo gerėjimo faktų, kai juos padedi ant lėkštutės. Faktai jam nesvarbūs. Jį valdo jausmai ir niekas kitas jam nerūpi.

Optimistui sunkiau. Jis racionalus, gyvenimą priima protu, nepasiduoda emocijoms, o šiandieną lygina ne su savo norais, o su praeitimi. Optimistas randa mažai bendraminčių. Jį lengva pavadinti kvailiu ir lengvapėdžiu, paviršutinišku. Nes Weltschmerz surakintu veidu žmogus visada atrodo išmintingesnis, giliau žvelgiantis.

Prisipažinsiu – priklausau optimistų rūšiai. Pastaruoju laiku tapau dar drąsesnis, kai susitikau su Mattu Ridley, britų rašytoju ir mąstytoju. Tai buvęs žurnalo „The Economist“ ir dienraščio „The Washington Post“ vyriausiasis redaktorius. Dabar išėjo nauja jo knyga „The Rational Optimist“ (liet. „Racionalusis optimistas“). Remiuosi tos knygos logika.

Jeigu žmonija per visą gyvenimą, maždaug 2,5 mln. metų, vis kilo aukštyn, gyvenimas gerėjo, buvo vis sotesnis, saugesnis, turtingesnis, sveikesnis, laisvesnis ir protingesnis, kodėl jis dabar staiga turi tapti blogesnis? Asmeninių nelaimių, kartais baisių, patiriame kiekvienas. Vaiko mirtis, neįgalumas, regėjimo praradimas, senatvės negalia… Baisus Antrasis pasaulinis karas, okupacijos.

Lietuvą okupacija taip nubloškė, kad Danijos iki šiol negalime pasivyti, o 1939-aisiais buvome visai netoli. Trėmimai, partizanų kova, kolektyvizacija. Pirmasis pasaulinis karas irgi buvo siaubas, skurdas ir visuotinės kvailystės. Iki jo, kai atsisuki atgal, matai vien karus ir epidemijas. Maras, raupsai, šiltinė, drugys, sifilis, poliomielitas, visada kur nors didžiulis badas… Gripas Pirmojo pasaulinio karo iškankintoje Europoje išpjovė 10 milijonų.

Bet pažiūrėkime į bendrąjį žmonijos vardiklį, pažiūrėkime, kas vyksta su visa mūsų gimine. Juk vyksta nuostabūs dalykai. Gana neseniai buvo skaičiuojama, kad kai Žemės gyventojų bus 6 mlrd., neužteks maisto ir gėlo vandens. Dabar mūsų jau 7 mlrd., ir visi galime būti sotūs. Dar daugiau. Aiškėja, kad Žemė gali išmaitinti 34 mlrd. burnų. Kaip? Toli gražu ne viskas užsėjama ir ne visur ūkininkaujama protingai. Kai kur žmonės ir dabar badauja, visko bijo labiau negu akmens amžiuje.

Kitiems sudurti galą su galu dabar sunkiau negu prieš kelis mėnesius ar kelerius metus. Teisybė. Tačiau didesnė žmonijos dalis dabar maitinasi geriau, gyvena daug geresniuose būstuose negu jų seneliai, turi turiningesnių ir linksmesnių pramogų, jie saugomi nuo ligų ir turi daug didesnę galimybę sulaukti senatvės – didesnę negu bet kuris protėvis. Visko turime daug daugiau. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos prekybos centrai mums siūlo, apytikriu skaičiavimu, apie milijardą gaminių – nuo adatos (230 modelių), duonos (210 rūšių) iki automobilių (311 tipų), drabužių, avalynės, puošmenų, vaistų, elektronikos ir visokios kitokios aparatūros, indų, žaislų ir t. t.

Užpečkio svajonės

Kartais galima užgirsti svajingą dūsavimą: „Norėčiau gyventi prieš 200 metų! Viskas buvo paprasčiau, ramiau ir dvasingiau. Be miesto grumtynių, triukšmo, benzino tvaiko…“ Tai važiuok į Užpečkio kaimą. Bet ar norėsi ten gyventi? Turbūt tik paatostogauti. Gyventi taip, kaip prieš 200 metų, niekas iš mūsų nepajėgtų. Pamėginkime įsivaizduoti.

Valstiečio troba. Žinoma, medinė. Į mažutį langą įstatytos stiklo šukės arba kiaulės pūslės gabalas. Asla plūkta, drėgna, kvapas specifinis, nes kaip ją plausi, o nakčiai į pirkią atvedami gyvuliai – taip saugomi nuo alkanų vilkų ir vagių.

Tarkim, tai pasiturintis žemdirbys, pasistatęs krosnį, sujungtą su virykla. Nes dauguma pirkių tada ir tūkstančius metų iki tol buvo dūminės – toks pusiau laužas trobos viduryje, dūmai išeina per skylę stoge, visi suodini ir nuolatos šluostosi ašaras. Šeima susispietusi prie viryklės, nes tik čia šilta ir mama ką nors verda. Niekas neskaito laikraščių, nes jų nėra. Be to, visi neraštingi. Tėvas buvo pradėjęs pasakoti senų laikų padavimus, bet užsikosėjo ir atsigulė ant suolo pailsėti. Keturias dienas per savaitę jis dirba ponui, tris – savo žemės rėžyje. Jis nežino, kad jam ¬– pavojingas gerklės uždegimas. Gydosi žolelių nuovirais, bet mirs 53-ejų. Vidutiniškai žmonės Lietuvoje gyvendavo 45 metus.

Motinai jau savaitę skauda dantį. Kaimynės patarta ji sutraiškė rupūžę, pridėjo prie skruosto ir apsirišo. Jeigu nepadės, teks eiti pas kalvį – jis turi reples – ir ištraukti. Vienintelis gydymo būdas – dantį ištraukti arba išmušti. Jeigu uždelsi, uždegimas pereis į žandikaulį, paskui – į smegenis. Žmonės nežinojo, kad gali būti šepetukas ir pasta, kad dantis valyti būtina, ir ne horizontaliai – tarpuose vis tiek lieka nešvarumų, – o vertikaliai. Todėl retas, sulaukęs vyresnio amžiaus, dar turėjo dantis. Vytautas Didysis, toks galingas valdovas, gyvenimo pabaigoje teturėjo tris dantis, kitų metraštininkų liudijimu, tik vieną. Visai nenuostabu. Net daug vėliau gyvenę Amerikos prezidentai irgi buvo bedančiai. George’as Washingtonas kalbėdamas skepetaite dengė burną, nes teturėjo vieną kaplį.

Lopšyje nenustoja verkti naujagimis. Serga raupais ir netrukus mirs. Motina pastato ant stalo katiliuką su viralu. Ne kažin kas – putra iš rupių miltų ir vandens. Mėsa – labai reta šventė, daržovių ar vaisių šiuo metu jau nėra, bulvės į Lietuvą dar neatvežtos. Visi valgo mediniais šaukštais iš puodo. Kluone kaimynų sūnus vyresniajai dukteriai daro vaiką. Merginai galbūt teks eiti Veronikos keliu. O jeigu pasiseks, ją ves, vis tiek trauks labai pavojingos loterijos bilietą. Lietuvoje iš penkių gimdymų vienas baigdavosi gimdyvės mirtimi.

Bet puiku, tiesa? Neūžia automobiliai, nėra benzino tvaiko. Tačiau niekas šeimoje nėra buvęs teatre ar kine, negirdėjo fortepijono muzikos, nėra nuėjęs nuo namų toliau negu 20 kilometrų. Mokykloje vaikų niekas nevilioja narkotikais. Teisybė. Nes mokyklos nėra. Piene nėra nei dioksinų, nei radioaktyviųjų nuosėdų. Bet pieno mažai, šeimai neužtenka. Pirkioje tamsu, rudens ir žiemos naktys ilgos. Žvakės – tik didelėms šventėms. Brangios. Apie žibalą yra girdėję, pas poną matė lempas, bet jų neįpirksi. Balanos pašviečia, jų reikia priplėšyti ir kas porą minučių keisti. Balanų laikikliai, diedukais vadinami, į muziejų pateko ne kasinėjant istorinius klodus. Jie neseni, buvo surinkti valstiečių pirkiose. Lietuvių literatūroje žinoma sąvoka balanos gadynė. Tik užmirštame, kad ji tęsėsi tūkstančius metų.

Arčiau mūsų dienų

Nuo 1800 m. žmonių pasaulyje padaugėjo šešis kartus, o gyvenimo trukmė padvigubėjo. Tikros kiekvieno pajamos dabar, perkamoji galia, devynis kartus didesnės, net turint omenyje pinigų nuvertėjimą – infliaciją. Toliau viskas ėjo dar greičiau. 2005 m., palyginti su 1955-aisiais, kiekvienas Žemės gyventojas uždirbo dar tris kartus daugiau (irgi turint omenyje infliaciją), suvalgė trečdaliu daugiau ir geresnio maisto, gyveno trečdaliu ilgiau. Be to, sumažėjo pavojus žūti kare, mirti gimdant, iš bado, nuo džiovos, tymų, šiltinės, skorbuto ar poliomielito. Vėžys, širdies ir kraujotakos ligos dabar daug dažnesnės, bet taip yra todėl, kad gyvename ilgiau. Anksčiau niekas tų ligų nei mokėdavo diagnozuoti, nei jų sulaukdavo.

Beveik visi žmonės moka skaityti, rašyti, yra baigę kokią nors mokyklą, turi vienokį ar kitokį telefoną, šaldytuvą, televizorių. Visa tai įvyko tik per 50 metų. Niekur nereikia maisto kortelių ar kitaip riboti vartojimą, išskyrus Kubą ir Šiaurės Korėją, bet ten visko trūksta.

Likimas ne visiems vienodai gailestingas. Bet nėra regiono, kuris visas būtų smukęs. Tik šešiose šalyse pajamos per pusšimtį metų sumažėjo: Afganistane, Haityje, Konge, Liberijoje, Siera Leonėje ir Somalyje. Tik trijose valstybėse sutrumpėjo gyvenimo trukmė: Svazilande, Zimbabvėje, Rusijoje. Nėra šalies, kurioje būtų padidėjęs kūdikių mirtingumas. Visokių laikinų kritimų buvo nemažai, bet po jų kiekviena šalis vis tiek pakildavo. Vidutinis meksikietis (Meksika – vargo šalis) dabar gyvena ilgiau negu britas 1955 metais. Rekordus muša Pietų Korėja – vidutinis jos gyventojas dabar gyvena 26 metais ilgiau ir uždirba 15 kartų daugiau negu prieš pusšimtį metų.

Turtuoliai dar daugiau praturtėjo ir jų padaugėjo. Bet varganų žmonių pakilimas iš bado ir skurdo didesnis. Ryškiausiai tai matyti Kinijoje. Prieš pusę amžiaus juodą vargą kentė – pats mačiau. Dabar, kai Kinija užvertė karų, revoliucijų ir komunizmo puslapius, jos gyventojas vidutiniškai tapo dešimtkart turtingesnis ir gyvena 28 metais ilgiau negu prieš 50 metų. Pekino ir Šanchajaus gatvėse vaikšto elegantiškas jaunimas.

Vienas dalykas pritrenkia labiausiai. Sunku patikėti. Viskas atpigo! Ir pinga toliau – maistas, būstas. Tik ne pinigais skaičiuojant – juos ėda infliacija. Kainos, išreikštos skaičiais, taip, didėja. Bet vienintelis tikras skaičiavimas – kiek valandų reikia dirbti dabar, kad uždirbtum, sakysim, batams ar bet kuriam kitam daiktui, ir kiek reikėjo prieš 50 metų. Tai aktualu net Lietuvos sugniuždytai, dar tik pradėjusiai kilti ekonomikai. Jeigu abejojate, pažvelkite pro langą. Kiek namų – ir kokie jie! – pastatyta mūsų miestuose, ypač aplink juos, kokių automobilių lavinomis užtvindytos mūsų gatvės ir keliai. Neseniai per paskaitą studentų paklausiau: „Kas iš jūsų atvažiuojate į universitetą dviračiu?“ Pažiūrėjo į mane keistai. Niekas nepajudėjo. „Kas važinėjate motociklu?“ Vienas pakėlė ranką. „Kas turite automobilį?“ Du trečdaliai pakėlė ranką. Vyresnėse vidurinių mokyklų klasėse – panašiai. O kaip rengiasi mūsų panelės ir ponios!

Pasilyginkime su karaliais

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV vakarieniaudavo vienas. Jam patiekdavo 40 patiekalų aukso ir sidabro induose. Karaliaus stalui dirbo 498 virėjai. Atrodytų, Vilniaus, Kauno ar Šešplaukių šeimai su dviem vaikais net nepadoru galvoti apie tokį gyvenimą. Atvirkščiai. Bet kurioje, net paprasčiausioje maisto produktų parduotuvėje dabar tokia pasiūla, apie kokią karalius negalėjo nė sapnuoti. Tai dėl to, kad žmonės išmoko pasidalyti darbą. Kiekvienas daro savo ir visiems pavyksta. Be to, visų tų produktų galiojimo laikas priekabių specialistų tikrinamas ir antspauduojamas. Liudvikas XIV visada drebėjo, ar neprarys kokio nors užkrato. Apie bakterijas tada niekas nežinojo. Turėjo ragautojų. Jeigu Liudvikas XIV pamatytų mūsų parduotuves, prekių kupinus sunkvežimius, šaldytuvus, dūzgiančius po Lietuvą, pamanytų, kad pateko į rojų.

Dabar ne tik prekėmis keičiamės. Mintimis, idėjomis – taip pat. Kai atsiranda problema, randame išeitį. Pesimistai mato tik tai, kas bloga. Ekonominė, ekologijos krizė, AIDS, žmonės emigruoja. Ir trimituoja, kad ritamės į katastrofą. Praėjusio amžiaus viduryje, visai neseniai, norint išmaitinti žmoniją, teko kultivuoti 7,9 mlrd. hektarų žemės. Dabar užtektų pusės to ploto. Kaip? Amerikos prerijoje viename hektare, taikant modernią žemės ūkio techniką, jau išauginama 10 tonų kviečių. Kitur, net neblogose žemėse, tik 2 tonos.

Vandens problema rimtesnė. Kai kur jo jau dabar trūksta. Indijos Gango vanduo išgrobstomas. Nes jis naudojamas kvailai – į laukus nuvedamas atvirais grioviais, labai daug išgaruoja. Paprasta ir nebrangi technologija yra vandenį tiekti į žemę užkastais vamzdeliais su skylutėmis augalams tiesiai į šaknis. Tas metodas jau naudojamas Izraelyje, Jordanijoje, Kipre, Ispanijoje. Kodėl ne visur? Beje, vandens trūkumas Pietų Europoje – gera žinia Lietuvai. Tiesime vamzdynus ir imsime pinigus už mūsų lietaus vandenį. Ne ką mažesnius negu už naftą.

Bet galbūt progresas pasiekiamas baisiai niokojant gamtą? Problema didelė. Pekinas skęsta dūmuose. Lietuvos upes, upelius, ežerų pakrantes, mūsų miškus – visai neseniai jie buvo šventi – chamai pavertė sąvartynais. Juk ne pramonė išmeta senas padangas ir panaudotus čiužinius piliakalnių papėdėse. Mes ir jūs tai darome! Mums pirštus reikia nukapoti. Mes turėsime viską sutvarkyti, daugiau nėra kam. Ten, kur chamus baudžia taip, kad jiems kinkos dreba, gamta pakėlė galvą ir vėl tapo graži kaip nuotaka. Nes pramonės ir žemės ūkio nuotekas suvaldyti galima. Londone – tūkstančiai gamyklų ir milijonai žmonių, bet Temzėje apsigyveno gulbės, lašišos ir upėtakiai. 1990-aisiais Europos Sąjungoje tik 52 % upių ir ežerų tiko maudynėms ir iškyloms. Po 19 metų, 2009-aisiais, jau 90 % Europos vandenų buvo švarūs. Saugomų teritorijų plotas Žemėje padvigubėjo. Drėgnųjų džiunglių kirtimas Amazonėje per 15 metų sumažėjo nuo 30 tūkst. kv. km per metus iki 5 tūkstančių.

Kita naujiena. Žmonių intelekto koeficientas (IQ) kyla. Nedaug ir negreitai – maždaug po 3 % kas 10 metų. Manoma, jog taip yra todėl, kad vaikai geriau maitinasi, gauna pakankamai baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralų. Mušami rečiau. Gausu įvairiausių intelektinių stimulų. Internetu jaunimas bendrauja su visu pasauliu. Maždaug kas dvidešimtas paauglys dabar labai protingas. Vienas iš 500 – ypatingas ir moka kelias kalbas. Kvailių, chuliganų ir tinginių nuošimtis didesnis. Bet visuomenę pirmyn tempia kietukai.

Sunkiausia pastebėti laisvėjimą. Nes laisvė – kaip oras. Jo nejauti, kol nepradeda tavęs smaugti. Lietuvoje dabar jau neretai gali išgirsti idiotišką posakį: „Kas man iš tos laisvės? Ant duonos jos neužtepsiu.“ Oras mums iškrečia triukų. Kyla vėjas, gali būti stiprus. Susisuka uraganas, laužo medžius, namus nupučia. Taip ir su laisve. Buvo Gulagas, į Sibirą dundėjo traukiniai su moterimis ir vaikais. Buvo hitlerizmas su Paneriais ir dujų kameromis. Japonijos beprotystės, niūri Kinijos tamsa. Indija buvo kolonija, Lotynų Amerika – diktatorių viešnamis.

Laisvės – ir tai ne kiekvienam – salelės buvo retos, silpnos. Žmogaus istorija – laisvėjimo istorija. Nabuchodonosarų laikais ir tūkstančius metų po jų – Graikijoje, Romoje – vergovė buvo norma. Baudžiava jau buvo progresas. Bet dar XIX a. Afrikoje buvo gaudomi juodaodžiai ir plukdomi per Atlantą. Europoje ir JAV moterys neturėjo balso teisės.

Tempas velniškai greitėja. Per pastaruosius 60 metų atradome, kad visi esame žmonės. Valstybių sienos tampa juokinga atgyvena. Rusija žiūri Amerikos televiziją. Kinijos ir Japonijos pasieniečiams tik narkotikus ir ginklus liko kontroliuoti. Lotynų diktatoriai išgaravo į nežinią. Arabų pasaulis kapoja savo pančius. Ten jau ir moterys balsuoja. Žmonijos protai ir ištekliai susijungia ten, kur jiems parankiau, ir kas savaitę mums pateikia naujų nuostabių dalykų.

Taip, vežimą purto kaip per akmenyną. Ne to buvo. Tiek svaiginančiai daug padarę, ką nors išrasime. Linges, padangas, o gal moderniškesnes vežėčias. Pesimistai ir modernumo priešininkai gali pateikti šimtus priežasčių, kodėl anksčiau buvo geriau, o dabar blogiau. Sako – visi bėga į miestus, o juk kaime gyventi buvo sveikiau, tauriau. Proga palaužyti rankas: „Kas žemę dirbs?“, ir nostalgiškai dainuoti apie bakūžę samanotą. Dainuoti, žinoma, gyvenant mieste.

Norint pamatyti gabaliuką ateities, tereikia nuvažiuoti į Prancūziją. Puikiai įdirbtos žemės, bet viensėdžių beveik nepamatysi. Žmonės gyvena miestuose ir miesteliuose. Laukų dirbti, į gyvulių fermas ar ganyklas važiuoja iš miestų. Iš moderniško sodžiaus jaunimas nebėga – yra mokyklų ir gydytojų, pramogų, susivienijimų, saviveiklos klubų. Ten ir apie bakūžę galima padainuoti.

2008 m. jau pusė žmonijos gyveno miestuose. Tai istorinis žingsnis. Nes miestuose sukuriami du trečdaliai nacionalinio produkto. Mieste galima gyventi dirbant protinį darbą, rasti verslo laisvę. Miesto gyventojas užima mažiau vietos, mažiau sunaudoja energijos išteklių ir mažiau kenkia aplinkai, todėl miestuose gyvenanti pusė žmonijos dabar užima tik 3 % Žemės paviršiaus. Laukai ir miškai tampa laisvesni. Valstybės saugomų teritorijų 1974 m. pasaulyje buvo 2 mln. kv. kilometrų, dabar – 14 milijonų.

Laužomos rankos dėl emigracijos į užsienį. Rimta, stipriomis emocijomis apipinta problema – jeigu užmiršime, kad keliauti ir ieškoti naujų horizontų yra žmogaus prigimtis. Dėl jos iš Afrikos išėjome. Mums, lietuviams, sienos buvo užrakintos 50 metų. Dabar prasiveržė. Gal vis dėlto kulkosvaidžių nestatysime? Ilgą laiką didžiausios emigracijos šalys Europoje buvo Švedija, Airija, Suomija, Danija. Nesakyčiau, kad jos nuskurdo. Ir nežinau jokios šalies pasaulyje, kuri visa būtų išemigravusi ir ištrinta iš žemėlapio. Cirkuliacija sveikiau negu stagnacija. Gyvenimo lygis gana greitai susilygina.

„Žmonių per daug“, – dūsaujama dar nuo Thomaso Roberto Malthuso laikų. Ar pamatuotai? Kad tauta išliktų, statistinė moteris turi pagimdyti 2,1 vaiko. Tokios proporcijos jau nepasiekia Kinija, pramoninės Indijos valstijos, Tailandas, Taivanas, dauguma Europos šalių, o Japonijoje statistinė moteris gimdo tik 0,9 vaiko. Visame pasaulyje tas pats: jeigu tik moteris gauna gerą išsilavinimą, ji nenori būti bite motinėle. Koks stebuklas: gimstamumas mažėja, o bendras žmonių skaičius auga. Todėl, kad dabar žmonės gyvena ilgiau – vidutiniškai beveik 70 metų. 1960 m. vidurkis buvo tik 50.

Nepaisant visų Adolfo Hitlerio, Josifo Stalino ir Mao Dzeduno pastangų, gyvename geru laiku. Visos žmonijos gerovė kyla, gyvenimas tobulėja, problemos anksčiau ar vėliau išsprendžiamos. Tai kodėl tas kilimas turi sustoti? Save apvagi, jeigu neįžiūri, kas vyksta.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(7)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(6)
Komentarai (16)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Algimantas Čekuolis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
72(0)
22(5)
20(2)
16(6)
15(0)
10(3)
Savaitės
86(0)
79(1)
69(0)
65(4)
Mėnesio
175(16)
134(21)
128(2)
113(26)