Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Karjeros aukštumas pasiekęs norvegas: dirbkite mažiau

2014-06-10 (3) Rekomenduoja   (45) Perskaitymai (3393)
    Share

Gyvenimas įgauna vis didesnį tempą, sparčiai kinta ne tik darbo aplinka, bet ir žmogus. Apie asmens, kuris yra ir vartotojas, ir gamintojas, pokyčius siūlo pagalvoti vienas žymiausių Europos antropologų, Oslo universiteto Technologijos, inovacijų ir kultūros centro socialinės antropologijos profesorius, Norvegijos Mokslo akademijos narys Thomas Hyllandas Eriksenas.

- Tiek versle, tiek žmonių gyvenimuose sparčiai vyksta pokyčiai. Kokios įtakos tai turi žmogui?

- Gyvenimo tempo didėjimas pažįstamas daugumai. Prieš 200 metų, kai pradėjo važiuoti pirmasis šiek tiek greitesnis už arklių traukiamą vežimą traukinys, jau tuomet žmonės jaudinosi, kaip tai paveiks asmens psichologiją. Jau tuomet buvo svarstoma, kad spartus judėjimas neišeis lėtai pripratusiam vaikščioti žmogui į naudą, jis – ne mūsų būdui. Greitis žmonėms nuolat kėlė susirūpinimą ir aš savo tyrimais noriu parodyti, kad dabartinis greitėjimas – dar spartesnis nei matyti anksčiau. Pasižiūrėkime, kiek augimo kreivių fiksuoja eksponentinį augimą ir ką jis reiškia: kiekvienas iš mūsų turi daryti vis daugiau per mažiau laiko: mes kalbame greičiau, valgome greičiau, dirbame greičiau.

Dėl to turime sutrumpinti savo veiklas. Pavyzdžiui, prieš 50 metų, jei norėjai išsiųsti laišką, jį galima buvo parašyti ranka, dabar tai – prabanga. Kalbant apie verslą, anksčiau buvo įprasta kurti ilgalaikius ir trumpalaikius planus, dabar skirtumai tarp jų beveik išnykę, nes niekas nebežino, kaip pasaulis atrodys po penkerių metų. Svarbiausiu tampa „čia ir dabar“ – ateičiai planuojama nedaug., nes gyvenimas tampa neprognozuojamu, pasaulis - sunkiai suprantamu, o tai sukuria daug netikrumo.

- Ar dėl to keičiasi žmogus?

- Kalbant apie identitetą, reikia pasakyti, kad XX a. identiteto, dažnai nacionalinio, projektas, buvo skirtas sukurti stabilumą ir vientisumą, kuris galėtų amžinai gyvuoti. XXI a. identitetas yra visai kitoks, jo pagrindinė žinia: vengti įsipareigojimų, ribojimų ir pasilikti kuo daugiau galimybių, nes mums reikia gebėti prisitaikyti prie sparčiai kintančios aplinkos. Tai sukuria streso, susvetimėjimo ir daugybę neigiamų reakcijų.

- Ar manote teigiamų pasekmių?

- Žinoma, tai – galimybės. Kalbant pavyzdžiais, Afrikos valstybėse iki šiol problema yra per lėtai vykstantys pokyčiai. Kuruoju doktorantūros studentę, kuri dirba kaimiškoje teritorijoje Siera Leonėje Vakarų Afrikoje, kur praktiškai nevyko jokia plėtra, o žmonės gyveno beveik lūšnose, neturėjo kelių. Neseniai ten pradėjo investuoti kinai: jau yra naujas kelias, jame susidaro kamščiai, pastatytas ne vienas fabrikas, įkurta kasyklų, yra darbo. Žinoma, žmonės yra išnaudojami - uždarbiai nedideli, darbas sunkus ir jo daug, tačiau gyventojai permainas vis tiek vertina teigiamai ir sako, jog dabar gyventi geriau, nei anksčiau, kai niekas nevyko.

Taigi, manau, mes turime teisę kartais pasiskųsti dėl gyvenimo tempo ir stengtis jį sulėtinti, tačiau neturime teisės skųstis per daug, nes alternatyva galėjo būti ir blogesnė.

- Ką jūs patartumėte šiuolaikiniam žmogui daryti, kad spartėjantis gyvenimo tempas nevargintų?

- Manau, yra prasminga turėti keletą užsiėmimų, kurie yra lėti - sau galėsite priminti, jog kai kurie dalykai gali vykti tik lėtai. Pavyzdžiui, klausytis klasikinės muzikos, skaityti romanus, būti vedusiam, auginti sodą. Norvegijoje mes esame įpratę daug laiko leisti gamtoje ir dažnas norvegas turi paprastą medinį namelį laisvalaikiui kur nors miške. Šiose vietose laikas yra pakankamai lėtas. Idealiu atveju, gyvenime turi būti akimirkų, kai žmogus yra nepasiekiamas ryšio priemonėmis.

Per pastaruosius metus yra įvykęs vienas esminis pokytis ir, jei rašyčiau knygą „Akimirkos tironija“ dabar, tikrai būčiau numatęs bent vieną skyrių išmaniesiems telefonams. Žmonės tampa nuo jų priklausomais: matau susirinkimo dalyvius, kurie turėtų žiūrėti į mane arba į kitą pranešėją, klausytis ir kalbėti, bet jie išmaniuoju telefonu atsakinėja į laiškus, tikrina „Facebook“. Taip mums tampa sudėtinga gyventi kontekstuose, kur veiksmas juda lėtai.

- Paminėjote šeimyninį gyvenimą: atrodytų logiška, kad gyvenimui gerėjant žmonės kurtų šeimas, visgi Vakaruose susiduriama su demografinėmis problemomis. Kaip tai galima būtų paaiškinti?

- Manau, gyvenimo tempo didėjimas ir čia turi įtakos. Pastebėjau, jog yra baimių įsipareigoti ilgam, nes negalėsi gyventi šia akimirka ir ne visos galimybės liks atviros – ateičiai turėsi mažiau galimybių. Sukurti šeimą ir susilaukti vaikų reiškia, jog jūs tuos vaikus turėsite 20 metų! Ir tai ribotų jūsų pasirinkimus, nes šeima kuriama lėtai. Susidaro įspūdis, kad buvimas neramiais tampa civilizacijos liga, matau šio proceso ryšį su visais kitais pokyčiais, kurie paskatina pagreitėjimą.

- Turbūt yra žmonių, kurie pagreitėjimą pastebėjo ir ėmėsi keisti savo gyvenimą, gal pastebėjote tokių iniciatyvų?

- Prieš 10-12 metų buvau prisijungęs prie judėjimo, kurio tikslas buvo paskatinti lėtumą: mes propagavome lėtą valgymo būdą (angl. slow – food), lėtą gyvenimo būdą ir taip toliau. Buvo lėtumo judėjimo užuomazgos ir Italijoje, kur plėtojosi lėtieji miestai, juose žmonės buvo skatinami daugiau vaikščioti užuot važiavus. Nors prisėsti ir išgerti su draugu kavos ar ant suoliuko paskaityti knygą nėra labai produktyvu, gyvenimui tai suteikia teigiamą, prasmingą turinį. Deja, judėjimas labai neišplito: mes buvome vertinami kaip viduriniosios klasės atstovai, kurie turi daug pinigų ir gali sau leisti gyventi lėčiau, o skurdesni žmonės vis tiek turi dirbti daug ir sunkiai.

Tačiau aš tuo netikiu, žmonės kiekviename pasaulio kampelyje galėtų dirbti mažiau: 5-6 valandas, galbūt net mažiau, nes produktyvumas yra išaugęs. Tą laiką galėtume panaudoti lėtiems dalykams: plaukiojimui, žvejojimui, buvimui su draugais, su mylimaisiais, skaitydami knygas ir t.t.

- Visgi pokyčių ne per daugiausiai. Kokios jūsų prognozės ateičiai?

- Galvoju, jog mus iš tiesų prigriebs aplinkosaugos krizė kilusi dėl gyvenimo tempo, vartojimo mastų, milžiniškos gamybos, masės kelionių. Akivaizdu, kad imdamiesi pokyčių galime išspręsti dvi problemas iškart: aplinkosauginę ir gyvenimo kokybės, nes greitas gyvenimas ilgalaikėje perspektyvoje neteikia pasitenkinimo, neužpildo ir žmogus nesijaučia laimingas. Aplink gyvenimas greitas, tačiau asmens gyvenimas niekur nejuda. Žmonės bijo įsipareigoti, tuoktis, susilaukti vaikų ir ilguoju laikotarpiu gyvenimas praranda organinę kaupiamąją kokybę, kurią anksčiau buvo įprasta sukaupti. Anksčiau žmogaus gyvenimas tapdavo istorija, jis išgyveno ne vieną savo gyvenimo etapą. O dabar susidaro įspūdis, jog kiekvienas turėtų apsimesti 19-mečiu ir būti atviru bei lanksčiu.

- Kaip paaiškinti jaunystės kulto įsitvirtinimą?

- Įdomu tai, kad yra du visuomenės tipai, kurie garbina jaunystę. Tai - medžiotojai ir rinkėjai, labiausiai pasaulyje technologiškai nepažengę, visuomeninių organizacijų neišplėtoję žmonės. Jie garbina jaunystę, nes žmogus turi būti greitas ir sportiškas, kad galėtų medžioti ir greitai judėti.

Kitas tipas - industrinė ar poindustrinė visuomenė, tai yra, panaši į mūsiškę. Mūsų atveju visuomenė keičiasi taip greitai, kad žinios, išmintis ir vyresnieji atrodo senamadiškai, nepatraukliai, neveiksmingai. Žmonės nebemano, kad turi ko pasimokyti iš vyresniųjų, nes jų patirtys įgytos su ankstesne karta ir mums atrodo neaktualios.

Kalbant apie jaunystės kultą svarbi ir laiko struktūra, kuri yra gerai suderinama su kapitalizmu ir dabartiniu gyvenimo būdu. Paprastai jauni žmonės lengvai priima permainas, tai yra funcionalu. Jie - lankstūs, nes neturi daugybės ryšių. Būdamas 19-20 metų apie turimą praeitį daug negalvoji, nes kai esi vaikas, nenori, kad tau primintų vaikystę, bet nėra ir ateities, nes ji - miglota. Būti jaunu reiškia, kad žmogus dar nesuprato, jog yra mirtingas. Taigi, ką tokio turi jauni žmonės? Jie turi daugybę akimirkų „čia ir dabar“ - kas vyksta tuo metu jiems atrodo svarbiausiu dalyku pasaulyje. Tipinis jauno žmogaus požiūris plinta per civilizaciją: sunkiai prisimename, kas įvyko pernai, nes dabar vyksta daug koncentruotų įvykių.

- Įdomi jūsų idėja dėl trumpesnio darbo laiko, manote, tai galėtų tapti tikrove?

- Turime dirbti, siekdami pagerinti savo gyvenimo kokybę: reikia kovoti per profsąjungas, jei jos yra įtakingos. Gyvenimo tikslu nėra dirbti, kiek tik pajėgi, bet užsitikrinti gyvenimo kokybę, galėti jaustis patogiai. Po to yra daugybė kitų svarbių dalykų, pavyzdžiui, žmogus galėtų dirbti su politinėmis partijomis, visuomeninėmis organizacijomis, stengtis lemti pokyčius per žiniasklaidą, visuomenės nuomonę. O tada kas nors galėtų imti ir parodyti pavyzdį bei pradėti gyventi šiek tiek kitaip. Yra entuziastų, kurie ryžtasi, bet jiems - nelengva, kai visi kiti plaukia su bendra visuomenės tendencija. Nepasakyčiau, kad individas už viską yra atsakingas, nes nebūtinai jo veiksmai apskritai turės kokią nors įtaką, bet žmogus gali stengtis daryti permainas. Manau, verta kalbėti apie tai, kokia yra gyvenimo prasmė, ar tikrai turime kuo daugiau ir kuo greičiau vartoti? Kokios yra alternatyvos, kurias prarandame arba jau praradome?

- O ką daryti skurdesniems žmonėms, kurie dirba daug ir sunkiai?

- Žmonės turi siekti socialinio teisingumo, kovoti už teisę uždirbti pakankamą atlyginimą už darbą. Kai kuriuose pasaulio šalyse susidaro įspūdis, kad žmonės gyvena tam, kad galėtų dirbti, tačiau mes dirbame tam, kad gyventume. Tas pats pasakytina ir apie ekonomiką: jos tikslas ne generuoti pelnus, o patenkinti žmonių poreikius. Peržiūrėjus poreikius taps aišku, kad yra daroma daug nereikalingų dalykų.

Aš dažnai vaikštau į susirinkimus, gaunu krūvas elektroninių laiškų ir, manau, kad pasaulis būtų toks pat geras, o mano gyvenimas – net dar geresnis, jeigu didelė dalis šių susitikimų ir elektroninių laiškų neegzistuotų.

- Ačiū jums už pokalbį.

Oslo universiteto profesorius Vilniuje birželio 18 d. anglų kalba skaitys viešą paskaitą „Ar globalizacija silpnina, ar stiprina tautinę valstybę?“. Renginį organizuoja Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje kartu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu. Renginys yra renginių ciklo „Klubas Norden“ dalis.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(47)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(45)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Erika Fuks
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
30(0)
26(3)
25(2)
21(0)
17(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
104(0)
84(1)
69(2)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)