Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Gabrielius E. Klimenka. Kaip atpažinti pseudomokslinę literatūrą?

2014-10-27 (3) Rekomenduoja   (39) Perskaitymai (1414)
    Share

Mokslinis darbas yra ne vienerių metų įdirbio reikalaujantis užsiėmimas. Kai kurie moksliniai tyrimai užtrunka ne vieną dešimtmetį. Tačiau atsiranda įvairios disciplinos, kurios neatlieka rimtų mokslinių tyrimų, pateikia abejotinas teorijas, keliančias abejonių kiekvienam labiau išprususiam žmogui.

Deja, tenka pripažinti, jog nemenka dalis visuomenės, deja, neturi kritinio mąstymo arba tiesiog tingi tikrinti informaciją, to įtakoje įvairūs pseudomokslai paplinta masėse, o tada sustabdyti įsibėgėjusį traukinį būna itin sunku.

Esmė ta, jog prie kiekvienos gamtamokslinės disciplinos visuomet egzistuoja naujos hipotezės, kurios dar neturi galutinio patvirtinimo, tačiau jas puikiai naudoja įvairių pseudomokslų atstovai. Štai pavyzdžiui, kvantinė fizika, vis dar besiformuojanti gamtamokslinė teorija, su vis dar egzistuojančiais klaustukais, tačiau ją puikiai pritaiko įvairūs ezoterikai sukurdami abejotinos vertės kvantinę mediciną arba kvantinę magiją. Tokiu būdu šie pseudomokslai atrodo labai rimti, nors kiekvienas rimtesnis fizikas galėtų suskaldyti į šipulius, šias teorijas, kas, deja, mums paprastiems žmonėms nėra toks lengvas dalykas ir kai kurie iš mūsų gana lengvai pasimauna ant tokio rimtai skambančio kabliuko.

Taigi pabandykime kartu pasižvalgyti į tai, kaip atpažinti pseudomokslinę literatūrą, kad nepasiklystume idėjų vandenyne ir suprastume kas yra tikra, o kas tik dedasi tikru.

I. Keisti moksliniai laipsniai. Jei skaitote kokį nors tekstą, kuris kelia abejonių, būtinai tikrinkite kokia įstaiga suteikė mokslinį laipsnį autoriui. Pasaulyje egzistuoja begalė neakredituotų įstaigų, pasivadinusių universitetais, institutais ar akademijomis, kurios suteikia neakademinius „mokslinius“ laipsnius. Tokių esama ir Lietuvoje, pavyzdžiui Ezoterinių mokslų akademija, užsienyje gi tokių akademijų gyvas galas. Tad ne kiekvienas asmuo prie kurio vardo yra prierašas „dr.“ arba „prof.“ yra tikras mokslininkas.

Pasaulyje begalė tokių įstaigų kurios už atitinkamą mokestį suteiks neakademinį daktaro laipsnį bet kam, kas sumokės pinigų, taip pat yra ir tokių įstaigų kurios tai padarys ir nemokamai. Štai, pavyzdžiui, aš pats naršydamas internete radau ne vieną tokią įstaigą ir idant pažiūrėčiau kaip tai veikia, viename neakredituotame koledže gavau kriptozoologijos mokslų daktaro laipsnį. Po to ilgai juokėmės su draugais, kaip lengva tapti pseudomokslininku, o tada dar ir mano gautą diplomą „aplaistėme“. Bet čia esmė ta, kad toks laipsnis ir toks diplomas yra nieko vertas, nes akademinį laipsnį gali suteikti tik akredituota akademinė bendruomenė.

Kaip ten bebūtų, tokiais pseudolaipsniais yra labai manipuliuojama, o ir žinoma tekstas parašytas kokio nors „dr.“ visuomet rimčiau atrodo, ir skaitytojui dažnai nerūpi kur tas laipsni yra gautas. Viena iš tokių įstaigų yra New York Academy of Sciences, kurioje už nedidelę sumą gali tapti akademiku, tiesa, jei norėsi būti akademiku prisireiks kiekvienais metais mokėti nario mokestį. Žinoma, tada neapsišvietusiam asmeniui atrodysi kaip rimtas mokslininkas, o iš tiesų tebūsi paprastas apsišaukėlis. Bet kam tai rūpi, kai galėsi pasimaudyti, nors ir menamos, bet vis tiek šlovės, spinduliuose.

II. Ne specialistas padaro atradimą. Pseudomokslinį tekstą taip pat galima atpažinti ir pagal tai, jog būdamas vienos srities specialistas, asmuo padaro atradimą, turėsiantį apversti pasaulį, visiškai kitoje srityje. Čia geras pavyzdys galėtų būti rusų matematikas Anatolijus Timofejevas Fomenko, kuris sukūrė tradicinio mokslo kritikuojamą kaip pseudomokslinę, naująją chronologiją. Šios naujosios chronologijos dėka, Fomenko bando įrodyti, jog istorinė chronologija esti visiškai klaidinga. Tad jis naująją chronologiją apskaičiavo remdamasis matematiniais metodais. To pasėkoje, Fomenko mėgina argumentuoti, jog didžioji dalis istorinių dinastijų niekada neegzistavo, jog viduramžiai iš tiesų buvo prieš pora šimtmečių, Kristus gimė tik prieš 1000 metų, o Rusija ne taip seniai valdė visą pasaulį.

Tokių pavyzdžių yra daug. Esmė ta, kad labai retai kada būdamas vienos srities specialistu, gali ką nors reikšmingo atrasti srityje kuri su tavo išsilavinimu nieko bendra neturi. Čia būtų tas pats, kaip kad lingvistas, bandydamas taikyti kokio nors žodžio etimologines ypatybes, padarytų genialų atradimą branduolinėje fizikoje.

III. Raktiniai žodžiai. Tai gali būti tokie raktiniai žodžiai, kaip „oficialus mokslas“, „mokslininkai nustatė“, arba žodžio „mokslininkai“ naudojimas kabutėse. Kiek tenka pastebėti žiniasklaidoje, kai bandoma padaryti sensaciją iš kokių nors keistų teorijų, paprastai naudojamas žodžių darinys „mokslininkai nustatė“ (kartais „Britanijos mokslininkai nustatė“). Ką tai sako apie tekstą? Esmė ta, kad nenurodant mokslininkų pavardžių, būna labai sunku patikrinti tyrimo autentiškumą ir moksliškumą. Tokį teiginį perskaitęs asmuo, labai retai kada bando gilintis kas ir kaip iš tiesų buvo atlikta, tačiau pastarojo sąmonėje užsifiksuoja mintis, jog štai mokslininkai jau įrodė šią ar kitą teoriją.

Kiti du dariniai, labai dažni pseudomoksliniuose veikaluose. Tarkime teiginys „mokslininkai“ yra labai dažnas kreacionistinėje literatūroje, kurioje bandoma kreacionizmą pristatyti kaip vienintelį tikrą gamtamokslį, o tradicinis mokslas, pvz. evoliucijos teorija vadinamas pseudomokslu, arba žodžiai „mokslas“ ir „mokslininkai“ rašomi kabutėse. Taip pat dažnas teiginys yra „nepriklausomi ekspertai“ kurie įrodė, jog „tradicinis mokslas“ klysta. Tik kyla klausimas: kas tie nepriklausomi ekspertai kurie viską nustatinėja?

IV. Visuotinis mokslininkų sąmokslas. Taip pat gana dažnai sutinkamas teiginys pseudomokslinėje literatūroje, tai, jog egzistuoja vienoks ar kitoks tradicinio mokslo sukurtas sąmokslas kurio tikslas yra tikrosios tiesos apie pasaulį nuslėpimas nuo visuomenės. Čia akivaizdžiausi pavyzdžiai yra, jau minėtasis kreacionizmas, kuris teigia, jog evoliucijos teorija yra gamtamokslio sąmokslas prieš biblinio Dievo sampratą ir tikėjimą juo; taip pat dvi sąmokslo teorijos apie Žemę. Viena teigia, jog Žemė yra tuščiavidurė, kita teigia, jog Žemė yra plokščia.

Tiek viena tiek kita teorija pažymi, jog mokslininkai klastoja duomenis gautus iš kosmoso, idant Žemė atrodytų apvali, o kitu atveju, kad niekas nesužinotu, jog ji yra tuščiavidurė. Čia esmė tame, jog mokslininkai slepia tikruosius duomenis apie pasaulį, o toks teiginys išties yra patogus, norint prastumti net pačią keisčiausią teoriją, o baisiausia, tai, jog šis metodas išties veikia.

V. Padidintas emocionalumas ir apeliacija į jausmus. Tai taip pat dažnas pseudomokslininkų triukas. Tai pasireiškia tokiomis teksto ypatybėmis, kaip teksto paryškinimai, didžiosios raidės ir panašiai. Neapsieinama ir be bandymo parodyti kokie vis tik tironai ir melagiai yra tradicinio mokslo atstovai. Tokiu būdu kabinamos etiketės, nors paprastai apsieinama be atviro įžeidinėjimo.

Čia pagrindinis tikslas yra parodyti kokie mokslininkai yra beširdžiai melagiai. Įdomu tai, jog šis metodas dažnai veikia, ypač žmonių kurie pozityviai vertina pseudomokslines idėjas, sąmokslo teorijas bei visa tai ką tradicinis mokslas bando „nuslėpti“. Tai sena propagandinė taktika, sukuriantį mitologizuotą priešą, kuriuo lengva manipuliuoti. Čia ir prasideda visokie nepasitikėjimai tradicine medicina ir pradedama gydytis urinoterapija, homeopatija, badavimu ir kitokiais abejotinos vertės ar net kenksmingais metodais.

VI. Globalizacinis metodas. Šis metodas taip pat naudojamas pseudomokslinėje literatūroje. Tokie teiginiai kaip „visada“, „niekada“, „neabejotinai“ ir panašiai, dažnai bando parodyti, jog viena ar kita teorija neabejotinai veikia. Rimtuose moksliniuose veikaluose, paprastai nebūna tokių globalizuojančių teiginių. Jei mokslininkas kelia hipotezę, net jei ji pripažinta visuotinai, dažniausiai naudoja tokius išsireiškimus kaip „tikėtina“, „panašu, kad“, „dalis mokslininkų sutinka, kad“ ir t.t..

Pseudomoksluose gi bet kokia iškelta nauja teorija visiškai neabejojama, kokia keista ji bebūtų, o jei tai būna koks nors mokslo nepatvirtintas gydymosi metodas, kaip kad pavyzdžiui, gydymasis akvadisku, tai paprastai jis būna pristatomas kaip panacėja nuo visų ligų. Tarkime, teorija apie dinozaurų išmirimą: gamtamokslis čia sako, kad greičiausiai dinozaurai išnyko dėl meteorito kritimo sukeltų gamtinių kataklizmų, keliamos ir kitos įmanomos teorijos, tačiau nesakoma, jog kuri nors teorija neabejotinai teisinga; pseudomokslai gi šiuo atveju net neabejoja, jog dinozaurai išnyko dėl to, jog Žemėje tuo metu įvyko branduolinis karas.

VII. Šaltiniai. Labai svarbu yra atkreipti dėmesį į šaltinius kuriais remiamasi rašant veikalą. Pseudomoksliniuose veikaluose dažnai yra nenurodomi šaltiniai kokiais buvo remtasi. Kitas aspektas yra tas, kad remiamasi, kita pseudomoksline literatūra. Taigi čia gaunasi sviestas sviestuotas, nes vieną pseudomokslinę teorija, bandoma pagrįsti kita pseudomoksline idėja. Taip ir atsiranda visokios teorijos apie indigo vaikus, kurios iš esmės remiasi teosofės Jelenos Blavackajos teorija apie penkias ezoterines rases, bei Nancy Ann Tape atliktais aurų tyrimais, ko pasėkoje paaiškėja, jog atsirado daug vaikų turinčių indigo spalvos auras, ir dabar visi šios teorijos šalininkai laukia, šeštosios, daug dvasingesnės rasės, pakeisiančios mūsiškę atėjimo.

Kitas svarbus dalykas į kurį reikia atkreipti dėmesį, pseudomokslininkai dažnai cituoja ne ką nors kitą, bet išimtinai tik save. Taip pat svarbu ir tai, jog nesivadovaujama naujausiais tyrimais, nes šiandienos moksle situacija keičiasi labai greitai, tad tikras mokslininkas turėtų būti susipažinęs su naujausiais tyriais.

VIII. Neautoritetingi šaltiniai. Pseudomoklsinį tekstą taip pat lengva atpažinti jei jis paremtas neautoritetingais šaltiniais, tokiais kaip grožinė literatūra, ne moksliniai darbai, mokslo populiarinimo lygio straipsniai, naujienų tinklalapiai arba tokie šaltiniai kaip Wikipedia. Žinoma, tokių nuorodų pasitaiko ir rimtuose moksliniuose veikaluose, čia daug kas priklauso nuo teksto ir tyrimo specifikos, tačiau moksliniuose veikaluose tokių neautoritetingų nuorodų būna vos kelios, o pseudomokslinėje literatūroje ji gali sudaryti didžiąją daugumą nuorodų.

Čia taip pat svarbus yra ir citavimo būdas. Pseudomoksliniai tekstai, paprastai nenurodo tikslios nuorodos į citatą, tarkime paminint tik pavardę, bet nenurodant nei knygos iš kur paimta citata ar juo labiau puslapio. Taip būna sudėtingiau patikrinti ar citata neiškraipyta. Žinoma, kad nekiltų painiava, reikia atkreipti dėmesį į teksto specifiką. Jei tekstas apeliuoja į moksliškumą, tada citavimas turi būti tikslus, tačiau jei tai mokslo populiarinimo tekstukas, tai tikslaus citavimo su nuorodomis gali ir nebūti. Taip kad vertinkite viską kritiškai, nes ne kiekvienas tekstas kuris neturi citavimo būtinai yra pseudomokslinis, ir ne kiekvienas kuris turi tikslų citavimą būtinai yra mokslinis.

IX. Logikos klaidos. Norint atpažinti pseudomokslinį veikalą svarbu atkreipti dėmesį ir į logines klaidas, pavyzdžiui kai sudėtingi reiškiniai ar dalykai bandomi paaiškinti paprastai. Tarkime Maiklo Baidžento knygoje „Uždraustoji archeologija“ dėstoma teorija apie tai kaip Homo rūšies atstovai pradėjo vaikščioti dviem kojom. Viskas čia pasirodo paprasta. Mūsų protėviai buvo negiliuose vandens telkiniuose gyvenusios beždžionės, kurios turėjo laikyti galvą virš vandens, tad dugnu vaikščiojo dviem kojom, o išlipus į krantą, jos neatsisakė šio įpročio.

X. Konkretumo stoka. Tikroje mokslinėje literatūroje, kalbama konkrečiais aiškiai aprašytais faktais, idant skaitytojas galėtų pasitikrinti informaciją (čia panašiai kaip ir su tiksliu citavimu). Taip mokslininkas apsisaugo nuo mokslinių klaidų padarymo. Pseudomoksluose gi faktai pateikiami apytikriai, o dažnai ir dviprasmiškai. Bet koks netikslus faktų minėjimas apsunkina jo patikrinimo galimybes, o tai labai naudinga norint išplatinti kokią nors pseudomokslinę teoriją.

XI. O kur alternatyvios hipotezės? Mokslinėje literatūroje paprastai priimta, pateikti ir alternatyvias dėstomos teorijos hipotezes, kurios taip pat turėtų būti pateikiamos aiškiai ir su konkrečiomis nuorodomis. Pseudomokslinėje literatūroje gi, alternatyvios hipotezės arba nepateikiamos išvis, arba pateikiamos labai miglotai. Dažnai alternatyvi hipotezė, jei ji būna pateikiama, būna pati silpniausia iš visų įmanomų, tad kaip taisyklė, per šią silpniausią hipotezę yra gana lengvai kritikuojama visa mokslo kryptis.

Žinoma, yra pasaulyje visokių žmonių, yra ir nesąžiningų mokslininkų, kurie verčiasi per galvą norėdami prastumti savo teorijas, tokių atveju gamtamokslyje būta ne vienas ir ne du (apie tai plačiau galite pasiskaityti Billo Brysono knygoje „Trupa istorija beveik apie viską“), tačiau mokslininkas visų pirma turi laikytis sąžiningos mokslinės prieigos, nes priešingu atveju jis nebus mokslininkas, o nusipelnys pseudomokslininko vardo.

Taisyklės dažnai turi išimtis, kai kurie šių pseudomokslinės literatūros bruožų pasitaiko ir rimtuose moksliniuose veikaluose. Tarkime mokslininkas rašydamas gali pasakyti, jog tai ką jis sako yra „neabejotina“ arba nagrinėjant specifinę sritį, gali būti panaudoti tik senesni šaltiniai, nepanaudojant naujausių atradimų, arba nesudėtos nuorodos arba sudėtos neautoritetingis. Čia svarbiausia viską vertinti kritiškai, nes šiame straipsnelyje buvo išdėstytos tendencijos, o ne aksiomos, kurios gali padėti atpažinti kas yra moksliška, o kas ne.

Papildomam skaitymui:   

Kaip atpažinti pseudomokslus

Kaip gimsta pseudomoksliniai ir ezoteriniai mitai
Verta skaityti! Verta skaityti!
(40)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(39)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Gabrielius E. Klimenka
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
29(0)
17(0)
15(1)
15(0)
12(0)
12(0)
12(0)
11(0)
Savaitės
105(0)
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)