Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Pirmi koviniai nuostoliai Sirijoje. Metas daryti išvadas

2015-11-25 (0) Rekomenduoja   (-4) Perskaitymai (1316)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Vakar Rusija patyrė pirmuosius kovinius nuostolius kare Artimuosiuose Rytuose, kare, kuris klaidingai vadinamas karu prieš terorizmą ir lygiai klaidingai suvokiamas kaip vieno ar kito (Sirijos, Irako) valstybingumo atkūrimo operacija. Man atrodo, kad Rusijai vis giliau grimztant į šią prieštarų kebeknę, susiformavusią regione pastaraisiais dešimtmečiais, itin svarbu realistiškai pažvelgti į besiklostančias tendencijas.

Pirmiausia, verta pripažinti, kad jokio „karo su terorizmu“ nėra. Terorizmas – ne daugiau, nei taktika, kurią naudoja vadinamoji „Islamo valstybė“ (kuri regione yra ne tiek teroristinis tinklas, kiek besiformuojanti teokratinė ikimodernistinės epochos valstybė), kovodama su vietiniais valdytojais ir vakarietišku pasauliu. Toji valstybė, tvirtinanti savo valdžią teritorijose, formaliai priklausančiose Irakui ir Sirijai, kartais veikia išskirtinai žiauriai, bet tuo pačiu palengva formuoja valstybinius institutus, verbuoja šalininkus ir tampa vis grėsmingesne jėga – jos „armijoje“ regione yra ne mažiau, nei šimtas tūkstančių žmonių. Tad, jei čia ir reikia kariauti, tai ne su „teroru“, „ekstremizmu“ ar „fundamentalizmu“, o būtent su „Islamo valstybe“ – ir tai daryti ne sporadiniais bombų pamėtymais, o stambiomis antžeminėmis operacijomis (apie tai – toliau). („Islamo valstybė“ RF pripažinta teroristine organizacija ir uždrausta.)

Gi kovą su terorizmu reikia vykdyti ne balažin kur, o tose teritorijose, kurias kontroliuoja atitinkamos vyriausybės. Egiptui seniai derėjo atkreipti dėmesį į savo valdininkų paperkamumą, Belgijai – į neaiškius asmenis, kaupiančius ginklus ir gaminantiems šahidų diržus tiesiog sostinėje, o Rusijai – į teroristus, užsakančius žymių politikų nužudymus, o paskui pasislepiančius taikiojoje Čečėnijoje. Už šių teritorijų ribų verta kalbėti jau apie karą su naujo tipo priešu – visiškai ypatingu valstybiniu dariniu, prieš kovojant su kuriuo, būtina permąstyti visą per pastaruosius dešimtmečius susiformavusią karinę strategiją ir taktiką, o ne vykdyti trumpas „užmėtymo kepurėmis“ operacijas. Tuo pačiu reikia kurti sudėtingas koalicijas vietose, naudotis atskirų tautų ir genčių priešpriešomis – žodžiu, pagal galimybes gaivinti britų XIX amžiaus kolonialistinę taktiką, kurios potencialas dar toli gražu nėra išsemtas.

Antra, reikia pripažinti patiems sau, kad pačią tradicinio valstybingumo idėją Artimuosiuose Rytuose ištikusi gili krizė.

Išskyrus, ko gero, Iraną ir Turkiją, dauguma regiono valstybių yra gan dirbtiniai dariniai, susiformavę, yrant Osmanų imperijai ir persitvarkant į nepriklausomas šalis iš britų ar prancūzų valdytų teritorijų. Visos šios valstybės sukurtos, neatsižvelgiant į etninę ir religinę gyventoj įvairovę, kas provokavo ir provokuos pilietinius karus ir nestabilumą. Libane tokie konfliktai su pertraukomis vyksta nuo 1956 metų, Irake kurdų kova prieš centrinę vyriausybę vyko dešimtis metų, Sirijoje konfliktas liepsnoja visa galia dabar.

„Islamo valstybės“ atsiradimas šiame regione – didele dalimi yra einantis iš apačios atsakymas į neveiksnumą valstybinių struktūrų, kurias išorės žaidėjai stengiasi „apginti“. Jei Irakas po Sadamo Huseino režimo nuvertimo būtų buvęs padalintas į kurdų, šiitų ir sunitų valstybes, kiekviena jų būtų labiau legitimi ir sutelkta, nei pseudofederacinis Irakas, ir IV atsiradimo perspektyvos būtų daug mažiau tikėtinos. Jei pilietinio karo pradžioje Siriją su tarptautine kontrole būtų pavykę padalinti, būtų buvę daug mažiau aukų, o visam pasauliui nebūtų reikėję sudarinėti egzotiškų koalicijų. Esu tikras, „Sirijos valstybės atkūrimo“ tikslas, kuriuo Rusija grindžia savo įsikišimą, yra aukščiausio laipsnio iliuzija, ir Artimųjų Rytų laukia tokio masto teritorijų perdalinimas ir sienų pasikeitimas, kokį galima būtų palygini tik su įvykusiu prieš šimtą metų, griūvant Osmanų imperijai. Kuo greičiau tai pripažinsim, tuo bus mažiau padaryta klaidų ir aukų.

„Sirijos valstybės atkūrimo“ tikslas, kuriuo Rusija grindžia savo įsikišimą, yra aukščiausio laipsnio iliuzija

Trečia, verta pripažinti, kad tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose – didelis geopolitinis žaidimas, vykstantis plataus vakarietiškų vertybių, pasaulietinių praktikų ir bendrai, dabartinių visuomenės formų ir jų valdymo mechanizmų atmetimo fone. Šioje kovoje Vakarai atliko savo statymus – ir jie, žiūrint bendrai ir iš esmės, „nesužaidė“. Dabar į avansceną eina Turkija, laikanti save „natūraliu regiono lyderiu“, privalančiu jame vaidinti dominuojantį vaidmenį. Jos pozicijos itin dviveidiškos, tačiau bendrai žiūrint, suprantamos.

Ankara pasirinko kursą, kurį anksčiau vykdė Pakistanas, atsidūręs šalia kito islamistiškojo chaoso centro. Viena vertus, tokioje situacijoje reikia atrodyti Vakarų sąjungininku jo „kovoje su terorizmu“ ir gauti už tai dosnią paramą ir palaikymą daugeliu klausimų, o kita vertus – galima ne itin kliudyti santykiams, kurie žemesniame lygyje susiklosto su pačiais „teroristais“. Turkų politikai supranta, kad ir JAV, ir Rusija, ir Prancūzija laikui bėgant, iš regiono pasitrauks, paskelbusios ko gero apie puikiausią savo misijų įgyvendinimą, o Turkijai ir toliau teks gyventi šalia sugriautų valstybių ir suskaldytų tautų. Ir todėl Turkija vykdė ir toliau vykdys išties daugiakryptę politiką, vis menkiau orientuotą į atskirus žaidėjus ir vis labiau susijusią su vietos realijomis. Tą patį veikiausiai darys ir Iranas, taip pat glaudžiais ryšiais susijęs su kuo įvairiausiomis jėgomis visuose Artimuosiuose Rytuose. Būtent šių dviejų imperijų, kadaise valdžiusių visą šį regioną, įpėdinių priešprieša galiausiai ir apspręs jo ateitį – ateitį, kurios egzistavimui kyla dvejonės dėl išorinių žaidėjų veiksmų.

Artimieji Rytai niekad nesutelkdavo Vakarų šalių

Ketvirta, reikia atsikratyti iliuzijos, netikėtai kilusios Rusijos politikams ir dabar aktyviai diegiamos į visos mūsų visuomenės sąmonę: bendru dalyvavimu šiame regione vykstančiame kare neįmanoma suręsti jokių koalicijų, neįmanoma grįžti į jokią „globalią politiką“. Artimieji Rytai niekad nesutelkdavo Vakarų šalių. 1956 metų Sueco krizė sukėlė pačią rimčiausią Britanijos ir JAV santykių krizę per pastaruosius šimtą metų; JAV ir SSRS regione buvo nuolatiniai antagonistai; požiūris į 2003 metų karą Irake atskyrė JAV ir ES kaip niekad.

Vladislavas Inozemcevas
Ekonomikos mokslų daktaras, Postindustrinės visuomenės tyrimų centro direktorius

Ir dabar, atsižvelgiant į nesutarimą dėl B. Asado režimo, su IV persipynusius skirtingus interesus, Turkijos ir Saudo Arabijos interesus, o taip pat dešimtis kitų faktorių, neįmanoma patikėti, kad kovodama nežinia su kuo Sirijos dykumoje, Rusija grąžins Vakarų pasaulio pagarbą, prarastą dėl Krymo aneksijos, ir sugebės iš naujo pertvarkyti savo santykius su juo, kaip tai nutiko šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje, kai Rusija ir JAV rado konsensusą kovoje su vidiniu teroru, o Rusija ir Europa – ekonominio bendradarbiavimo pagrindu. Tačiau leisiu sau priminti skaitytojams, už ko užkliuvo suartėjimo pastangos: iš pradžių už karo Artimuosiuose Rytuose 2003 metais, kuriame Rusija išsiskyrė su JAV, o paskui už įvykių Ukrainoje 2004–2005 metų žiemą, kai baigėsi mūsų entente cordiale su Prancūzija ir Vokietija. Ir dabar gydyti naujas dėl Ukrainos atsiradusias žaizdas kišimusi į Artimųjų Rytų konfliktus, manau, tiesiog nedera. Jei norime grįžti į pasaulinį valstybių koncertą, visų pirma reikia pripažinti savo klaidas; pradėti dalyvauti Ukrainos padėties sureguliavime; nekelti parodai savo nesutarimų su Vakarais, o ieškoti sąlyčio taškų; neburti masinių protesto mitingų prieš Charlie Hebdo, o griežtai laikytis pasaulietinės neekstremistinės ideologijos.

Kol kas, visgi, nepanašu, kad kas nors šias aplinkybes paimtų domėn. Rusija tęsia (ir esu praktiškai tikras, kad ateityje dar praplės) savo dalyvavimą Artimuosiuose Rytuose, traukiama iliuzijų, o ne blaivių paskaičiavimų, – ir tai garantuoja mums dar daugybę problemų, apie kurių mastą ir gylį, išties, nesinori galvoti. Liūdniausia gi, kad ir kada susidursime su tomis problemomis, netgi kai karas Sirijoje liks istorijoje, mums visiems teks pripažinti, kad jo aukos – tiek jau patirtos, tiek ir būsimos, – pasirodė esančios bergždžios.

Владислав Иноземцев
slon.ru

 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(13)
Neverta skaityti!
(17)
Reitingas
(-4)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
42(0)
37(2)
36(0)
28(3)
21(0)
21(0)
17(0)
13(0)
12(0)
11(0)
Savaitės
107(14)
100(5)
76(0)
74(6)
63(1)
Mėnesio
156(0)
134(27)
126(0)
111(5)
111(0)