Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Kodėl darbuotojai elgiasi kaip mažvaikiai: išmoktas bejėgiškumas ir 6 būdai suaugti

2016-03-15 (0) Rekomenduoja   (47) Perskaitymai (6435)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Infantilumas, apatiškumas ir nesavarankiškumas — skiriamieji Homo Sovieticus bruožai. Kodėl Rusijoje ir visoje posovietinėje erdvėje mažai kas pasirengęs imtis atsakomybės ir kaip su tuo kovoti

Eksperimentai su šunimis

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV psichologas Martinas Seligmanas atrado reiškinį, kurį pavadino „išmoktu bejėgiškumu“. Šis fenomenas buvo atrastas, vykdant eksperimentą, paremtą I. Pavlovo tyrinėtais klasikiniais sąlyginių refleksų susidarymo principais.

Seligmanas dvi šunų grupes laikė atskiruose kambariuose. Kiekvienas šuo buvo atskirame bokse, kurio grindimis leidžiama silpna elektros srovė. Pirmojo kambario šunys galėjo bakstelėti į tam tikrą bokso tašką ir išsilaisvinti. Tarp antrojo kambario šunų veiksmų ir laisvės jokio ryšio nebuvo (jų dėžės atsidarydavo priklausomai nuo pirmojo kambario šunų elgesio). Buvo ir trečioji, kontrolinė šunų grupė, kuri srove nebuvo veikiama visai.

Labai glaustai dėstant eksperimento rezultatus, tai šunys iš pirmojo kambario po kankinimų greitai atsigavo, grįžo prie savo socialinių įpročių ir fizinių charakteristikų. O antrojo kambario šunys paniro į depresiją ir apatiją. Tai buvo išsiaiškinta taip: po pagrindinės eksperimento dalies visos trys šunų grupės buvo suvestos į vieną kambarį, kurio grindimis tekėjo srovė. Kad išsigautų, šunys turėjo peršokti neaukštą užtvarą. Tai štai, jeigu pirmosios ir trečiosios grupės šunys greitai rasdavo šį sprendimą, tai antrosios grupės šunys kurį laiką blaškydavosi nuo skausmo, kaukdavo, o po to atsiguldavo ant skausmą jiems keliančių grindų. Per traumuojančio priverstinio bejėgiškumo laiką jie taip prarado pasitikėjimą savo jėgomis, kad netgi fizinis skausmas negrąžindavo troškimo aktyviai veikti.

Seligmanas ir kolegos buvo šokiruoti, nes toks šunų elgesys visiškai prieštaravo tuometiniam bihevioristiniam motyvacijos prigimties supratimui. Buvo nutarta eksperimentą (tik, žinoma, be elektros srovės) atlikti su žmonėmis. Eksperimento rezultatai pasitvirtino – žmogus, atsidūręs priverstinio bejėgiškumo situacijoje, kur nuo jo sprendimų ir veiksmų niekas nepriklauso, netrukus šio bejėgiškumo išmoks ir nustos ką nors daryti. Tokia išvada padaryta po bandymų su dviem dalyvių grupėmis senelių namuose. Viena grupė pati spręsdavo savo meniu, laisvo laiko, sodo ir kambario tvarkymo klausimus, o antrajai grupei buvo duodami nurodymai, tegul ir mandagūs. Nuostabu, bet jau po trijų savaičių pirmosios grupės dalyviams susilpnėjo depresija ir pagerėjo sveikata, lyginant su antros grupės dalyviais. Dar labiau stebina tai, kad šie rezultatai išliko ir po metų nuo eksperimento pabaigos.

Apatijos gimtinė

Rusijoje panašus eksperimentas atliekamas jau daug metų. Daug amžių pagrindinė valdžios organų žinia piliečiams – jūs negalite nieko pakeisti. Paklusnumu ir chaotišku baudimu grindžiamas vaikų auklėjimas, mokinių ir studentų lavinimas. Ir paskui ši nauja jėga su išmoktu bejėgiškumu ateina į darbą, kur iš darbuotojų tikimasi proaktyvios, brandžios, sąmoningos, atsakingos pozicijos. Aha, tuoj.

Remiantis daugiamečiais Aleksejaus Levinsono ir Levada centro komandos tyrimais, esminiai Homo Soveticus skiriamieji bruožai – apatija, nesavarankiškumas, aukos vaidmuo – dabar sistemiškai įtvirtinti tautoje kaip komunistinio eksperimento su didžiule ir talentinga šalimi negatyvus pašalinis efektas.

Teisybės dėlei verta paminėti, kad, kad kai kurie tyrėjai rusų nacionalinio charakterio ypatybes sieja su kur kas senesniais reiškiniais, nei komunizmas, totalitarizmas, carizmas. Pavyzdžiui, Malcolmas Gladwellas knygoje Outliers: The Story of Success“ aiškina, kad kiekvienas nacionalinis charakteris iš pradžių formavosi kaip adaptacijos prie vietinio klimato sistema. Rusijos atveju tai – rizikinga žemdirbystė. Iš čia kyla stulbinamas mišinys: geroka dalis abejingumo (kam stengtis iš visų jėgų, jei šalnos derlių sunaikins), begalinė kantrybė (klimatui priešintis beprasmiška), neįtikėtinas kūrybingumas (norint išgyventi tokioje aplinkoje, būtini puikūs gebėjimai adaptuotis), ir nemenkas ryžtas žygdarbiams (nes be žygdarbių tokioje aplinkoje neįmanoma apsieiti).

Žinoma, per istoriją kiekviena šiaurės šalis, kuriose panašus klimatas, prisitaikė prie jų savaip. Tačiau mes adaptavomės štai tokiu keistu būdu, su sisteminių psichologinių charakteristikų rinkiniu, puikiai suformuluotu Germano Grefo interviu, kur jis būtent mini „valdžios distancijos indeksą“.

Šį bet kurios kultūros (nuo šeimos ir organizacijos iki nacionalinės) parametrą aprašė Geertas Hofstede'as, garsus kultūrų lyginimo tyrinėtojas. Tai štai, pagal „valdžios distancijos“ rodiklį (t.y. kaip aukštai virš savęs iškeliamas kiekvienas valdžios atstovas, kiek esame linkę jai paklusti ir ją dievinti) Rusiją lenkia tik šalys su veikiančiais monarchiniais valdymo principais. Bendrai, pagrindiniai bet kurių mūsų santykių veikėjai iki šiol – caras ir vergas. Ir tai pasireiškia nuo šeimos, mokyklos, pasų skyriaus, iki Dūmos, vyriausybės, prezidento administracijos. Taip pat stengiamės į šią paradigmą įvilkti ir likusį pasaulį, tačiau jis kažkodėl to nenori.

Vadovo auklėtojas

Kaip šis sisteminis reiškinys, kai viena kontrakto pusė suvokiama kaip valdytojas, o kita – priklausomi objektai su išmoktu bejėgiškumu, atsispindi versle?

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(67)
Neverta skaityti!
(20)
Reitingas
(47)
Visi šio ciklo įrašai:
2016-08-07 ->
2016-03-19 ->
2016-03-15 ->
Kodėl darbuotojai elgiasi kaip mažvaikiai: išmoktas bejėgiškumas ir 6 būdai suaugti
47
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(0)
51(0)
32(7)
30(9)
27(1)
23(2)
20(0)
18(1)
Savaitės
138(13)
132(12)
125(21)
86(7)
84(6)
Mėnesio
139(3)
139(0)
138(13)
134(2)
132(10)