Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Istorikas apie praeitį, ateitį ir žmogaus laimę: „mano mintys atrodys kaip kliedesiai, bet iš tikro gyvename blogiau, nei akmens amžiaus protėviai“

2016-11-19 (16) Rekomenduoja   (98) Perskaitymai (11526)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Kas yra Homo Deus, kodėl demokratija pasmerkta, kur mus nuves technologijos ir mokslas, ir, galiausiai, ar ateities žmogus bus laimingesnis?
Republic interviu duoda istorikas Yuval Noah Harari, knygų „Sapiens: Trumpa žmonijos istorija“ ir „Homo Deus: trumpa rytojaus istorija“ autorius.

– Keikiate progresą, sakote, kad, nepaisant jo, šiuolaikinis žmogus toli gražu nėra toks laimingas, kaip jo protėviai. Kodėl?

– Sakau, kad mes tikrai nesame laimingesni už juos. Nors, palyginus su akmens amžiumi, žmogus tapo daug stipresnis ir galingesnis, nežinome, kaip tai konvertuoti į didesnę laimę. Praeities žmonių matais, dabar gyvename tiesiog rojuje. Bet kažkodėl patys taip nemanome.

Vienas paaiškinimas galėtų būti, kad laimė labiau priklauso nuo mūsų lūkesčių, nei nuo objektyvių faktorių. O lūkesčius labiausiai apsprendžia gyvenimo sąlygos. Kuo jos palankesnės, tuo daugiau laukiame, todėl netgi vykstant pokyčiams į gera, dažnai liekame nepatenkinti gyvenimu. Nepaisant pasiekimų, pasitenkinimo taip ir nepajaučiame. Veikiausiai dėl to žmonija taip sėkmingai užkariavo pasaulį, tačiau taip ir nesugebėjo savo jėgos paversti laime.

– Dar ir žemės ūkio revoliuciją laikote blogiu…

– Esame linkę žemės ūkio revoliuciją vertinti kaip didžiulį žingsnį į priekį ir, savaime aišku, kolektyviniu lygmeniu, žemdirbystė žmonijai suteikė neregėtą galią. Be jos niekada nebūtume pastatę miestų, nebūtume sukūrę karalysčių ir imperijų. Tačiau individualiu lygiu, atskiram žmogui, tai nieko gero neatnešė. Veikiau jau atvirkščiai – gyvenimas tik pablogėjo. Įtariu, šį interviu skaitysiantiems viduriniosios klasės atstovams mano mintis atrodys kaip kliedesiai, juk dėl žemdirbystės mūsų gyvenimas tapo kelis kartus geresnis, lyginant su, tarkime, medžiotojų rinkėjų buitimi.

Tačiau neteisinga vertinti istoriją bendrai ir žemdirbystės revoliucijos ypatybes konkrečiai, iš šiuolaikinės viduriniosios klasės perspektyvos. Įsivaizduokite, kaip ją vertintų Senovės Egipto žemdirbys ar XIX amžiaus Rusijos valstietis. Ir tada ji iškart atrodys ne tokia jau patraukli. XIX amžiaus Rusijoje, nekalbant jau apie Senovės Egiptą, valstiečiai dirbo daugiau, nei senovės medžiotojai rinkėjai, o maitinosi blogiau, dažniau kentė badą, marą ir savo kailiu jusdavo politinės nelygybės ir išnaudojimo sunkumus.

Žmonės per milijonus metų adaptavosi prie medžioklės ir rinkimo. Mūsų kūnai ir protai buvo prisitaikę bėgioti paskui elnius, karstytis po medžius obuolių ir ieškoti grybų miške. Gi žemdirbiai vietoje viso šito arė žemę, sėjo sėklas, tampė vandens kibirus iš upės ir kepinami Saulės, rinko kukurūzus. Toks gyvenimo būdas kenkė nugarai, keliams, sąnariams ir bukino žmogų.

Bet ir dabar šimtų milijonų žmonių buitis besivystančiose šalyse sunkesnė ir niūresnė, nei akmens amžiaus protėvių. Taip, prakaitą sunkiančiuose darbuose plušantys Bangladešo darbininkai gyvena namuose ir žiūri televizorių, tačiau didžiąją laiko dalį – septynias dienas per savaitę – jie dvylikos valandų pamainose triūsia triukšminguose ir purvinuose fabrikuose, atlikdami monotonišką, nuobodų darbą. Abejoju, ar visa tai išvydę akmens amžiaus žmonės jiems pavydėtų. Ko gero, jie būtų labiau linkę ir toliau klajoti po miškus, medžiodami elnius ir rinkdami grybus.

– Kaip įsivaizduojate žmogų po šimto metų? Ar mūsų protas visiškai persikels į skaitmeninę erdvę?

– Numatyti, kokie būsime po šimto metų, neįmanoma. Galiu tik pasakyti, kad ateities žmonės nuo mūsų skirsis gerokai labiau, nei mes skiriamės nuo šimpanzių. Vos tik technologijos suteiks galimybę programuoti žmogaus protą, Homo sapiens išnyks, ir žmonijos istorija nutrūks. Prasidės visiškai naujas procesas, kurio tokiems žmonėms, kaip mes su jumis, neįmanoma įsivaizduoti. Daug mokslininkų bando prognozuoti, koks pasaulis bus 2100 metais. Tai tuščias laiko švaistymas. Bet kuri kokybiška prognozė privalo atsižvelgti į faktą, kad ateityje performatuosime savo mąstymą. Atsakymų į klausimą, kaip žmonės su mūsų protu naudos biotechnologijas – daug. Bet nėra tinkamų atsakymų į klausimą, kaip jas naudos sutvėrimai, kurių protai bus kitokie.

– Antrojoje savo knygoje ateities žmogų vadinate Homo Deus. Ką tai reiškia?

– Mano pasakymą, kad Homo sapiens (žmogus protingasis) taps Homo Deus (žmogumi dievu), reikėtų suprasti tiesiogiai. Naujos technologijos suteiks mums tokius gebėjimus, kurie, kaip manyta anksčiau, pasiekiami tik dievams. O būtent, galėsime „projektuoti ir kurti gyvus padarus. Panašiai, kaip biblinis dievas, sukūręs gyvūnus, augalus ir žmones, XXI amžiuje išmoksime modeliuoti ir kurti gyvūnus, augalus ir netgi žmones taip, kaip tik panorėsime. Siekdami sukurti naujas organinės gyvybės rūšis, kursime smegenų ir kompiuterio tiesioginio ryšio sąsajas. Taip Žemėje atsiras kiborgai – organinės ir neorganinės kilmės sutvėrimai (tai, pavyzdžiui, žmogus, turintis bionines rankas ir akis). Pagrindiniais XXI amžiaus ekonomikos produktais taps ne transporto priemonės, ginklai ir instrumentai, o kūnas, smegenys ir protas.

Tokį staigų technologinį proveržį lydės ir ideologijos permainos. Kaip XIX amžiaus pramonės revoliucija suteikė postūmį naujai ideologijai – socializmui, taip ir XXI amžiaus biotechnologijų ir kompiuterių revoliucija suteiks impulsą naujai ideologijai – dataizmui. Pagrindinė dataizmo tezė yra, kad visi sutvėrimai – nesvarbu, žirafa, pomidoras ar žmogus – tėra skirtingos duomenų apdorojimo sistemos. Dataizme daroma prielaida, kad turėdamas pakankamai biometrinių duomenų ir skaičiavimo pajėgumų, išorinis algoritmas gali suprasti žmones geriau, nei jie patys save supranta. Ir, kai tik tai įvyks, valdžia iš žmogaus pereis tiems algoritmams, o demokratiniai rinkimai ir laisva rinka taps tokiais pat archaizmais, kaip ritualiniai šokiai ar titnaginiai peiliai.

Dataizmas akcentuoja idėją, kad jau dabar žmogus praranda įvykių kontrolę, nes nebegali apdoroti visos jį supančios informacijos. Mūsų smegenys susiformavo Afrikos savanose prieš dešimtis tūkstančių metų, ir šiuolaikinio pasaulio keliamos užduotys joms nebeįkandamos. Tad, niekas gerai nesupranta globalios ekonomikos, niekas nežino, kaip dabar veikia politika, ir niekas negali nuspėti, kokia bus darbo rinka ar visuomenė po pusšimčio metų. Dataizmas siūlo vienintelę išeitį iš chaoso ir katastrofų – deleguoti valdžią vieninteliam išsigelbėjimui nuo informacinio potvynio – kompiuterio algoritmams.

– Ar sugebės žmogus užkariauti kosmosą, ar tai galės atlikti tik neorganinės gyvybės formos?

– Nuo pat gyvybės atsiradimo Žemėje prieš 4 milijardus metų, ją valdė dirbtinė atranka. Virusai ar dinozaurai – visi jie vystėsi pagal natūralios atrankos principą. Be to, kad ir kokios keistos formos gyvybė, ji sudaryta iš organinio apvalkalo. Kaktusas ar banginis – esi organinė gyvybė. Dabar gi mokslas gali pakeisti natūralią atranką protinga atranka ir kurti neorganines gyvybės formas.

Atsisveikinus su organine forma, bus galima atsisveikinti ir su planeta. Keturis milijardus metų gyvybę Žemėje laikė užsklendusi natūralioji atranka, tad visi organizmai tapo priklausomi nuo jos unikalių sąlygų. Net gyvybingiausia bakterija neišgyventų Marse. Todėl, veikiausiai ir neverta svajoti, kad žmonės skraidys po Galaktiką kosminiais laivais. O štai neorganiniam dirbtiniam intelektui užkariauti kitas planetas bus kur kas paprasčiau. Būtent todėl perėjimas nuo organinio prie neorganinio pavidalo padės gyvybei plisto Galaktikoje ir už jos ribų.

– Skeptiškai vertinate liberalųjį humanizmą – pavyzdžiui, pasirinkimo laisvę ir individualizmą. Tačiau kodėl? Jei, kaip tvirtinate, jie neveikia, kas juo pakeis?

– Pastaruosius du amžius liberalusis humanizmas, tikintis individo laisve, buvo sėkmingiausia pasaulio ideologija, jis buvo demokratijos, laisvos rinkos ekonomikos pamatas ir suteikė laisvę priespaudą patiriančioms žmonių grupėms, – moterims, nacionalinėms ir seksualinėms mažumoms. Visgi, manau, XXI amžiuje liberaliajai demokratijai bus vis sunkiau susitvarkyti su naujomis technologijų revoliucijomis, ir mums galbūt teks kurti naujas ideologijas ir politines sistemas.

Vis labiau skęsdami informacijos sraute, vis blogiau suvokiame aplinkinį pasaulį ir tampa vis sunkiau elgtis išmintingai. Technologijoms vis sparčiau vystantis, iš XX amžiaus paveldėtos politinės sistemos praranda aktualumą. Technologinės revoliucijos dabar vyksta sparčiau, nei politinės permainos, ir situacijos kontrolė slysta politikams iš rankų. Galime spręsti, kas mūsų laukia, nagrinėdami interneto vystymosi istoriją.

Kibernetinė erdvė tapo esminiu kasdienio gyvenimo, ekonomikos ir saugumo faktoriumi, nors svarbiausius sprendimus, kokie bus interneto bruožai ir formos, priėmė visai ne politikai, nors jis susijęs su tokiais tradiciškai politiniais klausimais, kaip suverenitetas, darbo rinka, konfidencialumas ir saugumas. Kada nors balsavote už vienokią ar kitokią interneto formą? Tinklo kūrėjų sprendimai toli gražu nesutampa su visuomenės požiūriu ir tai reiškia, kad internetas dabar – laisva ir nepavaldi įstatymams zona, griaunanti valstybių suverenitetą, ignoruoja sienas, iš pagrindų keičia darbo rinką, nepripažįsta asmeninio gyvenimo ir, galbūt, kelia didžiausią grėsmę saugumui.

Per artimiausius dešimtmečius veikiausiai išvysime dar daugiau tokių interneto revoliucijų, kurių pagrindine varomąja jėga taps būtent technologijos, o ne politika. Tikėtina, dirbtinis intelektas ir biotechnologijos netrukus apims ne tik visuomenę ir ekonomiką, bet ir mūsų kūnus ir protus. Dauguma dabartinių profesijų bus automatizuotos ir taps „bevertės klasės“ dalimi. Naujų profesijų, galbūt atsiras, tačiau kadangi niekas nežino, kokia bus darbo jėgos rinka 2050 metais, tai niekas ir neįsivaizduoja, ko reikia mokyti vaikus. Dauguma mokykloje dabar dėstomų dalykų, kai mokiniams stuktelės keturiasdešimt, bus nereikalingi. Nepaisant to, praktiškai jokie dabartiniai politikai šių artėjančių permainų nesvarsto.

Dabartinės politinės sistemos tiesiog negali pakankamai sparčiai surinkti ir apdoroti būsimų duomenų, ir daugumai rinkėjų bei politikų biologija ir kibernetika – tamsus miškas. Todėl tradicinė politika praranda savo galią ir nepateikia išsamios ateities vizijos. XX amžiuje politika buvo pažangių žmonijos vystymosi idėjų mūšio laukas. Rungėsi komunistų, fašistų ir liberalų idėjos. Hitlerį, Staliną ar Ruzveltą galima kaltinti daugeliu dalyku, tačiau ne idėjų trūkumu. Dabar gi, nė viena vyriausybė ir nė viena politinė partija konstruktyvaus požiūrio, kokie būsime 2050-aisiais, neturi. Tai galima pasakyti tiek apie autoritarinius režimus, tiek ir apie demokratijas. Diktatorius technologijų vystymosi tempai ir duomenų srautai lygiai taip pat stulbina.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(128)
Neverta skaityti!
(30)
Reitingas
(98)
Visi šio ciklo įrašai:
2017-03-03 ->
2016-11-19 ->
Istorikas apie praeitį, ateitį ir žmogaus laimę: „mano mintys atrodys kaip kliedesiai, bet iš tikro gyvename blogiau, nei akmens amžiaus protėviai“
Komentarai (16)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
37(6)
36(0)
24(0)
24(1)
22(1)
18(4)
14(0)
12(0)
10(0)
Savaitės
124(10)
123(2)
76(0)
Mėnesio
136(0)
124(10)
123(2)
114(13)
107(0)