Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Tikroji Rusijos įtaka sprendžiant branduolinį konfliktą tarp JAV ir Š. Korėjos: daugeliui nesuprantama reakcija ir kas iš tikro po tuo slypi

2017-08-13 (0) Rekomenduoja   (11) Perskaitymai (2696)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Rusija abejingai stebi JAV ir KLDR konfliktą. Taip yra, nes kaip nors paveikti situacijos Maskva negali

Nuo kovo pradžios, kai Šiaurės Korėja per karinius prevencinio branduolinio smūgio Pietų Korėjos uostams ir aerodromams ir amerikiečių kariniams objektams Japonijoje mokymus atliko iš karto keturių vidutinio nuotolio raketų „Nodong“ salvę, Vašingtonas ir Pchenjanas balansuoja ant karo ribos – gal netgi branduolinio.

Trumpo administracija paskelbė atsisakanti „strateginės kantrybės politikos“, neužkirtusios kelio KLDR apsirūpinti branduoliniu ginklu ir tolimojo nuotolio raketomis. Valstybės sekretorius Rexas Tillersonas, viešėdamas Seule, kovo17 dieną pareiškė, kad JAV nagrinėja visus įmanomus veiksmų variantus, neatmetant ir karinės jėgos panaudojimo, jeigu „Šiaurės Korėjos branduolinės ir raketinės grėsmės lygis smarkiai išaugs“. Kalbant apie grėsmę, tikriausiai omenyje turimas pasirengimas Šiaurės Korėjos tarpkontinentinės balistinės raketos (TBR), galinčios pasiekti JAV teritoriją, bandymams, o taip pat tokioms raketoms skirtų termobranduolinių užtaisų baigiamųjų bandymų seriją. Prezidentas Trumpas iš karto po savo išrinkimo Twitter paskyroje parašė, kad „to tai jau nebus“, taip nubrėždamas sau dar blogesnę „raudoną liniją“, nei Barackas Obama cheminio ginklo Sirijoje atveju.

Velykinis blefas

Visi šie pareiškimai skambėjo, vykstant stambiems kasmetiniams JAV ir Pietų Korėjos kariniams mokymams ⁠Foal Eagle (juose dalyvauja kelios dešimtys tūkstančių kariškių), kuriuose neva kaip atsakymas į KLDR provokaciją, buvo derinamas prevencinio įsiveržimo į Šiaurės Korėją planas, naujausiais F-35 naikintuvais atakuojant politinio ir karinio vadovavimo objektus, o taip pat JAV ir Pietų Korėjos specialios paskirties dalinių išsilaipinimu branduolinio ginklo ir tolimojo nuotolio raketų užgrobimui ir sunaikinimui.

Priešprieša savo apogėjų pasiekė Velykų savaitgalį, sutapusį su 105-osiomis KLDR įkūrėjo Kim Ir Seno gimimo metinėmis, kurias Pchenjanas, iš visko sprendžiant, rengėsi paminėti dar vienu branduoliniu bandymu. Trumpo administracija nesugalvojo nieko geresnio, nei nutekinti informaciją apie JAV pasirengimą smogti prevencinį smūgį, kad tai neįvyktų, ir neva nukreipė link Šiaurės Korėjos krantų tris lėktuvnešių grupes. Pastarasis tvirtinimas veikiausiai buvo apgalvotas blefas (lėktuvnešis „USS Carl Vinson“ neskubėdamas į Japonijos jūrą atplauks tik kitos savaitės viduryje), o nutekėjusią žinutę apie prevencinį smūgį tą šeštadienį teko skubiai paneigti. Tačiau drauge su amerikiečių raketų smūgiu Sirijoje ir itin galingų aviacinių bombų panaudojimu Afganistane, pageidaujamas efektas, panašu, buvo pasiektas. Pchenjanas jau parengto branduolinio bandymo nevykdė, kas, sprendžiant iš agresyvių ŠK kariškių pareiškimų, nereiškia, kad jie nebus vykdomi ateityje.

Tuo pačiu Trumpo administracija, tvirtai vadovaudamasi garsiuoju principu „čia ne vieta derėtis“, paskelbė: JAV su KLDR tiesioginių derybų nerengs, o Pchenjanas pats, nekeldamas jokių papildomų sąlygų, atsisakyti branduolinės ir raketų programos. Tai kertasi su ankstesniu paaiškinimu, kad Trumpo administracijos politika KLDR atžvilgiu numato „maksimalų spaudimą ir derybas“, o taip pat atmeta Kinijos iniciatyvą susitarti dėl ŠK branduolinės ir raketų programos užšaldymo. Apibendrinus, regime pirmąjį viešai nuskambėjusį JAV grasinimą preventyviai smogti KLDR ir rimčiausią per pastaruosius du dešimtmečius krizę, kur abi pusės turi svarius motyvus smogti pirmos. Tai ypač svarbu KLDR, kuri, jei pavėluos, gali nespėti savo branduolinio ginklo panaudoti, ir ŠK vadovybei svarbiausias tampa adekvatus amerikiečių keliamos grėsmės įvertinimas.

Olimpinė ramybė

Šiame neramiame fone išsiskiria RF vyriausybės ir URM olimpinė ramybė ir netgi, sakytum, apatija dėl potencialaus branduolinio konflikto greta Rusijos sienų (Šiaurės Korėjos branduolinis poligonas nuo jos nutolęs vos 150 km).

Rusiškuose televizoriuose, kaip ir anksčiau, dominuoja Sirija, kur, negailint jėgų, Assadas teisinamas dėl cheminio ginklo panaudojimo, ir Ukraina, kur kažkodėl jaudina dar nepaskelbti prezidento ir parlamento rinkimai, ir „Donbaso respublikų integracija“. Šiaurės Korėjos temos nušvietimas apsiribojo vien Pchenjano pozicijos pateikimu, džiugiais siužetais apie produktų kupinus Šiaurės Korėjos prekybos centrus (iš kurių pirkėjai nežinia kodėl išeina tuščiomis) ir vietine reklama apie Didžiojo Lyderio ir jo palikuonių gyvenimą.

Vladimiras Putinas apie galimą konfliktą su Šiaurės Korėja neužsiminė, o URM vadovas Sergejus Lavrovas apie Maskvoje vykusių derybų su JAV valstybės sekretoriumi Tillersonu pasisakė iš „katino Leopoldo“ pozicijų, apie būtinybę „gyventi draugiškai“: „Yra bendras siekis sureguliuoti šią problemą išskirtinai politinėmis taikiomis priemonėmis ir pasiekti Korėjos pusiasalio branduolinio nusiginklavimo derybomis. < …> Mes ir mūsų kolegos kinai turime kai kokių idėjų. Mums reikia susivienyti dėl siekio išspręsti šią problemą išskirtinai taikiomis priemonėmis“. Jokių nors kiek labiau pastebimų veiksmų Rusijos pusė nesiėmė, išskyrus bendro JTO Saugumo tarybos pareiškimo, smerkiančio KLDR veiksmus, kuriant branduolinį ir raketinį ginklą, blokavimą dėl to, kad jame nėra nurodymo apie būtinybę šią problemą spręsti išskirtinai derybomis.

Tokia pasyvi taktika atrodo keistai, regint RF diplomatijos hiperaktyvumą Sirijos ir Ukrainos kryptimi ir kertasi su naujausios RF užsienio politikos Koncepcijos reikalavimais „sustiprinti Rusijos Federacijos, kaip vieno iš šiuolaikinio pasaulio įtakos centrų, pozicijas“. Juk būtent RF prestižas ir statusas, kaip didžios valstybės, be kurios neįmanoma išspręsti nė vienos rimtos tarptautinės problemos, pastaruosius porą metų motyvavo Maskvą praktiškai bet kokia kaina siekti tapti „jaunikiu“ kiekvienose geopolitinėse vestuvėse ir „nabašniku“ kiekvienose regioninėse laidotuvėse. Siekimas būti įvykių ir tarptautinio dėmesio centre pateisino lindimą į bet kokius konfliktus (Sirija, Libija), kur Rusijos interesus aptikti nelengva. Nesvarbu, kad Rusijos įsikišimas neretai situaciją pablogindavo ir sustiprindavo chaosą, svarbu buvo pasiūlyti save kaip sprendimą, padaryti RF būtinu JAV partneriu, kad progai pasitaikius būtų galima „sprendiko“ vaidmenį išmainyti į kokius nors kitus dividentus, tarkime, sankcijų atšaukimą. Negalima sakyti, kad viskas pavykdavo taip, kaip sumanyta, tačiau piaro apie atgimstančią Rusijos geopolitinę didybę buvo daug.

O dabar aiškėja, kad situacijoje, kai už 100 kilometrų nuo Rusijos sienos gali nugriaudėti branduolinis sprogimas (ir ne vienas), į RF plūstelės pabėgėlių srautai, o „pirmaujančio vystymosi regionai“ Tolimuosiuose Rytuose nustos „pirmaujančiai vystytis“ dėl vietovės radiacinio užkrėtimo, Maskva nieko padaryti negali ir nusiteikusi kukliai patylėti. Nesigirdi ir apie kokius nors valstybinius pasienio rajonų gyventojų evakuacijos planus branduolinio karo kaimynystėje atveju. Ši tema lyg neegzistuoja. Tokia tyla gan keista, be perstogės girdint šnekas apie strateginį atsigręžimą į Rytus ir Didžiosios Eurazijos sukūrimą drauge su Kinija. Ir jau visai apmaudu stebėti, kaip Kinija Šiaurės Korėjos problemos sprendime dalyvauja lygiomis teisėmis su JAV, ko Rusijai pasiekti niekaip nepavyks. KLR Lyderis Xi Jinping važiuoja į svečius pas Trumpą į Floridą (Maskvą tai stipriai suneramino), susitikime dominuoja ŠK tema; iš visko sprendžiant, Kinija, apsiima kažkokius papildomus įsipareigojimus didinti spaudimą Pchenjanui ir netgi aptaria su amerikiečiais Kinijos interesų garantavimą karinio konflikto ir ŠK režimo žlugimo atveju.

Trečias nereikalingas

Maskva svajojo apie „naują Jaltą“, kur pasaulio tvarkos klausimus spręstų trys pasaulio galybės – Rusija, JAV ir Kinija, tačiau rizikuoja šioje gyvenimo šventėje tapti trečiu pašaliniu. Telieka įprastas spoilerio vaidmuo, palaikant ir ginant Pchenjaną, tikintis taip įgyti šiokius tokius įtakos KLDR svertus ir paskui šią įtaką pelningai parduoti amerikiečių prezidentui.

Tai sena strategija ir jos rezultatai nevienareikšmiai. Jei kas pamiršo, 1999 metais vos tik premjeru paskirtas Vladimiras Putinas savo užsienio politikos veiklą pradėjo nuo netikėto sustojimo Pchenjane, kai skrido į APEC samitą Naujojoje Zelandijoje. Kaip tik tada buvo eilinis JAV ir KLDR santykių paaštrėjimas dėl branduolinės programos, ir Vladimiras Putinas atvežė Bilui Klintonui iš tuometinio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Iro viltingų naujienų. Toliau tiesioginiai kontaktai su Šiaurės Korėjos vyriausybe, įskaitant Kimo važiavimą į Maskvą traukiniu, be viso kito, buvo naudojami Rusijos įtakos stiprinimui branduolinėje ir raketų programoje. Gi su naujuoju KLDR lyderiu reikalai nesusiklostė. Maskva, kaip pastebi išmanantys ekspertai, Pchenjanui įtakos neturi, o prekybiniai ir ekonominiai santykiai, nepaisant audringos Tolimųjų Rytų vystymo ministro Aleksandro Galuško veiklos 2014–2015 metais, liko praktiškai nuliniai.

Suprantama, kuklios galimybės paveikti Šiaurės Korėją skatina susilaikymą nuo viešos retorikos, idant ne visi iš karto pastebėtų silpną Rusijos užsienio politikos poziciją. Kartais geriau patylėti, nei kalbėti apie nieką. Ir visgi „didžiai pasaulio galybei“ keistoka pačiai trauktis nuo aštrios geopolitinės krizės, turinčios tiesioginės įtakos jos interesams ir piliečių saugumui. Žinoma, URM kuriamos idėjos, kaip paskatinti JAV ir KLDR tiesiogines derybas ir įtampos deeskalavimą, jos aptariamos su JAV ir Kinijos partneriais, tačiau be kokio nors papildomo Rusijos pozicijos sustiprinimo, JAV Maskvos pasiūlymų nevertins rimtai.

JAV veiksmų blokavimas JTO Saugumo taryboje Rusijos pozicijų nesustiprina, o atvirkščiai, silpnina, marginalizuodamas pagrindinę Rusijos diplomatijos veikimo aikštelę. Lig šiol pagrindiniu RF pozicijų stiprinimo, įtakos svertų kūrimo ir palankių sąlygų situacijų reguliavimui sudarymo resursu buvo dozuotas karinės galios panaudojimas. Tačiau tai veikė tik garantuotai nesant efektyvaus pasipriešinimo (Sirija), o susidūrus su stipresniu pasipriešinimu, kildavo patinė situacija (Donbasas). Šiaurės Korėjos krizės atveju, RF riboto karinio įsikišimo variantų, laimei, nėra, ir kitokių efektyvių užsienio politikos įrankių nebuvimas iškart krenta į akis. Todėl paprasčiau gelbėti Assadą Sirijoje, o Rusijos piliečių gelbėjimu nuo branduolinio karo Šiaurės Korėjoje tegul užsiima Kinijos ir JAV lyderiai. Toks štai geopolitinis outsourceingas – kol kas veikia, tačiau RF vadovybę nelabai puošia.

V. Frolov
Tarptautinių santykių ekspertas
republic.ru




Verta skaityti! Verta skaityti!
(19)
Neverta skaityti!
(8)
Reitingas
(11)
Visi šio ciklo įrašai:
2017-08-25 ->
2017-08-15 ->
2017-08-13 ->
Tikroji Rusijos įtaka sprendžiant branduolinį konfliktą tarp JAV ir Š. Korėjos: daugeliui nesuprantama reakcija ir kas iš tikro po tuo slypi
11
2017-08-10 ->
2017-08-09 ->
2017-08-05 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
30(0)
28(2)
22(0)
21(0)
20(6)
20(0)
Savaitės
101(19)
100(0)
82(0)
69(2)
Mėnesio
147(2)
147(13)
146(3)
142(12)
138(22)