Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Požiūris - komentarai ir nuomonės

Pasaulį siaubiantys gaisrai kai kam labai naudingi: tyliai laukę šanso sugrįžti, jie vėl turi progą ir to tikrai nepraleis

2019-09-13 (3) Rekomenduoja   (22) Perskaitymai (5523)
    Share

Šiais metais spaudoje kaip niekada daug žinių apie miškų gaisrus. Patys didieji gaisrai Sibire, Amazonėje ar Afrikoje savo mastais seniai lenkia kai kurių valstybių plotus. Įsivaizduokite degančią Belgiją. Štai mažiausiai tiek miškų nebeliko taigoje per šią vasarą. Pridėję kitus gaisrus, pasiektume išties gąsdinančius skaičius. Bet ar kam nors jie naudingi?

Jei kalbėtume tik apie Amazonės regioną, būtų galima vardinti vietinius verslus. Jiems atsilaisvinęs plotas, kuris dar ir patręštas labai gera pelenų trąša – labai vertingas kąsnis. Vis tik pasaulinis dėmesys ne jų naudai. Jie pirmieji kaltinami dėl jų. O kai kuriems jau skauda. Švedų įmonė „H&M“ jau sustabdė odos pirkimą iš regiono. Nenuostabu, skandinavams rūpi ekologija.

Sustabdyti pirkimai, daug įtaresni žvilgsniai, ne į naudą. Nei įmonėms, nei valstybėms, nei pirmuosius krizės požymius rodančiai pasaulio ekonomikai. Laimėtojų nebus? Netiesa. Dar yra atominė energetika, kuri pasidabinusi žaliu apsiaustu vėl galės kalbėti kaip tik ji gali išgelbėti planetą.

Negi kas išties tikisi, kad Rusija ims ir atsodins atokias taigas, kurių negesino, nes iki ten sunku nusigauti? Ar kad Brazilija staiga įvertins Amazonės miškus? Net dabar jų prezidentas purkštauja į pasaulio siūlomą piniginę paramą, bet kur kas mielai meta iššūkius Prancūzijai, kad jo žmona gražesnė nei pastarųjų pirmoji ponia.

Milžiniškų miškų plotų nebėra. Kitais metais dar mažiau anglies dvideginio jie perdirbs. Žaliųjų baisiausias košmaras, kad dar greičiau kils metinė planetos temperatūra bus arčiau tiesos. Šiemetiniame Atominės energetikos asociacijos simpoziume jau nuskambėjo argumentai, kad dėl šios pramonės veiklos, kasmet į gamtą neišmetama daugiau nei 2 milijardais tonų CO2 dujų.

„Greenpeace“ duomenimis, gaisrai Sibire šiemet į orą jau paleido 166 milijonų tonų CO2 dujų. Ar ne argumentai gyvinti atominę pramonę? Elektrinę galima pastatyti per trumpiau nei dešimtmetį, o štai miškui ataugti bei subręsti prireiks keliasdešimt metų. AE taptų tartum greitosios pagalbos rinkiniu.

Visi žinome kada atsirado atominė baimė. 1986 metais įvykusi Černobylio atominės elektrinės nelaimė pirmą kartą išties išgąsdino pasaulį. Nepaisant visų pasaulio vyriausybių raminimo ar priėmimo už gryną pinigą nelaimės mąsto skaičius, kuriuos pateikė TSRS. Katastrofa užtraukė rankinį stabdį.

Vienas rimtas bandymas jį nuleisti jau buvo. Praėjus dviem dešimtmečiams po avarijos atominis renesansas budo. O kaip gi kitaip. Klimato kaita ar pasaulinė tarša politikams rūpėjo, bet labiausiai skatino didėjančios naftos, gamtinių dujų kainos. Šiuo būdų gaminat elektrą vos ne tiesiogine prasme buvo deginami pundai banknotų. Tačiau įvykęs žemės drebėjimas prie Japonijos krantų atnešė Fukušimos avariją.

Japonija, tokia išsivysčiusi šalis, nesugebėjo išvengti nelaimės. Likvidavimas strigo. Kaip ir renesanso laikus išgyvenusios Atominės energetikos naujieji kontraktai. Parašų dėjimai buvo atitolinami arba atšaukiami. Vykdomi darbai tikrinami dar griežčiau taip vėlinant paleidimo darbus.

Šįkart politikus į atviresnius pokalbius stumia žalioji banga. Saulės ir vėjo elektrinių balansavimas tinkluose. Visuotinis pasipiktinimas galutinai nustatė datas, kada anglies elektrinių niekas nebepageidaus matyti. „Dyzelgeitas“ tapo elektromobilių eros pažiba. Gamtos kataklizmai namuose ir aplinkiniuose kraštuose. Pridėkime gaisrus išmetančius milijonus tonų CO2. Atomininkų planai vėl patrauklūs.

Pastarieji dar 2015 metais pasitvirtino „Harmony“ programą. Kaip valstybėms derinant atomines jėgaines ir atsinaujinančius išteklius valstybėms įvykdyti planus sumažinti blogųjų dujų išmetimus iki tokių skaičių, kurie leistų pasiekti mokslininkų skaičiavimus dėl 1,5 laipsnių pokyčio atmosferoje.

Programos teigimu, iki 2050 metų net 25% elektros turi būti pagaminta atominėse jėgainėse. Tam, kad artėtų link to tikslo, kiekvienais metais į rinką turi būti pridedama bent po 10 gigavatų per metus (GW) iki 2020 metų. Sekantį penkmetį reiktų jau po 25 GW, o vėliau po 33 GW. Taip galutiniame taške būtų pasiekta, kad iš šios srities būtų generuojama 1000 GW.

Kol kas realybė nuo planų atsilieka. Pernai buvo pradėtos „tik“ 6,3 GW per metus sugeneruosiančios naujų elektrinių statybos: Akkuyu 1 Turkijoje, Hinkley Point C Didžiojoje Britanijoje, Kurst II-1 Rusijoje, Rooppur 2 Bangladeše ir Shin-Kori Pietų Korėjoje.

Neabejokime, kad primaitinti straipsnių apie milžiniškus gaisrus, apie dešimtims milijonų automobilių prilygstantiems anglies dvideginio išmetimus į atmosferą šoksis būrys gelbėtojų. O pirmaisiais smuikais grieš būtent pasisakantys už atominę energetiką. Tyliai laukę šanso sugrįžti jie vėl turi progą ir to tikrai nepraleis. Jei ne dabar, ar kas suteiks trečią šansą?

Juolab daugelis senų branduolinių elektrinių baigia pasiekti suplanuotus darbo terminus. Nelikus jų, neliks darbuotojų, mokymosi programų, priežiūros institucijų. Bus dar sunkiau įveikti skeptikus.

Industrijai šie gaisrai tartum mana iš dangaus. Radiacijos baimės džino nebepavyks patraukti, bet didesni gamtiniai kataklizmai žmones gąsdina vis labiau. Korumpuotų šalių neveiklumas leido išdegti milžiniškiems miškų plotams dabar ir to tikrai nesustabdys rytoj. Čia tas netikėtas, bet realus šansas sugrįžti ant balto gelbėtojo žirgo. Jei nesustabdome gamtos naikinimo, bent jau neleiskime situacijai su šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis taip drastiškai blogėti.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(42)
Neverta skaityti!
(20)
Reitingas
(22)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Arnas Mulokas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(3)
28(0)
20(1)
14(0)
12(0)
11(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
105(0)
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)