Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

JAV politologas: XXI amžius bus labai dramatiškas

2010-03-25 (0) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (2604)
    Share

Lietuvos radijui vienas pagrindinių Jungtinių Valstijų politikos ekspertų Walter Russell Mead pasakojo apie vieną kitai prieštaraujančias priežastis, dėl kurių nemėgstama Amerikos užsienio politika. Taip pat apie Baracko Obamos politiką Rytų ir Vidurio Europos atžvilgiu bei XXI a. grėsmes.

Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi vienas pagrindinių Jungtinių valstijų politikos ekspertų Walter Russell Mead. Anksčiau dirbęs Amerikos užsienio reikalų tarnyboje Henrio Kissingerio komandoje, dabar Meadas dėsto prestižiniame Jeilio universitete. Kelių populiarių knygų apie Amerikos užsienio politiką autorius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitė paskaitas.

Pagrindiniai profesoriaus moksliniai interesai - JAV užsienio politika, tarptautinė politinė ekonomija, JAV vidaus politika, religijos vaidmuo poltikoje. Bakalauro studijas prof. Mead baigė Yale'o universitete, kuriame šiuo metu ir dėsto. Daugiausiai prof. Meadas išgarsėjo su knyga "Special Providence", kuri 2002 m. gavo Lionelio Gelberio vardo premiją, kaip geriausia tarptautinių santykių knyga, parašyta anglų kalba.

Esu girdėjusi Jus sakant, kad žmonės visame pasaulyje nemėgsta Amerikos užsienio politikos dėl labai skirtingų priežasčių, kurios tarpusavyje prieštarauja viena kitai. Ar galėtumėte trumpai aptarti įdomiausią ir prieštaringiausią kritiką?

Kai kurie žmonės sako, kad mūsų užsienio politikos problema yra idealizmas – pavyzdžiui, mūsų Woudrou Willsonas, svajojęs apie Tautų Lygą ir kiekvieno laisvą apsisprendimą, bet nematęs, kaip praktiškai to pasiekti. Kiti sako, kad mes toli gražu ne idealistai, bet godūs – viskas, ko mes ieškome ir siekiame, yra nafta ir galia. Dar viena kritikų grupė vadina amerikiečius izoliacionistais – esą mes nesirūpiname kitomis valstybėmis ir nedalyvaujame tarptautiniame gyvenime. Tuo metu kiti tikina, kad Amerika susirūpinusi užkariavimais ir pasauliniu dominavimu, todėl ji yra viso pasaulio problema. Taigi kiekvienas žino, kad su mūsų užsienio politika kažkas yra negerai, bet jie negali sutarti, kas iš tiesų yra.

Žinau, kad turite slaptą planą, kuris, sakote, padeda suprasti Amerikos užsienio politiką. Ar galiu paprašyti atskleisti jį mūsų auditorijai?

Kiekvienas radijo klausytojas jį išgirs? Na gerai, tik prašau tų, kurie yra blogi žmonės, išsijungti radijo imtuvus, kad neišgirstų mūsų paslapties.

Jei istoriškai pažiūrėtumėme į britus ir olandus, kurie globalias komercines sistemas sukūrė dar iki amerikiečių, pamatytume tam tikrą visų trijų tautų veiksmų bendrumą. Aš tai pavadinau penkių punktų globalaus dominavimo planu.

Pirmas punktas – savo šalyje turėti laisvą ir atvirą visuomenę. Religijos, ekonomikos bei intelekto laisvę. Kai tą pasiekiame, žmonės tampa labai kūrybingi – jie prigalvoja naujų idėjų, inovacijų, produktų, taip pat naujų būdų tvarkyti savo finansus. Tokios bendruomenės tampa labai dinamiškos.

Antras žingsnis – išeiti į pasaulį. Prekiauti ir įsipareigoti. Tie, kurie yra išradingi ir turi gerų produktų, paprastai tampa labai turtingi.

Trečias žingsnis – globalios geopolitinės strategijos sukūrimas. Ji turi atspindėti komercinius interesus ir galimybes. Neužtenka galvoti vien apie kaimynus – reikia palaikyti ir populiarinti tam tikrą globalią sistemą.

Ketvirtajame punkte kalbama apie tai, kad jei jau sukūrei globalią sistemą, pakviesk joje dalyvauti ir kitus. Pavyzdžiui, Kiniją ir Indiją. Mūsų idėja yra jas įtraukti į sistemą, kuri padės šioms šalims tapti turtingomis. Ir jei jų galia augs, kažin ar jos norės pulti sistemą, kuri padėjo praturtėti. Tą patį Amerika darė su Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Mes skatinome jas investuoti ir tapti turtingomis. Ir štai – jos taikios ir patenkintos.

Atrodo, kad bent jau iki šiol tokia taktika veikia. Tačiau šiame punkte yra vienas „jeigu“. Kartais šalys visgi nusprendžia pjauti šaką, ant kurios sėdi. Pavyzdžiui, per Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos kaizeris nusprendė pulti Didžiąją Britaniją nepaisydamas to, kad Vokietija tuo metu lobo iš pasaulinės prekybos. Kaizeris nusprendė tapti stipriausiu, tačiau netrukus jam teko patirti, kad Britanijos jūrų galia yra kur kas didesnė ir gali izoliuoti juos nuo tarptautinių rinkų ir žaliavų šaltinių. Visa tai baigėsi Vokietijos ekonomikos žlugimu, tuo metu kitos šalys ir toliau uždirbo pinigus iš tarptautinės prekybos.

Taigi tokiu atveju padeda izoliacija – ji pasitvirtino per Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat padėjo laimėti prieš Hitlerį ir Japoniją per Antrąjį pasaulinį karą, ši taktika padėjo ir per Šaltąjį karą.

Ir pagaliau – penktasis globalaus dominavimo plano punktas – pats efektyviausias ir daugiausiai kritikos sulaukiantis mūsų veiksmas – tai liberalių institucijų ir demokratijos populiarinimas pasaulyje. Idėja čia ta pati – jei kitos visuomenės taps atviresnės, turės daugiau komercinės laisvės, jos galės praturtėti tokioje globalioje sistemoje, o jei jos praturtės – ims ją labiau mėgti.

Šiandien matome, kad mažiau problemų kyla iš tokių šalių kaip Kinija, Indija, Vokietija ar Japonija, kurioms sekasi tarptautinėje sistemoje, o problematiškiausios valstybės yra tokios kaip Rusija, Iranas ar kitos šalys, kurioms nesiseka socialinėje ir ekonominėje erdvėje.

Kai Barackas Obama tapo prezidentu, jis pažadėjo pradėti naują Amerikos užsienio politikos erą. Ar jo politika atitinka šį apibūdinimą?

Manau, kad atitinka. Pagrindinis jo politikos akcentas yra penktasis plano punktas – liberalių vertybių populiarinimas. Mažindamas Amerikos ir islamiško pasaulio konfrontaciją jis tikisi palengvinti kelią liberalesnėms islamiškosioms visuomenėms vystytis ir tapti moderniomis.

Kokios, jūsų manymu, gali būti tokios politikos pasekmės?

Manau, kad prezidentas Obama jau pasiekė mūsų šaliai svarbių tikslų. Jis pagerino Amerikos ir islamiško pasaulio ryšius. Geresni santykiai ir su kai kuriomis Europos šalimis. Jau yra pranešimų, kad Amerika ir Rusija priartėjo prie susitarimo dėl branduolinės ginkluotės mažinimo. Taigi tikrai buvo gerų rezultatų.

Kokių klaidų matote?

Aš manau, kad visada pasitaiko klaidų. Vieną jis padarė pačioje pradžioje, kai pareikalavo Izraelio sustabdyti statybas okupuotose teritorijose. Manau, kad jie manė, jog vien dėl to, kad jie pareikalavo, Izraelis sutiks. Bet Izraelio politika - labai sudėtinga sistema. Jie paprašė, ko negalėjo gauti. Ir kai Izraelis atsisakė vykdyti, taikos derybos pasislinko atgal. Obamos administracija dirba jau daugiau nei metus, bet taikos procesas nepajudėjo.

Daugelis žmonių ir politologų Rytų ir Centrinėje Europoje buvo gana nusivylę, kai Amerikos politika šiame regione pasikeitė. Kaip jūs vertinate tokį Obamos administracijos žingsnį?

Manau, kad esminis mūsų politikos Rytų Europoje pagrindas išliko toks pats. Jis nė kiek nepasikeitė. Amerika ir Lietuva drauge su kitomis Baltijos valstybėmis turi gerus santykius, įtvirtintus NATO sutartyje. Niekas Jungtinėse Valstijose net nemano keisti šios sutarties. Kai kurie žmonės, vertindami mūsų sprendimus gerinant santykius su Rusija ar pakeitimus kuriant raketų sistemas, turbūt įžvelgė svarbių politikos pasikeitimų, bet aš taip nemanau.

Kaip Lietuva, Amerika bando kurti kiek įmanoma konstruktyvesnius santykius su Rusija. Keisdama raketų programą Obamos administracija teigė, kad tikslas išlieka tas pats – apginti Europą. O nauja konfigūracija yra efektyvesnė ir pigesnė. Be to, ji mažiau provokuoja Rusiją. Tai tiesiog geresnis būdas atlikti darbą. Bet jokiu būdu nesumažėjo mūsų saugumo įsipareigojimai Baltijos šalims.

Jūs sakote, kad pasaulio raida nėra vien progresyvi ir prognozuojate, kad XXI a. gali būti dar kruvinesnis ir komplikuotesnis nei praėjęs. Kokiais argumentais grindžiate savo spėjimą?

Jei pažiūrėsite į tas pasaulio šalis, kuriose industrinė revoliucija vyksta labai sparčiai, pamatysite, kad žmonių masės migruoja iš kaimo į miestus, juose atsiranda naujų religinių, etinių, tautinių įtampų. Tai vyksta Afrikoje, taip pat Azijoje – tie patys procesai, kurie XIX a. Europoje sukėlė dramatiškus konfliktus.

Tuo pat metu greitėja technologijų progresas, labai teigiamas reiškinys. Kita vertus, tai suteikia galimybes greitai ir pigiai konstruoti efektyvius ginklus. Šiandien net maži Afrikos judėjimai gali gauti ginklų, kurie per Šaltąjį karą buvo labiausiai vertinami amerikiečių ar Sovietų Sąjungos.

Labai pažangios raketos ar įrenginiai tampa vis labiau prieinami net neturtinguose kraštuose, kuriuose vyksta siaubingi konfliktai. Be viso to – dar ir pasaulio ekonomika tampa vis nepastovesnė, patiria pakilimų ir kritimų, todėl žmonės nuolat išgyvena ir išgyvens įvairiausias krizes. Visų šių reiškinių kombinacija verčia mane spėti, kad XXI a. gali būti labai dramatiškas.

Simona Aginskaitė
Lietuvos radijas

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Simona Aginskaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
51(1)
32(1)
28(1)
24(0)
22(0)
18(0)
17(0)
16(2)
Savaitės
104(1)
87(0)
86(4)
Mėnesio
149(27)
147(12)
142(22)
107(0)
101(19)