Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Valentinas Mitė. Irano politinė aklavietė, arba ko siekia M. Ahmadinejadas

2010-07-05 (42) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (330)
    Share

Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas pasiekė, kad Iranas sulaukė naujų Jungtinių Tautų sankcijų. Papildomas sankcijas taip pat įveda Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga. Tiesa, Turkija ir Brazilija už šias sankcijas nebalsavo, bet jos Jungtinėse Tautose neturi veto teisės, todėl Teheranas gavo vien šiokią tokią moralinę paramą, kuri vargu ar išves Iraną iš politinės, diplomatinės ir ūkio izoliacijos.

Kaip Iranas atsidūrė tokioje izoliacijoje?

2005 metais, prezidentu išrinkus M. Ahmadinejadą, Irano politinis peizažas pasikeitė. Jo atėjimas į valdžią reiškė, kad atėjo karinga neokonservatyvi grupuotė, remiama kraštutinio dešiniojo religinio elito ir „Revoliucijos sargybinių“, vienos rimčiausių karinių Irano organizacijų. Pats M. Ahmadinejadas atstovauja jaunųjų politinių radikalų grupei, iki jo pergalės buvusiai politinio gyvenimo nuošalėje. M. Ahmadinejadas ir jį supantys politikai įsitikinę, kad senasis dvasinis Irano elitas išsikvėpė ir jiems 1979 metų islamo revoliucijos idealai nebeturi tokios vertės kaip anksčiau. Jis ir jo aplinka siekia sukurti kariniu požiūriu stiprią valstybę, pajėgsiančią platinti „tikruosius“ revoliucijos idealus visame musulmoniškame, ir ne tik musulmoniškame, pasaulyje. M. Amadinejadas neabejoja, kad iki jo atėjimo aštuonerius metus šalį valdžiusio prezidento Mohammado Khatami politika neatitiko Irano Islamo Respublikos interesų, o visos reformos buvo tik pasmerkimo vertas bandymas importuoti šaliai svetimą Vakarų demokratijos viziją. Galima rasti paralelių tarp M. Ahmadinejado „revoliucijos“ ir 1930 metais Stalino vykdyto senųjų bolševikinių kadrų valymo politikos. Abiem atvejais revoliuciją vykdę politiniai veikėjai tapo nereikalingi atėjus į valdžią naujoms radikalioms, kraujo pralieti nebijančioms kraštutinėms grupuotėms. Skirtumas tik toks, kad Irane naujasis režimas įsitvirtindamas nenužudė milijonų savo šalies gyventojų. Tačiau jeigu Iranas tęs savo nesutaikomą politiką, ypač branduolinių ginklų kūrimo srityje, jo laukia labai sunkūs laikai, kuriuos gali vainikuoti karas su Vakarais.

Svarbiausias dabartinio Irano siekis yra apsiginkluoti branduoliniais ginklais. Nepaisant visų įrodymų, kad šalis slapta kuria branduolinę bombą, Teheranas tai neigia. Dabartinio šalies prezidento tvirtinimu, Iranas, kaip ir visos valstybės, turi teisę į taikią branduolinę energetiką. Tačiau M. Ahmadinejadas forsuoja ne ką kita, o karinės pramonės vystymą. Be to, Iranas yra gamtiniais ištekliais dosniai apdovanota šalis, galinti apsirūpinti sava naftą ir dujomis. Iranas taip pat, be jokių abejonių, gali būti vienu didžiausių energetinių resursų eksportuotojų. Ši galimybė dabar yra faktiškai prarasta, nes šalis gyvena ekonominių sankcijų režimu. Pažymėtina, kad Irane jau kuris laikas benzinas yra normuojamas, tačiau milijardai metami ne dujų bei naftos išgavimui ir perdirbimui tobulinti, o branduolinei energetikai. Kol kas nė viena branduolinė elektrinė Irane neveikia, o televizija reguliariai pranešinėja apie sėkmingus naujų raketų bandymus ir vis didesnius nuotolius, kuriuos naujosios raketos gali nuskristi (ir nunešti būsimus branduolinius užtaisus). Taigi, nors šalies prezidentas ir teisus kalbėdamas apie Irano teisę plėtoti taikią branduolinę energetiką, jis apsimeta nesuprantąs, kad ne taiki energetika, o branduoliniais ginklais ginkluota religinių fanatikų valdoma valstybė kelia pasaulio bendruomenės susirūpinimą. Kalbant apie branduolinius ginklus, vertėtų prisiminti ir vieną faktą, būdingą šiitų islamui: leistina meluoti kitatikiams, jeigu tai atitinka islamo interesus. Irano radikalų supratimu, šalies nacionaliniai interesai ir pretenzijos tapti didžiąja valstybe reikalauja savo arsenale turėti atominę bombą, juolab kad nesutaikomas priešas Izraelis yra branduolinė valstybė.

Porevoliucinio Irano santykiai su Izraeliu, šacho valdymo laikais sąjungininku, niekada nebuvo geri. Tačiau M. Ahmadinejadas juos pablogino tiek, kad vargu ar galima labiau. Niekas iš buvusių Irano Islamo Respublikos vadovų nėra tiek daug kartojęs, kad Izraelis turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus. M. Ahmadinejadas prisidengia palestiniečių išlaisvinimo siekiais, bet jo karinga retorika ne padeda Palestinos valstybės sukūrimui, o tik jį sunkina. Izraeliui buvo aiškiai leista suprasti, kad pirmieji Irano raketų smūgiai teks žydų valstybei. Dar labiau Izraelio nesaugumą didina tai, jog tiek „Hezbollah“ Libane, tiek „Hamas“ Gazos Ruože yra finansuojami ir remiami Irano.

M. Ahmadinejado valdymo laikais Iranas vėl tapo rimtu veikėju tarptautinėje arenoje, ne tik islamiškame pasaulyje. M. Ahamadinejadas siekia reformuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą: padidinti jos narių, turinčių veto teisę, skaičių. Jo argumentai yra daug kam suprantami ir ne vien Iranas siekia, kad visam pasauliui svarbius klausimus spręstų daugiau nei penkios valstybės. Tačiau šis sumanymas Iranui turi kitą prasmę. Padidinus Saugumo Tarybos narių skaičių atsiranda labai didelė galimybė, kad jokie svarbūs sprendimai nebus priimti. Sakykim, balsuojant už naująsias sankcijas Iranui, naujoji Teherano „draugė“ Brazilija tikriausiai jas būtų vetavusi, jeigu tik būtų turėjusi veto teisę.

Sunku apkaltinti M. Ahmadinejadą nenuoširdumu. Jis yra populistinis politikas ir nuoširdus religinis fanatikas. Kaip kadaise bolševikai tikėjo pasauline revoliucija ir rojaus žemėje sukūrimu, taip M. Ahmadinejadas tiki šiitų Pažadėtojo Mahdžio atėjimu ir idealios visuomenės sukūrimu. Tai turį įvykti jo valdymo laikais ir tada jis perduosiąs valdžią Mahdžiui. Šią pasaulio įvykių versiją jis išdėstė savo kalboje Jungtinėse Tautose. Dar daugiau, jo manymu, Mahdis jau yra atėjęs, o JAV pradėjo karą Irake siekdamos jį surasti ir nužudyti.

M. Ahmadinejado pasaulėžiūra yra pavojingesnė nei bolševikų, kurių valstybė galų gale subyrėjo kaip kortų namelis. Bolševikinėje ideologijoje nebuvo vietos Dievui, o Irano prezidento pasaulio supratime visa ko centras yra Dievas. Šiuo atveju, kaip sakoma, „jeigu Dievas su mumis, kas tada prieš mus?“ Tačiau M. Ahmadinejadas užmiršta, kad tai, kas Irane yra Dievas ir Mehdis, visam kitam pasauliui yra tuščia sąvoka.

Problemų yra ne tik religinių.

Protestai, kilę po pernai vasarą suklastotų rinkimų, kuriuos „laimėjo“ M. Ahmadinejadas, parodė, kad prezidento neremia gana didelė Irano dvasinio elito dalis.

Tačiau vyriausiasis Irano dvasinis vadovas, didžiausias autoritetas valstybėje, ajatola Ali Khamenei'us prezidentą remia. To kol kas užtenka, kad jis valdytų šalį.

Yra ir kitas, politinis aspektas. Ir prezidentą M. Ahmadinejadą remiančios, ir jam oponuojančios grupuotės yra porevoliucinio Irano elitas, nesutariantis, kokia turi būti šalies vidaus bei užsienio politika. Tačiau Irane vyksta ne tik politinė, bet ir demografinė kartų kaita. Dauguma šalies gyventojų yra jauni žmonės, gimę po Islamo revoliucijos. Šios revoliucijos idėjos jiems dažnai tiek pat svarbios, kiek Leonido Brežnevo valdymo laikais jauniems žmonėms buvo svarbūs Spalio revoliucijos siekiai. Todėl yra tik laiko klausimas, kada Irane atsiras opozicija, nieko bendro neturinti nei su šalį valdančiais mulomis, nei su Islamo revoliucijos ideologija.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (42)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Valentinas Mitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
100(0)
44(1)
35(0)
35(0)
19(0)
17(0)
14(5)
12(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
58(0)
Mėnesio
177(16)
136(21)
129(2)
93(0)
90(0)