Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Viktor Denisenko. Tadžikistanas: nestabilumo nuojauta

2010-12-13 (1) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (889)
    Share

Nuo tariamo stabilumo iki realaus nestabilumo – mažiau negu vienas žingsnis. Tai šiemet parodė įvykiai Kirgizijoje, vėl atkreipę dėmesį į Centrinės Azijos regioną. Ši respublika ne vienintelė gyveno ir, ko gero, tebegyvena tariamo stabilumo būsenos. Tą patį galima pasakyti ir apie Tadžikistaną, kurio posovietinėje istorijoje žioji pilietinio karo (1992–1997) žaizda.

Žlungant Sovietų Sąjungai tautinis Tadžikistano sąjūdis formavosi labiau remdamasis ne demokratijos ir laisvės idėjomis, o religiniu (šiuo atveju – islamišku) pagrindu. Kaip savo straipsnyje „Konfliktai Tadžikistane: priežastys ir pasekmės“ pabrėžia Saidas Achmedovas, nesant kitos – pasaulietinės – visuomenės koncepcijos, religinė ideologija Tadžikistane tapo vienintele atsvara sovietinei ideologijai. Šiam sąjūdžiui priešinosi buvusi sovietinė respublikos nomenklatūra, nenorinti paleisti valdžios iš savo rankų. Ši priešprieša ir sudarė prielaidą pilietiniam karui prasidėti.

Tačiau pilietinį karą Tadžikistane lėmė ne tik dviejų ideologijų susidūrimas: ši kova pavirto skirtingų regionų karu (pavyzdžiui, nuo XX a. šešto dešimtmečio valdžią respublikoje savo rankose išlaikė vien Leninabado – dabartinio Sogdo – srities atstovai, o tai labai erzino visus kitus respublikos regionus).

S. Achmedovas šią situaciją apibūdina taip: „faktiškai – politinė opozicija pavirto regionine“. Ginkluotais susirėmimais taip pat noriai naudojosi skirtingi klanai ir kriminalinės struktūros, siekiantys susidoroti su savo priešininkais ir konkurentais. Čia reikėtų nepamiršti, kad Tadžikistanas ribojasi su Afganistanu, liūdnai garsėjančiu kaip vienas stambiausių narkotikų eksportuotojų – šiame „versle“ daug kas Tadžikistane irgi turi savų interesų.

1997 metais kruviną pilietinį konfliktą pagaliau pavyko užgesinti. Buvo pasiektas taikos susitarimas tarp oficialios valdžios ir Suvienytosios Tadžikijos opozicijos. Jis padėjo sustiprinti autokrato, sovietinių nomenklatūrinių jėgų palikuonio Emomalio Rachmono valdžią: nuo 1992 m. jis vadovavo Tadžikistano vyriausybei, o 1994 m. buvo išrinktas šalies prezidentu (šį postą užima iki šiol). Kad Tadžikistane įsigalėtų kaip tik toks režimas, pirmiausia buvo suinteresuota Rusija, kuri aktyviai gynė savo pozicijas Centrinės Azijos regione. Daug kas buvo padaryta neoficialiai, šešėlinių jėgų pastangomis. Įdomiausia, kad apie tai nevengiama kalbėti viešai.

Prieš mėnesį žurnalas „Russkij reportior“ („Rusų reporteris“) paskelbė daugelio karštųjų taškų – pradedant Afganistanu ir baigiant Čečėnija – veterano Aleksandro Musijenko atsiminimus. Jo teigimu, po Sovietų Sąjungos žlugimo 15-oji GRU brigada, kurioje jis tuo metu tarnavo, buvo „padovanota“ Uzbekistanui. 1992 m. jos pagrindu sukurtas specialus žvalgybinis būrys, kuris dalyvavo įvykiuose kaimyniniame Tadžikistane.

Pasak A. Musijenko, šis būrys legalizavosi per Tadžikistano liaudies fronto (TLF) judėjimą, glaudžiai bendradarbiavo su jo vadovu įtakingu kriminaliniu autoritetu Sangaku Safarovu. Būrio nariai ne tik padėjo aprūpinti TLF kovotojus ginklais, bet ir patys kovėsi jų gretose prieš Suvienytosios opozicijos pajėgas (vadinamuosius islamistus). „Iš esmės partizaninį judėjimą Tadžikistane parengė GRU specialistai“, – atvirauja A. Musijenko. Jo atsiminimuose yra ir daugiau įdomių teiginių. „Nors mes oficialiai ir buvome Uzbekistano armijos karininkai, ir toliau tarnavome Rusijai.

<...> Mes ir kovojom, ir kartu vykdėme politinę žvalgybą – tai mūsų darbu buvo sudarytos tinkamos sąlygos perduoti valdžią regione tiems politikams, su kuriais Maskva galėtų plėtoti normalius santykius“, – teigia A. Musijenko.

Vis dėlto Tadžikistane jau trylika metų vyrauja tik sąlyginė taika ir vargu ar kas nors šioje Centrinės Azijos respublikoje galėtų atsakingai užtikrinti, kad grįžimas prie pilietinio karo situacijos šiandien yra neįmanomas. Ruošiant šį straipsnį man pavyko susisiekti su žinomu žurnalistu, išeiviu iš Tadžikistano Olegu Panfilovu. Jo nuomone, šiuo metu kokių nors ryškių prielaidų naujam pilietiniam karui įsižiebti nėra, tačiau jos labai greitai gali atsirasti, jeigu spręsdama problemas su opozicija valdžia panaudos jėgą.

Taikos trapumą parodo neseni įvykiai. Rugsėjo mėnuo Tadžikistane buvo paženklintas virtine teroro aktų. Pats rimčiausias iš jų susijęs su karinės kolonos užpuolimu Kamarobo tarpeklyje. Tada žuvo daugiau kaip 20 karių, nemažai buvo sužeista.

Prieš tai, rugpjūčio mėnesį, iš tardymo izoliatoriaus Dušanbės centre pabėgo grupė politinių kalinių. Oficialioji valdžia paskelbė, kad bėgliai priklauso islamistų judėjimui (tiesa, islamistais Tadžikistane vadinami visi esamos valdžios priešai). Kaip pranešama, bėgliai pasislėpė Rašto slėnyje – per pilietinį karą tai buvo Suvienytosios Tadžikijos opozicijos forpostas. Vėlesnis išpuolis prieš karių koloną siejamas su šiuo pabėgimu ir stiprėjančiu opozicinių jėgų aktyvumu.

Britanijos ekspertų instituto konsultantas Jurijus Fiodorovas mano, kad pats blogiausias scenarijus šioje situacijoje galėtų būti Kirgizijos įvykių pakartojimas. Tadžikistane šiandien yra nemažai prielaidų tam, kad regioniniai elitai susivienytų prieš dominuojantį prezidento klaną. Pasak J. Fiodorovo, nėra abejonių, kad politinį perversmą lydėtų ir neišvengiamos kovos dėl valdžios ir turto.

Pasak O. Panfilovo, E. Rachmono valdžios stabilumas priklauso nuo to, ar aktyvūs žmonės Tadžikistane vis dar bijo galimos konfrontacijos. „Praėjus 13 metų po karo dauguma nenori net pagalvoti apie naują kovą, tačiau valdžia nepadarė išvadų iš karo pamokų. Viduje kažkas verda, tačiau aš dabar negalėčiau tiksliai kalbėti apie galimų neramumų mastą“, – sako O. Panfilovas.

Panašų aspektą akcentuoja ir vokiečių ekspertas Michaelis Laubschas. Pasak jo, pavojų kelia ir tai, kad Tadžikistane jau išaugo karta, kuri nelabai atsimena karo baisumus, nėra pavargusi nuo karo – skirtingai negu vyresnės kartos žmonės. Jaunimas gali būti panaudotas kaip varomoji jėga naujiems susidūrimams.

Kita vertus, dauguma patyrusių pilietinio karo veteranų yra dar gana aktyvūs. Nemažai regioninių klanų išlaiko kovotojų būrius, kurie, reikalui esant, gali greitai įsitraukti į ginkluotą kovą.

Dar vienas gana svarbus aspektas – socialinis Tadžikistano visuomenės nestabilumas. Kaip pranešama, šiais metais per trumpą laiką miltų ir duonos gaminių (pagrindinis tadžikų racionas) kainos išaugo 20 procentų. O juk pats Tadžikistanas aprūpina tik 5 proc. vidinės maisto produktų rinkos. Kitaip sakant, šalis yra visiškai priklausoma nuo importo ir importuotojų diktuojamų kainų.

Panašaus pobūdžio nestabilumas yra būdingas daugumai nelaisvų šalių. Tadžikistaną valdantis autoritarinis režimas remiasi ne visuomenės palaikymu, o susitarimu su įtakingais skirtingų regionų atstovais. Tokioje situacijoje esminis yra jėgos faktorius, o tai tiesiogiai sudaro prielaidas ginkluotiems susirėmimas ir sąlygoja perversmo pavojų.

Sunkiau įvertinti tai, kokių pasekmių turėtų Tadžikistano destabilizacija visam Centrinės Azijos regionui. Suprantama, kad neramumai vienoje respublikoje automatiškai padidina įtampą aplinkinėse teritorijose, tačiau, O. Panfilovo manymu, situacijos pasikeitimas Tadžikistane didelės įtakos visam regionui neturėtų.

„Šios respublikos destabilizacijos įtaka nebūtų labai reikšminga, nes Uzbekistanas savo sieną apsupo spygliuota viela, o Kirgizija atitverta nuo Tadžikistano kalnais“, – tvirtina O. Panfilovas. Tačiau, pasak jo, naujas pilietinis konfliktas, be jokių abejonių, būtų didžiausia katastrofa visų pirma pačiam Tadžikistanui, kuris vis dar nėra atsipeikėjęs po praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio karo.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Viktor Denisenko
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(2)
40(0)
39(1)
31(3)
30(1)
23(0)
22(1)
21(3)
21(2)
14(0)
Savaitės
94(1)
81(1)
79(3)
71(5)
Mėnesio
145(25)
125(17)
104(13)
89(0)