Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Be sąmokslo teorijų ir gandų: kaip atrodo pasaulio ekonomikos galios branduolys

2011-11-01 (151) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (8676)
    Share

Po pasaulį plintant protestams prieš finansines galybes, panašu, kad nepriklausomi mokslininkų tyrimai patvirtina blogiausias protestuotojų baimes. Kruopšti 43 000 tarptautinių korporacijų tarpusavio ryšių analizė parodė gana mažą grupę kompanijų, tarp kurių vyrauja bankai, turinčių neproporcingai didelę potencialią galią pasaulio ekonomikoje.

Nors tyrimo išvados susilaukė kritikos, bet sudėtingų sistemų analitikai teigia, kad tai yra unikalus bandymas išsiaiškinti pasaulio ekonomikos kontrolės mechanizmą. Atlikus gilesnę analizę ir pagal ją įvykdžius kai kuriuos pokyčius, būtų galima padaryti pasaulio kapitalizmo sistemą stabilesnę nei kad yra dabar.

Mintis, kad keletas bankininkų kontroliuoja didelę pasaulio ekonomikos dalį tikrai nėra nauja nei sąmokslo teorijų kūrėjams, nei judėjimo „Užimkime Wall Street'ą“ dalyviams, protestuojantiems ne tik Niujorke, bet ir visame pasaulyje. Tačiau iki šiol tai tebuvo įsitikinimai, pagrįsti abejotino objektyvumo šaltiniais bei gandais. 

Dabar gi trys sudėtingų sistemų teoretikai iš Šveicarijos Federalinio technologijų instituto Ciuriche atliko rimtą tyrimą, kuris turbūt yra pirmasis empirinis modelis, nepagrįstas jokia ideologija, nustatęs tokį jėgos tinklą. Tyrimas atliktas apjungiant jau seniai natūralių sistemų modeliavimui naudotus matematinius metodus ir išsamius korporacijų duomenis. Iš gautų rezultatų nubraižytas painus ir sudėtingas pasaulio tarptautinių korporacijų nuosavybės žemėlapis.

„Tikrovė labai sudėtinga, tad ją analizuodami turime atsiriboti nuo dogmų, tokių, kaip sąmokslo teorijos ar laisva rinka“, - sako Džeimsas Glatfelderis (James Glattfelder). „O mūsų analizė ir remiasi tikrove.“

Jau ir ankstesni tyrimai parodė, kad keletui pasaulio tarptautinių korporacijų priklauso didelės pasaulio ekonomikos dalys, bet juose buvo įtrauktos tik kai kurios kompanijos ir nebuvo atsižvelgta į netiesioginę priklausomybę, tad negalėjo parodyti išsamaus poveikio pasaulio ekonomikai – pavyzdžiui, ar tai ją daro stabilesnę ar priešingai, destabilizuoja.

O Ciuricho komanda tai pasakyti gali. Iš duomenų bazės Orbis 2007, kurioje yra duomenys apie 37 milijonus kompanijų ir investuotojų iš viso pasaulio, jie ištraukė informaciją apie 43 060 pasaulio tarptautinių korporacijų ir jas jungiančias nuosavybės dalis. Tada sukūrė modelį, atspindintį kompanijų, kontroliuojančių kitas kompanijas per dalininkų tinklą ir jų apyvartos dydžio santykį – taip buvo atskleista ekonominių galių struktūra.

Darbas, kuris bus publikuotas PloS One žurnale, atskleidė 1318 kompanijų branduolį su tarpusavio nuosavybe. Kiekviena iš jų susijusi su dvejomis ar daugiau kitų kompanijų (vidutiniškai 20). Nors jų apyvarta sudaro 20 procentų pasaulio ekonomikos apyvartos, joms kartu per akcijas priklauso stambioji dalis didžiųjų „mėlynojo žetono“ ir pramonės įmonių, kurios sukuria taip vadinamą „tikrąją“ ekonomiką. Tokiu būdu šis nedidelis branduolys atstovauja kitus 60 procentų pasaulio apyvartos.

Komandai toliau narpliojant nuosavybės tinklą, paaiškėjo, kad didžioji gijų dalis eina į „superbranduolį“ iš 147 dar labiau susijusių kompanijų – visų jų nuosavybė priklausė kitoms superbranduolio narėms, kontroliuojančioms 40 procentų viso tinklo turto. „Iš tiesų, mažiau nei 1 procentas kompanijų sugebėjo kontroliuoti 40 procentų viso tinklo“, – pasakoja Glatfelderis. Daugumoje atveju tai finansinės institucijos. Jų dvidešimtuke yra Barclays bankas, JPMorgan Chase & Co, ir The Goldman Sachs grupė.

Džonas Drifilas (John Driffill) iš Londono universiteto, makroekonomikos ekspertas, sako, kad ši analizė vertinga ne tik galimybe pamatyti ar maža grupelė žmonių kontroliuoja pasaulio ekonomiką, bet labiau jos įžvalgomis į ekonomikos stabilumą.

Galios koncentravimas pats savaime nėra nei geras, nei blogas dalykas, mano Ciuricho komanda, bet glaudūs tarpusavio ryšiai branduolyje gali sukurti tiek teigiamą, tiek ir neigiamą poveikį. Kaip pasaulis pasimokė 2008-aisiais, tokie tinklai yra nestabilūs. „Vienai kompanijai patyrūs sukrėtimą, jis greitai išplinta po kitas“, – pastebi Glatfelderis.

„Darosi neramu, matant, kaip iš tiesų glaudžiai susiję reikalai“, – pritaria Džordžas Sugihara (George Sugihara), sudėtingų sistemų ekspertas iš Scripps okeanografijos instituto La Joloje, Kalifornijoje, patarinėjęs „Deutsche Bank“ bankui.

Tiesa, yra ir analizės kritikų. Janyras Barjamas (Yaneer Bar-Yam), Naujosios Anglijos sudėtingų sistemų instituto (New England Complex Systems Institute – NECSI) vadovas, perspėja, kad analizėje nuosavybė tolygiai prilyginama valdymo kontrolei, tačiau tai ne visada būna tiesa. Daugelio kompanijų akcijas prižiūri fondų vadybininkai, kurie gali elgtis dvejopai: kontroliuoti arba nesikišti į kompanijų, kurių dalininkai jie yra, veiklas. Tuo labiau, jog kartais ne visi akcijų paketai suteikia vienodą juridinę galią kištis į įmonės valdymą. Pavyzdžiui, kompanija „Google“, 2004 metais paskelbusi pirminį viešąjį akcijų pardavimą, sukūrė dvigubos klasės akcijų struktūrą. A klasės akcijos siūlomos viešai ir jų savininkui už vieną akciją suteikiamas 1 balsas. B klasės akcijos priklauso Larry Page, Sergey Brin, vadovui Eric Schmidt, direktoriams, pirmiesiems investuotojams bei pagrindiniams vadovams – viena akcija jiems suteikia dešimt balsų. Tad dar 2004 metais pirminio viešo siūlymo laiške kompanija rašė, jog nauji investuotojai turės visiškai pritarti „Google“ ilgalaikei ekonominei ateičiai ir turės mažai galimybių paveikti kompanijos strateginius sprendimus. Taigi, įvairių akcininkų įtaka bendrai sistemos elgsenai mokslininkų modelyje reikalauja nuodugnesnės analizės.

Nežiūrint tobulintinų dalykų, mokslininkų iniciatyva yra labai svarbi – išsiaiškinus globalios ekonomikos galios architektūrą, detali jos analizė gali padėti sukurti stabilesnę pasaulio ekonomiką. Radę pažeidžiamus sistemos aspektus, ekonomistai gali pasiūlyti veiksmus, užkirsiančius kelią ateities griūčių plitimui visoje ekonomikoje. Glatfelderis sako, kad reikia globalių antimonopolinių taisyklių, dabar egzistuojančių tik valstybių lygyje, taip apribojant susijungimus tarp pasaulio tarptautinių korporacijų. Barjamas mano, kad iš analizės ryškėja vienas galimas sprendimas: firmų perdėtas tarpusavio jungimasis turėtų būti apmokestinamas, sumažinant rizikos patrauklumą.

Visgi, atidžiau patyrinėjus modelį, matyti, jog vienas dalykas nedera su protestuotojų įsitikinimais: nepanašu, kad superbranduolys yra pasaulio užvaldymo sąmokslo rezultatas. „Tokios struktūros paplitusios net ir laukinėje gamtoje“, – tvirtina Sugihara.

Seniai žinoma tiesa, jog bet kokios sistemos nauji dalyviai dėl mažesnės rizikos ir didesnių galimybių mieliau jungiasi prie didesnių tinklų ir daugiau galimybių turinčių jų narių. Taip ir pasaulio tarptautinės korporacijos viena kitos akcijas perka dėl verslo priežasčių, bet ne dėl pasaulio užvaldymo. Jei po susijungimų stiprėja tarpusavio susietumas, taip pat elgiasi ir turtas, aiškina Denas Braha (Dan Braha) iš NECSI. Dėl to panašiuose modeliuose pinigai visada juda link labiausiai tarpusavyje susisaisčiusių narių.

Ciuricho tyrimas, pastebi Sugihara, „yra stiprus įrodymas, kad paprastos taisyklės, valdančios pasaulio tarptautines korporacijas, nulemia spontanišką stipriai susijusių grupių atsiradimą“. Braha apibendrina taip: „judėjimo „užimkime Wall Street’ą“ teiginys, kad vienas procentas žmonių turi didžiąją dalį turto atspindi logišką savireguliuojančios ekonomikos fazę.“

Taigi, superbranduolio atsiradimui visai nebūtinas pasaulinis sąmokslas – tam užtenka natūralių procesų. Tačiau tai sukuria kitą, anot Ciuricho komandos, tikrąjį klausimą – ar toks branduolys gali plėtoti suderintą politinę jėgą, sistemingai kuriančią pasaulio ekonomiką. Drifilas mano, kad 147 nariai yra per daug, kad būtų galimas sutarimas. Tuo tarpu Braha įtaria, kad jie konkuruos rinkoje, bet veiks sutartinai dėl bendrų reikalų. Pavyzdžiui, pasipriešinimas tinklo struktūros pokyčiams gali būti toks bendras interesas. Tad pokyčiai pasaulio ekonomikoje nors ir būtini, bet gali būti sunkiai pasiekiami.

22 October 2011 NewScientist 19

Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(3)
Komentarai (151)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vytautas Povilaitis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
65(0)
43(0)
31(0)
22(0)
22(2)
19(4)
15(5)
Savaitės
102(0)
101(19)
69(2)
Mėnesio
148(2)
148(13)
146(3)
142(12)
138(22)