Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas

2012-10-19 (27) Rekomenduoja   (8) Perskaitymai (9094)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Analizuojant šių dienų krizės reiškinius bei jų priežastis galima įžvelgti daug požymių rodančių Europinės kultūros ne tik stagnaciją, bet ir išsigimimą. Kyla mintis, kad pagrįsta graikų mokslo filosofija ir krikščionybės ideologija – krikščioniškoji Europos ir JAV materialiosios gamybos kultūra išsisėmė, pasiekė savo kūrybinių galimybių lubas. Tenka ieškoti naujų visuomenės ideologinės atramos pagrindų, tokių, kaip kad prieš 2200 metų konfucianizmas, pakėlęs Kiniją, o prieš 500 metų Humanizmas ir Renesansas Europą naujam kūrybiniam gyvenimui. Šiandien tokia nauja ideologine Europos „religija“ galėtų būti ryškiai iškylanti biosociotechnokratiniu mokslo požiūriu pagrįstas transhumanizmas posthumanizmas su socialmeritokratine visuomenės valdymo variacija.

Europos, net ir JAV socialinio gyvenimo nuosmukį galima suprasti ne tik pagal aukštų politikų ar mokslo atstovų, Nobelio premijos laureatų pasisakymus, bet ir paanalizavus mūsų pačių gyvenimiškąją aplinką. Pamąstykime, ar įmanoma šiandien paprastame mūsų miestelyje pastatyti dviejų bokštų raudonų plytų bažnyčią?

Toks klausimas prieš 30 metų buvo užduotas vienam statybų vadovui. Jis susimąstė ir pradėjo samprotauti, kokia tai būtų statyba – rajoninė, respublikinė ar visasąjunginė?.. Nusprendė, kad visasąjunginė, nes perdengimo konstrukcijas reikėtų užsakyti Leningrade (dabrtinis Sankt Peterburgas). Lietuvoje to padaryti neįmanoma. Ko gera ir šiandienos nepriklausomoje Lietuvoje tokios statybos vienai savivaldybei, tuo labiau seniūnijai-parapijai, gal net ir Lietuvai, būtų neįkandamos.

O prieš 120 metų, pvz. Užpalių parapija, per nepilnus 10 metų, savomis pajėgomis, be jokio pono ar dvaro pagalbos, dar caro laikais, patys savo rankomis vietoje gamino plytas, gesino kalkes, arklių ir žmonių jėgomis pasidarė skliautus, bokštus, pasistatė tokį statinį, kuris jau atlaikė du pasaulinius karus, vokiečių bombas, Maskvos bolševikinę okupaciją, ir šiandien išlieka įspūdingiausiu, stipriausiu pastatu, kuris dar nepasens, ko gera, visą šį šimtmetį. Ir tokius, šiandien mums neįkandamus, pastatus, carinės Lietuvos laikais statėsi daugybė katalikiškų parapijų. Pravoslavai cerkves statė taip pat, bet jau padedant valdžiai. Šiandien, net ir žymiai paprastesni statiniai (pvz. Vilniaus stadionas), be Europos Sąjungos pagalbos, net ir su ja – nei krust. Patys nenorime statyt, valdyt (naftos gavybos, gamybinių organizacijų), organizuot naujovių kūrybos. Tik kopijuot, ir tai ne savų, bet svetimųjų vadovaujami. Kaip kad XVII šimtmetyje mūsų bajorai nebenorėjo kariaut, svetimiems pardavinėjo ar atidavinėjo dvarus, šiandien nauji „ponai“ pusvelčiui gamybas parduodame svetimiems – amerikiečiams, rusams, švedams, lenkams. Ir vėl lietuvis nepriklausomoje Lietuvoje virsta mūsų laikų baudžiauninku – juodadarbiu ar svetimų ponų pastumdėliu, kai kurie – prievaizdu.

Kas tai yra – degradacija, impotencija, ar išsigimimas ?

Kažkas panašaus dedasi ir Pietų Europoje. Tiesa, ten, kur gyventi sunkiau – Šiaurės Europa, dar gyvena oriai – kurdama ir įgyvendindama naujoves savarankiškai. O Europos Sąjunga laukia, kaip ką tik pareiškė ir perspėjo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde, kad dėl problemų Europoje ir Jungtinėse Valstijose pasaulis kenčia pasitikėjimo krizę, ir teigia, kaip ir mūsų Prezidentė, apie antrosios krizinės bangos neišvengiamumą, be aiškių nuorodų – o kas bus po to.

Tiesa, strateginio mąstymo mokslo intelektualai, analizuojantys gyvojo pasaulio ir žmonijos raidą, mato tam tikrus dėsningumus, ir bando atkreipti taktinio – siauroko ir trumparegiško mąstymo politikų dėmesį į ateinančias kokybiškai kitokias – konverguojančias nano- bio- info- eko (NBICE) žmonių gyvenimo technologijas, kurios yra jau naujos – transhumanizmo arba posthumanizmo ideologijos mokslu pagrįstos technologijos (1 pav.).

Transhumanizmas – mokslo-technologinė paradigma

Transhumanizmas – tarptautinis intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, besivadovaujantis paradigma (nuostata), kad žmogaus ir žmonijos gyvenimo esmė – mokslo ir technologinė kūryba. Transhumanistai tiki, kad nauji mokslo atradimai bei jų pagrindu sukurtos ir įgyvendintos technologijos lemia visuomenės gerovę bei ateitį, kad technologijos gali ir turi gerinti žmogaus ne tik fizines ir fiziologines, bet ir protines doros bei išminties savybes. Transhumanistai mano, kad ilgainiui žmonės galės save transformuoti į daug daugiau gebančias būtybes ir kad tokie dalykai kaip negalia, kančia, ligos, senėjimas bei nesavanoriška mirtis yra nepageidaujami ir išvengiami. Transhumanizmo simboliai – h+ arba H+.

Pasaulio ir Žmonijos technologinio singuliarumo koncepcijos autorius, futurologas Roy‘us Kurzweil‘as pateikia šešis žmogaus mokslo ir technologijų kūrybos ir įgyvendinimo žingsnius. Pradedant paskutiniaisiais dviem mūsų epochos šimtmečiais, negyvosios gamtos fizikinis cheminis medžiagos ir atomo pažinimas lėmė pirmąjį technologinio gyvenimo žingsnį link gyvybės esmės – genetinės DNR (deoksiribonukleorūgšties) sampratos. Mokslinis DNR pažinimas atvedusį į gilesnį gyvosios gamtos biologinio pažinimo lygį. Tai sukėlė antrosios epochos raidą – biologinę evoliuciją (2 pav). DNR pažinimo reikšmė mūsų socialiniam gyvenimui vaizdžiai parodyta Juano Enriquezo knygoje, „Kai ateitis užvaldo mus“, išleistoje JAV 2000-siais, o į lietuvių kalbą išversta tik po 7 metų. (D. Kirvelis, Gairės, 2011, Nr.4; 2012, Nr.1.).

Antrosios epochos žingsnis – šiandien jau prasidėjusi primityviosios biotechnologijos kūryba ir įgyvendinimas, paremtas bioinformacinėmis DNR ir fermentų technologijomis. Tiesa, pačiomis pirmiausiomis žmogaus biotechnologijomis reikėtų laikyti prieš dešimtis tūkstančių metų gyvulių ir augalų „prijaukinimą“, agro- zoo- biotechnologijas, kurios mums reikšmingos ir nepakeičiamos dar ir šiandien.

Trečiuoju mokslo technologijų progreso žingsniu laikytinas nervų posistemio ir smegenų pažinimas. Tai gyvūnų ir žmogaus, kaip tam tikrų biomašinų funkcinės organizacijos pažinimas ir elgsenos supratimas. Jis lemia žmogaus konstruktoriaus fantaziją bei tikėjimą, ryžtą – sukurti mašinas, gebančias veikti taip, kaip ir gyvieji organizmai. Ypatingą reikšmę turi smegenų atsiradimas – tokios neuroinformacinės technologijos atsiradimas, kuri suteikė psichikos – psichotechnologinę mąstymo savybę. Mąstymas suprantamas kaip informacijos gamybos procesas – nuolatinis visą laiką gyvūnui ar žmogui egzistuojančių ir besikeičiančių problemų sprendimo projektų kūryba ir atrinkimas veiksmui.

Neurostruktūrų mokslinis pažinimas jau atvedė į ketvirtąją epochą – kompiuterių bei kitų įvairiausių informacinių technologijų kūrybą, kurios išryškino Hard-Soft – materialiųjų ir nematerialiųjų vyksmų neatskiriamą egzistavimą gyvajame pasaulyje. Tapo aiškiau, kas yra psichika, siela, dvasia, Vis Vitalis, kad tai ne mistiniai, bet realūs vyksmai, lemiantys tikslingai organizuotą veiklą. O tai nurodo galimybę pereiti į penktosios epochos – dirbtinio intelekto ir žmogaus integruotas technologijas. Jose numatoma galimybė suprasti, kaip spręsti net žmogaus kaip individo nemirtingumo problemą. Žmogus individas suprantamas ne kaip kūnas, bet kaip unikali neuro-informacinė mašina, sugebanti savaip, specifiškai spręsti tam tikras problemas. Biofizika, besiremianti antruoju termodinamikos dėsniu, teigia, kad kūnas, kaip ir kiekviena materiali mašina, visada susidėvi ir žūsta. Galima jį remontuot, pakeist organus. Bet žmogaus asmenybės esmė ne kūne (Hard‘e), bet mintyse (Soft‘e), problemų sprendimų paieškos – mąstymo unikalume. O Soft‘ą jau galima perkilnot į kitas technologines priemones, pavyzdžiui – dirbtines.

Ir visa tai atveda į šeštąją kūrybinės visuomenės epochą, kurios pagrinde slypi konverguojančios Nano- Bio- Info-Cogno- Eko- (NBICE) technologijos. Pažvelgus platesniu mokslo raidos požiūriu pastebėtina, kad XXI-asis amžius jau prasideda naujos biologinių, psichologinių, socialinių-ekonominių sistemų kompleksiniu-ekologiniu technologinės raidos simptomais – iškyla apibendrintos technologinės paradigmos poreikis, matomos NBICE technologijų apraiškos. (Gairės, 2011, Nr.4)

Kaip minėta, NBICE technologinė nuostata iškilo analizuojant gyvosios gamtos technologijas, atsirandant sintetinei biologijai. Tai molekuliniai ląstelės biologijos tyrimai, padėję išsivystyti nanobiotechnologijų sintezei, molekulinių bioinformacinių ląstelės technologijų įvaldymui, biosensorinių molekulinių ir neuroląstelinių kognityvinių struktūrų tyrimams bei atitinkamų technologinių priemonių kūrybai ir diegimui. Analizuojant šiuos mokslo technologinius raidos vyksmus, tenka į juos pažvelgti ir socioekonominiu požiūriu. Geriausiai tai atsispindi Kondrajevo-Shumpeterio industrinės visuomenės raidos koncepcija, pateikta per pastarųjų dviejų šimtmečių pakilimų ir krizių istoriją (3 pav).

Atkreiptinas dėmesys į penktosios K-bangos reikšmę pereinant į šeštąją. Penktoji „K-banga“ – jau poindustrinės visuomenės gyvenimas. Industrinėje visuomenėje vyraujant materialiajai prekinei gamybai, neišvengiamai socialinius santykius lėmė konkurencija – konkurenciniai sambūviai, į antrąjį planą nustumdami kooperacijas ir plėšrą. Penktosios „K-bangos“ metu nors ir vyrauja konkurencija, vis labiau pradeda reikštis kooperacija. Geriau pažįstant gyvąją gamtą, jos veiklos funkcinės organizacijos principus, keičiasi požiūris į mokslo technologinių kūrybinių grupių bei organizacijų veiklos principus. Ypatingai iškyla poreikis naujas, diegiamas gyvenime technologijas harmoningai derinti su gamta, ypač gyvąja. Visos naujovės turi būti ekologiškai suderintos. Ekologinė problema tampa viena aktualiausių. Senosios, industrinės visuomenės, paremtos negyvosios gamtos fizikos ir chemijos mokslinėmis idėjomis technologijos, ekologiniu požiūriu tampa kenksmingos ir atmestinos. Todėl visu aktualumu iškyla poreikis jas pakeisti biologinėmis.

Šias gyvybines technologijas vertinant platesniu ir gilesniu požiūriu, paaiškėja, kad organizmų technologinės struktūros yra paremtos ne tiek konkurencijos, bet, kaip ir inžinerinės techninės technologinės mašinos, konstruktyviaisiais – kooperaciniais partneriniais ryšiais. Vyraujantį gyvosios gamtos egzistencijos konkurentinį socialdarvininį sambūvį, kuris buvo suformuotas matant tik ekosistemas, tenka modifikuoti. Gyvieji organizmai yra darniai konverguotų valdomų technologijų sistemos, tobuliausi Žemės gyvosios gamtos bioinžineriniai tvariniai. Todėl kuriant naujas, gyvybės idėjiniu pamatu pagrįstas technologines sistemas, ir norint išsaugoti gyvybingą ekosistemą, žmogui technokonstruktoriui tenka naująsias technologijas įmontuoti į ekosistemą ne konkurentiniu, bet kooperavimo ir konvergencijos principu, matant visą kompleksinę žmogaus ir gamtos koegzistenciją.

Tokios idėjinės nuostatos matomos ne tik mokslo futurologų, bet ir valstybių politinėse programose. Panašią, tik be Eco-, Nano- Bio- Info- Cogno- (NBIC) sociotechnologinės raidos kryptį dar 2002 m. nubrėžė B. Obama kandidatuodamas į JAV prezidentus (Obama, B., 2008; Orca, S., 2010). Tokios žmogaus gerovės didinimo strateginės raidos programos numatomos ir Europos Sąjungoje. (A. Nordmann, Report, 2004). Vertos dėmesio Rusijos mokslo nuostatos – mokslų ir technologijų konvergencija – proveržis į ateitį (М. В. Ковальчук, 2011). Čia numatomi ne tik moksliniai technologiniai tyrimai ir naujų konverguojančių technologijų kūryba, bet jau ir specialistų, ateinančių technologijų kūrybai ir įgyvendinimui, ruošimas. Tai kelias į transhumanistinę visuomenę.

Transhumanizmo kilmė ir dabartis

Tranhumanizmo idėją padiktavo rašytojai fantastai jau labai seniai. Tranhumanizmo terminą įvedė ir 1960-66 m. idėją išplatino iranietis, futurologijos profesorius, besivadinantis keistu vardu – FM-2030 (tikroji pavardė – Fereidoun M. Esfandiary), pateikęs naują Žmogaus sampratą (The New School, New York City). Į mokslines pozicijas transhumanizmą 1999 m. pastatė Ateities Instituto direktorius, Oksfordo universiteto profesorius Nickas Bostromas. Šiuo metu jau veikia Pasaulio Transhumanistų asociacija (World Transhumanist Association (WTA)), įkurta 1998 m., 1998-2004 m. leido transhumanizmo žurnalą (Journal of Transhumanism). 2004 m. žurnalas pakeitė pavadinimą – tapo Evoliucijos ir technologijų žurnalu (Journal of Evolution and Technology), kurį leidžia Etikos ir iškylančių technologijų institutas (Institute for Ethics and Emerging Technologies), o internete http:/transhumanityplus org. 2009 metais paskelbta naujai redaguota transhumanistų deklaracija.

Transhumanistų Deklaracija

Mokslas ir technologijos ateityje gali radikaliai Žmoniją paveikti, net pakeisti. Mes numatome, kad galima išplėsti žmogaus galimybes įveikiant senėjimą, pažinos trūkumus, nevalingas kančias, gyvenant ne tik Žemėje, bet ir apgyvendinant kitas planetas.

  1. Mes tikime, kad Žmonija turi daug nerealizuotų galimybių. Galima įsivaizduoti žmogaus raidos vyksmus, kurie sukurs žmonėms deramai pagerintas, nuostabias gyvenimo sąlygas.
  2. Mes pripažįstame, kad Žmonijai gresia rimtos problemos, ypač dėl netinkamo naujųjų technologijų taikymo. Numatytini galimi realūs vyksmai, dėl kurių netektume didelės dalies ar net visko, ką laikome vertinga. Kai kurie šie vyksmai yra drastiški, o kai kurie yra vos pastebimi.
  3. Reikalingi mokslo tyrimai, kurie leistų šias ateities perspektyvas suprasti ir numatyti galimas pasekmes. Mes turime kruopščiai apgalvoti, kaip geriausiais būdais sumažinti grėsmes ir parinkti palankiausius įgyvendinimo kelius bei priimant sprendimus, būtinus šių grėsmių išvengimo įgyvendinimui. Mums reikia žmonių bendrijų, kuriose žmonės galėtų kūrybingai aptarinėti galimybes, ir formuotų nuomonę apie tai, ką reikėtų daryti. Mums reikia visuomeninės santvarkos, turinčios pakankamai ryžto imtis atsakingų inovacinių sprendimų įgyvendinimo.
  4. Neatidėliotini prioritetai, negailint lėšų, turi būti skiriami priemonėms, kurios mažina grėsmes – žmonijos egzistavimui, gyvybės ir sveikatos saugojimui, palengvintų gilias kančias, tobulintų žmogaus išmintį ir įžvalgą.
  5. Politika turi remtis atsakinga ir visa apimančia (plačiąja prasme) moraline vizija, esmingai atsižvelgiančia ir į galimybes, ir į grėsmes. Tokia politika turi gerbti autonomiją ir individo (žmogaus) teises, turi būti pagrįsta solidarumo principais, bei dėmesingu rūpesčiu visos planetos žmonių interesams ir orumui. Mes turime suvokti savo moralinę atsakomybę kartoms, kurios gyvens po mūsų.
  6. Mes giname visų jaučiančių būtybių gerovę: žmonių bei kitų gyvūnų, ir bet kurių ateityje sukurtų dirbtinio proto ar kitaip pakitusių gyvybės esybių, kurios gali atsirasti dėl mokslo ir technologijų pažangos.
  7. Mes laikome, kad individui turi būti leidžiama pačiam pasirinkti, kaip jis gyvens savo gyvenimą. Jam turi būti leidžiama naudotis priemonėmis, kurios galbūt bus sukurtos ateityje:
    • būdais gerinant atmintį, mąstymą, dėmesį ir energiją;
    • ilginant gyvenimo trukmę bei tobulinant gydymą; 
    • technologijomis, leidžiančiomis rinktis ar nesirinkti dauginimosi metodus;
    • užšaldymo procedūromis ir
    • daugeliu kitų galimų žmogaus keitimo ar tobulinimo technologijomis.

„Transhumanistų Deklaraciją“ 1998 m. pirmą kartą surašė tarptautinė autorių grupė. O šią, po kelerių metų tobulinimo, patvirtino „Humanity +“ taryba 2009 m. Pagrindinis Deklaracijos iniciatorius yra Žmonijos Ateities Instituto direktorius, Oksfordo universiteto profesorius Nick Bostromas.

Pagrindinės transhumanizmo technologijos

Prieš 5 metus transhumanistai numatė artimiausiais (iki 2050) metais žmogaus gyvenime atsirandant šias 10 reikšmingų technologijų (rikiuojant pagal realios įgyvendinimo tikimybės dydį):

  • 10. Krionika (Cryonics): atsirandanti 2025, ir visiškai įgyvendinama 2050. Tai žmogaus kūno gyvybinių procesų sustabdymas (užšaldymas), ir atgaivinimas vėliau. Jau panaudotas ir dabar. Pavyzdžiui, transhumanizmo pradininkas filosofas futurologas FM-2030 (Fereidoun M. Esfandiary), miręs 2000 liepos 8 d. NiuJorke dėl kepenų vėžio, Alcor Life Extension Foundation kompanijos institute, (Arizoje, JAV) buvo įplacentuotas krioninėje suspensijoje ir laukia šios ligos patikimų išgydymo metodų atsiradimo.

  • 9. Virtualios Realybės metodai: egzistuoja šiandien, 2012, o visiškai bus išvystyti 2020. Tai jau šiandien plačiai žaidžiami vaizdo žaidimai, išplečiantys įvairių kūrybinių galimybių modeliavimą kompiuteriais, iki tokio lygio, kad šis modeliavimas specialiomis techninėmis priemonėmis neatsiejamai sujungiamas su pačiu kūrėju (žaidėju). Šie metodai labai išplečia individo kūrybinio mąstymo galimybes.

  • 8. Genų terapija: bus pradėta sistemingiau 2015 – įgyvendinta 2025. Jau šiandien bandomi gydymo metodai, po to, kai buvo užbaigta (1998) Žmogaus genomo programa – sukurti žmogaus genomo tyrimo metodai. Jie suteikia galimybes iš anksto numatyti paveldimas ligas ir net jas gydyti, bei ilginti žmogaus gyvenimo trukmę. Genų technologijos kiekvienam užduoda klausimą – „Ar jūs pasiruošęs gyventi iki 100 metų ?“

  • 7. Kosminės Erdvės Kolonizavimas: sistemingo įgyvendinimo pradžia 2025 – platus naudojimas 2050. Kosmoso tyrimai, leidžiant palydovus, šuniukus, Jurijų Gagariną bei kitus kosmonautus ar astronautus, jau įgyvendinami pusę amžiaus. 1967-1975 visiems žinoma Apollo programa – JAV NASA paleido visą žmogaus pilotuojamų erdvėlaivių serija Mėnuliui tirti, ne vienas astronautas pavaikščiojo Mėnulio paviršiumi. O šiais metais, rugpjūčio pradžioje NASA tyrimų robotas „Curiosity“ sėkmingai nusileido Marse. Į Marsą jau ruošiamos žmogaus kelionės.

  • 6. Kibernetika: šio teorinio pamatinio mokslo išvystymas, įgyvendinant iš principo naujas technologijas, numatomas jau 2015. Atsiradusi 1949, kibernetika su variacijomis – biokibernetika, neurokibernetika, šiandien dar neturi tos reikšmės, kuri jai numatoma artimoje ateityje. Pamatinė kibernetikos vertybė – informacija kuri valdo, – dar mokslo nėra išvystyta iki tokio pažinimo lygio, kaip fizikos energija ar chemijos medžiaga. Dauguma kibernetiką supranta kaip robotus, dirbtinius jutimo organus, dirbtinį protą ir t. t. Ateities moksle transhumanizmo koncepcijoje jai numatyta pagrindinio pamatinio mokslo vieta, – kaip gyvųjų ir organizuotų sistemų teorinis pagrindas, be kurio neįmanomas gyvojo pasaulio pažinimas, o tuo labiau panašių automatų ir mašinų kūryba.

  • 5. Autonominiai Save Gaminantys Robotai. Numatoma, jei pradės reikštis tik 2030. Apie save besigaminančias mašinas fantastai svajoja jau ne vieną šimtmetį. Ir tokių mašinų reali galimybė akivaizdi – juk taip elgiasi visas gyvasis pasaulis, kiekvienas organizmas. Technokratiškas požiūris į gyvybę – neišvengiamai rodo tokių mašinų realumą – egzistuoja mokslinės dirbtinės gyvybės sukūrimo programos. Jau padaryti pirmieji žingsniai – J. Craigo Venterio institutas (JAV), kuris vadovavo žmogaus genomo, dirbtinio genomo programoms, 2010 m. gegužės mėn. paskelbė, kad jau pavyko priverst tam tikras mikrobiologines ląsteles gaminti tokias medžiagas, kokios reikalingos žmogui kūrėjui. Prasideda sintetinės biologijos – dirbtinos gyvybės realybė.

  • 4. Molekulinė Gamyba: jau prasidėjusi, radikaliai modernizuota bus 2020, o išvystyta 2030. Tai nanotechnologijos, pagrįstos įvairiausiais molekulinias gyvųjų ląstelių veiklos principais. Industrinės visuomenės technoinžinerija įgyvendinama molekuliniame lygyje. Šių technologijų pavadinimus šiandien lydi priesagos – mili-, mikro-, nano-, piko-, ir net femto-.

  • 3. Megaerdvinė Inžinerija: numatoma, kad modernizacija prasidės tik 2040. Praeityje – Didžioji Kinijos siena, o dabar – Dubajaus Palm Island, numatomi plaukiojantys ar povandeniniai miestai, bei žmonių gyvenamosios erdvės kosmose apie Žemę, Mėnulyje, Marse, o ateityje – gali tekti keltis į Venerą.

  • 2. Minčių Perdavimas: realus įgyvendinimas numatomas 2050. Šiandien dar vyksta disputai, ar tikrai tarp tam tikrų žmonių, tarp „siuntėjo“ ir „priėmėjo“, vyksta natūralus selektyvus minčių perdavimas per atstumą, be šiandieninių informacinių technologijų. Apie tokias galimybes samprotavo P. Teilhardas de Shardinas, JAV ir Rusijoje buvo vykdomi eksperimentai. Transhumanizmas numato galimybę sukurti tokias neurotechnologijas, kurios sujungtų žmogaus smegenų informacinę veiklą su techninėmis priemonėmis ir taip ši svajonė taps realybe ir tuo atveju, jeigu natūralių tarpsmegeninių „informacinių bangų“ ir nebūtų. Smegenų veiklos sujungimas su techninėmis priemonėmis ne tik su gyvūnais, bet ir su žmonėmis jau atliekamas. Akivaizdžiausi pavyzdžiai – rankų ir kojų protezai netekusiems galūnių. Tik ką Londone vykusioje 2012 m. Pasaulio Sporto Olimpiadoje invalidas be abiejų kojų pėdų, su spyruokliniais protezais – bėgikas Oscar Leonard Carl Pistorius iš Pietų Afrikos lenktyniavo tarp geriausių sprinterių, finišą pasiekęs ne paskutinis, tiesa – ne medaliui, bet tarp geriausių. Nesunku suprasti, kad šiandieninės tradicinės ir biotechnologijos, sujungtos su smegenų signalais, leis įgyvendinti neįsivaizduojamas žmogaus galimybes – viršyti bet kokius žmogaus tradicinių rekordų lūkesčius. Ko gero, teks radikaliai keisti požiūrį net ir į sporto varžybas.

  • 1. Dirbtinis Protas: tai sudėtingiausia ir esmingiausia transhumanizmo technologija, vedanti jau į posthumanizmą. Jos reikšmingesnė galia turėtų pradėti ryškėti tik nuo 2045-2050 m. Šių metų vasario mėnesio žurnalas „Time“ pasirodė neįprastu viršeliu, – 2045-ieji – tai metai, kai žmogus taps nemirtingas. Ir taip pat papildoma orientacija – „Jei tikite, kad mašinos ir žmonės gali tapti vienu kūnu, tuomet sveiki atvykę į singuliariąją visuomenę“.

    Singuliarioji – ypatingoji posthumanistinė visuomenė

    Singuliarioji visuomenė – terminas, kurį naudoja anglakalbiai mokslininkai, mes lietuvių kalboje atitikmens dar neturime. Kibernetikoje ir signalų teorijoje terminas – singuliarus, kai kur lietuviškai verčiamas kaip „ypatingas“ (pvz. singuliarūs signalai).

    Singuliari visuomenė suprantama kaip ypatinga – nemirtinga visuomenė. Žmogaus nemirtingumo idėja paprasta, bet tuo pačiu unikali mintis – tai radikali transhumanizmo idėja, kad į žmogaus kūną integravus technologijas arba priešingai, žmogų integravus į mašinas, gyvybė taps visiškai nepavaldi laikui ir iš esmės amžina, o skirties tarp gyvybės ir technologijos iš esmės nebeliks. Singuliarioji visuomenė, tai mąstančių ir jaučiančių robotų visuomenė. Tokios visuomenės atsiradimo evoliuciją bei prognostinę schemą vaizdžiai pateikia R. Kurzweilas. (6pav.). Pateiktoje schemoje raudonu rutuliukai rodo esamų, žmogaus kaip konstruktoriaus jau įgyvendintų informacinių technologijų galias, lyginant su gyvaisiais organizmais. Ir regresine hiperbole prognozuojama tolimesnė informacinių technologijų raida pirmajame XXI-jo amžiaus šimtmetyje.

    Akivaizdžiai matoma, kad po 2020-jų metų įgyvendintos naujos informacinės technologijos pasieks pelės mąstymo lygį ir priartės prie žmogaus, o apie 2050 metus – prilygs žmonių grupės kūrybinei galiai. O iki 2100-jų metų įvyks singuliarinis lūžis – informacinės technologijos ženkliai viršys šiandieninės žmonijos kūrybines galias, ir kas tai gali būti – šiandieninių futuristinių samprotavimų sfera. Tai, tikriausiai, jau posthumanistinė visuomenė.

    Apie žmonių visuomenės raidos pasekmes, tašką omega (Ω) besivystančiame pasaulyje, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą samprotavo antropologas, jėzuitas vienuolis Pieras Teihardas de Shardenas veikale „Žmogaus fenomenas“. Tiesa, šis veikalas Prancūzijoje plačiajai visuomenei buvo pristatytas tik 1955 m., po autoriaus mirties. Nes Vatikanas jį publikuoti buvo uždraudęs, o autorius buvo „iškomandiruotas“ į Kiniją, kur kartu su kitais atrado Sinantropo – pirmykščio Kinijos žmogaus palaikus. Veikalas „Žmogaus fenomenas“ išvydo pasaulį aktyvios prancūzų idėjinio komunisto Rožė Garodi iniciatyva. Bet šio veikalo skelbiamos idėjos neįtiko ir Kremliaus bolševizmo ideologams – po kelių metų išverstas į rusų kalbą buvo skirtas tik mokslinėms bibliotekoms. Šiame veikale P. Teilhardas de Shardenas, įvedęs NOOSFERos Biosferos protaujančios dalies – žmonijos terminą, aptardamas jos raidą teigia: ateis toks laikas, kai kiekvienas žmogus žemėje dirbs tik mintimis. Ir mintimis jis galės susirišti su bet kuriuo žmogumi Žemėje. Ir kai kiekvienas žmogus mintimis susiriš su kiekvienu žmogumi, bus pasiektas aukščiausias Noosferos išsivystymo lygis – taškas Ω, ir tada arba Žmonija turės žūti, arba sukurti Naują Žmogų – turės atsirasti nauja žmonių biologinė rūšis.

    Apie naujos rūšies žmonijos atsiradimo galimybę dar šiame šimtmetyje prieš kelioliką metų samprotavo matematikos profesorius Vernonas Vinge‘jus, įvedęs technologinio singuliarumo raidos sampratą, kurią labiau mokslu pagrįstai išvystė R. Kurzweil‘as. Ar žmonija save pasitobulins ir išliks, ar taps atsilikusiu antrarūšiu porūšiu, kaip kad Europoje jau yra buvę, kai pirmykščius neandertaliečius nukonkuravo ir išstūmė atėję vėliau, fiziškai silpnesni, bet technologiškai labiau išsivystę kromanjoniečiai, gal pamatysime jau šiame šimtmetyje. O dabar transhumanizmas ir posthumanizmas samprotauja apie humanišką savęs tobulinimą per NBICE technologijas.

    Akivaizdu, kaip teigia Tranhumanistų deklaracija, teks keisti ir visuomenės valdymo principus. Labai gali būti, kad tinkamiausias visuomenės valdymo būdas einant posthumanizmo link yra socialmeritokratija. „Transhumanizmas taps vyraujančia XXI amžiaus ideologija“, – neabejoja vienas garsiausių pasaulio futuristų, tiksliai išpranašavusių ne vieną iš pradžių nerealistiškai skambėjusią naujovę, Ray’us Kuzweil‘as. Turės keistis Europos partinio valdymo struktūros pagal socialinių posthumanistinių technologijų – socialmeritokratinius principus.

    Plačiau apie socialmeritokratiją – kitame prof. Dobilo Kirvelio straipsnyje.

    Verta skaityti! Verta skaityti!
    (21)
    Neverta skaityti!
    (6)
    Reitingas
    (8)
    Visi šio ciklo įrašai:
    Komentarai (27)
    Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
    Kiti tekstai, kuriuos parašė Dobilas Kirvelis
    Naujausi įrašai

    Įdomiausi

    Paros
    72(0)
    20(9)
    15(0)
    14(0)
    14(3)
    Savaitės
    150(27)
    101(1)
    70(0)
    67(1)
    Mėnesio
    151(15)
    150(27)
    147(12)
    142(22)
    107(0)