Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Religija, kaip psichotropikų vartojimo produktas

2014-01-01 (40) Rekomenduoja   (7) Perskaitymai (55)
    Share

Kokią įta­ką re­li­gi­jos is­to­ri­jai da­rė mąs­ty­mą kei­čian­čios me­džia­gos?

Idėja, kad haliucinogenai suvaidino svarbų vaidmenį religijos vystymesi, plačiai diskutuota, ypač nuo XX-ojo amžiaus vidurio. Įvairios tokio tipo idėjos surinktos į vadinamąją enteogeninę teoriją. Žodis enteogeninis yra neologizmas, 1979-aisiais sukurtas grupės etnobotanikų (studijuojančių santykius tarp žmonių ir augalų). Paraidžiui entheogen reiškia „sukeliantis Dievo buvimą asmenyje“ ir laikytinas tikslesniu ir akademiškesniu tokių populiarių terminų, kaip haliucinogenas ar psichodelinė medžiaga atitikmeniu. Terminu enteogenas vadiname psichoaktyvių medžiagų naudojimą dėl religinių ar dvasinių priežasčių, o ne vien grynai pramoginiais tikslais.

Tikriausiai vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos reikia atlikti, tai išsiaiškinti, ar yra kokių nors tiesioginių enteogeninių religijos teorijos įrodymų, kuriuos gali pateikti šiuolaikinis mokslas. Vienas žymus, plačiai diskutuotas pavyzdys yra Marsho Chapelo eksperimentas. Šį eksperimentą vykdė Harvardo psilocibino projektas septintojo dešimtmečio pradžioje, kuriam vadovavo Timothy'is Leary'is ir Richardas Alpertas. Leary'is nukeliavo į Meksiką 1960 m., kur buvo supažindintas su psilocibino turinčių grybų haliucinogeniniu poveikiu ir nekantravo ištirti medžiagos poveikį psichologiniams tyrimams.

Kas iš tik­rų­jų yra die­vų nau­do­tas nar­ko­ti­kas hin­du ve­do­se, ar „už­mirš­ties vais­tas“ Odi­sė­jo­je?

1962 m. prieš eidamos į Didžiojo penktadienio mišias Bostono universiteto Marsho koplyčioje, dvi studentų grupės dvigubai aklu metodu gavo psilocibino arba niacino (nehaliucinogeninė „kontrolinė“ medžiaga [vitaminas B3]). Po ceremonijos beveik visa psilocibino gavusi grupė pranešė apie ryškią religinę patirtį, kai tuo tarpu kontrolinėje grupėje tokių buvo tik keletas. Tad, šis rezultatas buvo laikomas haliucinogeninių medžiagų naudojimo entheogeninio potencialo patvirtinimu. Įdomu, šis eksperimentas vėliau buvo pakartotas kiek kitomis ir ginčytinai geriau kontroliuojamomis aplinkybėmis ir rezultatai buvo iš esmės tokie patys.

***

Gali būti lengva priimti mintį, kad enteogeninės medžiagos suvaidino vaidmenį religijos atsiradime. Tačiau pereinant nuo bendrybių prie konkrečių dalykų, pagrindas nėra toks tvirtas. Buvo daugybė spekuliacijų dėl senovėje religiniais tikslais naudotų narkotikų tapatybės. Pavyzdžiui, kas iš tiesų yra soma, dievų naudotas Senovės hindu vedose? Ar kas yra nepentas, „užmiršties vaistas, minimas Odisėjoje? Nors į tokius klausimus neįmanoma atsakyti užtikrintai moksline prasme, galima spekuliuoti įvairiomis galimybėmis.

Pavyzdžiui, R. Gordono Wassono darbas ir pasakojimas apie Amanita muscaria, „paprastąją musmirę“ – tikrai žinomiausią pasaulio grybą. Wassonas keletą kartų nukeliavo į Meksiką susitikti su masatekais ir rašė apie haliucinogeninių grybų naudojimą jų senoviniuose ritualuose, bet ten patirti įspūdžiai paskatino imtis kitos temos – soma tapatybės paieškų.

Au­ga­lą so­ma ži­nan­tys žmo­nės ga­lė­jo nau­do­ti jį ga­lių įga­vi­mui ir e­fek­ty­ves­niam ben­dra­vi­mui su die­vy­bė­mis.

Norint suprasti soma'os svarbą, reikia susipažinti su vienais seniausių žmonėms žinomų religinių tekstų. Tai yra senovinės vedos, sanskrito tekstai, seniausi hinduizmo šventraščiai. Seniausias iš šių tekstų – Rigveda, daugiau, nei tūkstančio himnų kolekcija – buvo parašyta Indijos šiaurinėje dalyje maždaug XV a.p.m.e. Lygiagrečiai, bet kiek vėliau Senovės Persijoje buvo sukurti religiniai zoroastrizmo tekstai, Avesta.

Ir Rigvedoje, ir Avestoje dažnai minima soma (arba haoma Avestoje). Tuose epizoduose soma aprašoma kaip augalas, iš kurio gali būti gaminamas magiškas dievų naudojamas gėrimas, suteikiantis jiems fantastinių galių, gelbstinčių jiems antgamtiškuose žygiuose. Augalą soma žinantys žmonės galėjo naudoti jį galių įgavimui ir efektyvesniam bendravimui su dievybėmis.

Rigvedoje rašoma:

Išgėrėme soma ir tapome nemirtingi; pažinome šviesą

atradome dievus.

Kaip begali priešo blogis mus nuskriausti? Kokia, o Nemirtingasis, mirtingojo klasta?

Arba:

Dangus viršuj nė pusei manęs neprilygsta.

Ar gėriau aš soma?

Didybėje savo perėjau žemę ir dangų.

Ar gėriau aš soma?

Pakelsiu žemę, padėsiu ją čia ar tenai.

Ar gėriau aš soma?

Bet kas iš tiesų buvo soma? Yra buvę hipoteių, kad tai efedra, ar gal kanapės, bet Gordonas Wassonas padarė išvadą, kad tai buvo Amanita muscaria. Amanita muscaria arba paprastoji musmirė yra didelis ir nesunkiai atpažįstamas grybas. Taip yra dėl jo patrauklios išvaizdos ir paplitimo populiariojoje kultūroje. Jis dažnai pasirodydavo animaciniuose filmuose (pavyzdžiui Spragtuko scenoje filme Fantasia, ar Snieguolė ir septyni nykštukai), o taip pat panaudota daugybėje kičinių namų apyvokos daiktų ir vaikiškų pasakų iliustracijų.

Rigvedoje pateikiama daug detalių, nurodančių, kaip soma ruošiama ir vartojama, iš kurių Wassonas nusprendė, kad tikrasis priemonės šaltinis buvo Amanita muscaria. Tačiau įdomiausias ir svariausias jo gautas įrodymas yra iš pranešimų apie Amanita muscaria naudojimą XVIII a. O tiksliau, 1736 m. švedų pulkininkas Philipas Johanas von Strahlenbergas publikavo Sibiro Kamčiatkos regione gyvenančių koriakų elgesio aprašymą. Von Strahlenbergas kariavo Didžiajame šiaurės kare tarp Švedijos ir Rusijos (1700 – 1721), ir išbuvo nelaisvėje dvylika metų.

Bu­vo ste­bi­ma, kaip me­džia­gos tu­rin­čio šla­pi­mo gė­ri­mas ga­lė­jo bū­ti kar­to­ja­mas iki pen­kių kar­tų, kol pra­ras­da­vo tok­siš­ku­mą.

Be viso kito, jis aprašė Amanita muscaria naudojimą, kaip vietinių žmonių svaigalus. Jis taipogi aprašė tokį neįprastą elgesį: „varingesnieji, negalintys įpirkti šių grybų, tokiomis progomis būriuojasi aplink turtingųjų trobas, ir laukia progos, kai svečiai eina nusilengvinti; tada laiko medinį dubenį, surinkdami šlapimą, kurį godžiai geria, kadangi jame tebėra šiek tiek grybo gėrybės ir taip prisigeria.“

Von Strahlenbergo aprašytas šlapimo gėrimas ir kitoks elgesys buvo palaikytas itin sensacingu, kai buvo publikuoti Stokholme, o greitai ir kitose Europos dalyse. Išties, juos satyriniam efektui panaudojo anglų dramaturgas ir rašytojas Oliveris Goldsmithas, pavaizdavęs tokių papročių įgyvendinimo Londone pasekmes. Daugelio Sibiro genčių Amanita muscaria naudojimą, o taip pat šlapimo gėrimo paprotį, siekiant išsaugoti grybo poveikį, vėliau patvirtino ne vienas vėlesnis keliautojas.

Keletas XVIII a. ir XIX a. pranešimų aprašo skirtingų Sibiro genčių Amanita muscaria naudojimą, o ypač – gydytojų ar šamanų, naudojusių ją pasiekti „egzaltuotą būseną, kad galėtų bendrauti su dievais.“ Įdomu, kad svaigalų turinčio šlapimo gėrimas galėjo būti kartojamas iki penkių kartų, iš vieno asmens kitam, kol šlapimas prarasdavo svaiginimo galią. Tikriausiai tai buvo daroma dėl santykinio grybo retumo, tad jo haliucinogeninių savybių išlaikymas turėjo svarbią praktinę naudą.

Panašu, kad Sibiro gyventojų praktikuojamas haliucinogeninių grybų, veikiausiai Amanita muscaria, naudojimas yra labai senas reiškinys. Tai aiškėja iš keleto akmens ar bronzos amžiaus akmens raižinių (petroglifų) atradimo 1967 m. šiaurinėje Sibiro dalyje, netoli Arkties vandenyno. Juose vaizduojami grybai ir moterys su grybais, augančiais iš jų galvų. Šiame regione gyvena čiukčiai, vieni iš XVIII a. ir XIX a. pranešimų apie Sibiro grybų naudojimą subjektų, tad galima tarti, kad grybus jie naudojo daugelį metų. Ir išties, Amanita muscaria naudojimas dėl jos haliucinogeninių savybių Sibire tęsiasi iki šiol, nepaisant buvusios komunistų valdžios pastangų jį išgyvendinti, imantis netgi tokių priemonių, kaip šamanų mėtymas iš sraigtasparnių.

© Wikimedia

Pranešama, kad tikslūs psichologiniai Amanita muscaria sukeliami efektai labai smarkiai priklauso nuo asmens ir socialinio konteksto. Tačiau viena įdomi savybė, aprašyta ankstyvuosiuose pranešimuose buvo tendencija sutrikdyti vizualinio supratimo mastelį taip, kad mažytis griovelis žemėje atrodo lyg didžiulė bedugnė. Būtent šią savybę pastebėjo britų mikologas ir rašytojas Mordecai'jus Cubittas Cooke'as. Nors jis rašė knygos tokiais bauginančiais pavadinimais, kaip Rūdys, Purvas, Pelėsiai ir Samanos, Cooke'o plunksnai taip pat priklauso viena iš ankstyviausių knygų apie psichotropines medžiagas, Septynios miego seserys, kurioje aprašomos kai kurios tabako, opiumo, hašišo, betelio, kokos, šunvyšnės (beladonos) ir paprastosios musmirės savybės. Tokios knygos ir stebėjimai buvo plačiai skaitomi ir diskutuojami Viktorijos laikų visuomenėje. Pasakojama, kad knygą perskaitė ir Reverendas Charlesas Dodgsonas – pasauliui geriau žinomas Lewiso Carrollio vardu – ir pasirodė knygoje Alisa stebuklų šalyje kaip grybas, kurį valgydama, Alisa galėjo kaip tinkama keisti savo ūgį.

***

Wassono raštų įtaka regima ir vėlesniame vystymesi enteogeninės literatūros subžanro, kurio didžioji dalis nelabai ko naujo gali pamokyti. Idėja yra, kad jeigu Amanita muscaria yra identiška su soma, turėjusia stiprią įtaką induizmo vystymuisi, tada kodėl taip negalėtų būti su visomis kitomis religijomis?

Pirmu garbė čia tenka Johno Marco'o Allegro'o 1970–ųjų publikacijai, Šventasis grybas ir kryžius. Allegro svarstė galimybę, kad senovės žmones turėjo ypatingai jaudinti du dalykai – giminės pratęsimas ir maistas. Jis iškėlė mintį, kad lietų jie galėjo regėti kaip žemę apvaisinančią sėklą, leidžiančią augti javams ir lemiančią derliaus sėkmę. Augalai sugeria šią šventąją sėklą – kai kurie labiau nei kiti. Amanita muscaria buvo toks augalas, kurį pavartojęs, žmogus galėjo artimiau bendrauti su Dievu.

Pa­sak Allegro, Bi­bli­ja iš­ties tė­ra se­ri­ja mi­tų, ap­ra­šan­čių Ama­ni­ta mus­ca­ria vai­sin­gu­mo kul­to pas­lap­tis, o ne tik­rus žmo­nes.

Allegro taip pat spėjo, kad informacija apie Amanita muscaria , kaip religinio vaisingumo sakramento, naudojimą buvo griežtai slepiama, priklausė žynių sektai. Jis darė prielaidą, kad ši praktika išsivystė labai anksti žmonijos istorijoje, netgi prieš senovės šumerų civilizacijoje atsiradusį raštą. Dar kėlė mintį, kad grybų egzistavimas buvo slapta užkoduotas tam tikrų šumerų žodžių šaknyse.

Šis slaptas grybų vaisingumo kulto kodavimas per amžius, maždaug tada, kai romėnai sugriovė Antrąją šventyklą (70 m.e.m.), galiausiai privedė prie Jėzaus, apimančio Amanita muscaria  tapatybę koncepcijos išsivystymo. Taigi, pasak Allegro'o, Jėzus niekada iš tiesų neegzistavo. Naudodamasis filologine senovės šumerų kalbos analize, jis stengėsi parodyti, kad „Jėzus“ iš tikrųjų reiškia „sėklą“, o „Kristus“ – kažką panašaus į „didžiulį sustandėjusį grybo penį.“ Pasak Allegro'o, Biblija (ir ypač Naujasis testamentas) iš tiesų tėra serija mitų, aprašančių Amanita muscaria vaisingumo kultą, o ne tikrus žmones.

Tačiau, taip jau likimas lėmė, kad pasakojimai išpopuliarėjo ir mitinė jų kilmė buvo pamiršta. „Jėzaus mitas“ sparčiai plito ir tapo krikščionybe. Nors Allegro'as daugiausia remiasi filologija, kartkartėmis jis pasitelkia ir kitokius įrodymus, pavyzdžiui, žymiąją freską Abbaye de Plaincourault Prancūzijoje, kurioje vaizduojami Adomas ir Ieva Rojaus sode, su žalčiu apsivijusiu didžiulį Amanita muscaria grybą. Tuo remiantis, buvo teigiama, kad ši freska, nutapyta apie 1290 m., remia idėją, jog slaptas grybo vaisingumo kultas tebeegzistavo Viduriniais amžiais.

Allegro'o hipotezės buvo labai įdomios ir jo argumentai tikrai tvirti. Tačiau jie nebuvo šiltai priimti. Daugelis krikščionių nepriėmė fakto, kad jis manė, jog Jėzus niekada neegzistavo ir iš tiesų tebuvo kodinis didžiulio falo formos grybo pavadinimas. Allegro iš esmės buvo pasmerktas spaudoje ir daugelyje akademinių sluoksnių. Kaip bebūtų, jo darbas sukėlė atgarsį ir daug vėlesnių publikacijų stengėsi aprašyti Amanita muscaria vaidmenį praktiškai visų žmogui žinomų religijų radimuisi.


Straipsnis adaptuotas iš Drugs: The Science and Culture of Psychotropic Drugs.


Richard J. Miller
www.theatlantic.com

Verta skaityti! Verta skaityti!
(33)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(7)
Komentarai (40)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
61(0)
57(0)
50(0)
40(0)
30(2)
30(3)
24(1)
23(0)
Savaitės
76(3)
67(5)
65(1)
Mėnesio
231(8)
111(3)
107(12)
104(26)
103(0)