Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Istorikas Andrejus Zubovas: „V. Putinas žengia A. Hitlerio keliu – nesulaukęs Vakarų atsako, Krymu jis neapsiribos“

2014-03-14 (17) Rekomenduoja   (11) Perskaitymai (3110)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Istorijos mokslų daktaras, Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto profesorius Andrejus Zubovas savo komentaru vedomosti.ru sukėlė tikrą audrą Rusijoje. Po šios viešai pareikštos nuomonės jis buvo išmestas iš darbo.

A. Zubovas teigia, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas žengia Adolfo Hilterio pramintais keliais ir detaliai kartoja jo naudotus metodus.

Pasak mokslininko, jeigu Rusijai pavyks prisijungti Krymą, o Vakarai liks abejingi, po to seks kitos teritorijos. Istorikas prognozuoja Rusijos stačiatikių cerkvės skilimą, o rusų ir ukrainiečių tautų ateitį lygina su serbų ir kroatų karu. Žemiau pateikiamas jo situacijos vertinimas.

Rusija ant slenksčio

Draugai, mes ant slenksčio. Ne, ne ant naujo Rusijos federacijos subjekto įjungimo slenksčio. Ant visiško tarptautinių sutarčių sunaikinimo, chaoso ir politinės diktatūros slenksčio. Mes ant karo su mums artima ir broliška Ukrainos tauta slenksčio. Mes ant ypač pablogėjusių santykių su Europa ir JAV, šaltojo, o galbūt ir karštojo karo slenksčio.

Juk tai jau buvo. Austrija. 1938 m. kovo pradžia. Naciai nori plėsti savo valstybę kitos vokiškos šalies sąskaita. Tauta to visai netrokšta – niekas jų nediskriminuoja, neskriaudžia, bet didžiosios Vokietijos idėja svaigina radikalų galvas.

Mes ant visiško tarptautinių sutarčių sunaikinimo, chaoso ir politinės diktatūros slenksčio.

Austrijos kancleris Kurtas Aloisas Schuschniggas kovo 13 d. skelbia plebiscitą, tačiau nei nacių Berlyne, nei nacių Vienoje toks sprendimas netenkina. O jeigu žmonės nubalsuos prieš anšliusą?

Kovo 10 d. kancleris priverčiamas atsistatydinti. Į jo vietą prezidentas paskiria vietos nacistų lyderį Arturą Zeiss-Inkvartą. Tuo pat metu Vokietijos divizijos jau žengia į Austrijos miestus naujo kanclerio kvietimu, apie kurį jis pats sužinojo tik iš laikraščių.

Austrijos kariuomenė kapituliavo. Žmonės arba džiaugsmingai sutiko nacių karius, arba suirzę sėdėjo namuose. Dalis skubiai pabėgo į Šveicariją. Austrijos kardinolas Theodoras Innitzeris sveikino ir laimino anšliusą.

Kovo 13 d. prasidėjo areštai. Kancleris Schuschniggas buvo suimtas dar išvakarėse. Balandžio 10 d. įvykdomas plebiscitas. Vokietijoje už Austrijos prijungimą balsavo 99,08 proc. gyventojų, pačioje Austrijoje – 99,75 proc.

V. Putinas kartoja A. Hitlerio žodžius

1938 m. spalio 1 d. taip pat pasielgta su čekiškais Sudetais, 1939 m. kovo 22 d. – su lietuviška Klaipėda, per dieną virtusia vokišku Mėmeliu.

Visose šiose žemėse iš tiesų gyveno nemažai vokiečių ir tiesa, kad dalis jų norėjo susijungti su fašistine Vokietija. Visur susijungimai praėjo skambant fanfaroms, džiūgaujant apdujusiai miniai ir visa tai abejingai stebint Vakarams.

„Mes neturime apgaudinėti ir suteikti netikros vilties mažoms ir silpnoms valstybėms žadėdami joms Tautų lygos apsaugą ir atitinkamus mūsų žingsnius. Mes žinome, kad nieko panašaus negalėsime įgyvendinti“, – Didžiosios Britanijos parlamente 1938 m. vasario 22 dieną sakė Nevillis Chamberlainas.

Ir visai ką kita prijungto Mėmelio Teatro aikštėje 1939 m. kovo 23 d. sakė A. Hitleris. Dvi valandos iki šios kalbos jis iškilmingai į uostą atplaukė naujausiu laivu „Vokietija“.

„Vokiečiai niekam nieko blogo nedarys, bet reikėjo nutraukti mūsų tautiečių kankinimą, kuris tęsėsi 20 metų. Mėmelio vokiečius Vokietija vieną kartą jau paliko likimo valiai. Šiandien jie vėl tampa galingojo Reicho piliečiais. Valstybės, kuri savo likimą nori lemti pati, net jeigu tai nepatinka pusei pasaulio“, – kalbėjo fiureris.

Ir viskas atrodė taip gerai. A. Hitlerio šlovė pasiekė zenitą. Prieš didžiąją Vokietiją drebėjo pasaulis. Valstybės buvo prijungiamos neiššaunant nei vieno šūvio, nepraliejus nei lašo kraujo.

Bet po šešerių metų Vokietija žlugo, milijonai jos sūnų žuvo karo lauke, milijonai dukterų buvo išniekintos, miestai nušluoti nuo žemės paviršiaus, amžiais kauptos kultūros vertybės paverstos dulkėmis. Nuo Vokietijos buvo atplėšta du penktadaliai žemės, o likusi teritorija padalyta į zonas, kurias okupavo valstybės nugalėtojos.

Gėda, gėda, gėda nusileido ant vokiečių galvų. O viskas prasidėjo taip didingai!

Pasekmių neįvertino

Draugai, istorija kartojasi. Kryme tikrai gyvena rusų, bet ar juos ten kas nors iš tiesų engia? Ar jie ten buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis be teisės į kalbą ar tikybą? Nuo ko juos turi ginti Rusijos kariai? Kas juos puola?

Svetimos valstybės kariuomenės įvedimas į suverenią valstybę be jos sutikimo yra agresijos aktas.

Uniformuotų žmonių be skiriamųjų ženklų įvykdytas parlamento užgrobimas yra nusikaltimas. Tokiomis sąlygomis priimami Krymo parlamento sprendimai – farsas.

Pradžioje užgrobė parlamentą, premjerą pakeitė prorusišku, o šis paprašė iš Rusijos pagalbos, kai pagalbininkai jau ir taip buvo Kryme – jau keletą dienų kontroliuoja pusiasalį. Situacija kaip du vandens lašai panaši į 1938 m. anšliusą. Ir tik po mėnesio rengiamas referendumas–plebiscitas nukreipus šautuvų vamzdžius.

Ar Rusijos valdžia įvertino visas šios neįtikėtinos avantiūros pasekmes? Esu įsitikinęs, kad ne. Kaip ir Adolfas savo laiku neįvertino. Būtų įvertinęs – nereiktų blaškytis po bunkerį 1945 m. rusams bombarduojant, nereikėtų ryti nuodingos ampulės.

Gali įsikišti Turkija

O jeigu Vakarai pasielgs ne kaip N. Chamberlainas 1938 m., o įves embargą Rusijos energetiniams ištekliams ir užšaldys Rusijos sąskaitas savo bankuose?

Ir taip agonijos jau ištikta Rusijos ekonomika žlugs per tris mėnesius. Ir čia prasidės tokie neramumai, palyginti su kuriais Maidanas atrodys kaip rojaus sodas.

O kaip su Krymo totoriais, kurie kategoriškai nusistatę prieš Rusijos valdžią, nes prisimena, ką ta valdžia jiems padarė 1944 m. (masiniai trėmimai, – red. past.) ir kaip vėliau neleido grįžti iki pat 1988 metų? Jeigu Krymo totoriai pasijus skriaudžiami ir pagalbos kreipsis į Turkiją? Juk Turkija ne kažkur toli, o kitoje Juodosios jūros pusėje. Ir Krymą ji valdė ilgiau nei tai darė Rusija – keturis amžius.

Turkai – ne chamberlainai. 1974 m. liepą turkai, gindami savo tautiečius, okupavo 40 proc. Kipro teritorijos ir ignoruodami visus protestus iki šiol remia Šiaurės Kipro turkų respubliką, kurios niekas, išskyrus pačią Turkiją, nepripažino.

Gal kas nors nori, kad būtų sukurta Pietų Krymo turkų respublika? Jei karštieji Krymo totoriai pakils į kovą, musulmonų radikalai iš viso pasaulio su džiaugsmu prisijungs. Ypač iš Šiaurės Kaukazo. Ar nusiaubusi Krymą ši audra nepasuks Rusijos link? Ar mums savų teroristinių aktų mažai?

Praras Ukrainą

Ir galiausiai, prisijungdami vidinių prieštaravimų draskomą Krymą mes visam laikui prarasime Ukrainą. Ukrainiečiai šios išdavystės neatleis niekada. Manote, kad taip nebus? Viską išspręs laikas?

Nesitikėkite, mieli Rusijos šovinistai. XIX a. pabaigoje serbai ir kroatai save laikė viena tauta, kurią skiria tik sienos, konfesijos ir abėcėlės grafika. Jie siekė vienybės – kiek apie tai protingų knygų parašyta.

Šiandien būtų sunku surasti kitą pavyzdį tautų, kurios viena kitos taip nekęstų, kaip serbai ir kroatai. Kiek kraujo buvo pralieta. Ir viskas dėl gabalėlio žemės, kuriame abi tautos galėjo laimingai gyventi.

Galėjo, bet nepajėgė. Godumas iš brolių padarė priešus. O kasdieniam gyvenime negi taip nebūna? Ar verta prarasti brolišką tautą amžiams dėl kažkieno abejotinų norų? Juk ir Rusijos cerkvės skilimas tokiu atveju neišvengiamas. Jos ukrainietiška dalis atskils visam laikui.

Krymas – tik pradžia

Dar didesniu pralaimėjimu taps Kremliaus įvykdytas Krymo prisijungimas.

Jeigu viskas pavyks lengvai, tai rytoj į Rusijos glėbį „pasiprašys“ rusiškos Kazachstano sritys, Pietų Osetija ir Abchazija, Šiaurės Kirgizija.

Po Austrijos sekė Sudetai, po Sudetų – Mėmelis, po Mėmelio – Lenkija, po Lenkijos – Prancūzija, po Prancūzijos – Rusija. Viskas prasideda nuo smulkmenų.

Draugai, mums reikia atsipeikėti ir sustoti. Mūsų politikai bando įvelti mūsų tautą į baisią avantiūrą. Istorija mus moko, kad niekas nepraeis tiesiog taip. Mes neturim tikėti, kaip kažkada vokiečiai patikėjo Josephu Goebbelsu ar A. Hitleriu. Dėl taikos mūsų šalyje, dėl jos tikrojo atgimimo, dėl istorinės draugystės pasakykime „ne“ šiai beprotiškai ir, svarbiausia, visai nepagrįstai agresijai.

XX a. mes praradome tiek gyvybių, kad vieninteliu teisingu gali būti tik Aleksandro Solženycino paskelbtas tautos išsaugojimo principas. Tautos išsaugojimo, o ne žemių surinkimo. Žemės renkamos tik krauju ir ašaromis. Nei kraujo, nei ašarų mums daugiau nereikia!

Verta skaityti! Verta skaityti!
(77)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(11)
Visi šio ciklo įrašai:
2014-04-15 ->
2014-04-10 ->
2014-03-31 ->
2014-03-26 ->
2014-03-26 ->
2014-03-25 ->
Komentarai (17)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
76(1)
48(3)
45(1)
44(1)
31(5)
27(0)
26(7)
22(0)
18(3)
18(3)
Savaitės
100(5)
88(6)
79(0)
75(6)
Mėnesio
157(0)
134(27)
127(0)
112(5)
111(0)