Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Fašistinė putinizmo užsienio politika ir pigi degtinė

2015-01-06 (16) Rekomenduoja   (23) Perskaitymai (1176)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Rusų politologas, publicistas, RMA Sisteminės analizės instituto vyr. mokslinis bendradarbis Andrejus Piontkovskis išskirtiniame interviu leidiniui „Gordon" papasakojo, kodėl Rusijos valdžia paankstino nuosprendžio Navalnui paskelbimą, kokią pagalbą Luhansko ginkluotiems separatistams pažadėjo Medvedevas ir ką reikia teisti kartu su Putinu.

„Putinizmas – tai karas, nacijos „konsolidacija“ neapykantos kokiai nors etninei grupei pagrindu, tai žodžio laisvės puolimas ir informacinis zombinimas, tai izoliacija nuo išorinio pasaulio ir tolesnė ekonominė degradacija. Putinizmas, tai … kontrolinis šūvis į Rusijos galvą“.

Rusų politologas Andrejus Piontkovskis, termino „putinizmas“ autorius, visada tiksliai išsireiškiantis, pasirodė pateikiantis dar ir nuostabiai tikslias politines prognozes.

Straipsnį „Putinizmas kaip aukščiausia ir baigiamoji banditiško kapitalizmo Rusijoje stadija“ jis parašė prieš 15 metų, kai Vladimiras Putinas dar buvo einantis Rusijos prezidento pareigas.

Trumpa tolesnio šalies, Jelcino paliktos Putinui, raidos istorija, telpa į kelias eilutes.

„Karas – pagrindinis putiniškojo piaro instrumentas“, – rašė tada Piontkovskis. 2014-ieji, deja, patvirtino šių jo žodžių teisingumą.

Dešimtys tūkstančių žuvusių Ukrainoje, tarp kurių ir rusų kariai, daugybė suluošintų kūnų ir sielų, sugriauti namai ir pramonės įmonės, ekonominė krizė Rusijoje – tokios imperinių Putino ambicijų pasekmės.

Andrejus Piontkovskis įsitikinęs, kad karą Ukrainoje Putinas pralaimėjo. Tai, jo nuomone, ir yra pagrindinis praėjusių metų rezultatas.

– Andrejau Andrejevičiau, prieš Naujuosius metus palinkėjote rusams, kad Putino baigiamoji spaudos konferencija būtų paskutinioji jų gyvenime. O kas, jūsų nuomone, galėtų jį pakeisti?

– Visada protestuoju prieš šį klausimą. Reikėtų kalbėti ne apie vieno žmogaus pakeitimą kitu, o apie diktatūros iki gyvos galvos panaikinimą. Tačiau netgi jei įvyktų koks nors dvaro perversmas, siekiant išlaikyti putinizmą be Putino, tai nebūtų kas jam vadovautų.

Visą jo aplinką saisto bendri nusikaltimai. Be to, kiekvienas iš šių žmonių turi išeitį: jei šalies ekonomika juda kracho link, jie gali sėsti į lėktuvą ir išskristi į Londoną ar bet kurią kitą Europos sostinę, kur patikimose ir nuošaliose vietose jau seniai sukrauti milijardai dolerių. Nors…

Štai, visi kalba apie Vakarų sankcijas. Tačiau tai virvelė, kurią tik užmetė ant režimo galvos. Vakaruose puikiai dirba finansų policija ir finansų žvalgyba. Ten gerai žino apie visus Rusijos viršūnėlės, pradedant Putinu, aktyvus. Ir tuo pačiu supranta, kad sąskaitos nėra konkrečiai, tarkime, Putino ar Medvedevo vardu.

Kažkada žiūrėjau žymaus amerikiečių politikos analitiko Fareedo Zakaria'o laidą GPS – kalbėdamas su finansų žvalgybos direktoriumi, jis uždavė klausimą ir apie tai. Tas taip švelniai nusišypsojo ir leido suprasti, kad jam absoliučiai viskas žinoma. Tačiau šios „kilpos“ jie kol kas nenaudoja. Galbūt tikisi, kad ir be to išeis paprotinti mūsų „herojų“.

– Ar jums buvo netikėtas lygtinis Aleksejaus Navalno nuteisimas?

– Viskas, kas susiję su Navalnu, tos keistos kombinacijos iš valdžios pusės, jau niekam nebėra netikėtos. Yra kažkoks scenarijus, pagal kurį valdžia žaidžia, ar tai jai sėkminga – nežinau. Man atrodo, Navalną nori ne tiesiog pasodinti, o, visų pirma, diskredituoti visuomenės akyse. Iš vienos pusės, jam pateikiami įvairiausi abejotini kaltinimai, iš kitos – kyla klausimas: o kodėl gi nebaudžia? Kiti sėdi, o jam – namų areštas… Tai sudėtingas psichologinis žaidimas, ir, sakau jums atvirai, manęs ji labai seniai nebedomina.

– Sprendžiant iš to, kad nuosprendžio Navalnui paskelbimo teismo posėdis staiga paankstintas dviem savaitėmis, Rusijos valdžia nesišlykšti ir grubiu, primityviu žaidimu…

– Taip jie iš esmės sutrukdė protestus, kuriems ruoštasi sausio 15 dieną. Per keletą valandų sukviesti žmones į mitingą buvo sunku, ir juo labiau, priešnaujametinėmis dienomis, kai daugelis buvo išvažiavę ir užsiėmę šeimyniniais reikalais. To ir tikėtasi. Susirinko trys tūkstančiai žmonių, ne daugiau. Tad, akcija išėjo nelabai įspūdinga.

– Bet į pergalę nominacijoje „Metų kvailystė“ galėtų pretenduoti RF Federacijos tarybos vadovė Valentina Matvijenko su pasiūlymu pripažinti neteisėtu 1954 m. SSKP CK Politbiuro ir SSRS Aukščiausiosios tarybos sprendimą perduoti Krymą Ukrainai. Ar verta tai rimtai vertinti?

– Na, tai išvis kvailystė. Krymo perdavimą Ukrainai sieja su mitu apie Chruščiovo simpatijomis jai. Tačiau dabar aiškėja tikrosios priežastys. Krymo ekonomika negali egzistuoti be ryšių su žemynine Ukraina, todėl grynai biurokratiškai paprasčiau buvo valdyti jo ekonomiką per Ukrainos, o ne RSFSR gosplaną. Tad, jokių proukrainietiškų nacionalistinių tikslų tarp šį sprendimą priėmusiųjų nebuvo.

– Rusijoje būtų metas sukurti dokumentinį filmą „Paprastasis putinizmas“. Šią temą varsto vienas iš jūsų Facebook puslapio straipsnių autorių Viačeslavas Titovas. Pavadinimas primena garsųjį Michailo Romo filmą „Paprastasis fašizmas“. Kaip manote, ar „putinizmą“ ir „fašizmą“ galima laikyti sinonimais?

– Kai Putino režimą vadinu fašistiniu, man dažnai prieštarauja: gi rašote straipsnius, laisvai važinėjate į užsienį. Taip, politinių represijų laipsnis šalies viduje hitlerinio fašizmo laipsnio nepasiekė. Tačiau visose 2014-ųjų publikacijose ir straipsniuose pabrėžiau, kad Rusijos užsienio politika niekuo nesiskiria nuo ketvirtojo dešimtmečio hitlerinės Vokietijos užsienio politikos. Ir šį teiginį remia nuostabūs įrodymai. Pavyzdžiui, žymioji kovo 18-osios Putino kalba Kryme. Tai tiesiog Hitlerio kalbos Sudetų prijungimo proga remeikas. Tos pačios koncepcijos: išskirtoji tauta, nacionališdavikai ir, galų gale, tas „rusiškas pasaulis“, kuris privalo suimti į save sujungiamas gimtąsias žemes.

Tai visiška nacistinio vokiškojo reicho analogija. Ir tai juk ne vien retorika – ji patvirtinama veiksmais: Krymo aneksija, paskui, vadinamoji „Novosiolka“, Vakarų pasaulio branduolinis šantažas, hibridinis karas prieš Pabaltijo valstybes, kai kasdien pažeidžiama jų oro erdvė, grobiami kariškiai, areštuojami laivai ir panašiai.

– Kremliaus projektas „Novorosija“ sužlugo. Putinas dabar veikiausiai ir pats nežino, ką daryti su Donbasu: pripažinti gėdingą pralaimėjimą jo charakteriui nedera, prie Rusijos prijungti Donbasą, kur prorusiški ginkluoti separatistai kontroliuoja tik nedidelę teritorijos dalį, jau beprasmiška…

– Taip, juk iš pradžių Putinas užsimojo į aštuonias Ukrainos apskritis, kad gautų didžiulį koridorių į Padniestrę ir Moldovą. Tačiau šešiose apskrityse paprasčiausiai nerasta jokio palaikymo. Dalyje Donecko ir Luhansko apskričių, padedant atsiųstiems diversantams, pavyko organizuoti šiokias tokias teroristines akcijas, bet visi „referendumai“ ten atrodė dar juokingesni už Krymo. Be to, nuo rugpjūčio atvirai įsivėlė Rusijos reguliariosios armijos daliniai.

Putinas supranta, kad dėl daugelio priežasčių karinės eskalacijos didinti negalima. Visų pirma, tai pradėtos kurti nuo nulio ir vis augančios Ukrainos armijos pasipriešinimas. Dabar bet koks bandymas įvykdyti rimtą karinę akciją, pavyzdžiui, nutiesti koridorių į Krymą, Rusijai reikš šimtus, jei ne tūkstančius, aukų.

– Bet ir rusai, tikriausiai jau neberys tos karčios piliulės. Vienas reikalas „krymnaš“ (rus. крымнаш – Krymas mūsų) ir kažkoks tolimas karas „gelbstint brolišką Donbaso tautą“, kitas – kelių tūkstančių rusų kareivių, kažkieno vaikų ir vyrų, žuvimas Ukrainos rytuose.

– Rusijoje jau gan galingai taikos maršais pasireiškė antikarinis judėjimas. Rugsėjo marše dalyvavo iki 50 tūkst. žmonių. Jokie „Novorosijos“ šalininkai tiek žmonių, savaime aišku, surinkti negalėjo, nors ir dažnai bando rengti kažkokius mitingus. Į daugelį Rusijos miestų atvyksta „kroviniai-200“, ir Putinas supranta, kad teks stabdyti aukų srautą. Be to, ir Vakarai dar labiau sustiprins sankcijas, o tai Rusijai gresia labai gilia krize. Tad, karinė akcija jam netinka.

Donbaso teritorijos jis neaneksuos, jų ir už dyką jam nereikia. Todėl nori įbrukti atgal į Ukrainą – kad jinai jas išlaikytų, o be to, blokuotų Ukrainos europėjimo kelią.

Bet, veidmainiškai pareikšdamas apie be Krymo likusios Ukrainos teritorinį vientisumą, jis nenori iš Donbaso šalinti savo kovotojų, kad neprarastų sienos kontrolės.

Neseniai Ukrainos Saugumo tarnyba (UST) perėmė kažkokio Luhansko separatisto telefoninį pokalbį, kuriame džiaugsmingai pasakoja, kad susitiko su Medvedevu, tuo „liberaliu meilučiu“, kuris pažadėjo jam „Gradus“, tankus ir karinius specialistus.


UST perėmė Luhansko kazokų vado Dremovo pokalbį su savo pavaldiniu: „Medvedevas pažadėjo, kad iki spalio 15 d. visiškai aprūpins mus ginklais ir atsiųs karinius specialistus“.
Video: 5 канал / Youtube

Neseniai informacijos agentūros Bloomberg svetainėje pasirodė straipsnis apie tai, kad kelių buvusių RF vyriausybės narių teigimu, Krymo aneksijos sprendimas buvo priimamas vasario viduryje, vykstant Sočio olimpiadai, Putino pasitarime ne su kariškiais, o su taip vadinamais liberaliaisias ekonomikos ekspertais – Uliukajevu, Dvorkovičiu ir kitais.

Jie patikino Putiną, kad jeigu Vakarai įves sankcijas, Rusijos ekonomika sugebės jas atlaikyti. Todėl būsimame teismo procese privalo sėdėti ne tik Putinas, bet ir visas vadinamas liberalusis Rusijos vyriausybės sparnas.

– Ar iš Putino spaudos konferencijos galima pasakyti, kad jis jaučia savo finalą?

– Ne. Diktatoriai finalą pajaučia paskutinieji. Jis buvo karingos nuotaikos, kartojo vis tas pačias propagandines klišes apie praėjusių metų įvykius, be to, matėsi, kad jis nuoširdžiai visu tuo tiki. Kai tiki, save apgaudinėti visada patogiau. Bet spaudos konferencijos atmosfera buvo jau kita. Nebuvo susižavėjusių žurnalisčių iš provincijos meilės prisipažinimų, ir, kas itin akivaizdu, kai kuriems padlaižiams bandant organizuoti aplodismentus, jie akimirksniu nuslopdavo.

– Rusijoje atpigo degtinė. Kaip manote, tai politinis sprendimas?

– Žinoma. Su degtinės kaina susiję sprendimai mūsuose visad politiniai: nukreipti gyventojus nuo augančių ekonominių problemų, paliekant du malonumus – džiaugtis vado užsienio politikos laimėjimais televizoriuje ir gerti pigią degtinę. Seku savo biudžetą, stengiuosi palyginti, kiek kainos aukštesnės, nei SSRS. Manau, jos išaugo du šimtus kartų.

Bet jei palyginsime dabartinę degtinės kainą, nustatytą Rusijos vyriausybės, tai pagal sovietinį tai atitinka mažiau, nei rublį – maždaug 80 kapeikų už butelį. Tai fantastika. Vyksta atviras liaudies girdymas, nors nesu tikras, kad mūsų nelaimingai tautai dar reikia papildomo alkoholizmo.

Татьяна Орел
gordonua.com

 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(31)
Neverta skaityti!
(8)
Reitingas
(23)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (16)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
46(0)
34(0)
31(0)
24(0)
18(6)
17(2)
16(0)
16(0)
15(0)
13(0)
Savaitės
243(97)
111(20)
59(0)
Mėnesio
139(14)
128(7)
110(4)
107(15)
105(13)