Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Aš tikiu: asmeninis realybės gidas

2015-04-13 (1) Rekomenduoja   (40) Perskaitymai (2868)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Ti­kė­ji­mas yra moks­lo bei re­li­gi­jos pa­grin­das – ta­čiau ne­daž­nai su­si­mąs­to­me, kaip tai keis­ta. Iš­si­aiš­kin­ki­me, ant ko iš tie­sų sto­vi es­mi­nės jū­sų ver­ty­bės

Diena, kai prisėdau rašyti šį straipsnį, buvo panaši į bet kurią kitą dieną. Paauglys pripažintas kaltu planavus nukirsti galvą britų kareiviui. Ukrainoje vėl prasidėjo mūšiai. Graikija kaltino savo kreditorius vadovaujantis ideologija, o ne ekonomine realybe. Anglų futbolo fanai nufilmuoti rasistiškai priekabiaujantys prie vyro Paryžiaus metro. Žinoma, visos šios dienos istorijos, kaip tokios, buvo unikalios. Bet visų jų šaknys glūdėjo ten pat: galingoje ir labai žmogiškoje savybėje, kurią vadiname tikėjimu.

Tikėjimai apsprendžia mūsų pasaulio matymą ir veikimą jame; be jų nebūtų kareivių nukirsdinimo planų, nebūtų karo, ekonomini krizių ir rasizmo. Taip pat nebūtų katedrų, gamtos rezervatų, mokslo ir meno. Kad ir kuo tikite, sunku įsivaizduoti gyvenimą be to. Tikėjimai labiau, nei kas kita, daro mus žmonėmis. Jie atsiranda taip natūraliai, kad retai susimąstome, koks keistas dalykas tikėjimas yra.

1921 m., filosofas Bertrandas Russellas aiškiai išsireiškė, apibūdindamas tikėjimą kaip „centrinę proto analizės problemą“. Tikėjimas, sakė jis, yra „labiausiai „protiškas“ mūsų atliekamas dalykas“, turėdamas omenyje, kad labiausiai nutolęs nuo „paprastos materijos“, iš kurios sudarytos mūsų smegenys. Kaip gali toks fizinis objektas, kaip žmogaus smegenys, tikėti? Filosofija nuo Russello pagrindinės problemos pasistūmėjo netoli. Bet kuo toliau, tuo daugiau reiškiasi mokslininkai.

„Anksčiau manėme, kad žmogaus tikėjimai yra pernelyg sudėtingi ir mokslui nepažinūs,“ sako Frankas Kreugeris, neurologas iš George Mason universiteto Fairfaxe, Virdžinijoje. „Bet ta era praėjo.“ Ryškėja tikėjimo vaizdas, gan smarkiai besiskiriantis nuo bendrai priimto supratimo apie jį – potencialiai galintis pakeisti plačiai paplitusius įsitikinimus apie mus pačius. Tikėjimai yra fundamentali mūsų gyvenimų dalis, tačiau kalbant apie tai, kuo mes tikime ir kodėl, pasirodo, kontroliuojame tai daug silpniau, nei manome.

Mūsų tikėjimai yra kuo įvairiausi, nuo trivialių ir lengvai patikrinamų – tikiu, kad šiandien lis – iki neapčiuopiamų, – aš tikiu Dievą. Bendrai jie formuoja asmeninį realybės gidą, sakantį mums ne tik tai, kas faktiškai teisinga, bet ir kas gerai, o kas blogai, tad, ir kaip elgtis su kitais žmonėmis ir pasauliu. Todėl tai yra ne tik „protiškiausias“, bet ir svarbiausias mūsų smegenų atliekamas dalykas. „Pagrindinė smegenų direktyva yra rasti prasmę. Visa kita paklūsta tam,“ sako psichologas Peteris Halliganas iš Kardifo universiteto, JK.

Tačiau, nepaisant svarbos, viena seniausių tikėjimo tyrimų problemų yra identifikavimas to, ką tiksliai bandote suprasti. „Visi žino, kas yra tikėjimas, kol nepaprašote to tiksliai apibrėžti,“ sako Halliganas. Bendrai sutariama, kad tikėjimas šiek tiek panašus į žinojimą, bet asmeniškesnis. Žinojimas, kad kažkas yra tiesa, skiriasi nuo tikėjimo, kad tai yra tiesa; žinios yra objektyvios, o tikėjimas – subjektyvus. Būtent šis neapčiuopiamumo aspektas ir suteikia tikėjimui išskirtinumą ir sudėtingumą.

Filosofai ilgai ginčijosi dėl žinojimo ir tikėjimo santykio. XVII a. René Descartesas ir Baruchas Spinoza nesutarė šiuo klausimu ir tuo pačiu stengėsi paaiškinti, iš kur mūsų tikėjimai randasi. Descartesas manė, kad pirma turi būti supratimas; tik ką nors supratus, galima pasverti ir nuspręsti tikėti tuo arba ne. Spinoza nesutiko. Jis teigė, kad ką nors žinoti reiškia automatiškai tuo tikėti; tik kuo nors įtikėjus, galima tuo ištikėti. Skirtumas atrodo trivialus, tačiau jis turi itin svarbias implikacijas tikėjimo veikimui.

Jei kurtume tikėjimo įgavimo sistemą nuo pamatų, ji veikiausiai atrodytų dekartiška. Ir Spinoza'os požiūris atrodo neįtikėtinas. Tačiau jei žmogaus smegenys „pagal nutylėjimą“ nemąstydamos priima tai, ką sužino, kaip teisybę, tada mūsų bendras tikėjimų supratimas kaip kažko, kuo remiamės gyvenime, lekia šuniui po uodega. Tačiau, kaip bebūtų keista, įrodymai, panašu, remia Spinozą. Pavyzdžiui, jauni vaikai yra labai patiklūs, kas rodo, kad gebėjimas abejoti ir atmesti reikalauja daugiau protinių išteklių, nei priėmimas. Panašiai ir apsvaigusius ar blaškomus žmones lengviau įtikinti. O prisijungusių neurologų atradimai Spinozos požiūriui suteikė dar daugiau svarumo.

Patikliosios smegenys

Neurologai tikėjimo tyrimus pradėjo 2008 m., kai Samas Harrisas iš Kalifornijos universiteto Los Angelese paguldė į smegenų skenerį ir klausė ar jie tiki įvairiais rašytais teiginiais. Kai kurie buvo paprasti faktiniai teiginiai, tarkime, „Kalifornija didesnė už Rhode'o salą“; kiti buvo susiję su asmeniniu tikėjimu, tarkime „Dievo tikriausiai nėra“. Harrisas išsiaiškino, kad teiginiai, kuriais žmonės tikėjo kaip teisingais, kūrė mažai charakteringos smegenų veiklos – vos keletą trumpų žybtelėjimų regionuose, susijusiuose su pagrindimu ir emociniu atpildu. Tuo tarpu netikėjimas sukeldavo ilgesnį ir stipresnį aktyvumą regionuose, susijusiuose su sąmoninga veikla ir sprendimų priėmimu, lyg smegenys turėtų dirbti sunkiau, kad pasiektų netikėjimo būseną. Teiginiai, kuriais savanoriai netikėjo, aktyvuodavo ir regionus, susijusius su emocijomis, bet šiuo atveju, su skausmu ir pasidygėjimu.

Harriso rezultatai buvo plačiai interpretuojami kaip dar vienas patvirtinimas, kad standartinė žmogaus smegenų būsena yra „patikėti“. Tikėti lengva; abejonės reikalauja pastangų. Nors tai neatrodo kaip išmintinga strategija, evoliucijos požiūriu tai protinga. Jei sudėtingos tikėjimą remiančios mąstymo sistemos būtų išsivysčiusios iš primityvesnių, jutiminių, jos būtų išlaikiusios daugelį esminių šių paprastesnių sistemų bruožų. Vienas jų yra nekritiškas gaunamos informacijos priėmimas. Tai gera taisyklė, kalbant apie jutiminį supratimą, kadangi mūsų juslės paprastai pateikia patikimą informaciją. Bet abstraktesnių stimulų, tarkime, idėjų, vertinimui ši sistema nėra optimali.

Daugiau įrodymų, kad taip ir yra, randama tyrinėjant, kaip ir kodėl tikėjimas sutrinka. „Tyrinėjant smegenų pažeidimus ar kliedesiais pasireiškiančius psichikos sutrikimus, galima pradėti suprasti, kur prasideda tikėjimas,“ sako Halliganas. Tokie kliedesiai pašaliniams atrodo keisti, bet pačiam žmogui atrodo visiškai natūralūs. Pavyzdžiui, kartais žmonės tiki esantys mirę, kad jų mylimus žmones kažkas pakeitė kitais, ar kad jų mintis ir veiksmus kontroliuoja ateiviai. Dažnai tokias iliuzijas išdavikiškai lydi suvokimo, emociniai ar „vidinės priežiūros“ – žinojimo, tarkime, ar tu sukėlei kokią nors mintį ar veiksmą – sutrikimas.

Būtent nuo šių trūkumų iliuzijos ir prasideda, mano Robynas Langdonas iš Macquarie universiteto Sidnėjuje, Australijoje. Pavyzdžiui, žmonėms, kliedintiems dėl ateivių kontrolės, dažnai būna sutrikusi motorinė priežiūra, tad jiems nepavyksta registruoti savo pradėtų veiksmų kaip savų. Panašiai ir žmonės, turintys „veidrodinio savęs neatpažinimo“ iliuziją, neatpažįsta savo atspindžio. Jie dažnai būna jutiminis deficitas, vadinamas veidrodine agnozija: jie „nesupranta“ atspindinčių paviršių. Veidrodis atrodo kaip langas ir paprašius paimti jame atsispindintį daiktą, jie bandys jo siekti į veidrodį ar už jo. Jų juslės sako, kad asmuo veidrodyje nėra jie, tad jie tiki, kad tai yra tiesa. Vėlgi, mes pasitikime savo juslių įrodymais, ir jeigu jos sako, kad juoda yra balta, paprastai mes jomis tikime.

Galite pagalvoti, kad niekad taip neapsigautumėte, bet, kaip sako Langdonas, „mes visi standartiškai linkę į tokį tikėjimą, bent jau iš pradžių“. Apmąstykite potyrį iliuzionistų pasirodyme. Nors žinome, kad visa tai iliuzija, instinktyvi reakcija yra, kad magas pakeitė fizikos dėsnius.

Žinoma, neteisingas suvokimas nėra kliedesiai. Tai, kad pamatėme, kaip žmogus perpjaunamas per pusę ir vėl sudedamas, nereiškia, kad imsime tikėti, jog žmogų galima saugiai perpjauti pjūklu. Be to, jutimų trūkumas nebūtinai sukelia tikėjimą iliuzijomis. Taigi, ko dar reikia? Harriso smegenų tyrimai pateikė svarbią užuominą: tikėjimas apima tiek protavimą, tiek ir emocijas.

Teisumo pojūtis

Kad susiformuotų klaidingas tikėjimas, tikriausiai reikia, kad sutriktų ir emocinio vertinimo procesas. Gali būti, kad smegenų pažeidimas jį visiškai sunaikina, ir dėl to žmonės paprasčiausiai patiki savo pojūčiais. O gal tai tiesiog susilpnina jį, ir reikia mažiau įrodymų, kad būtų patikėta klaidingomis iliuzijomis.

Pavyzdžiui, kas nors, patyręs galvos traumą, sutrikdžiusią emocinį veidų apdorojimą, gali galvoti, kad „asmuo, atėjęs manęs vakar aplankyti, atrodė kaip mano žmona, bet nejutau, kad tai ji, gal tai buvo apsimetėlė. Susilaikysiu nuo vertinimo, kol ji grįš.“ Per kitą susitikimą jaučiamas panašus ryšio nebuvimas, tad hipotezė pasitvirtino ir iliuzija ima augti.

Pasak Langdono ir kitų, panašiai vyksta ir normalus tikėjimo formavimosi procesas. Abiem atvejais tai susiję su gaunama informacija bei nesąmoninga tos informacijos refleksija, kol pasireiškia „teisingumo pojūtis“ ir susiformuoja tikėjimas.

Toks dviejų stadijų procesas gali padėti paaiškinti, kodėl žmonės, nepatyrę smegenų traumų taip pat stebėtinai lengvai patiki keistais dalykais. Mūsų natūralus patiklumas yra vienas dalykas, ir galintis ypač lengvai mus suklaidinti, kai pateikiami teiginiai remiasi idėjomis, kurias sunku patikrinti juslėmis – pavyzdžiui, „9/11 buvo saviškių darbas“. Antroji problema yra „teisumo pojūtis“, kuris gali būti labai klaidingas (žr. „Ar jūs kliedite? Keisti dalykai, kuriais tikime“).

Tad, iš kur kyla teisumo pojūtis? Įrodymais paremti trys pagrindiniai šaltiniai – mūsų išsivysčiusi psichologija, asmeniniai biologiniai skirtumai ir palaikoma visuomenė.

Išsivysčiusios psichologijos svarbą nušviečia, ko gero svarbiausia tikėjimo sistema: religija. Nors specifika labai skiriasi, religiniai tikėjimai per se yra stulbinančiai panašūs. Daugumoje religijų yra panašūs pagrindiniai veikėjai: stebuklingi veikėjai, gyvenimas po mirties, moraliniai nurodymai ir atsakymai į egzistencinius klausimus. Kodėl tiek daug žmonių tiki tokiais dalykais taip paprastai?

Remiantis religijos, kaip mąstymo šalutinio produkto, teorija, intuityvus jų teisingumas kyla bazinių žmogaus mąstymo savybių, išsivysčiusių dėl kitų priežasčių. O būtent, esame linkę tarti, kad įvykius sukelia agentai. Šiugždėjimas žolynuose gali būti plėšrūnas arba tiesiog vėjas, bet atsarga gėdos nedaro; protėviai, tarę veikėją, išgyvendavo ilgiau ir turėjo daugiau atžalų. Panašiai ir mūsų psichologija evoliucionavo ieškoti priežastingumo, nes tai buvo naudinga išgyvenimo strategija. Tarkime, sausuoju metų laiku gyvūnai linkę burtis prie vandens, tad ten vertėjo eiti medžioti. Vėlgi, apsimoka, kai ši sistema yra pernelyg aktyvi.


Ši galinga hiperjautraus „agentiškumo“ ir „priežastingumo“ kombinacija sukūrė žmogaus smegenis, kurie linkę visur regėti agentą ir priežastį. Agentiškumas ir tikslingumas yra du svarbiausi religijos bruožai – ypač visagalio, bet neregimo agento, dėl kurio viskas vyksta ir kuris suteikia prasmę šiaip jau atsitiktiniams įvykiams. Taip žmonės natūraliai linksta priimti religinius teiginius, ir kai pirmą kartą su jais susiduriame – paprastai vaikystėje – mes priimame juos be išlygų. Juose yra „teisumo pojūtis“, kylantis iš mūsų kognityvinės architektūros gelmių.

Pasak Kreugerio, visi tikėjimai įgyjami panašiai. „Tikėjimų yra įvairiausių, bet jie turi vieną bendrą savybę. Tikėjimas yra tikėjimas.“

Mūsų ieškančios agentų ir prasmė smegenys paprastai mums gerai tarnauja, bet taip pat dėl to tikime kuo keisčiausiais ir iracionaliais dalykais, nuo paranormalių ir stebuklingų iki sąmokslo teorijų, prietarų, ekstremizmo ir prietarai ir maginio mąstymo. O mūsų išsivysčiusi psichologija remia ir kitus tikėjimus, taip pat ir dualizmą – proto ir kūno vertinimą kaip atskirų esybių – ir natūralų polinkį tikėti, kad kad grupė, kuriai priklausome, yra pranašesnė už kitas.

Antrasis teisumo šaltinis labiau asmeniškas. Kalbant apie politinius įsitikinimus, manyta, kad protingai pagrindžiame savo poziciją. Bet, per pastarąjį dešimtmetį ar panašiai, tapo aišku, kad politiniai įsitikinimai kyla iš mūsų biologijos. Pavyzdžiui, konservatoriai paprastai reaguoja baimingiau, nei liberalai į bauginančius atvaizdus, kas išmatuojama odos laidumo ir mirksėjimo pokyčiais. Tai rodo, kad jie vertina pasaulį kaip pavojingesnę vietą ir tikriausiai nuodugniau aiškina požiūrį į tokius dalykus, kaip įstatymas ir tvarka, bei nacionalinis saugumas.

Kitas biologinis refleksas, susijęs su politiniais įsitikinimais, yra pasibjaurėjimas. Paprastai konservatoriai lengviau pasibjauri tokiais dalykais, kaip pagadintas oras ir atliekos. Pasibjaurėjimas paprastai visų politinių įsitikinimų žmones verčia priešintis moraliai įtartinam elgesiui, tačiau konservatoriai reaguoja stipriau. Tuo buvo pasiūlyta paaiškinti skirtumus dėl nuomonių tokiais svarbiais klausimais, kaip gėjų santuoka ir nelegali imigracija. Konservatoriai paprastai stipriai jaučia stiprų nepasitenkinimą šiais status quo pasikeitimais, tad vertina juos kaip moraliai nepriimtinus. Liberalai pasibjauri ne taip lengvai ir mažiau tikėtina, kad teis juos taip aršiai.

Skirtingos tikrovės

Šios instinktyvios reakcijos yra tokios įtakingos, kad skirtingų politinių pažiūrų žmonės apsigyvena skirtingose tikrovėse tiesiogine to žodžio prasme. Daug tyrimų parodė, kad žmonių įsitikinimai kontroversiškais klausimais sutampa su jų moraline pozicija. Pavyzdžiui, mirties bausmės šalininkai dažnai teigia, kad ji atgraso nusikaltimus ir kad nekalti žmonės retai nubaudžiami; oponentai tvirtina priešingai.

Taip gali būti paprasčiausiai dėl to, kad pagrindžiame savo kelią į savo moralines nuostatas, prieš padarydami išvadą, pasverdami turimus faktus. Bet yra daug – ir vis daugėja – įrodymų, kad tikėjimas veikia kitaip. Pirmiausia mes nustatome moralinę poziciją, o paskui prie jos lipdome faktus.

Taigi, jei mūsų moralinė pozicija veda mūsų faktinį tikėjimą, iš kur randasi moralė? Trumpas atsakymas: ne jūsų smegenyse.

Pasak Jonathano Haidto iš Virdžinijos universiteto, mūsų moraliniai vertinimai paprastai būna greiti ir intuityvūs; žmonės padaro išvadas ir tik paskui sugalvoja priežastis savo sprendimo pateisinimui. Norėdami išvysti, kaip tai veikia, pabandykite pateikti kam nors situaciją, kuri yra įžeidžianti, tačiau nekenksminga, pavyzdžiui, tautinės vėliavos naudojimą tualetų valymui. Dauguma sakys, kad tai blogai, tačiau negalės to pagrįsti, ir apsiribos tokiais teiginiais, kaip „negaliu to paaiškinti, tiesiog žinau, kad tai negerai“.

Tai paaiškėja, uždavus žmonėms klausimus, kuriuose yra ir moralinis ir faktinis elementas, pavyzdžiui: „Ar įtariamų teroristų kankinimas tardant yra moraliai neteisingas, net jeigu gaunama naudinga informacija?“ arba „Ar prezervatyvų platinimas kaip lytinio švietimo programos dalis yra moraliai neteisingas, net jeigu jis sumažina paauglių nėštumų ir LPL lygį?“ Į tokius klausimus teigiamai atsakantys žmonės, tikėtina, taip pat ginčys faktus, ar pateiks alternatyvius faktus savo tikėjimui paremti. Pavyzdžiui, sargių platinimo oponentai dažnai teigia, kad jie neveikia, tad jų platinimas šiaip ar taip nieko gero neduos.

Kultūra, kurioje augame, taip pat stipriai formuoja teisumo pojūtį. Daugelis mūsų fundamentalių įsitikinimų formuojasi vaikystėje. Anot Kreugerio, procesas prasideda vos gimus, ir iš pradžių remiasi jutiminiu suvokimu – pavyzdžiui, kad daiktai krenta žemyn – ir vėliau išsiplečia abstraktesnėmis idėjomis. Nieko keisto, kad rezultatas priklauso nuo tikėjimų su kuriais susiduriama. „Esame socialinės būtybės. Tikėjimų išmokstame iš artimiausių žmonių,“ sako Kreugeris. Kitaip negali būti. Jei mums visiems tektų nuo pradžių sukurti tikėjimo sistemą, nebūtume labai toli pasistūmėję.

Ir kalbama ne apie paprasčiausią buvimą šalia; kalbama ir apie priklausomybę. Mūsų visuomeninė prigimtis reiškia, kad priimame tikėjimą kaip kultūrinio identiteto ženklus. Dažnai tai reiškia „karštos bulvės“ problemas, kai priklausymas tinkamai genčiai gali būti svarbesnis už buvimą teisingų įrodymų pusėje. Pavyzdžiui, klimato kaitos pripažinimas, JAV tapo skiriamuoju požymiu – konservatoriai vienoje pusėje, liberalai kitoje. Evoliucija, vakcinacija ir kita yra panašūs skiriamieji dalykai.

Taigi, tai kuo tikime, didžia dalimi formuoja mūsų kultūra, biologija ir psichologija. Suaugę įprastai turime gana darnų ir atsparų įsitikinimų rinkinį, liekantį su mumis visą likusį gyvenimą. Jie formuoja tarpusavyje sujungtą ir viduje gana vientisą, tikėjimų sistemą. Bet mintis, kad tai yra racionalių, sąmoningų pasirinkimų produktas, labai ginčytina. „Atvirai šnekant, nepasirinkau savo tikėjimų: aš atradau juos turintis,“ sako Halliganas. „Kartais apmąstau juos, bet labai sunku pažvelgti atgal ir pasakyti, kokia buvo šio tikėjimo prigimtis?“

Pamirškite faktus

Pagrindinė viso to mintis, yra tai, kad mūsų asmeninis tikėjimų vadovas pastatytas ant smėlio ir taip pat labai atsparus pokyčiams. „Išgirdę naują dalyką, stengiamės suderinti jį su dabartiniais įsitikinimais,“ sako Halliganas. Dažnai tai reiškia ilgas pastangas atmesti ką nors, prieštaraujančio jūsų pozicijai, ar paieškas informacijos, patvirtinančios dabartinius įsitikinimus.

Tai nereiškia, kad žmogaus įsitikinimai negali keistis. Gavę pakankamai prieštaraujančios informacijos, galime ir pakeičiame nuomonę. Daug ateistų, pavyzdžiui, paremia savo kelią į nereligingumą. Tačiau dažnai racionalumas čia netriumfuoja. Mes esame veikiau linkę pakeisti savo įsitikinimus pagal įtikinamus moralinius argumentus – ir kai tai padarome, performuojame faktus taip, kad jie tiktų naujam mūsų tikėjimui. Visgi dažniausiai tiesiog liekame prie savo įsitikinimų.

Bendrai, nepatogi išvada yra tokia, jog kai kurie, jeigu ne visi, fundamentalūs įsitikinimai apie pasaulį remiasi ne faktais ir protu – ar netgi neteisinga informacija – bet vidiniu jausmu, kylančiu iš mūsų išsivysčiusios psichologijos, esminės biologijos ir kultūros. To rezultatus nesunku išvysti: politiniai ginčai, religinės kovos, įrodymais neparemtų statymų leidimas ir bedugnis nesuprantamų kalbų raistas. Negana to, giliųjų mūsų bėdų šaknų netgi nematome. „Jei kuo nors tiki, tai pagal apibrėžimą tai reiškia, kad manai tai esant tiesa,“ sako Halliganas. „Ar galima peržengti savo tikėjimus? Nesu tikras, kad sugebėtumėte.“

Jei visi tikėtume tais pačiais dalykais, pasaulis būtų labai nuobodus. Bet jis tikrai būtų geresnis, jei nustotume tikėti savo tikėjimu taip stipriai.


Verta skaityti! Verta skaityti!
(50)
Neverta skaityti!
(10)
Reitingas
(40)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vytautas Povilaitis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
42(0)
35(0)
35(1)
25(0)
23(1)
17(0)
16(0)
14(0)
Savaitės
94(1)
81(1)
80(3)
70(5)
Mėnesio
146(25)
105(13)
89(0)
85(8)