Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Liesos graikiškos skyrybos

2015-07-08 (0) Rekomenduoja   (21) Perskaitymai (930)
    Share

Arba – kiek kamuolį bespardytum, vis vien Zenonas gaunasi.
Publicisto A. Puklevičiaus pamąstymai apie Graikijos referendumą.

Prieš 11 metų Graikija nustebino futbolo pasaulį. Iš vidutiniokų sudaryta nacionalinė rinktinė nužygiavo iki Europos čempionų medalių. Užmaskavusi visas silpnybes ir pasinaudojusi visais savo privalumais. Beje, vadovaujama vokiečio O. Rehhagelio. Šiandien ši rinktinė užima paskutinę vietą kito Europos čempionato F atrankos grupėje.

Prieš 14 metų Graikija nustebino finansų pasaulį įžengdama į euro zoną. Šalis, kuri didžiąją naujųjų laikų istorijos dalį praleido bankrote. O vienas jų, paskelbtas 1932 m., truko iki pat 1964-ųjų ir iki šiol laikomas ilgiausiu žmonijos istorijoje.

Yra finansų ekspertų, kurie mano, kad tai kvailiausias politinis ekonominių klausimų sprendimas per euro istoriją.

O dabar šalis balsavo referendume ir laimėjo tie, kuriems nepatinka vokiškos taisyklės. Šalis garsiai taria „ohi“ („ne“) prisimindama kitą ne mažiau garsiai ištartą „ohi“, kuriuo Graikijos lyderis generolas Metaxas atmetė Mussolini ultimatumą 1940 m. spalio 28 d.

Šalis įsivaizduoja, kad kariauja dar vieną nepaskelbtą karą, kuriame viena pati grumiasi su Briuselio biurokratais ir Vašingtono plutokratais. O ji juk demokratijos gimtinė.

Taip, antikinė Graikija sukūrė daug ką. Šiuolaikinės filosofijos, logikos, estetikos, etikos, teisės pagrindus. Tačiau greta aristotelių ar platonų jau ir tada ten buvo kitokių mąstytojų. Zenonas Elėjietis, dialektikos išradėjas, savo paradoksais siutino ne tik amžininkus, bet ir ainius.

Pagal vieną jų, Achilas niekuomet nepralenks vėžlio. Nes kol jis pasieks tašką, iš kurio vėžlys pajudėjo, tas jau bus nuropojęs kelis metrus, kol įveiks tuos kelis metrus, vėžlys vėl sukars metrą ir taip toliau, iki begalybės. Žmonės tokius paradoksus pavadino pirmaisiais reductio ad absurdum pavyzdžiais.

Kartais atrodo, kad dabartiniai graikai, bent jau tie, kurie visą naktį po referendumo šėlo lyg didelėse storose graikiškose vestuvėse, supranta tik tokį iki absurdo nustekentą mąstymą. Jiems tarsi nusispjauti, kad joks „ohi“ nenubrauks nei skolos, nei nedarbo, nei katastrofiško ūkio nuopuolio. Svarbiausia – kad buvo oriai pasakyta „ne“.

Kažkada, kai europiniu solidarumu dar nekvepėjo, kiekviena šalis buvo pati sau, o nacionalinė didybė buvo sveriama prisijungtais kvadratiniais kilometrais, legendinis Vokietijos kancleris Bismarckas atsainiai mestelėjo, kad visi Balkanai neverti vieno Prūsijos grenadieriaus kaulų.

Nepraėjo nė pusės amžiaus, o jo įpėdiniai sugebėjo įsipainioti į pasaulinį karą, kilusį būtent Balkanuose. Įsivelti, pralaimėti, sugriauti XX a. pradžios ekonominės ir socialinės pažangos stebuklą, pagimdyti komunizmą ir fašizmą, uždegti dar vieną karą ir tik tada iš jo pelenų imtis statyti naują Europą.

Nors Graikijos ekonomika sudaro tik du procentus visos Europos Sąjungos BVP (labai gali būti, kad kol skaitėte šias eilutes, šis rodiklis paseno), šio valstybės pasitraukimo iš euro zonos padarinių niekas dar tiksliai neapskaičiavo.

Ir net jeigu dramatizmas augtų, labai gali būti, kad dabartinė Vokietijos kanclerė A. Merkel šiandien sau iškelia panašų, tik ne tokį karingą, klausimą: ar šis tradicinio Balkanų oraus ir išdidaus spjūvio į logiką ir racionalumą pavyzdys vertas dar bent vieno vokiško euro?

Tačiau laikai kiti, europinis solidarumas minkomas ir lipdomas netgi tada, kai žaliava kartais brokuota.

Todėl statyti už tai, kad šis „ohi“ baigsis liesomis ir mažomis graikiškomis skyrybomis, nesiryžtų nė vienas ekonomistas. ES ne kartą yra demonstravusi pavydėtiną ryžtą gelbėti tai, kas nesileidžia gelbėjamas, ir kalbėtis tada, kai išsemti visi žodynai, o kurčiasis vis dar gestikuliuoja aklajam.

O stebint šį triumfuojantį „ohi“ norisi dar kartą užsirašyti sau ant kaktos, kad žmogus dažnai nėra nei racionali, nei logiška būtybė. Ir tikėti jo sveiku protu galima, bet nelabai patartina.

Nes, kaip įrodo istorija, pagal perfrazuotą „Anos Kareninos“ įžangą, visos laimingos ekonomikos yra laimingos savaip, visos nelaimingos – vienodai. Per tą orų ir išdidų „ne“ logikai ir racionalumui.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(28)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(21)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Aidas Puklevičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
24(0)
24(1)
20(0)
19(0)
19(0)
17(0)
16(1)
14(2)
14(8)
Savaitės
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)