Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Kas iš tiesų atsitiko Sirijoje: nuo senovės istorijos iki pilietinio karo ir migrantų krizės

2015-09-22 (5) Rekomenduoja   (29) Perskaitymai (2277)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Sirijos pilietinis karas tęsiasi nuo 2011 m. ir sukėlė vieną didžiausių humanitarinių katastrofų pasaulyje. Nuo kovų bėgantys civiliai Sirijos gyventojai užplūdo Turkiją, Jordaniją ir Libaną, tačiau šiuo metu masiškai plūsta ir į Europą, mat šios šalys ir Jungtinės Tautos nebesugeba užtikrinti minimalių pragyvenimo sąlygų.

„Jungtinės Tautos nebesugeba aprūpinti tų žmonių, kurie jau yra perkeltųjų asmenų stovyklose. Spaudimas trečiosiose šalyse – Jordanijoje, Turkijoje ir Libane – yra didžiulis. Tos valstybės nėra suinteresuotos nei tų žmonių išlaikyti, nei aprūpinti, Jungtinės Tautos irgi nebesugeba to padaryti ir tada mes kalbame apie laukinio kapitalizmo sąlygas. Įvairios kontrabandininkų grupės pamatė, kad tai aukso gysla ir pasiūlė žmonėms nelegaliai persikelti į Europą. Tai yra naujas dėmuo, kodėl pabėgėlių srautas į Europą išaugo apie 40 proc.“, - sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius.

E. Račius yra islamo ekspertas ir dėsto ne tik islamo įvadą, bet ir specializuojasi tokiose srityse kaip musulmonų bendruomenės Europoje, musulmonų atgimimo sąjūdžiai ar sociopolitiniai procesai Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose.

Manoma, kad nuo karo pradžios namus palikti turėjo apie 12 mln. sirų: daugiau nei 4 mln. įsikūrė aplinkinėse valstybėse – Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake, 7,6 mln. tapo pabėgėliais pačioje Sirijoje, apie 270 tūkst. prašė prieglobsčio Europoje. Kiekvieną dieną į Europą atvyksta vis nauji ir nauji žmonės.

Tačiau kodėl Tunise prasidėjęs Arabų pavasaris taip stipriai įtraukė į pilietinį karą Siriją ir sudarė sąlygas ISIS, siekiančios sukurti islamo kalifatą, iškilimui? Kodėl katastrofos vieta tapo ši valstybė? E. Račius teigia, kad egzistuoja keletas priežasčių: pirma, JAV ir sunitiškų arabų valstybių parama Sirijos maišininkams, antra, neadekvati Basharo Assado reakcija į protestus, trečia, religinis, etninis visuomenės susiskaldymas, ketvirta, tarptautiniai veiksniai – Arabų pavasaris ir JAV nenoras užbaigti reikalą karine jėga ir staigiai. Savo pridėjo ir Siriją nusiaubusi sausra, kuri privertė milijonus gyventojų migruoti iš kaimo į miestus.

Nėra tokios tautos kaip „sirai“

Kaip „The Atlantic“ rašo Vidurio Rytų specialistas Williamas R. Polkas, Sirijos teritorija istorijos eigoje buvo nuolat užkariaujama: egiptiečių, hetitų, asirų, persų, graikų makedoniečių, romėnų, mongolų, turkų, britų ir prancūzų. Ir tik Umajadų kalifato metu VIII-IX amžiuje Sirija buvo imperijos centras.

Tačiau šis palyginus trumpas istorijos laikotarpis paliko Sirijai islamišką paveldą ir lėmė, kad Sirijos visuomenė tapo labiau musulmoniška. Tačiau Sirijai būdingos ir mažos religiniais ar etniniais terminais apibūdinamos grupės, kurios liko nuo buvusių invazijų.

Per paskutiniuosius penkis amžius, kai Sirija priklausė Otomanų imperijai, anklavuose, šalia musulmonų sunitų, gyveno ortodoksai, katalikai ar kiti krikščionys; alavitai, izmailiai bei kitos musulmonų šiitų grupės, taip pat jazidžiai, kurdai, žydai ir drūzai.

Reikia pasakyti, kad nėra tokio dalyko kaip „Sirija“ nacionalinės valstybės prasme ir nėra tokios tautos kaip sirai. Otomanų laikais imperija buvo skirstoma į provincijas, kuriose išsiskirdavo administracinis centras. Tai buvo Damaskas – tikriausiai seniausias nuolat apgyvendintas miestas visame pasaulyje, ir Alepas.

Gyventojai į tai, ką mes dabar vadiname Sirija, keliavo pirmyn ir atgal nesijausdami svetimi. Jei tais laikais kas būtų klausęs asmens, iš kur jis yra, jis veikiausiai būtų įvardijęs miesto ar kaimo pavadinimą.

Be to, Otomanų imperijoje skirtingos visuomenės grupės gyveno pagal savo taisykles. Musulmonai (nesvarbu, ar tai buvo arabai, turkai ar kurdai) gyveno pagal imperijai būdingus islamiškus papročius ir teisę. Kitos etninės ar religinės grupės gyveno pagal savus papročius, išskyrus užsienio ir karinius reikalus.

Nesvarbu, kur Otomanų imperijoje gyveno etninės ar religinės mažumos – anklavuose ar savo rajonuose mieste – jie gyveno pagal savo papročius: rengėsi savaip, kalbėjo sava kalba, net rinkdavo ar skirdavo savo regiono oficialius pareigūnus, kurie paskirstydavo iš mokesčių surenkamas lėšas ir dalį sumokėdavo į imperijos iždą, rūpinosi mokyklomis, užtikrindavo sveikatos ar socialines paslaugas bendruomenei.

Kadangi tokia sistema buvo nusakyta Korane ir Hadysuose, ji buvo laikoma privaloma musulmonams. Dėl šios priežasties, kai buvo sukurta Sirijos valstybė dabartine prasme, ji paveldėjo ir šią socialinę tradiciją.

Britai ir prancūzai pasidalijo Artimuosius Rytus

Pirmojo pasaulinio karo metu Prancūzija ir Didžioji Britanija kariavo prieš Otomanų imperiją, kuri savo ruožtu buvo sudariusi aljansą su Vokietija ir Austrija. Dar prieš karo pabaigą britai ir prancūzai sudarė Sykes-Picot susitarimą, pagal kurį pasidalijo Artimuosius Rytus tarpusavyje.

Susitarimas taip pavadintas pagal britų diplomatą serą Marką Sykesą ir prancūzą Francois Georges-Picot.

Britai dar susitarė su įvairiais arabų lyderiais dėl maišto prieš Otomanų ir konkuravo su prancūzais, bet galiausiai Artimieji Rytai buvo pasidalinti tarp didžiųjų galių.

Tai, kas dabar vadinama Sirija, teko Prancūzijai. Tačiau vykstant karui arabų lyderiai, maištavę prie Otomanų imperiją, įkūrė Damasko karalystę ir Paryžiaus taikos konferencijoje siekė savo nepriklausomybės pripažinimo. 1920 m. Prancūzija įsiveržė į Siriją pakeisdama režimą ir de facto pavertė ją savo kolonija, nors teisiškai ji buvo valdoma pagal Tautų lygos mandatą.

Remiantis tarptautiniais susitarimais, Prancūzija turėjo ruoštis Sirijos nepriklausomybei, bet nerodė jokių veiksmų. Ateinančius trejus metus prancūzai praleido toliau okupuodami teritoriją ir performuodami ją. Pavyzdžiui, prancūzai suformavo Libaną taip, kad didesnė visuomenės dalis būtų krikščioniška. Libanas turėjo tapti prancūzų ramsčiu regione, tačiau iš esmės tapo nesubalansuota valstybe.

Sirija buvo padalinta į atskirus administracinius vienetus: 1921 m. prancūzai atskyrė Aleksandretą šiaurės vakaruose ir vėliau užleido Turkijai. Taip pat atskyrė Latakiją – alavitų teritoriją – ir 1922 m. trumpam pavertė atskira teritorija, o drūzų gyvenamą teritoriją pietvakariuose pavertė savo kolonijos autonomija. Buvo atskirtos ir Damasko bei Alepo teritorijos.

Kadangi toks padalijimas naudos neatnešė, prancūzai suvienijo teritoriją, bei ėmėsi socialinės inžinerijos: siekė arabų kalbą pakeisti į prancūzų, prancūziški papročiai buvo vaizduojami kaip pavyzdys, siekta plėsti krikščionybės ribas, krikščioniškos bendruomenės tapo viršesnėmis už musulmonų daugumą. Nenuostabu, kad visuomenėje paplito ksenofobija ir nepalankumas europiečiams.

Susikūrė Sirija

Kaip rašo W. R. Polkas, 1920-1940 m. yra tas laikas, kai pradėjo formuotis Sirijos valstybingumo konceptas. Kylant nacionalizmui ir neveikiant prancūzų vykdomai politikai, kolonijos administracija ėmėsi smurto.

Prancūzų periodas laikomas kur kas smurtingesniu palyginus su pakankamai laisvu gyvenimu Otomanų imperijoje. Prancūzai ne kartą bombardavo Damaską, o vadinamais ramiais periodais įvesdavo karo teisę.

Nepriklausomybė šiai teritorijai buvo žadama vis iš naujo ir iš naujo, kol 1941 m., kai Prancūzijoje veikė provokiškas Viši režimas, į Siriją įsiveržė britai. Paskutinis prancūzų karys Siriją paliko 1946 m. balandžio 17 d., ši diena laikoma nacionaline švente.

Tačiau po prancūzų periodo iki 1958 m. Sirijoje nesusiformavo jokia lyderiaujanti jėga. Galiausiai Sirijos gyventojus patraukė tarp arabų populiarus Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Nasseras ir Sirija trejiems metams tapo Jungtinės Arabų Respublikos dalimi.

Unija nesuveikė, taigi 1961 m. Sirija buvo palikta kapanotis viena.

Iškilo fundamentali problema – ką reiškia būti siru, mat tokios tautos paprasčiausiai nėra. Sirijos gyventojais arba sirais buvo vadinami daugiausia arabiškai kalbantys musulmonai sunitai. Iš esmės terminas „musulmonas arabas“ apibūdino didžiąją dalį Sirijos gyventojų. Tačiau bėda ta, kad kiti gyventojai taip savęs apibūdinti negalėjo ir, kaip ir otomanų laikais, gyveno bendruomenėmis.

Tačiau tai netiko nacionalistiškai nusiteikusioms visuomenės grupėms. Tačiau vadinamieji nacionalistai patys buvo pasidaliję. Pagrindinis judėjimas „Musulmonų brolija“ manė, kad visuomenė ar „tauta“ turi būti arabų musulmonų sunitų, mažumoms nebuvo palikta vietos.

Suvakarietinti nacionalistai manė, kad tautą sudaro visi asmenys, gyvenantys konkrečioje teritorijoje. Galiausiai, suklestėjo panarabinis nacionalizmas, kurį praktikavo Baath partija. Pagal šį konceptą Sirija turėjo tapti ne tiek atskira nacionaline valstybe, kiek arabų pasaulio dalimi, o viduje organizuota kaip unifikuota, sekuliari ir iš dalies vesternizuota visuomenė. Bet tai buvo gana sunku, nes dėl musulmonų sunitų dominavimo, visuomenės formavimo ir perfomavimo prancūzų laikais, musulmonai į mažumas, ypač žydus, žiūrėjo skeptiškai.

Reikia turėti mintyse, kad 1948 m. regione buvo sukurta amerikiečių remiama Izraelio valstybė, su kuria prasidėjo reguliarūs karai: pažymėtinas 1967 m. vykęs Šešių dienų karas ir 1973 m. Jom Kipuro karas. Susidūrimai prie sienų, pogrindinės kovos ir riboti kovos veiksmai tęsėsi ir tarp karų.

Izraelis jautė egzistencinę grėsmę, arabai nuolat grasino nušluosiantys žydų valstybę nuo žemės paviršiaus. Todėl 1967 m. per Šešių dienų karą Izraelis užėmė Sirijos Golano aukštumas, Jordanijos Vakarų krantą ir Rytų Jeruzalę.

Hafezas Assadas – iš alavitų mažumos

Taigi Sirijos visuomenė minimu periodu buvo susiskaldžiusi ir be jokios lyderystės. Šiame kontekste iškilo Hafezas Assadas, dabartinio prezidento Basharo Assado tėvas.

Assadų šeima yra iš alavitų mažumos, kuri Sirijoje sudaro 1/8 visuomenės. Kaip ir žydai, alavitai vadina save išrinktaisiais, tačiau, daugumos musulmonų sunitų požiūriu, jie yra atskalūnai. H. Assadui, kaip mažumos atstovui, daug pasirinkimo nebuvo, todėl jis prisijungė prie sekuliarios nacionalistinės Baath partijos.

Išvertus šis pavadinimas reiškia Atgimimo partiją. Ją įkūrė du jauni sirai – krikščionis ortodoksas Michelias Aflaqas ir musulmonas sunitas Salahas Bitaras – mokęsi Prancūzijoje: jie susižavėjo Prancūzijos didybe ir nusivylė Sirijos silpnumu. Jie norėjo dviejų dalykų: kad Sirija taptų kaip Prancūzija ir kad prancūzai nešdintųsi iš Sirijos. Abu tikėjo, kad ateitis yra socializmas. Jų požiūriu, visuomenė turėjo tapti moderni, sekuliari ir apibrėžiama per arabizmą.

H. Assadas prisijungė prie partijos būdamas studentu ir buvo mėgstamas už atsidavimą reikalui. Jis vos nesumokėjo gyvybe, kai Baath partijai oponuojančios „Musulmonų brolijos“ narys subadė jį gatvėje. Taigi jo neapykanta „Musulmonų brolijai“ tapo gili. Savo ateitį H. Assadas siejo su kariuomene, tapo pilotu, tačiau greitai suprato, kad karinės pajėgos yra instrumentas politinio elito rankose. Pasukęs į politiką 1971 m. iškilo į politinius ir karinius lyderius.

Tačiau Sirijos visuomenėje liko neatsakytas klausimas apie islamo vaidmenį ir sirų etniškumą. Ši problema ypač regima dabartinio pilietinio karo metu, bet ji vaidino vaidmenį ir anuomet: pavyzdžiui, kai 1973 m. buvo rašoma nauja konstitucija. Senesnės konstitucijos, siekiančios ir prancūzų laikus, teigė, kad prezidento pozicija turi priklausyti musulmonui. Nepaisant sekuliarumo, H. Assadas konstitucijoje įtvirtino islamą kaip meilės, progreso ir socialinio teisingumo religiją bei gavo šiitų dvasininko iš Libano išaiškinimą, kad alavitai nėra eretikai, bet priklauso šiitams.

Tai nebuvo tik teologinis dalykas, mat alavitai buvo už įstatymo ribų ir galėjo būti legaliai žudomi. Musulmonų sunitų neapykanta alavitams regima ir šio Sirijos pilietinio karo metu.

„Musulmonų brolija“ pasiuto, prasidėjo riaušės, teroristiniai išpuoliai, režimo pasiūtos kariuomenės pajėgos į „Musulmonų brolijos“ pagrindinį miestą Hamą buvo užpultos iš pasalų – režimas kovojo dėl savo egzistavimo. Panašiai kaip ir B. Assadas kovoja dėl savo egzistencijos nuo 2011 m.

Hamos miestas 1982 m. buvo sunaikintas kaip Irako Faludžos miestas 2004 m. po amerikiečių antpuolių. Tačiau po pergalės H. Assadas ėmėsi masinių statybų ir šalies atkūrimo bei siuntė visuomenei aiškią žinią: jis padarys viską dėl visuomenės ekonominio ir socialinio vystymosi tol, kol niekas nekvestionuos jo valdymo.

Priešiškumas Irakui

Kaip teigia W. R. Polkas, H. Assado režimas, kaip ir dauguma, savo valdymo metu regėjo aiškias užsienio jėgų pastangas nuversti jį. Jam nereikėjo nutekintų dokumentų: 1982 m. nugalėjus ir sugriovus Hamos miestą buvo aptikta daugybė iš užsienio atgabentos ginkluotės, sugauta Jordanijos ar JAV CŽV apmokytų priešininkų.

Jis taip pat puikiai nutuokė apie CŽV pastangas nužudyti Egipto prezidentą G.A. Nasserą bei britų ir amerikiečių įvykdytą Irano premjero Mohammado Mosaddegho vyriausybės nuvertimą.

Baath partija savo ruožtu vienijo Siriją ir Iraką, kuriame šeimininkavo Saddamas Husseinas, bet dėl lyderių priešiškumo Irakas buvo laikomas antru Sirijos priešu po Izraelio. Todėl 1980 m. H. Assadas Irako-Irano kare parėmė šiitišką Iraną, amerikiečiai savo ruožtu rėmė irakiečius.

H. Assado akyse S. Husseinas tapo šlykščiu JAV šunyčiu. Neapykanta buvo tokia stipri, kad kai 1991 m. Irakas įsiveržė į Kuveitą ir amerikiečiai suformavo koaliciją prieš Iraką, jos gretose buvo ir Sirija, parėmusi ne Iraką, o amerikiečius.

Sirijos ekonomika ir visuomenė prieš karą

H. Assadas mirė 2000 m., todėl šalies vairą perėmė jo sūnus Basharas, kuris iš pradžių padarė keletą tūpsnių priešininkams, bet paskui tapo toks pat autoritarinis lyderis kaip ir jo tėvas.

B. Assado valdymo metu Sirija suklestėjo ekonomiškai: prieš pat pilietinį karą Sirijos BVP vienam gyventojui buvo 5000 dolerių. Tai beveik dvigubai daugiau nei Pakistano ar Jemeno, nors šalis atsiliko nuo Libano, Turkijos ar Irano.

„The Atlantic“ teigimu, remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, 2010 m. dėl didžiulės sausros BVP krito iki 2900 dolerių vienam gyventojui. Prieš karą Sirijos BVP augimas kasmet, išskyrus keletą metų, buvo apie 2 proc. Apie 90 proc. vaikų lankė pradines ar vidurines mokyklas, 8-9 Sirijos gyventojai iš 10 buvo raštingi. Pagal šiuos kriterijus, Sirija galėjo būti lyginama su Iranu, Saudo Arabija ir Libija.

Vienintelis dalykas, kurio nesisekė kontroliuoti, buvo gimstamumas: gyventojų skaičius nuolat stipriai augo. Tačiau pagrindine jo nesėkme analitikai laiko negebėjimą išplėsti politinį dalyvavimą ir surasti tarpusavio ryšio tarp skirtingų visuomenės grupių.

Režimas tapo tironiškas, susipriešinęs su daugeliu visuomenės grupių, todėl nuolat buvo nestabilus ir provokavo užsienio įsikišimą.

„Sirijoje prieš karą visuomenė buvo labai susiskaldžiusi ideologiniu, religiniu požiūriu. Ji buvo vienijama tik pakankamai brutualios jėgos ir tokios sirų nacijos sukurti nepavyko. Šią visuomenę sudarė arabakalbiai musulmonai, arabakalbiai krikščionys, musulmonai, kalbantys kurdų kalba, kurdai jazidžiai ir taip toliau. Sirų nacijos kūrimas nebuvo sėkmingas“, - sako E. Račius.

Sirija paskelbta blogio ašies dalimi

Režimui iškilo grėsmė George W. Busho prezidentavimo JAV metu. G.W. Bushas paskelbė Siriją viena iš blogio ašies šalių. Toliau sekė nevieši trukdymai režimui, grasinimai imtis sankcijų ir sankcijų įvedimas.

2003 m. žydų ir amerikiečių oro pajėgų orlaiviai atakavo palestiniečių pabėgėlių stovyklą prie pat Damasko. JAV kongresas priėmė taip vadinamą Sirijos atskaitingumo aktą, kuriuo Sirijos režimas pripažintas remiantis terorizmą, deklaruota, kad jis siekia cheminio ginklo.

2003 m. JAV vadovaujama koalicija įsiveržė į Iraką, todėl 2006 m. sudaryta naujoji šiitų dominuojama vyriausybė normalizavo Sirijos ir Irako santykius, nors Irakas netapo stabilia valstybe. Tačiau Sirijos santykiai su Vakarais liko daugialypiai: buvo siekiama sumažinti įtampą, bet vėl perinama prie priešiškumo.

2007 m. Izraelis bombardavo Siriją kaltindamas siekiu pasigaminti branduolinį ginklą.

2010 m. JAV Sirijai pritaikė sankcijas: jomis buvo siekiama sumažinti šalies įplaukas iš naftos pardavimo ir sustiprinti opoziciją režimui.

2011 m. Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose išsiveržė Arabų pavasaris: režimai krito Tunise, Egipte, Jemene, NATO parama padėjo nuversti Muammarą Gaddafi Libijoje, politinis elitas Alžyre, Jordanijoje ir Omane paskelbė reformas, tam tikrų nežymių pasikeitimų buvo Saudo Arabijoje ir Katare. Neramumų kilo ir Sirijoje, bet B. Assadas į protestuotojus sureagavo neadekvačiai ir išprovokavo tolesnį nepasitenkinimą.

Galiausiai, 2013 m. režimas kovoje panaudojo cheminį ginklą, tačiau JAV prezidento poste respublikoną G.W. Bushą jau buvo pakeitęs demokratas Barackas Obama, kuris nesiryžo atakuoti Sirijos karine jėga.

„Kad karas užsitęsė tiek ilgai galima kaltinti ir Jungtines Valstijas, nes jei jos būtų norėjusios, būtų galėjusios pasitelkti karines pajėgas ir labai greitai susidoroti su režimu: ar okupuoti, ar sunaikinti pagrindinius asmenis ir objektus. Tačiau ką JAV būtų laimėjusios? Jei visuomenė ir tada nematė savęs kaip nacijos, tai Vašingtonas būtų tik dar labiau įžiebęs ugnį ir karas būtų buvęs dar brutualesnis? O dabar bent jau pusėje teritorijos, kur valdo Damasko režimas, aktyvių karo veiksmų nėra ir ten žmonės gyvena daugiau ar mažiau saugiai. Nekalbu apie politinius aktyvistus, bet eilinis pirklys Damasko turguje supranta, kad padėtis sunkesnė, bet jis gali funkcionuoti, jo vaikai tikriausiai eina į mokyklą“, - pasakojo politologas.

„Nežinau, ar JAV turėjo lemti visišką valstybės sunaikinimą? JAV vylėsi, kad be jų tiesioginių pastangų, opozicinės grupės sugebės susitarti, net jei ir dėl vieno tikslo – nuversti režimą. Bet buvo eilinį kartą apsiskaičiuota, nes pasirodė, kad kiekviena iš tų grupių veikia vedinos savų siaurų interesų“, - sako pašnekovas.

Sausra sukėlė socialinę katastrofą

Panašiu metu 2006-2010 m. Sirijoje tvyrojo didelė sausra, kuri labai nuskurdino regionų gyventojus ir privertė juos migruoti į miestus. Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, iš 10 mln. Sirijos regiono gyventojų apie 2-3 mln. pateko į visišką skurdą. Tačiau migracija į miestus menkai pagelbėjo, nes Sirija buvo suteikusi prieglobstį apie 1 mln. palestiniečių ir apie 100 tūkst. irakiečių, kurie jau buvo užėmę laisvas darbo vietas. Tai lėmė visuomenės susiskaldymą ir priešiškumą vieni kitiems.

2008 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos atstovas perspėjo apie socialinės destrukcijos pavojų Sirijoje. Taigi dešimtys tūkstančių skurdžių atsidūrė Sirijos miestuose ir ieškojo priekabių. Kibirkštis kilo 2011 m. kovo mėnesį, kai gana maža grupė žmonių Daros mieste surengė protestą prieš vyriausybę, nesugebančią pasirūpinti savo piliečiais. Režimas protestuotojus laikė maištininkais ir nesutiko išklausyti jų skundų.

Tikriausiai Hamos pamokos buvo B Assado mintyse – kompromiso siekti galima tik tada, kai įsivyrauja tvarka. Taigi Basharas pasekė tėvo pėdomis ir susidorojo su protestuotojais. Per visą šalį išsiliejo protestai, kuriuos vyriausybinės pajėgos ramino smurtu. Per kitus kelerius metus paprasti klausimai dėl maisto ir vandens trūkumo tapo politiniu ir religiniu reikalu.

„Jei reikėtų pasakyti, ar maišto prieš režimą priežastis galėjo būti sausra, atsakymas – ne. Ar sausra galėjo prisidėti prie to, kad susidarė tinkamos sąlygos maištui? Atsakymas – taip. Bet vardinant priežastis, aš kelčiau klausimą: jei Tunise nebūtų prasidėję neramumai, kurie pasibaigė diktatoriaus pabėgimu, jei nebūtų buvę neramumų Egipte, kurie pasibaigė diktatoriaus nušalinimu, ar tikrai Sirijos žmonės būtų ryžęsi išeiti į gatves. Mano spėjimas, kad ne“, - sako E. Račius

Kas kovoja Sirijoje

Amerikiečių analitikas W. R. Polkas savo straipsniuose rašo, kad Sirijoje B. Assado priešininkai kažkuo panašūs į maištininkų grupuotes, kovojusias prieš sovietus, Afganistane. Kaip ir Afganistane, Sirijoje prieš režimą kariaujančios grupuotės nesutaria tarpusavyje, kaunasi dėl resursų ir teritorijos, todėl labai sunku išskirti lyderystę. Tačiau Afganistane grupuotes vieną nuo kitos dažniau skyrė etninės skirtys, Sirijoje tai labiau susiję su religija.

Nors dauguma musulmonų B. Assado režimą laikė priimtinu, kai kurios grupės siejo jį išimtinai su alavitais ar krikščionimis ortodoksais. Tačiau vietos kovotojų perspektyva iš esmės susijusi su dabartinės Sirijos ateitimi. Džihadistams iš užsienio tai platesnis projektas: jie siekia suvienyti musulmonų bendruomene umą, atkurti islamo pasaulio didybę, suformuoti Islamo kalifatą.

ISIS. Tai galingiausia B. Assadui oponuojanti musulmonų sunitų grupuotė, vienijanti vietos kovotojus ir atvykėlius iš daugybės šalių: tarp jų yra čečėnų, turkų, tadžikų, pakistaniečių, prancūzų, britų, atvykėlių iš Egipto, Libijos, Saudo Arabijos, Tuniso ar Maroko. Tačiau jie pademonstravo neįtikėtiną efektyvumą plėsdami ISIS arba ISIL ribas net į Šiaurės Iraką. Jų tikslas – islamo kalifatas. Savo sostinę ISIS įkūrė Rakos mieste šiaurės Sirijoje.

B. Assado pajėgos. Režimas dėl išlikimo kovoja nuo 2011 m., tačiau kovai pajungia ne tik reguliariąją kariuomenę, bet ir nereguliarias, bet lojalias grupuotes, įskaitant šiitų kovotojus iš Irano, Libano, Irako, Afganistano, Pakistano.

B. Assadą remia Rusija, kurie turi karinę bazę Sirijoje ir tiekia ginklus bei apmoko kovotojus. Jį remia šiitiškas Iranas ir Libano „Hezbollah“. B. Assadas pajėgos šiuo metu, E. Račiaus vertinimu, kontroliuoja apie pusę Sirijos teritorijos.

Al-Nusra frontas. Tai radikali grupuotė, laikoma Al-Qaeda tinklo vietininke Sirijoje. Ji bandė bendradarbiauti su ISIS, tačiau 2014 m. bendradarbiavimas nutrūko. Jos pagrindą sudaro Sirijos kovotojai, o ne atvykėliai iš įvairių musulmoniškų šalių. Pranešama, kad ši grupuotė kontroliuojamose teritorijose atlieka vietos valdžios funkcijas: tiekia maistą, vandenį, elektrą, užtikrina minimalias medicinos paslaugas. Al-Nusra frontas pastaruoju metu sudarė koaliciją su Ahrar al-Sham.

Turkija. Ši valstybė yra tapusi pabėgėlių iš Sirijos prieglobsčiu, tačiau didžiausias jos interesas, kad nesusikurtų kurdų valstybė. Kai kurdų kultūros centre Surudžo mieste Turkijoje buvo įvykdytas teroristinis aktas, Turkija oficialiai prisijungė prie anti-ISIS koalicijos, tačiau jos motyvai įvairialypiai – šalis ne kartą buvo kaltinama nelegaliai perkanti naftą iš ISIS. Tačiau Turkija dažnai taikosi ir į kurdų kovotojus, kurie kovoja prieš ISIS, nors Irako kurdų karinės pajėgos Peshmerga yra vienos efektyviausių kare prieš „Islamo valstybę“.

Kurdistano darbininkų partija (PKK). Ši separatistinė grupė su ISIS kaunasi nuo 2014 m. Sirijoje ir Šiaurės Irake. PKK gelbėjo kurdų jazidžius iš islamistų apsupties ir padėjo nustumti ISIS prie Kobanės. Tačiau pagrindinis PKK tikslas – autonomiškas Kurdistanas Turkijoje. Kurdistano liaudies apsaugos vienetas (YPG). Tai ginkluotas Kurdų demokratinės vienybės partijos sparnas, 2012 m. pasinaudojęs galimybe ir užsitikrinęs Kobanės kontrolę Šiaurės Sirijoje bei paskelbęs autonomiją. Tačiau YPG ir jų moterų padalinys YPJ buvo aktyvūs atremdami ISIS šiame regione.

Laisvoji Sirijos armija. Tai B. Assadui besipriešinanti jėga, daugiausia sudaryta iš buvusių Sirijos karinių pajėgų atstovų arba atsimetusių nuo režimo žmonių. JAV, Saudo Arabija ir Kataras finansavo Laisvąją Sirijos armiją ir tiekė ginkluotę, tačiau pilietiniam karui besitęsiant ši jėga labai nusilpo ir nesugebėjo pasiekti ryškesnių pergalių. Bet esminis Laisvosios Sirijos armijos tikslas yra B. Assado režimo nuvertimas, o ne kova su ISIS.

E. Račius: liko B. Assadas ir ISIS

Nepaisant kovotojų gausos, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius E. Račius sako, kad Sirijos kare išsigrynino jėgų balansas: liko Rusijos, Irano, Libano „Hezbollah“ remiamas B. Assadas ir ISIS. Visos kitos jėgos marginalizavosi ir nebeturi didelės įtakos.

„Dabar išsigrynina jėgų balansas tarp šiaip ne taip išlikusio Damasko režimo ir ISIS. B. Assado režimas ėmė atsigauti maždaug nuo 2013 m., kai prisidėjo Iranas ir „Hezbollah“ iš Libano, ir kai buvo susidorota su vadinamąja nuosaikiąja opozicija – Laisvąja Sirijos armija.

Kai su ja buvo susidorota, kai pasirodė, kad tai, ką rėmė JAV, nebekelia grėsmės, tada pradėta kovoti prieš Al-Nusrą, Al-Qaedos avatarus Sirijoje, kurie jau irgi nublanko kalifato plėtros akivaizdoje. Dabar jėgų balansas Sirijoje įdomiai pasidalijęs: teritoriškai pusę Sirijos teritorijos valdo kalifatas, pusę – Damasko režimas“, - sako E. Račius.

Pasak jo, kurdų grupės šiuo metu yra marginalios ir jau nebedalyvauja didžiajame žaidime. Jo manymu, vienintelė grupuotė, kuri galėtų dalyvauti kovoje prieš ISIS, yra Al-Nusra frontas. Pasinaudoti šia su Al-Qaeda susijusia grupuote net siūlė buvęs JAV kariuomenės generolas ir buvęs CŽV direktorius Davidas Petraeusas. Apie tai rašė „The Daily Beast“, remdamasis keturiais skirtingais šaltiniais, iš kurių vienas esą tiesiogiai tai išgirdo iš D. Petraeuso.

E. Račius taip pat sako esantis nustebęs apie tarptautinės žiniasklaidos pranešimus, kad Rusija remia B. Assado režimą ir tiekia ginklus, mat Maskva niekada neslėpė paramos Damaskui ir visuomet tarpininkavo tarp B. Assado ir Vakarų.

Buvęs Suomijos prezidentas Marttis Ahtisaaris paskelbė, kad 2012 m. Rusija siūlė nefinansuoti opozicijos B. Assadui, bet susitarti dėl elegantiško jo pasitraukimo, tačiau Vakarai nesusidomėjo, nes tikėjosi, kad režimas ir taip žlugs.

„Taigi dabar Damasko režimas išliko, todėl Rusija daug aktyviau ir viešiau ėmė jį remti, nes dabar daug labiau apsimoka jį remti“, - sako E. Račius.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(33)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(29)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Eglė Samoškaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
43(0)
37(5)
31(5)
23(0)
18(2)
16(0)
12(2)
12(2)
Savaitės
87(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
146(3)
143(12)
139(22)