Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Pramonininkai prieš filosofus

2015-12-01 (5) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (649)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Prieš du tūkstančius metų Šv. Paulius perspėjo apie filosofijos keliamus pavojus tikėjimui: „Žiūrėkite, kad kas nors jūsų nepasigrobtų, suviliojęs filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių tradicija ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“. (Kolosiečiams 2.8)

Tuomet krikščionys su filosofija susitaikė greitai ir draugauja ligi šiol, o principinio filosofijos atmetimo estafetę 2015 metais po Kristaus gimimo perima Lietuvos pramonininkai. Na, filosofija čia – bendrinis žodis: stambiojo verslo lobistai tvirtina, kad Lietuvos universitetuose per daug socialinių ir humanitarinių mokslų, o tiksliųjų mokslų bei programavimo – per mažai.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis liepą paskelbtame straipsnyje „Nesirinkite studijų pagal skambius pavadinimus“ aiškina esą jaunuoliai renkasi studijas „atsižvelgdami ne į rinkos diktuojamus poreikius, o į tai, kas šiuo metu madinga – politologija, verslo vadyba, teisė, komunikacija, rinkodara ir pan“. R. Dargis piktinasi neva per dideliais universitetų paruošiamų – suprask niekam nereikalingų – politologų, žurnalistų, teisininkų skaičiais, ką kalbėt apie filosofus.

Kartu R. Dargis tiksliai žino, ko reikia: valstybei esą labiausiai trūksta tiksliųjų mokslų specialistų, tokios profesijos išliksiančios perspektyvios dar ne vienerius metus, nes „pasaulis sparčiu žingsniu juda naujų technologijų link“, pramonė keičiasi ir „neturinčių programavimo gebėjimų specialistų ateityje reikės vis mažiau“.

Taigi, perspektyvaus išsilavinimo erdvė siaura: tikslieji mokslai plius programavimas. Kryptingai ir koordinuotai pramonininkų konfederacijos ir dar kelių įtakingų verslo asociacijų peršama žinia yra pakankamai aiški: verslui reikia, kad universitetai ruoštų technokratus ir neeikvotų laiko ir lėšų socialiniams mokslams bei humanistikai – kitaip sakant, tiems, kuriuos subendrintai galima vadinti filosofais.

Galima manyti, kad lobistinė operacija pavyko. Kalbėdamas apie 2015 metų priėmimo rezultatus pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys per Lietuvos radiją džiaugėsi, kad Vyriausybė atsižvelgė į verslo pageidavimus ir realiai perorientuoja aukštąjį mokslą nuo socialinių į tiksliuosius. Jis turi ko džiaugtis –LAMA BPO bendrojo priėmimo duomenimis stojančių pagal pirmą prioritetą į socialinius mokslus 2013 metais buvo 43,48 proc., šiemet – 37,91 proc. nuo visų stojančių (į humanitarinius – atitinkamai 9,19 proc. ir 8,85 proc.).

image/svg+xml

Jei pramonininkams filosofija – tuščias garsas – vadinasi jiems nereikia plačiai mąstančių politikų ir valstybės tarnautojų? Pasaulio mačiusių, įvairių patirčių įgijusių ir jas reflektuoti gebančių darbuotojų? Galop darbuotojų, žinančių ir branginančių savo krašto istoriją, kultūrą ir pajėgių ją matyti globaliame kontekste?

Virgis Valentinavičius

Toks pokytis tapo įmanomas pirmiausia buvusio ministro Dainiaus Pavalkio dėka, kuris vienu metu pažodžiui kartojo pramonininkų mantrą apie socialinių ir humanitarinių mokslų antrarūšiškumą. Dargiškas vertinimas rado kelią ir į prezidentės Dalios Grybauskaitės viešąjį žodyną.

Pramonininkai, o paskui juos Vyriausybės atstovai ir Prezidentūra, prakalbo, kad valstybė turi reguliuoti universitetų pasiūlą pagal rinkos poreikius. Na, laisvos rinkos filosofijos požiūriu tokia mintis savaime yra „įdomi“, bet, matyt, atitinka principinę nuostatą kad filosofijos vieta – šiukšliadėžėje.

Jei pramonininkų nuomonė taip lengvai virsta valstybės politika, reikėtų šiek tiek pasiaiškinti, ko ta nuomonė verta: kiek ji atstovauja visam verslui, kiek ji teisinga ir kiek – nebijokim to žodžio – protinga?

Įtariamas pramonininkų požiūrio į išsilavinimą atskaitos taškas – įsitikinimas, kad ekonomikos pagrindas yra įmonė, kuri užsiima gamyba. Kitaip sakant, tai fabrikas, kuris gamina kažką apčiuopiamo, pvz. trąšas; arba statybos įmonė, kuri stato ar renovuoja kažką apčiuopiamo, pvz. daugiabučius, viešuosius pastatus ir pan. Tokiam verslui visai logiškas tiksliųjų mokslų specialistų poreikis.

Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse jau seniai aksioma tapo tai, kad į gamybą orientuotas verslas sudaro nykstamai mažėjančią ekonomikos dalį, o ateitis priklauso paslaugų ekonomikai. Lietuvoje jau dabar pramonė, statyba kartu su žemės ūkiu sudaro geriausiu atveju trečdalį Lietuvos BVP, kas liko – kuria vadinamasis tretinis, paslaugų sektorius.

Bent jau po 2009 metų R. Dargis turėtų žinoti, kad pastatyti butą gali būti lengviau, negu jį parduoti. Parduodant prireikia rinkodaros, reklamos, įvaizdžio kūrimo paslaugų. Čia prasideda tretinis sektorius, kurio darbuotojų gebėjimai daugeliu atvejų remiasi R. Dargio nuvertintomis universitetų „madomis“: jiems reikia universalaus, dažnai tarpdisciplininio pobūdžio socialinių ir humanitarinių mokslų žinių.

image/svg+xml

Dinamiškose šalyse, tokiose kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, vadinamieji generalistai dažnai vertinami ne prasčiau negu specialistai. Išmaniųjų ekonomikų kuriami rinkos poreikiai formuoja universitetų madas, kurios nepatiktų R. Dargiui. Štai viena populiariausių programų yra „Filosofija, politika ir ekonomika“, startavusi Oksforde dar trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje ir dabar siūloma geriausiuose pasaulio universitetuose.

Virgis Valentinavičius

Jei kalbėsim apie trąšų gamintojus, būtinos gamybai chemijos žinios ir inžineriniai gebėjimai darbuosis veltui, jei ieškant naujų rinkų nebus pajungtos tos pačios keikiamos „mados“: kokie nors tarpkultūrinės komunikacijos gebėjimai.

Į šiuolaikinę paslaugų ekonomiką orientuotas verslas paprastai yra išmanesnis ir žiūri kitaip. Štai į universitetą atėję tartis stambaus Vakarų investuotojo Lietuvos IT sektoriuje atstovai būsimų darbuotojų paruošimui formuluoja pageidavimus, kuriuos galima suvesti į tris punktus: kalbų mokėjimas, gebėjimas dirbti komandoje ir platus universitetinis horizontas. Kitaip sakant, jiems reikia ne siaurų specialistų, bet kūrybiškų asmenybių.

Kitaip nei aiškią darbo rinkos perspektyvą matantis R. Dargis, išsivysčiusiose Vakarų šalyse konstatuojama, kad šiuolaikinėje ekonomikoje nebeįmanoma nuspėti, kokių gebėjimų reikės po 5 ar 10 metų, kad dabar globaliame pasaulyje žmogus gali keisti profesiją kas ketveri-šešeri metai ir auga karta, kuri per savo gyvenimą tai padarys net iki dešimties kartų.

Lengviausiai profesijas keičia ir geriausiai prie vis sparčiau kintančių sąlygų prisitaiko universalų – tikrąja žodžio prasme universitetinį – išsilavinimą gavę žmonės, o ne siauros srities specialistai, o požiūris „darbas vienoje organizacijoje nuo pirmo atlyginimo iki pensijos“ – seniai praeityje.

Dinamiškose šalyse, tokiose kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, vadinamieji generalistai dažnai vertinami ne prasčiau negu specialistai. Išmaniųjų ekonomikų kuriami rinkos poreikiai formuoja universitetų madas, kurios nepatiktų R. Dargiui. Štai viena populiariausių programų yra „Filosofija, politika ir ekonomika“ (PPE – Philosophy, Politics and Economics), startavusi Oksforde dar trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje ir dabar siūloma geriausiuose pasaulio universitetuose.

PPE populiari tarp norinčių tapti finansininkais, verslininkais ir – ypač – tarp būsimų politikų ir žurnalistų. Oksforde PPE baigė dabartinis JK premjeras Davidas Cameronas ir buvęs leiboristų partijos vadovas Edas Milibandas; iš Rygos kilęs filosofas Isaiah Berlinas; NATO pajėgoms Kosovo kare vadovavęs JAV generolas Wesley Clarkas; britų-amerikiečių skiltininkas Christopheris Hitchensas; verslininkas ir 1987 metų pasaulio regbio čempionės Naujosios Zelandijos rinktinės „All Blacks“ kapitonas Davidas Kirkas; pasaulinis spaudos magnatas Rupertas Murdockas; buvęs Australijos premjeras Tony Abbottas; Lietuvoje gerai žinomas buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis ir daugybė kitų labai įvairiose srityse išgarsėjusių žmonių.

image/svg+xml

Jei Lietuvos pramonininkai nepatenkinti universitetų paslaugomis, kurias gauna už dabar mokamus mokesčius, galėtų paskui W. Buffetą pasisiūlyti mokėti daugiau ir taip surinktas papildomas lėšas paraginti skirti, pavyzdžiui, varganiems universitetų dėstytojų atlyginimams didinti. Tuomet pramonininkų pageidavimai studijų kokybei ir krypčiai skambėtų įtikinamiau.

Virgis Valentinavičius

Jei pramonininkams filosofija – tuščias garsas – vadinasi jiems nereikia plačiai mąstančių politikų ir valstybės tarnautojų? Pasaulio mačiusių, įvairių patirčių įgijusių ir jas reflektuoti gebančių darbuotojų? Galop darbuotojų, žinančių ir branginančių savo krašto istoriją, kultūrą ir pajėgių ją matyti globaliame kontekste? Ar pramonininkų negąsdina, kad visų šitų gebėjimų greičiausiai nepasigenda tarp trijų dramblio kojų pasiklydęs Vilius Kaikaris? Priminsiu, jog V. Kaikario vaizduotėje lietuviai yra ant JAV, ES ir Rusijos dramblių tupinėjančios musės, kurioms geriau nė nebandyti turėti savo nuomonę.

Pramonininkai galėtų atkreipti dėmesį, jog 2013 m. socialinių ir humanitarinių mokslų konferencijoje – oficialiame Lietuvos ES pirmininkavimo renginyje – buvo paskelbta vadinamoji Vilniaus deklaracija, kuri, be kitų dalykų, pažymi, jog socialiniai ir humanitariniai mokslai yra visuomenės gebėjimo reflektuoti pagrindas, būtinas palaikyti gyvybingai demokratijai; kad šių mokslų žinios veikia politikos formavimo kokybę; kad šie mokslai vaidina esminį vaidmenį iš naujo apibrėžiant Europos tapatybę globaliame pasaulyje ir didina Europos patrauklumą (pagalvokime, kiek šie dalykai svarbūs po kruvinojo penktadienio Paryžiuje).

Nesvarbu pranašauti tvaną, svarbu pastatyti arką, – sako Warrenas Buffetas, Amerikos multimilijardierius. 2011 m. rugpjūtį dienraštyje „New York Times“ jis paskelbė straipsnį „Baikit lepinti superturčius“, kuriame viešai pasiūlė Amerikos vyriausybei uždėti jam didesnius mokesčius ir taip sudaryti galimybę labiau dalintis su visuomene.

Atitinkamai, jei Lietuvos pramonininkai nepatenkinti universitetų paslaugomis, kurias gauna už dabar mokamus mokesčius, galėtų paskui W. Buffetą pasisiūlyti mokėti daugiau ir taip surinktas papildomas lėšas paraginti skirti, pavyzdžiui, varganiems universitetų dėstytojų atlyginimams didinti. Tuomet pramonininkų pageidavimai studijų kokybei ir krypčiai skambėtų įtikinamiau.

O dabar ne itin maloniai nuteikia tik labai nedidelę verslo dalį atstovaujančių žmonių liepiamąja nuosaka surašyti reikalavimai visų mokesčių mokėtojų sąskaita gerinti, reformuoti, optimizuoti švietimo ir kitas sritis taip, kaip tai įsivaizduoja pramonininkai (Žr. “Lietuvos pramonininkų konfederacijos pasiūlymai politinėms partijoms“).

Kita vertus, ką pramonininkams daryti, jei jie žino, kad politikai iš anksto su viskuo sutiks. Ne tik Lietuvoje – W. Buffetas tame pačiame straipsnyje pastebi, jog turtuoliai mėgaujasi mokesčių privilegijomis, nes įstatymų leidėjai Vašingtone jaučiasi turį juos saugoti „kaip dėmėtąją pelėdą ar kitą nykstančią rūšį“. W. Bufetas daro išvadą: „Mano draugai [turtuoliai] ir aš pats buvome pakankamai ilgai lepinami milijardierius mėgstančio Kongreso – laikas Vyriausybei pradėti rimtai žiūrėti į solidarų aukojimąsi (shared sacrifice)".

Reikia pripažinti, jog socialinius ir humanitarinius mokslus Lietuvoje dažnai kompromituoja dėl išlikimo, o ne kokybės kovojančių universitetų bandymai ieškoti lengvų išeičių, kai programos grubiai popsinamos ir vietoj mokslo peršama vos ne chiromantija ar būrimas iš kavos tirščių. Tą pačią kokybišką PPE Lietuvoje galėtų pasiūlyti toli gražu ne kiekvienas universitetas. (Bet kuriuo atveju, tokia galimybė net teoriškai neįmanoma, nes veikiantys įstatymai paprasčiausiai neleidžia vienoje programoje kombinuoti trijų krypčių disciplinų – čia įstatymai fiksuoja Lietuvos atsilikimą nuo pasaulinių tendencijų vystyti interdisciplinines studijas.)

Tačiau visa tai pramonininkams kol kas nerūpi: jie nekelia socialinių ir humanitarinių mokslų kokybės klausimo, nes jiems tų mokslų apskritai nereikia, kokybiškų ar ne. Ir nelabai reikės tol, kol žiūrės tik siaurų specifinės ir nedidelės verslo dalies interesų, kol nepakels galvos pamatyti, kaip margajame pasaulyje einasi Lietuvos visuomenei ir valstybei, Vakarų civilizacijos bendrijai.

Doc. Dr. Virgis Valentinavičius, MRU Politikos ir vadybos fakulteto dekanas
delfi.lt

 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(9)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(3)
Visi šio ciklo įrašai:
2015-12-01 ->
Pramonininkai prieš filosofus
2015-09-22 ->
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
45(1)
38(1)
36(4)
36(0)
31(0)
30(0)
18(0)
17(1)
15(8)
Savaitės
107(1)
89(0)
88(4)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)