Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Pagiriamasis žodis karui: kaip taika griauna pasaulį

2016-06-22 (3) Rekomenduoja   (36) Perskaitymai (2068)
    Share

Viso pasaulio politinės sistemos dabar atrodo maksimaliai susiskaldžiusios – ko nebuvo jau daug metų. Didžioji Britanija rengiasi balsuoti dėl išstojimo iš ES, kitose Europos šalyse populiarėja marginalinės populistinės partijos, Artimuosiuose Rytuose tęsiasi XX amžiuje susiklosčiusi valstybių sistemų irimas, JAV gali suirti tradicinė šios šalies dvipartinė sistema. Politologai nesutaria, kokios tokio susiskaldymo priežastys, – ekonominės, globalizacija ar supaprastinusi idėjų sklaidą ir mainus skaitmeninė bei medijų revoliucija. Visgi, Stepheno M. Walto, Harvardo Kennedy mokyklos tarptautinių santykių profesoriaus nuomone, yra labiau įtikimas dabartinės globalios politikos būsenos paaiškinimas: nėra karo. Šį požiūrį jis grindžia savo straipsnyje Foreign Policy svetainėje. Straipsnyje nagrinėjama JAV visuomenės padėtis, tačiau sunku nepritaikyti to ir RF.

Taika visame pasaulyje turi ir kitą pusę, rašo Waltas: ilgas karo nebuvimas skatina visuomenės skilimą. Negana to, jis gali gali vėl sukelti karą. Šią idėją jau prieš 20 metų išsakė Notre Dame'o universiteto (JAV) politologijos profesorius Michael Desch. Savo straipsnyjeWar and Strong States, Peace and Weak States?“, publikuotame 1996 metais, Deschas tvirtina, kad karas (ir visų pirma, išorinė grėsmė) – veikiausiai pagrindinis faktorius, lemiantis stiprių, centralizuotų valstybių, su vienybę skatinančia nacionaline politika, atsiradimą. O konkrečiai, konkurencija versdavo valstybes vystyti veiklią biurokratiją, efektyvias mokesčių rinkimo sistemas, o taip pat stimuliavo patriotizmą ir slopino vidines prieštaras: akivaizdu, kai priešas mina slenkstį, išoriniai pavojai nustelbia vietines kniaustynes, rašė politologas. Savo ruožtu, taika tokią nacionalinę vienybę veikia neigiamai.

Kai priešas mina slenkstį, išoriniai pavojai nustelbia vietines kniaustynes

Deschas šią teoriją rėmė istoriniais pavyzdžiais. 1815 metais pasibaigus Napoleono karams ir iki 1853–1856 metų Krymo karo, išorinė grėsmė Europos šalims buvo žymiai mažesnė, ir 1815–1853 m. periodu Europa susidūrė su vidiniu šalių skilimu ir daugybe sukilimų. Maždaug tuo pat metu JAV irgi nebuvo karo, tačiau paaštrėjo vidiniai konfliktai. Šalis tapo tokia susvetimėjusi, kad 1860 metų respublikonų partijos kandidato Abraomo Linkolno tapimą prezidentu lėmė vos daugiau nei 30% piliečių balsai.

Tuo tarpu du pasauliniai karai, priešingai, padėjo sukurti dabartinę amerikiečių valstybę; Šaltasis karas prieš SSRS tik sustiprino nacijos vienybę. Pasak Descho, „Šaltasis karas buvo „ideali“ grėsmė. Jis neperaugo į tikrą karą, visgi, jo pakako tapti galingu vienijančiu faktoriumi“. (Panašų nacijos telkimą patiria rusai, per „naująjį šaltąjį karą“ prieš Vakarus.)

Šaltasis karas prieš SSRS tik sustiprino nacijos vienybę.

Šaltajam karui pasibaigus, amerikiečiai neteko galimybės vienytis bendros išorinės grėsmės akivaizdoje, ir to rezultatus politologas prognozavo gan tiksliai: nacionalinio bendrumo ir valstybinių sistemų efektyvumo mažėjimas. Kaip rašo Waltas, šiuolaikiniame pasaulyje išorinės grėsmės išnykimas išsyk valstybės susilpnėjimo iki „prieškarinių“ rodiklių gali ir nesukelti, tačiau kelia nesutarimus vidaus politikoje, ir kuo gilesni etniniai, socialiniai ir kalbiniai skirtumai, tuo šie prieštaravimai aštresni.

Be to, autoriaus nuomone, dabartinių išorinių, tarkime, terorizmo, grėsmių nepakanka tautos sutelkimui.

Terorizmas – blogiausias grėsmės variantas – nesutelkia žmonių, bet padeda politikams ir interesų grupėms gąsdinti ir skaldyti visuomenę.
Tarptautinio ir vidinio terorizmo proveržiai mus šokiruoja, tačiau tikimybė žūti teroristinio akto metu itin maža (kai kuriais vertinimais – 1:4 mln), todėl kova su juo negali vienijančia idėja ilgai būti negali. Negana to, Waltas mano, kad jeigu Šaltasis karas buvo „geriausia“ grėsmė, tai terorizmas – blogiausias pavojaus variantas: jis negali sutelkti žmonių, bet juo kuo puikiausiai gali naudotis politikai ir grupės, kurstantys baimę ir skaldantys visuomenę.

 
Ira Solomonova

World Press rubrikos redaktorė

Ši teorija kelia gan niūrias išvadas. Nesant išorinės grėsmės, želia savigriovos daigeliai, sukeliantys vidinius sukrėtimus, kuriuos panaikinti gali bendro priešo atsiradimas – pakankamai baisaus, kad galėtų suvienyti tautas prieš save, rašo Waltas. Rezultatas: užburtas ratas, kuriame taikūs periodai ruošia dirvą įtampai ir susiskaldymui.

Ира Соломоновa
slon.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(37)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(36)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
65(9)
47(5)
30(0)
26(0)
23(3)
23(0)
15(0)
12(0)
Savaitės
123(10)
121(2)
72(5)
71(0)
68(4)
Mėnesio
135(0)
114(13)
105(0)
102(13)
101(1)