Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Paskutiniojo nacių medžiotojo istorija

2016-07-15 (15) Rekomenduoja   (-1) Perskaitymai (110)
    Share

Efraimą Zuroffą kartais vadina paskutiniuoju nacių medžiotoju: savo medžioklę jis pradėjo santykinai vėlai, ir tuo pačiu jis dar gan jaunas ir aktyvus, kad ją tęstų. Istorikas, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės skyriaus vadovas, ir kasmet atnaujinamo pačių ieškomiausių nacių nusikaltėlių sąrašo autorius, pastaruoju metu labiausiai pagarsėjęs kritika Baltijos šalims dėl atsisakymo pripažinti savo vaidmenį Holokauste. Žurnalas Newsweek susitiko su Zuroffu, siekdamas sužinoti koks yra nacių medžiotojo darbas ir kodėl buvusiose sovietinėse respublikose ją vykdyti taip sunku.

Beveik keturis dešimtmečius Zuroffas visame pasaulyje – nuo Australijos iki Islandijos ir nuo Vengrijos iki JAV – ieško žmonių, įtariamų žydų naikinimu Antrojo Pasaulinio karo metais. Pats Zuroffas vadina save „freelance nacių medžiotoju“, nes dirba nekomercinėje organizacijoje. Pastaraisiais metais pagrindiniu jo taikiniu tapo Baltijos šalys, konkrečiai, Lietuva, kur drauge su rašytoja Rūta Vanagaite jis išleido knygą „Mūsiškiai: Kelionė su priešu“, tapusia bestseleriu, tačiau sulaukusia visuomenėje nemažai kritikos.

Pasak istoriko, Lietuva svarbi, nes iki šiol nenoriai pripažįsta praeities nusikaltimus: nežiūrint to, kad karo metais šalyje buvo sunaikinti praktiškai visi ten gyvenę žydai (>200 000 Holokausto JAV memorialinio muziejaus duomenimis), už tai „nė vienas lietuvis nepriklausomoje Lietuvoje nė dienos nesėdėjo kalėjime“, teigia Zuroffas. Dėl šio darbo, pasak jo paties, jis tapo „nekenčiamiausiu Lietuvos žydu“.

Pavadinimas „nacių medžiotojas“ skamba efektingai – kelionės po pasaulį, pavojingos užduotys, kilni misija, – tačiau tikrasis jo gyvenimas ne toks romantiškas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Didžiąją dalį darbo sudaro bendravimas su galinčiais duoti vertingų nuorodų, ir dokumentų kaugių nagrinėjimas. Zuroffo kabinetas Jeruzalėje, rašo Newsweek, labiausiai priminė buhalterio darbo vietą, jei ne viena detalė – nedidelė dėžutė su žyma: „Latvijos karo nusikaltėliai, pagrindinis sąrašas , M-Z“.

Buvusių genocido vykdytojų paieška, sako istorikas, turi prasidėti nuo supratimo, kad „mūsų dienomis beveik neįmanoma persekioti nacius teismine tvarka“: viena vertus, dėl to, kad jų nedaug liko ir visi jau garbaus amžiaus, antra vertus, todėl, kad teisti turi valstybės, trečia – todėl, kad visuomenėje daugelis sako, kad Antrojo Pasaulinio karo įvykiai – praeities dalykas.

Zuroffas su tuo nesutinka: jo nuomone, senatvė neturėtų atleisti nuo atsakomybės. Kai kuriais vertinimais, Holokausto metu buvo nužudyti 90% Lietuvos žydų, kitais vertinimais – dar daugiau, tačiau, kad ir kokiais vertinimais būtų naudojamasi, išeina, kad Lietuvoje žydų mirtingumas buvo vienas iš didžiausių Europoje.

Tuo pačiu kolektyvinė šalies atmintis šiuo klausimu kiek sudrumsta, rašo Newsweek. Iš dalies dėl to, kad Lietuva buvo ilgai okupuota užsienio šalių, iš dalies dėl to, kad tarp dviejų pasaulinių karų, dėl nacistinės propagandos įtakos, žydai Lietuvoje asocijavosi su bolševizmu. Galiausiai, dėl pusšimčio metų SSRS okupacijos, lietuviai po nepriklausomybės paskelbimo patys jautėsi jautėsi aukomis ir didvyriais tuo pat metu – gyveno priespaudoje, bet jungą nusimetė.

Tautai su tokia mąstysena sunku pačiai sau pripažinti dalyvavimą genocide, pažymi leidinys; netgi Antrojo Pasaulinio karo metais dalyvavę masinėse žudynėse dabartinėje Lietuvoje gali būti gerbiami už antisovietinę kovą. Pirmoji ir vienintelė Holokaustui skirta ekspozicija Genocido aukų muziejuje Vilniuje atsirado tik 2011 metais, pabrėžia straipsnio herojus.

Kai kuriais vertinimais, Holokausto metu buvo nužudyti 90% Lietuvos žydų

Zuroffas savo kampaniją prieš buvusius nacius pradėjo beveik iš karto po to, kai Lietuva 1990 metais atgavo nepriklausomybę, – jis iš televizoriaus ekrano ragino vyriausybę imtis priemonių. Nepaisant istoriko pastangų, teismo nagrinėjimą nepriklausomoje Lietuvoje pasiekė vos trys prisidėjusių prie žydų genocido bylos. 2001 metais Kazys Gimžauskas, karo metais buvęs Lietuvos Saugumo policijos viršininko pavaduotoju, tapo pirmuoju nacių koloborantu, nuteistu buvusios sovietinės respublikos teritorijoje.

Nuo bausmės vykdymo jis buvo atleistas dėl sveikatos būklės (tada Gimžauskui buvo 93 metai, jis sirgo Alzheimerio liga) ir neilgai rukus po teismo mirė. Kitas slaptosios policijos darbuotojas, Algimantas Dailidė, buvo nuteistas 5 metams 2006 m., tačiau į kalėjimą taip pat nepateko, nes teismas nusprendė, kad dėl amžiaus jis nekelia pavojaus visuomenei. Saugumo policijos Vilniaus skyriaus viršininkas Aleksandras Lileikis 1996 metais buvo išsiųstas iš JAV, kur buvo išvykęs po karo, ir stojo prieš teismą Lietuvoje, tačiau mirė 2000 metais, nesulaukęs teismo proceso pabaigos.

Prabilus apie Holokaustą, Lietuvos visuomenė skyla, rašo Newsweek, ir šis pasidalijimas buvo regimas iš reakcijos į knygą „Mūsiškiai“. Jai pasirodžius, autoriai buvo kaltinami, kad vykdė arba žydų, arba Kremliaus užsakymą, o dėl pačios knygos priekaištavo, kad ji diskredituoja lietuvių partizanų judėjimą ir netgi tarnauja Putino propagandos mašinai.

Pasak Zuroffo ir Vanagaitės, jeigu jaunoji karta sutiko „Mūsiškius“ entuziastingai, tai daugelis vyresniosios kartos atstovų jautėsi įžeisti. Tuo pat metukai kurie senjorai, buvę genocido siaubų liudininkais, pajuto keistą palengvėjimą: „Jie suprato, kad tai, kas vyko jų kaime, kur nors kaimynystėje, nebuvo išimtis, – paaiškina Vanagaite. – Tai vyko visur“.

Sunku pasakyti, kas iš tiesų skatina Zuroffą. Kritikai mano, kad jis vaikosi garbės, supaprastina istoriją ir verčia ją „filmu apie Džeimsą Bondą“. Nacių medžiotojas išties neretai pasisako žiniasklaidoje – iš dalies dėl to, kad metas: besislapstančių karo nusikaltėlių liko nedaug, – tačiau tvirtina, kad savo darbą atlieka, siekdamas pagerbti Holokausto aukų atminimą ir suteikti pamoką ateities kartoms. Zuroffas tvirtina, kad nesigaili pasirinkęs šį kelią, tačiau pripažįsta nepakankamai įvertinęs kelyje kilsiančius sunkumus.

Tuo tarpu jo darbas atrodo begalinis, rašo Newsweek: kaip šiuo atveju turi atrodyti sėkmė, nežino niekas. Tačiau istorikas viliasi, kad kiekviena sėkmė, – mažas pasaulio žingsnelis link trumpos minties, telpančios į du žodžius: „daugiau niekada“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(8)
Neverta skaityti!
(9)
Reitingas
(-1)
Komentarai (15)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
70(1)
49(3)
27(1)
26(2)
20(0)
15(2)
12(3)
11(0)
10(0)
Savaitės
156(16)
76(4)
58(3)
56(6)
Mėnesio
179(1)
111(1)
106(20)
102(17)