Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Ar galima atpratinti paauglius nuo gėrimo ir rūkymo? Islandijos patirtis

2017-01-26 (2) Rekomenduoja   (39) Perskaitymai (330)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Kaip mokslas ir drąsios reformos padėjo islandams atsikratyti kenksmingų įpročių

Milkmanas jau ilgiau nei 40 metų tyrinėja priklausomybes lemiančius mechanizmus. Savo daktaro disertacijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis parodė, kad įjunkę į heroiną ir amfetaminą tarpusavyje skiriasi tuo, kaip pripratę tvarkytis su stresu: heroiną vartoja tie, kuriuos patiriamas stresas suvaržo, o metamfetaminą – tie, kurie geba jam aktyviai priešintis. Po darbo publikacijos Journal of Nervous and Mental Disease žurnale 1973 metais Milkmaną pakvietė į JAV Nacionalinio piktnaudžiavimo narkotikais instituto tyrimų grupę, kuri ieškojo atsakymų į klausimus: kodėl žmogus pradeda vartoti narkotikus? Kodėl nenustoja to daryti? Kada nustoja ir kodėl grįžta prie šios praktikos?

Tyrinėdamas priklausomybę, Milkmanas padarė išvadą, kad pripratimas neatsiejamai susijęs su elgesiu – pirmasis priklauso nuo antrojo ypatybių. Galima tapti priklausomu nuo alkoholio, kokaino, automobilių, pinigų, sekso, kalorijų, tvirtino jis. O jeigu jau taip, kodėl gi nesuradus „natūralaus kaifo“ – ko nors, kas smegenyse sukeltų chemines reakcijas, panašias į narkotikų ar alkoholio veikimą, tik ne tokias kenksmingas? 1992 metais Milkmano komanda laimėjo $1,2 mln dotaciją ir dalyvavo programoje, kurioje paaugliams, vartojantiems alkoholį, narkotikus ir cigaretes, pradėjo siūlyti alternatyvas. „Sakėme jiems: mes jūsų nuo nieko negydysime, mes išmokysime jus visko, ko tik panorėsite, – muzikos, šokių, hiphopo, dailės, kovos menų“, – sako mokslininkas. Idėja buvo tokia, kad šie užsiėmimai turėtų žmogaus smegenyse pradėti reakcijas, kurių reikia, kad jis geriau susidorotų su gyvenime kylančiu stresu, – kai kam tai padėtų nusiraminti, kai kam atvirkščiai, suteiktų postūmį ir adrenaliną. Tuo pat metu su vaikais dirbo dėstytojai, mokę juos geriau suprasti pačius save ir bendrauti su aplinkiniais.

Tada, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, Milkmanas pradėjo reguliariai lankytis Islandijoje, kur pasakojo apie savo tyrimus ir praktiką. Islandų susidomėjimas nebuvo tuščias. 1992 metais atliktas šalies tyrimas parodė, kad beveik ketvirtis 14 – 16 metų mokinių kasdien rūko ir daugiau nei 40% bent kartą per mėnesį buvo prisigėrę. Atlikę gilią analizę, tyrėjai išsiaiškino, kuo skiriasi rūkantys ir geriantys paaugliai nuo šių blogų įpročių neturinčių bendraamžių. Paaiškėjo, kad nuo kenksmingų įpročių saugo reguliarus užsiėmimas įvairia užklasine veikla (įskaitant sportą), jutimas, kad mokykloje tavimi rūpinamasi, ir įprotis vėlyvus vakarus praleisti namie, o ne gatvėje.

Tuo metu Islandijoje visu pajėgumu veikė priklausomybės nuo narkotikų, tabako ir alkoholio prevencijos programos. Visos jos rėmėsi mokymu – paaugliams buvo pasakojama, kad narkotikai – blogi ir kenkia. Tačiau Milkmanas, remdamasis JAV pavyzdžiu, buvo įsitikinęs, kad tokios programos nesusidoroja su joms keliamomis užduotimis ir pasiūlė Islandijai kitą būdą. Naudodami mokinių apklausų rezultatus, mokslininkai sukūrė ir palaipsniui ėmė įgyvendinti naują nacionalinį planą.


Kartojimas, kad narkotikai blogai, menkai padeda atsikratyti šio žalingo įpročio

Buvo pakeisti įstatymai. Pirmą kartą šalyje buvo uždrausta pardavinėti tabaką jaunesniems, nei 18 metų asmenims, o alkoholį – nesulaukusiems 20. Cigarečių ir alkoholio reklama irgi buvo uždrausta; šių prekių kainos aukštos: puslitrinis alaus butelis kainuoja $3–$8, vynas – vidutiniškai $18 už butelį, cigarečių pakelis – $11. Atsirado įstatymas – jis veikia ir dabar, – draudžiantis 13–16 metų vaikams būti lauke po 22 valandos žiemą, ir po vidurnakčio vasarą. Sistemoje atsirado mokyklą ir šeimas jungianti grandis, – tėvų organizacijos ir mokyklų tarybos, kuriuose būti turėjo būti tėvų atstovai; šie irgi pradėti mokyti elgesio su vaikais, kodėl reikia su jais praleisti daugiau laiko, kaip sudominti vaiką, kad jis mažiau šlaistytųsi gatvėje. Daugelis tėvų pasirašė savotišką paktą, kuriuo įsipareigojo nepirkti gėrimų nepilnamečiams ir nepaliks jų neprižiūrimų vakarėliuose. Psichologų nuomone, tokie susitarimai sutvirtino tėvų autoritetą namuose.

Iš paauglių buvimo gatvėje laiko ribojimo juokiamasi netgi Švedijoje

Lygiagrečiai vyriausybė padidino subsidijas sporto, kūrybos, muzikos, šokių klubams, kad vaikai galėtų išmokti ko nors naujo, pajusti bendrystę ir rūpestį; šeimoms, kurių pajamos mažos, buvo padedama ypatingai. Reikjavike, kur gyvena daugiau nei trečdalis visų šalies gyventojų, vyriausybė kasmet išduoda specialias $250 nominalo korteles, kurias vaikas gali išleisti užklasinei veiklai.

Mokinių apklausos buvo atliekamos kasmet – iš jų programos kuratoriai gali sekti jaunimo pokyčius. Šios apklausos parodė, kad iki 2012 metų 15–16 metų paauglių dalis, praleidžiančių laisvą laiką su tėvais, dalis padvigubėjo (nuo 23% 1997 metais iki 46% 2012 m.). Užsiimančių sportu keturis ir daugiau kartų per savaitę, taip pat ženkliai padaugėjo: nuo 24% iki 42%. Tuo tarpu vartojančių alkoholį, marihuaną ar tabaką paauglių sumažėjo. Pastarąjį dešimtmetį jaunimo žalingų įpročių lygis mažėja daugelyje Europos šalių, tačiau tokio kontrasto, koks yra Islandijoje, nėra niekur kitur. Pasak Young, kalbėjusios su penkiolikmete mergina, ši negalėjo prisiminti nė vieno rūkančio ar geriančio savo mokyklos mokinio.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(39)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(39)
Visi šio ciklo įrašai:
2020-09-23 ->
2017-01-26 ->
Ar galima atpratinti paauglius nuo gėrimo ir rūkymo? Islandijos patirtis
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
46(0)
41(1)
28(1)
23(3)
21(3)
14(0)
13(0)
12(0)
Savaitės
158(16)
87(1)
56(6)
52(0)
52(3)
Mėnesio
180(10)
158(16)
111(1)
107(20)