Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Avarija, ledynas ir tuntai hipių. Kaip aviacijos kompanija iš Islandijos pakeitė pasaulį

2017-06-03 (0) Rekomenduoja   (42) Perskaitymai (2770)
    Share

1951 me­tų pra­džio­je Is­lan­di­jos ve­žė­jas Icelandic Airlines (is­lan­diš­kai Loftleiðir) ruo­šė­si bank­ru­tuo­ti. Trans­at­lan­ti­niais marš­ru­tais kom­pa­ni­ja bu­vo ne­pa­jė­gi kon­ku­ruo­ti su to­kiais stam­biais žai­dė­jais, kaip JAV Pan-Am. Rei­ka­lai klo­jo­si taip pras­tai, kad 1950 me­tų gruo­dį Icelandic Airlines te­li­ko vie­nas marš­ru­tas – tarp Reik­ja­vi­ko ir ne­di­de­lės sa­los į ry­tus nuo Is­lan­di­jos; kad už­lo­py­tų sky­lė­tą biu­dže­tą, kom­pa­ni­jai te­ko li­zin­guo­ti sa­vo lėk­tu­vus ki­tam ve­žė­jui. Ne­pai­sant vis­ko, vie­nas iš Loftleiðir įkū­rė­jų ir va­do­vų ne­no­rė­jo pa­si­duo­ti. Jo at­kak­lu­mas ir da­le­lė sėk­mės ne tik at­gai­vi­no kom­pa­ni­ją, bet ir pa­kei­tė vi­so pa­sau­lio avia­ci­jos rin­ką ir pa­čią Is­lan­di­ją. Fast Company pa­sa­ko­ja šią pa­mo­kan­čią, ta­čiau pa­mir­štą is­to­ri­ją.

1944 metų kovą Alfredas Eliassonas ir dar du jauni islandai pilotai įkūrė Loftleiðir. Iš pradžių kompanija skraidė tik vietiniais reisais, tačiau po trijų metų pradėjo skraidyti užsienin – į Kopehagą, – o 1948-ųjų rugpjūtį atliko pirmąjį komercinį skrydį tarp Islandijos ir JAV. Tačiau jau kitais metais verslas pradėjo smukti; bandydamas jį atgaivinti, direktorius Eliassonas pinigų manėsi kaip tik galėdamas, – savo lėktuvų lizingu, ieškodamas vietiniams žvejams žuvų guotų iš oro, pristatydamas krovinius. 1950 metais tokia veikla sudaro didžiąją Icelandic Airlines pajamų dalį. Kompanijos reikalus pataisė atsitiktinumas – tragiškas ir tuo pat metu laimingas.

⁠1950 metų rugsėjį kompanijos lėktuvas, gabenęs krovinį iš Liuksemburgo į Reikjaviką, sudužo salos pietryčiuose esančiame ⁠Vatnajökull ledyne. Lėktuvas smarkiai buvo smarkiai sugadintas, tačiau ekipažas išgyveno. Jam į pagalbą atvyko gelbėtojų komanda iš JAV KOP, tačiau kai gelbėtojai norėjo išgabenti nukentėjusiuosius, jų Douglas DC-3 varikliai dėl šalčio nebeužsivedė. Abiejų lėktuvų ekipažams neliko nieko kito, tik palikus lėktuvus ant ledo, pėstute traukti į artimiausią gyvenvietę. JAV KOP galiausiai DC-3 tiesiog nurašė, nusprendę, kad taip bus paprasčiau, nei kapstyti jį iš po sniego, kuris prisnigs per žiemą.

Tačiau Eliassonas taip paprastai nenusiramino. 1951 metų pavasarį jis amerikiečių nurašytą mašiną nupirko už $600 ir subūrė nedidelę jo paieškų grupę. Žiema buvo išties gili – kai Eliassonas atvyko į ledyną, iš sniego stirksojo tik uodegos galiukas. Per mėnesį lėktuvą atkasę ir buldozeriu jį nubuksavę iki artimiausio pakilimo tako, islandai išsiaiškino, kad ir DC-3 varikliai, ir akumuliatoriai buvo sveiki. Jis nuskrido iki Reikjaviko ir buvo užregistruotas kaip Icelandic Airlines lėktuvas Jökull – Ledynas. Netrukus po to kai Ledynas buvo pertvarkytas naudojimui komerciniams skrydžiams, Ispanijos aviacijos kompanija Iberia netikėtai pasiūlė lėktuvą jiems parduoti. Islandai kaip mat sutiko – už $600 nupirktą DC-3 pavyko parduoti už $75 000. Šie pinigai išgelbėjo Loftleiðir nuo bankroto.

Brangieji hipiai

Jei XX amžiaus aviacijos biznyje ir buvo šventasis gralis, kurio visi troško, tai – transatlantiniai pervežimai. Ir europiečiai, ir amerikiečiai svajojo atsikąsti šios rinkos nuo pat tada, kai Charlesas Linberghas 1927 metais perskrido Atlantą iš Niujorko į Paryžių. Amžiaus viduryje Atlanto vandenyno įveikimo greitis pasidarė svarbesnis už keliavimo patogumą ir stilių, – milijonai žmonių ir šimtai kompanijų buvo pasirengę mokėti už kelionę iš Londono į Niujorką ar atgal 8–10 val. o ne tris su puse paros. Tačiau, kaip pažymi Fast Company, jei pirmoje šimtmečio pusėje šventojo gralio lenktynėse lemiamas vaidmuo teko išradėjams ir drąsuoliams, tai amžiaus viduryje jis atsidūrė politikų ir biurokratų rankose. Įveiktų fizinių barjerų vieton stojo vyriausybiniai.

Sprendžiant biurokratinius aviacijos klausimus, svariausias buvo sero Williamo Hildredo žodis. Antrojo Pasaulinio karo metais jis vadovavo Britanijos civilinės aviacijos valdybai, o nuo 1946 iki 1966 metų ėjo po karo atgaivintos Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA) vadovo pareigas. Hildredas, regėjęs griaunamąją aviacijos galią per abu pasaulinius karus, tvirtai tikėjo, kad pervežimų aviaciją reikia griežtai kontroliuoti, ir manė, kad atviras dangus – pavojingas dangus. IATA reguliavo visus pervežimų aviacijos aspektus, nuo reisų tvarkaraščio iki bilietų kainų, ir be to, nurodė aviacijos kompanijoms skraidyti tik iš jų registracijos šalių, arba į jas. Reisą iš Kanados į Didžiąją Britaniją galėjo organizuoti tik Kanados arba D. Britanijos kompanijos, o ne, tarkime, JAV.

1952 metais Icelandic Airlines sugalvojo nesudėtingą, tačiau pirmąjį tokio tipo planą, kaip apeiti IATA reikalavimus. Kompanija pasiūlė transatlantinį skrydį iš Niujorko į Liuksemburgą, su persėdimu Islandijoje. Asociacijos taisyklės formaliai nebuvo pažeidžiamos – tai buvo du reisai, vienas į Islandiją, kitas iš jos. Tuo tarpu bilietai kainavo $100 (>$900 dabartine verte) pigiau, nei konkurentų, nes Liuksemburgas neturėjo nacionalinių avialinijų ir neprivalėjo paklusti IATA kainodarai.

Šis pasiūlymas Icelandic Airlines padarė „hipių aviakompanija“. Negana to, kad vežėjas nustatė mažą kainą, jam pavyko užčiuopti to meto pulsą. Iš JAV per Europą driekėsi vadinamasis hipių takas – kelias, kuriuo, ieškodami naujų patirčių, subkultūros atstovai keliavo į Indiją, Nepalą ir dar toliau į rytus. Vienas iš tų hipių – buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas, tvirtinama aviakompanijos svetainėje. Be to, JAV universitetų studentai, baigę mokslus, siekė apsilankyti Europą, siekdami susipažinti su Senojo Pasaulio kultūra. Reisai iš Niujorko į Liuksemburgą per Reikjaviką daugeliui tapo svajonių kelionės pradžia.

Siekdama sumažinti kainas, Icelandic Airlines kompanija ieškodavo – ir rasdavo – naujų būdų sumažinti kaštus. Pavyzdžiui, naudojo senesnius lėktuvus vietoje naujausių ir siekė visiškai užpildyti reisus – šios strategijos ir dabar laikosi daugelis pigių skrydžių bendrovių. Kelionė iš JAV į Europą trukdavo 10–12 valandų, tačiau netgi tai kompanija pasuko savo naudai. Kompanijos Icelandic reklaminis šūkis skelbė „Mes lėti, bet pigūs“, – („We’re slow but we’re low“).

Po kelių metų nuo skrydžių tarp Amerikos ir Europos pradžios, septintajame dešimtmetyje, Icelandic pradėjo politiką, kuria siekta pritraukti turistus į pačią Islandiją. Kompanija be papildomo mokesčio ėmė siūlyti ilgą – kelių dienų – persėdimą Reikjavike. Šis vežėjo sumanymas galioja iki šiol: keleiviai gali apsistoti Islandijos sostinėje iki 7 dienų ir apžiūrėti vietos įžymybes; bilieto kaina dėl to nesikeičia.

Tada, kai tarptautiniai skrydžiai buvo pasiturinčių žmonių prerogatyva, nedidelė islandų skrydžių kompanija sugebėjo pasiūlyti juos plačiosioms masėms. Iš esmės, Icelandic Airlines tapo pirmąja pigių skrydžių bendrove pasaulyje, suradusia verslo modelį, kuris dabar, praėjus ne vienam dešimtmečiui, tebeveikia ir daro skrydžius vis labiau prieinamus.

Netrukus Icelandic tapo viena iš sparčiausiai augančių aviacijos kompanijų. Jei 1950 metais ji perveždavo 5000 keleivių, tai 1960 šis skaičius pasiekė 40 tūkstančių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Icelandic priklausė 2% transatlantinių skrydžių rinkos, kasmet pervežamų keleivių skaičius pasiekė 71,5 tūkst., o įplaukos – $23,5 mln, iš kurių apie 90% gautos iš užsienio reisų. 2009 metais kompanija kasmet skraidindavo po daugiau nei 1,5 mln žmonių – penkis kartus daugiau, nei yra Islandijos gyventojų. Kompanijos vystymasis padėjo vystytis ir visai Islandijai: nuo likusio pasaulio savo geografinės padėties izoliuota šalis staiga atsidūrė pačiame didelio ir svarbaus proceso centre – Europa atsivėrė amerikiečiams, o Amerika – europiečiams. Dėl Icelandic apie mažą salos respubliką sužinojo ir turistai, ir verslas.

Devintajame dešimtmetyje tarptautinių skrydžių rinkos reguliavimas susilpnėjo, ir pigių skrydžių modelį pradėjo perimti kitos kompanijos, tarp kurių ir 1984 metais įkurta Ryanair. Pirmųjų pasaulyje pigių skrydžių avialinijų ir jų vadovo istorija nebuvo plačiai žinoma, kol 2009 metais apie juos nepasirodė dokumentinis filmas apie juos: Alfred Eliasson & Loftleiðir Icelandic.

Po 1973 metais įvykusio susijungimo su savo konkurentu, kita Islandijos kompanija Flugfélag, Icelandic Airlines vadinasi Icelandair ir dabar yra viena iš stambiausių Islandijos kompanijų. Vežėjas vykdo skrydžius į 45 miestus 16 šalių, o Reikjavikas po senovei lieka svarbiausiu jo transatlantinių skrydžių punktu. Pernai kompanija skraidino 4 mln keleivių, o įplaukos viršijo $1,3 mlrd.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(43)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(42)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
53(0)
38(0)
25(0)
24(3)
18(4)
17(0)
13(0)
12(8)
12(2)
Savaitės
139(25)
85(0)
73(3)
68(9)
61(5)
Mėnesio
139(25)
118(17)
114(15)
109(10)