Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Imperijų griūtys. Kaip klimato kaita veikė valstybių ekonomiką - nuo didingos Harapos civilizacijos ir Egipto dinastijos žlugimo iki pačios Romos imperijos

2018-01-04 (0) Rekomenduoja   (10) Perskaitymai (1554)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

2017 metais publikuoti tyrimai apie gamtos reiškinių įtaką valstybių likimams. Išdėstytuose tyrimuose klimatas vadina svarbų vaidmenį. Tai buvo seniai, tačiau pasimokyti tikrai yra iš ko ir šiuolaikiniams žmonėms.

Klimato ir socialinių procesų ryšio tema dažnai gvildenama tyrimuose. Jų autoriai sugretino 1788 metų nederlių Prancūzijoje su valstiečių sukilimais ir vėlesne revoliucija. 2006 ir 2010 metų sausras Sirijoje – su pablogėjusia ekonomine situacija ir po to kilusiu pilietiniu karu. Sausrą Italijoje 1893 metais – su Sicilijos mafijos įtakos augimu: valstiečių vargai tapo kairiojo judėjimo išsivystymo faktoriumi, ir siekdami jam pasipriešinti, žemvaldžiai pagalbos kreipėsi į organizuotas nusikaltėlių grupuotes.

Klimato kaitai skirtame Woodrow Wilsono tyrimų centro pranešime pažymima, kad su tuo susiję socialiniai konfliktai ir migracijos procesai gali prasidėti vietiniame lygyje, tačiau paskui sparčiai išplisti. Savaime suprantama, klimatas – tik vienas iš faktorių, tačiau jo prastėjimas mažų mažiausiai paaštrina jau egzistuojančius socialinius prieštaravimus.

Prieš keletą metų komentuodama šią temą, JAV Gynybos ministerija pažymėjo, kad klimato kaita yra potencialus grėsmių – nuo infekcinių ligų iki ginkluotų sukilimų – multiplikatorius. „Tai tampa nacionalinio saugumo faktoriumi, – konstatavo žinyba. – Pasaulio temperatūros augimas, kritulių režimo pokyčiai ir ekstremalesni klimato procesai vis labiau išryškina pasauliui kylančius iššūkius – skurdą, badą ir konfliktus“.

2017 metais buvo publikuoti tyrimai, patikslinantys žinias apie klimato procesų įtaką senovės valstybėms. „Tai buvo ilgai gyvavusios civilizacijos, – sako Harvardo universiteto istorikas Michaelas McCormickas. – Tuo periodu gyvenę žmonės buvo protingi ir veiklūs, praktiškai, kaip mes. Tačiau gamtos reiškiniai juos galėjo paveikti pražūtingai“.

Musonai

Indo slėnio arba Harapos civilizacija buvo dabartinės Indijos ir Pakistano teritorijoje. Ji egzistavo apie du tūkstančius metų (~3300 m.p.m.e – 1300 m.p.m.e). Klestėjimo metu joje gyveno apie 5 milijonus žmonių.

Iš jos pasiekimų paminėtinas drėkinamosios žemdirbystės, metalo apdirbimo išvystymas, miestų statyba (miestų planavimas buvo gan sudėtingas ir jame buvo kanalizacijos sistema), standartizacija (pavyzdžiui, gaminant plytas namų statybai) ir intensyvi užsienio prekyba. Prekybos keliai driekėsi į Artimuosius Rytus ir Centrinę Aziją.

Tačiau maždaug nuo 1800 m.p.m.e civilizacija ėmė byrėti. Gyventojų mažėjo, daug gyvenviečių ištuštėjo, žlugo socialiniai institutai, vyko technologijų nuosmukis. Vienas iš pagrindinių paaiškinimų – pasikeitęs klimatas. Nature išspausdintas Indijos technologijų instituto tyrimas šią teoriją pagrindžia.

Pokyčiai buvo susiję su musonų – sezoninių vėjų, vasarą atnešančių kritulius, kritiškai svarbius žemdirbystei – susilpnėjimu. Musoniniai lietūs maitino Ghaggaro upę ir jos intakus, ant kurių krantų kūrėsi harapiečių gyvenvietės. Tyrimai rodo, kad septintame tūkstantmetyje prieš mūsų erą sustiprėję musonai padėjo vystytis upių sistemoms. Tačiau po kelių tūkstantmečių jos ėmė sekti.

Autoriai paremia šiuos teiginius per archeologinius kasinėjimus rastų gyvūnų kaulų ir dantų analize. Įvairių deguonies izotopų koncentracija (¹⁶O ar ¹⁸O) nurodo jų gerto vandens charakteristikas. O šie duomenys (pavyzdžiui, dėl intensyvesnio garavimo padidėja ¹⁸O lygis) gali rodyti klimato kaitą. Musonų susilpnėjimą nurodė ir kiti tyrimai – pavyzdžiui, senovėje šiaurės rytų Indijoje buvusių ežerų vietose rastos fosilijos.

Tyrime daroma išvada, kad dėl to kilo labai sausringi laikotarpiai (kito darbo autoriai tvirtino, kad 2200 m.p.m.e – 2000 m.p.m.e regioną kamavo sausra). Žmonės stengėsi prie to prisitaikyti – o būtent, auginti kitas žemės ūkio kultūras (pavyzdžiui, soras). Derlių mažėjimas smukdė ekonominę miestų gerovę. Pamažu išnyko didelės grūdų saugyklos, kuriose, be viso kito, buvo ir kaupiamas rezervas nederliaus metams. Žmonės traukėsi iš miestų, persikeldavo į mažas gyvenvietes, tarp jų, kaip mano tyrėjai, plito nepasitikėjimas technologijomis ir standartais, lig tol skatinusiais civilizacijos augimą.

Ugnikalniai

Egiptą Ptolemėjų dinastija valdė apie 300 metų – maždaug iki mūsų eros pradžios. Šiam periodui buvo būdingas Egipto ir Graikijos socialinių sistemų bendradarbiavimas, miestų statyba, prekybos ir mokesčių sistemos vystymasis. Padidėjo raštingumo lygis, plėtojosi mokslas. 332 m.p.m.e įkurta Aleksandrija tapo mokslo ir kultūros centru.

Ptolemėjo karalystės žlugimas siejamas su daugybe karų, politiniais procesais ir vėlesnių valdytojų nekompetencija. Tačiau Jeilio universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad situaciją apsunkino ir klimato procesai.

O konkrečiai – vulkanų aktyvumas. Egipto, vienos iš turtingiausių to meto Viduržemio regiono valstybių, gerovė rėmėsi žemės ūkiu – žemdirbyste, klestinčia dėl sezoninių Nilo potvynių. Šią sistemą, kaip parodė tyrimai, gali paveikti ugnikalniai. Per jų išsiveržimus į orą išmetama daugybė smulkių, aerozolius sudarančių kietųjų dalelių. Jos atspindi Saulės spinduliavimą, dėl ko pažemėja temperatūra, susilpnėja vandens garavimas ir sumažėja kritulių kiekis.

Mokslininkai palygino ugnikalnių išsiveržimų ir socialinių neramumų to meto Egipte duomenis ir rado koreliacijas. „Senovės Egipto gyvenimas stipriai priklausė nuo žemdirbystę palaikančių sezoninių Nilo potvynių, – sako tyrimo autorius Josephas Manningas. – Kai išsiverždavo vulkanai, būdavo mažiau vandens. Dėl to kildavo socialinė įtampa, galėjusi sukelti neramumus ir kitas pasekmes“.

Tyrėjai aptiko koreliaciją ir tarp išsiveržimų bei valstybės karinio aktyvumo (Ptolemėjų valdymo metui pasižymėjo karinių konfliktų gausa). Pagal šią logiką, ekonomiką veikiantys klimato procesai, pažabodavo militaristinius to meto valdžios siekius.

Vienas iš pateikiamų pavyzdžių – 247–244 m.p.m.e įvykusi serija išsiveržimų. Egipto valdovas, Ptolemėjas III Euergetas tuo metu kariavo vieną iš Sirijos karų, kuris buvo dalis užsitęsusio konflikto su Seldžiukų valstybe – imperija, buvusia dabartinio Afganistano ir Pakistano teritorijoje. Tačiau, kaip 245 metais rašė Romos istorikas Markas Justinas, jam teko skubiai grįžti Egiptan (pasak istoriko, neramumai savojoje šalyje sukliudė Ptolemėjui pasiekti galutinę pergalę). Informaciją apie neramumus patvirtina ir kitas šaltinis. O vėlesniame įsake ankstesni metai minimi kaip nesėkmingi žemdirbiams, ir pažymima, kad valdžiai grūdus teko importuoti ir išleisti jiems „žymią pajamų dalį“.

Atšalimas

Prieš prasidedant mūsų erai sukurta Romos imperija išsilaikė šimtus metų. Ji kontroliavo teritorijas Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Geriausiais laikais joje gyveno daugiau nei 70 mln žmonių (tai nemenka Žemės gyventojų dalis – pirmaisiais mūsų eros amžiais jų skaičius vertinamas šimtais milijonų).

Imperijoje vystėsi technologijos – nuo ginkluotės iki medicinos – ir vyko plačios komunikacijų statybos. Anglų istoriko Edwardo Gibbono vertinimu, tai buvo vienas iš geriausių žmonijos istorijos periodų.

Imperijos žlugimą bandyta paaiškinti šimtais hipotezių. Istorikas Kyle'as Harperis, Oklahomos universiteto profesorius, išleidęs knygą „Romos lemtis. Klimatas ,ligos ir imperijos galas“, pažymi, kad drauge su karinėmis, politinėmis ir socialinėmis priežastimis, savo vaidmenį suvaidino ir orai.

Pirmieji keli mūsų eros amžiai pasižymėjo švelniu, palankiu žemdirbystei, klimatu (šis periodas vadinamas Romos klimato optimumu). Tačiau ketvirtajame VI amžiaus dešimtmetyje šiaurio pusrutulio vidutinė metinė temperatūra staiga sumažėjo. Tai atsitiko dėl ugnikalnių išsiveržimų ir atmosferos užteršimo jų išmestais aerozoliais, atspindinčiais dalį Saulės šviesos.

Atšalimas sukėlė nederlių ir suaktyvino migraciją. Be to, kaip pažymi britų istorikas Collinas Barras, situacija buvo palanki ligų plitimui. Įkandin didelių žmonių grupių sekė ir žiurkės, pernešančios infekcines ligas. Pirmoji pasaulinė maro epidemija kilo netrukus, šeštojo amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje.

Knygos autorius pateikia ir kitus pavyzdžius. Hunų įsiveržimą į Europą IV amžiaus viduryje, sukėlusį stambius migracinius procesus ir sustiprinusį spaudimą Romos imperijos sienoms, irgi išprovokavo klimato procesai. O būtent, stiprios sausros, kurios, tyrėjų manymu, pastūmėjo klajoklius ieškoti naujų ganyklų keltis į naujas teritorijas.

M. Tiščenko
Republic redaktorius
republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(11)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(10)
Visi šio ciklo įrašai:
2018-01-04 ->
Imperijų griūtys. Kaip klimato kaita veikė valstybių ekonomiką - nuo didingos Harapos civilizacijos ir Egipto dinastijos žlugimo iki pačios Romos imperijos
10
2017-07-10 ->
2016-08-29 ->
2016-01-31 ->
2014-01-20 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
31(9)
31(2)
27(0)
21(0)
19(0)
13(0)
11(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
94(1)
81(1)
80(3)
70(5)
Mėnesio
146(25)
105(13)
89(0)
85(8)