Kaip iš tiesų galėtų pasibaigti pasaulis? 6 realistiški scenarijai :: Žvilgsnis į visuomenę :: www.technologijos.lt
Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Kaip iš tiesų galėtų pasibaigti pasaulis? 6 realistiški scenarijai

2018-04-21 (0) Rekomenduoja   (14) Perskaitymai (2826)
    Share

Sirija ir teoriškai galimas branduolinį ginklą turinčių valstybių konfliktas dėl jos — kuo tinkamiausias pretekstas prisiminti žmonijos trapumą. Ar sunku mus visus sunaikinti, svarsto portalo life.ru autorius Aleksandras Beriozinas.

Iš karto prieš akis iškyla tarp astronomų madingas Fermi paradoksas, svarsto jis. Kosmose turėtų knibždėte knibždėti nežemiškų civilizacijų, tačiau jų nematyti. Vienas iš paradokso sprendinių — visos protingas rūšys greitai susinaikina, įvykus globaliai katastrofai (Didžiojo filtro hipotezė ). Ar tokiu „Didžiuoju filtru“ galėtų būti branduolinis karas? Ir ar yra kitų pretendentų Homo sapiens duobkasių vaidmeniui?

Žmogau, susinaikink pats?

Žmogui neretai priskiriamas savęs – o kartu ir visos gyvybės – naikintojo vaidmuo, rašo autorius. Neva jis gali sunaikinti visus sudėtingus organizmus branduoliniu karu. Šį scenarijų neseniai papildė dar ir klimato apokalipsė. Dalis mokslininkų tvirtina, kad antropogeninės emisijos gali sukelti nebesulaikomą šiltnamio efekto stiprėjimą — iki visų vandenynų išgarinimo. Elonas Muskas pasiūlė ir trečią scenarijų — žmogaus sukurtas dirbtinis intelektas sunaikins savo kūrėją ir perims valdžią. Ar jau metas užsidengti drobule ir gūglinti artimiausių kapinių lokaciją?

Visas šias niūrias prognozes kelia perdėtas žmogaus galimybių įsivaizdavimas. Branduolinis karas kažkuria prasme jau įvyko — iki 2016 metų susprogdinta ~2400 įtaisų — dabar Rusijoje ir JAV jų yra netgi mažiau. Bendras šių bandymų galingumas buvo šimtai megatonų, radionuklidų irgi išmesta nemažai. Tačiau kraują stingdančios istorijos apie šimtų megatonų kare sukeltą branduolinį rudenį ar net branduolinę žiemą su realybe nelabai susijusios – jos remiasi niekaip nepatvirtinta hipoteze, kad dauguma branduolinių sprogimų sukels gaisrus, kurių suodžiai užstos saulės šviesą ir atšaldys planetą.

Hirošimoje gaisrai iš tiesų kilo — nuo anglių iš ugniakurų ir trumpųjų elektros sujungimų namuose. Tačiau tradiciniai japonų namai buvo statomi iš lengvai užsiliepsnojančių medžiagų. Dabartiniuose gelžbetoniniuose „inkiluose“ to gerokai mažiau, anglinių krosnelių irgi surasti nepavyktų, o ir saugikliai veikia visuose elektros skydeliuose. Be to, laidų nutrūkimo nuo smūgio bangos tikimybė gerokai mažesnė, nei mediniuose–popieriniuose statiniuose.

Be to, žmonija dabar turi duomenų, kurių atominės grėsmės aušroje dar neturėjo. Žinome, kad į mūsų planetą reguliariai krenta stambūs asteroidai. Prieš 790 tūkstančius metų mūsų protėviai išgyveno milijono megatonų sprogimą — tiek nėra visuose planetos arsenaluose. Didelis asteroidas sukelia nepalyginamai smarkesnius gaisrus, nei atominis karas. Po tokio asteroido smūgio tūkstančių kilometrų spinduliu lyja tikras ugnies lietus — realus masinių gaisrų šaltinis. O ir pakeltos dulkės sukelia stipresnę žiemą visoje planetoje, nei hipotetinė branduolinė.

Homo erectus, kaip ir kiti gyvi padarai, asteroido megasmūgį išgyveno visai neblogai. Ir labai abejotina, kad silpnesnis branduolinis karas sukeltų stipresnį efektą. Tiesa, lieka radiacija. Tačiau šiuolaikinių kovinių galvučių kiekviena sprogimo kilotona išskiria gerokai mažiau radiacijos, nei Hirošimos laikų bombos. Jų visiško sunaikinimo sprogimo banga spindulys didesnis, nei mirtinai pavojingo radiacinio pažeidimo. Išgyvenusiems apsikeitimą branduoliniais smūgiais kažin ar verta labai nervintis — jeigu jų nesunaikino sprogimas, mirtis nuo spindulinės ligos – menkai tikėtina.

Kodėl trečiojo pasaulio šalyse dar nemuša „žaliųjų“?

Madingiausia šiurpė prieš naktį — antropogeninis globalinis atšilimas. Ką gi, jis vyksta ir tai faktas. Tik štai nei žmonija, nei dauguma kitų gyvūnų rūšių dėl jo ko gero neišmirs. Dabar yra labai netipiškas planetos periodas, gerokai šaltesnis už įprastą. Per pastaruosius 500 milijonus metų ašigalius ledas dengė trumpiau nei 50 milijonų. O taip stipriai kaip dabar, — mažiau nei 10 milijonų. Netgi pačios pesimistiškiausios prognozės nežada stipresnio nei 7 laipsnių atšilimo. Bet net jeigu vidutinė metinė planetos temperatūra išaugs nuo 15 iki 22 laipsnių Celsijaus, ji vis viena bus žemesnė, nei anksčiau dažnai būdavo Žemėje ir išmirimo nesukeldavo.

Taip, jeigu nieko nesiimsime, dėl ištirpusių ledų bus užtvindyta iki 20 milijonų kvadratinių kilometrų sausumos. Bet tuo pačiu nuo amžinojo įšalo ir ledų atsilaisvins daugiau nei 25 milijonai kvadratinių kilometrų. Taigi, netgi ekstremaliausio globalinio atšilimo atveju dirbamos žemės plotai išaugs. Be to, pakrantėje pastačius dambas – kaip dabar Olandijoje – apsemti bus vos keli milijonai kvadratinių kilometrų.

Dažnai girdime, kad atšilimas sukels dykumų didėjimą ir padažnėjusias sausras. Tai gana įdomi mintis, besiremianti mokyklinių vadovėlių faktų ignoravimu. Didėjant temperatūrai, vandens garavimas sparčiai spartėja, todėl buvusiais šiltesnio klimato periodais Žemėje buvo drėgniau, nei dabar. Kuo daugiau angliarūgštės dujų ore, tuo mažiau vandens reikia augalams, ir jie gali augti sausringesnėse vietovėse.

Prieš kelis tūkstančius metų, kai vidutinė temperatūra buvo laipsniu kitu aukštesnė, Sachara buvo ne dykuma, o savana. Ir toje savanoje buvo didžiausias pasaulyje gėlo vandens ežeras. 16,5 milijonų kvadratinių kilometrų karštos dykumos ištirpus ledams taps derlingomis savanomis. Tai yra, bendras gyvenimui tinkamos teritorijos planetos plotas padidės daugiau nei 20 milijonų kilometrų.

„Skynet“ net nereikia

Ko gero, labiausiai nepagrįsta baimė dėl ateities susijusi su nerimu, augančiu belaukiant dirbtinį intelektą turinčių robotų pergalės prieš žmones – apie tai perspėjo Elonas Muskas ir Stephenas Hawkingas.

Pažvelgus į faktus, jokio tokio lygio dirbtinio intelekto dabar nėra ir nežinia, kaip galėtume tokį sukurti. Mokslininkai tvirtai nežino, kur yra skiriamoji linija tarp intelekto ir jo nebuvimo. Todėl kol kas tegalime kurti algoritminius kompiuterius, darančius tai, ką jiems liepia programa – bet ji neturi nei intelekto, nei sąmonės. O be sąmonės išsilaisvinimo kovos robotai nepradės — aritmometrai maištauti nemoka.

Žvaigždžių liga

Deja, ne visi pasaulio pabaigos scenarijai tokie neveiksnūs, kaip branduolinio karo ar išmirimo nuo globalinio atšilimo. Yra ir išties pavojingų. Nes ten, kur netoliese vyksta supernovos — gyvybei itin pavojinga.

Mūsų Saulė, laimei, tokiu būdu blykstelėti negali — ne supernovos svorio kategorija, reikėtų aštuonis kartus didesnės masės. Bet kaip rodo žemėje randama geležis-60, mūsų Galaktikos dalyje kitos žvaigždės sproginėja. Netoli Žemės toks sprogimas pastarąjį kartą įvyko prieš 2-3 milijonus metų, tai yra žmonių protėviai tokį reiškinį patyrė savo kailiu. Laimė, tada supernova sprogo ne arčiau nei už 300 šviesmečių.

O štai jei ateityje tai nutiktų už 30 šviesmečių nuo Žemės (ar dar arčiau) — viskas būtų kur kas liūdniau. Pats supernovos sprogimas – netgi vos už kelių šviesmečių – didelio pavojaus nekelia, nes jos stiprumas mažėja atvirkščiai proporcingai atstumo kubui, tai yra, atstumui padidėjus 10 kartų, smūginė banga susilpnėja 1000 kartų. Tačiau sprogstant supernovoms, sukuriamas itin intensyvus gama spinduliavimas, o jis silpsta jau gerokai lėčiau. Žemės paviršiaus gama spinduliavimas nepasiektų, nes jį sugertų stratosfera. Tačiau ten gama fotonai skaidytų azoto ir deguonies molekules, sudarydami azoto oksidus. Tokie junginiai veikia veikia kaip ozoninis ginklas – sparčiai suardo ozono sluoksnį ir ilgai trukdo jo atsistatymą.

Tokiu būdu ozono virš planetos sumažėtų vidutiniškai 30% – lyginant su norma – o kai kur ir 75%. Ultravioletinių (UV) spindulių prie Žemės paviršiaus lygis išaugtų 16 kartų. Iš pirmo žvilgsnio – katastrofa, juk UV spinduliavimas sukelia odos vėžį ir kenkia regai. Be to, prieš keletą metų paaiškėjo, kad dėl laikino ozono lygio sumažėjimo netoli Kalifornijos plaukiojantys banginiai smarkiai nudegė — o juk tada UV spinduliavimas sustiprėjo vos keliais procentais. Kai kurie mokslininkai mano, kad būtent supernovos ar hipernovos sukeltas gama spindulių blyksnis sukėlė ordoviko-silūro laikų išmirimą, kai žuvo iki 80 procentų visų Žemės rūšių.

Vis dėlto apokalipsės gama spindulių blyksnis nesukels. Jei ordovike praktiškai visa žinoma gyvybė plaukiojo jūroje, tai mūsų laikais didelė dalis rūšių gyvena sausumoje, ir jų iš pat pradžių nesaugojo vandens sluoksnis, tad jiems teko adaptuotis prie UV. Primename: virš poliarinių regionų pradingdavo iki 80% stratosferos ozono. Tačiau pingvinai ir kiti poliariniai gyventojai vis dar neišnyko.

Ir tai suprantama – sausumos gyvūnų odą paprastai dengia suragėjęs sluoksnis, sugeriantis ultravioletinius spindulius. Taip, odos vėžys padažnės, tačiau žmonės UV grėsmės gali išvengti naudodami paprasto stiklo akinius ir dėvėdami tankius rūbus. Žvaigždinio „ozoninio ginklo“ panaudojimas išties pakenktų tik daliai jūros gyvūnų.

Diena, kai sustojo Žemė

Pavojingos ne tik sproginėjančios žvaigždės, bet ir nepakankamai aktyvios planetos. Mūsiškės matmenys gan nedideli, ir jos branduolys vėsta santykinai greitai. Vos per kelis milijardus metų išoriniai sluoksniai gali sukietėti, ir Žemės geodinamika sustotų. Išnyks magnetosfera, tačiau nieko pernelyg baisaus dėl to nenutiks. Didesniąją dalį apsaugos nuo kosminės radiacijos atlieka atmosfera.

Daug baisesnės tokio atvėsimo pasekmės būtų klimatui. Planetos gelmių šiluma užtikrina tektoninių plokščių judėjimą. Viena ant kitos užslenkančios litosferos plokštės nugramzdina anglies dvideginį surišančius paviršinius sluoksnius. Šiam procesui sustojus, sustotų ir anglies ciklas. O juk būtent jis neleidžia planetai perkaisti ar peršalti. Ugnikalnių išmetamas anglies dvideginis kauptųsi atmosferoje, nes nebebūtų kam jo sugerti — plokštės į paviršių nebeiškeltų šias dujas galinčių sugerti naujų uolienų.

Atrodo, būtent tai kadaise nutiko Venerai. Jos atmosferoje galiausiai anglies dvideginio prisikaupė tiek, kad dabar šios planetos atmosferos paviršiuje slėgis toks, kad ten pušinę lentą suspaustų maždaug dvigubai — labiau, nei žmogui pavyktų suspausti tankų putplastį. Šimtus laipsnių siekianti temperatūra irgi ne kurortinė – bet teoriškai, Žemei sustojus, pas mus būtų tik šiek tiek geriau.

Negailestingoji Saulė

Ir vis dėlto, Žemės „širdies“ sustojimas veikiausiai įvyks nepastebėtas — nes žemiečiai turės rimtesnių problemų. Mūsų žvaigždės šviesis per milijardą metų padidėja po 5?%. Remiantis tokiais skaičiavimais, daugiausiai po milijardo metų Žemėje jau bus pernelyg karšta. Planetos vidutinė temperatūra pakils iki 40–50 laipsnių, vandens garai pasieks stratosferą, kur juos suskaidys UV spinduliai. Suskaidytų vandens molekulių vandenilis greitai išlėks į kosmosą, ir Žemė pavirs naująja Venera dar net nesustojus tektoninėms plokštėms.

Sudėtinga gyvybė turėtų išmirti dar gerokai anksčiau, nei nutiks šie liūdni įvykiai. Mat planetoje veikia savotiška sistema, užtikrinanti temperatūros stabilumą, — vadinamasis anglies ciklas. Didėjant Saulės ryškiui, jis mažina anglies dvideginio kiekį atmosferoje, dėl ko šiltnamio efektas silpnėja ir Žemė vėsta. Dėl to po 500 milijonų metų anglies dvideginio atmosferoje bus taip mažai, kad išmirs visi medžiai (sustos C3 tipo fotosintezė ). Po 800 milijonų metų įkandin medžių žus apskritai visi augalai. Kvėpuoti nebebus kuo, ir dar per milijoną metų išmirs ir visi aukštesnieji gyvūnai.

Ar galima kaip nors šio košmaro išvengti? Taip, ir gana paprastai. Sieros dioksidas stratosferoje efektyviai atspindi Saulės šviesą, ir žmonija jau dabar sukuria jo labai daug. Yra ir dar stipresnių priemonių. Žodžiu, jei žmonija tuos šimtus milijonų metų pratemps, tai jau tikrai neleis Žemės vandenynams išgaruoti. Svarbiausia — mums paties vienas kito nenudaigoti anksčiau laiko.

Nėra ko baimintis?

Trumpa Žemės ateities gąsdyklių apžvalga rodo, kad labiausiai gąsdina nepakankamai detalus problemos išnagrinėjimas. Bet kurio iš šių scenarijų realizavimo tikimybė gan nedidelė. Tačiau paruošti „planą B“ — alternatyvią aikštelę, jei žemiška gyvybė žūtų — vis viena verta, ir netgi labai. Juk yra ir kitų, visiškai realių grėsmių, galinčių nutrinti žmoniją nuo Žemės paviršiaus.

A. Beriozin

.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(26)
Neverta skaityti!
(12)
Reitingas
(14)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
69(0)
41(5)
30(4)
21(9)
18(0)
16(1)
14(4)
12(1)
12(4)
Savaitės
95(5)
68(1)
64(8)
Mėnesio
153(2)
117(2)
112(0)
100(4)