Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Japonijoje prasidėjo nauja valstybės era. Kas tai yra Reiwa, ir kodėl buvusį monarchą pavadinti „imperatoriumi Heisei“ reikštų linkėti nedelsiamos mirties

2019-04-30 (0) Rekomenduoja   (13) Perskaitymai (951)
    Share

Pasitraukimas iš valdžios padeda išvengti visiškų senių soste ir visiems primena, kad niekas neturi valdyti amžinai

Šių metų balandžio 1 dieną Japonijos ministrų kabineto sekretorius Yoshihide Suga oficialiai paskelbė, kokia bus kita Japonijos valstybės era. Jos pavadinimas – Reiwa (令和) – verčiamas kaip „Harmonijos nurodymas“. Šis pavadinimas paimtas iš „Man'yōshū“ – vieno iš seniausių Japonijos poezijos rinkinių, o tai tam tikra prasme istorinės svarbos sprendimas – lig tol vieninteliu erų pavadinimų šaltiniu buvo kinų klasika (Rytų Azijai didžiulę įtaką ilgai darė Kinija, ir klasikinės kinų kalbos kultūrinė įtaka buvo tokia pat, kaip ir lotynų kalbos – Europoje). Dabartinė Heisei era („Taika visur“), prasidėjusi 1989-ųjų sausį, baigiasi 2019 balandžio 30 dieną, kai imperatorius Akihito oficialiai atsisakys valdžios, o sostas atiteks jo sūnui Naruhito. Jo valdymo devizas ir bus Reiwa.

Kadangi tradicinis kalendorius Japonijoje siejamas su valdymo eromis, o ne skaičiuojantis laiką nuo Jėzaus Kristaus gimimo, naudojamas gan plačiai, Akihito atsistatydinimas duoda darbo biurokratams. Iki balandžio 30-os 2019 metai bus „31-aisiais Heisei eros metais“, o nuo gegužės pirmosios taps „pirmaisiais Reiwa eros metais“. Šiai tradicijai jau tūkstančiai metų, tad japonų tai nestebina.

Iki 1868 metų kiekvienas imperatorius turėjo po kelis valdymo devizus, tačiau nuo Meidži epochos pradžios kiekvienam imperatoriui liko po vieną devizą (ir, atitinkamai, erą). Imperatoriaus rūmai šiaip jau, gan konservatyvūs; pavyzdžiui, paskutinis imperatorius, kurio vardas baigėsi ne „–hito“ („mylintis žmones“) – Esinari, atsisakęs sosto 1392 metais.

Eros pavadinimas, kai tai ir nustatyta nuo 1868 metų, sutampa su pomirtiniu imperatoriaus vardu. Tai yra, pavyzdžiui, Hirohito (valdymo metai 1926–1989 m.) dabar vadinamas „imperatoriumi Shōwa“ (Shōwa – „Apšviestasis pasaulis“), Akihito po mirties taps „imperatoriumi Heisei“, o Naruhito – „imperatoriumi Reiwa“. Akihito dabar vadinti „imperatoriumi Heisei“ reikštų linkėti monarchui nedelsiamos mirties, todėl taip niekas nedaro.

Japonijos simbolis

Oficialiai valdančioji dinastija kildinama iš legendinio imperatoriaus Džinmu, Japonijos valstybės įkūrėjo, kuris, savo ruožtu, laikytas Saulės deivės Amaterasu įpėdiniu.

Nepaisant tokio giminės medžio, pastaraisiais amžiais Japonijoje absoliučios monarchijos nebuvo. Jei Tokugavų šiogūnato laikais (XVII-XIX amžiuje) imperatorius faktiškai būdavo Kiote, garbingoje tremtyje, o šalį valdė šiogūnas, tai imperijos metu (1868–1945 m.), imperatorius, kaip išsireiškė vienas iš naujosios Japonijos tėvų–įkūrėjų Ito Hirobumi, turėjo imtis aukščiausiojo arbitro vaidmens. Valstybę valdė parlamentas ir ministrų kabinetas, tačiau kai elitas negalėdavo susitarti, klausdavo imperatoriaus nuomonės. Dėl to imperatorius dažniausiai politikoje visai nedalyvaudavo, tačiau kritiškiausiu Japonijai metu – 1945-ųjų rugpjūtį, iš karto po Hiroshimos ir Nagasakio bombardavimo – būtent imperatorius Hirohito paskelbė galutinį sprendimą, kad imperija pasiduoda sąjungininkams Potsdamo deklaracijos sąlygomis.

Po Japonijos kapituliacijos amerikiečiai turėjo spręsti, ką daryti su Hirohito. Jį buvo galima teisti, ar priversti atsisakyti sosto, bet JAV nusprendė tiesiog atimti iš jo bet kokią faktinę valdžią ir priversti viešai atsisakyti dieviškos kilmės tezių. Imperatoriaus kaltė visų pirma buvo nusikalstamas neveikimas – nesipriešinimas XX a. ketvirtojo dešimtmečio ir penktojo dešimtmečio pradžios kariniam režimui, 1945-ųjų rugpjūtį būtent jo sprendimas kapituliuoti išgelbėjo daugybę gyvybių abiejose fronto pusėse. Be to, imperatoriaus nuvertimas ar nukirsdinimas galėjo sukelti masinį nepaklusnumą JAV valdžiai.

Todėl, kitaip nei, pavyzdžiui, Vokietijos prezidentui, Australijos generalgubernatoriui ir kitiems simboliniams valstybių vadovams, po 1945 metų Hirohito – ir jo Chrizantemų sosto įpėdiniai – neteko visų pareigų. Kaip sakoma pirmame Japonijos konstitucijos straipsnyje, „Imperatorius – Japonijos Valstybės simbolis ir Japonijos liaudies vienybės simbolis. Jo pozicija kyla iš liaudies, kuriai priklauso suvereni valdžia, valios“.

Imperatoriaus rūmų nariai iš esmės gyvena savo, privatų gyvenimą. Valdančioji šeima nuo Hirohito laikų domisi biologija. Dabartinis imperatorius Akihito – ichtiologas ir autorius publikacijų anglų kalba, konkrečiai, skirtų grundalų DNR. Nuėjus nuoroda ir spragtelėjus pirmojo autoriaus vardą, galima pamatyti įspūdingą adresą: The Imperial Residence, 1–1 Chiyoda, Chiyoda-ku, Tokyo 100–0001, Japan.

L'Empereur n'est pas mort, mais vive l’Empereur!

Mūsų laikais sosto atsisakymas jauno įpėdinio naudai tapo konstitucinių monarchijų geru tonu. Nyderlandų karalienės tai darė tris kartus nuo 1948 metų, Liuksemburgo hercogai – du kartus nuo 1964-ųjų, Belgijos karalius Albertas II sosto atsisakė 2013 metais, Ispanijos karalius Chuanas Karlos I – 2014-ais. Netgi popiežius Benediktas XVI (Šventojo sosto suverenas) 2013 metais pasitraukė pats.

Ši tendencija, žinoma, susijusi su gyvenimo trukmės ilgėjimu. Kai sostą perėmė Akihito, jam buvo 55, o Naruhito dabar 59. Vyresnis buvo tik imperatorius Kōnin (asmeninis vardas Sirakabe), kuriam sostas teko 770 metais, kai jam buvo 61 metai. Atsisakymo tradicija padeda išvengti situacijos, kai soste atsidurdavo visiški seniai ir visiems primena, – ypatingai šalims, kuriose likusi absoliuti monarchija, – kad niekas neturėtų valdyti amžinai.

Ryųys su praeitimi

Japonijoje yra labai nedaug respublikonų, kurie norėtų, kad imperatoriaus rūmų nariai pasiimtų tarkime, Jamato pavardę ir taptų paprastais Japonijos respublikos piliečiais. Iš imperatoriaus, kaip sakė vienas dešinysis aktyvistas, „nėra jokios naudos“. Sprendžiant iš to, kad remiantis gandais, ši pastaba supykdė ir patį Akihito, imperatorius laikosi kitos nuomonės, ir jam pritaria didžioji dalis japonų.

Tam tikra prasme, imperatorius – Japonijos ryšys su praeitimi: su Heian laikotarpio kultūriniu klestėjimu, šiogūnų laikų uždarumu ir žiaurumu, neįtikėtinu Meidži eros pakilimu, Taišio laikotarpio klestėjimu, kruvina ketvirtojo dešimtmečio galo ir penktojo pradžios beprotybe, pralaimėjimo kartėliu ir stulbinamu pokariniu atstatymu ir tapimu viena iš labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių planetos šalių.

Šiuo ryšiu buvo Hirohito ir Akihito, o dabar taps Naruhito, kuris gegužės pirmą perims sostą. Jo užduotis – tiesiog būti.


Verta skaityti! Verta skaityti!
(13)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(13)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
30(1)
19(0)
17(1)
16(0)
16(0)
13(0)
12(9)
Savaitės
71(0)
69(7)
57(0)
54(0)
Mėnesio
144(25)
122(17)
119(15)
111(10)