Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

„Šiuolaikiniame kare pergalė – pavojingas, bet neišvengiamas mitas“. Kaip iš tikro vyksta šiuolaikiniai karai, ką Izraelio kariuomenė vadina „žolės trumpinimu“ ir nauja „lemiamų mūšių“ prasmė

2019-12-29 (0) Rekomenduoja   (8) Perskaitymai (55)
    Share

Istorikai išskiria tris pergalės suvokimą lemiančius faktorius

2015 metų sausį, po 133 dienų apgulties, kurdų karinės pajėgos užėmė greta pasienio su Turkija esantį Sirijos miestą Kobani. Nugalėtojai ant kalvos iškėlė savo vėliavą, numetę iš ten išstumtos „Islamo valstybės“. O 2019 metų spalį Donaldas Trumpas pateikė Turkijai, iš esmės, carte blanche šiai teritorijai užgrobti. Taip kurdams pergalė virto pralaimėjimu. Panašų scenarijų pasaulio visuomenė jau regėjo Irake, Afganistane ir Libijoje.

Tokie įvykiai verčia susimąstyti, kokia dabar yra termino „pergalė“ prasmė. Glazgo universiteto politologo ir istoriko, knygos „Victory: The Triumph and Tragedy of Just War“ autoriaus Cian O'Driscollo, pergalės šiuoliokiniame kare idėja – ne daugiau, nei mitas. Gan pavojingas mitas, tačiau vis dar būtinas.

Dar Pirmojo Pasaulinio karo laikais Prancūzijos premjeras Aristide Briand sakė, kad „šiuolaikiniame kare nugalėtojo nėra… ir našta slegia tiek laimėtoją, tiek ir pralaimėjusįjį“. Šiaurės Vietnamo armijos veteranas ir vienos iš jautriausių XX amžiaus knygų apie karą „Karo liūdesys“, autorius Bao Ninh šį požiūrio tašką išreiškė paprasčiau: „Kare nėra laimėjusio ar nugalėto. Tik sugriovimai“.

O’Driscollas atkreipia dėmesį, kad bet kokia sėkmė mūšio lauke lauke gali atrodyti tokia nereikšminga, palyginus su jos kruvina kaina, kad pati mintis vadinti jį „pergalingu“ skamba ironiškai. Tuo pat metu pergalė šiuolaikiniame kare nereikėtų laikyti neišsprendžiama užduotimi. Jis siūlo atkreipti dėmesį į tris faktorius, lemiančius pergalės suvokimą.

Visų pirma, jo nuomone, neaktuali ne pati pergalės koncepcija, tačiau įsivaizdavimas, kad pergalė pasiekiama lemiamame susirėmime. Šiuolaikinių karų prigimtis tokia, kad jie neturi aiškios pabaigos. Dabartinių karinių konfliktų baigtis dažniausiai būna ištęsta laike. Kaip pavyzdį galima pateikti amerikiečių kareivius, kurie, remiantis jų pasakojimais, klajojo po Irako dykumas dar ilgai po to, kai George'as Bushas paskelbė 2003 metų karo „misiją įvykdyta“.

Pergalės nebebūna įprastinės formos ar tokios, kokią įgydavo anksčiau. Jei anksčiau pergalė istoriškai būdavo siejama su priešininko įveikimu paskutiniame, lemiamame mūšyje, tai dabar toks vaizdas yra nuėjusios epochos atgyvena.

Romantiška metafora

Antrasis faktorius – pergalės atvaizdo suvokimo problema. JAV karo istorikas Russell F. Weigley, knygos „The Age of Battles“ autorius, mano, kad pergalės per lemiamą mūšį idėja yra romantiška metafora, istorijos periodo, kai karų baigtis išties būdavo nusprendžiama vieninteliu armijų susirėmimu mūšyje, palikimu, – tarp Breitenfeldo mūšio (1631) ir Vaterlo mūšio (1815).

Vaizdingos ir tam istorijos periodui unikalios batalijos iškreipė vėlesnių kartų supratimą apie kąrą. Didžiulių mūšių dramatizmas ir pompastiškumas užvaldė karo istorikų vaizduotę, ir jie nutarė ignoruoti tokių, dažnai ir lemiančių pergalę, taktikų, kaip apgultys, antpuoliai, išsekinimas egzistavimą. Pagražinti metraščiai įamžindavo savotišką „holivudišką“, menkai ką bendro turintį su realybe, karo įvaizdį, kuris ir įsišaknijo masinėje sąmonėje. Kad ir tie patys vėliavos iškėlimo kadrai Kobani 2015 metais.

Pievelės priežiūra

Tikrovėje viskas atrodo kur kas proziškiau. Efektyviausia tampa priešininko nuvarginimo taktika. Čia galima paminėti Izraelio strateginę doktriną, dar vadinamą „žolės trumpinimu“. Šis terminas oficialiame aukščiausių šalies kariuomenės vadų leksikone atsirado 2013 metais.

Doktrian skelbia, kad Izraelio gynybos armija privalo priešų keliamą grėsmę vertinti taip pat, kaip ir sodininkas gazoną: tai nuolatinė užduotis, kurios niekada negalima įvykdyti iki galo, todėl prie jos vykdymo laikas nuo laiko reikia grįžti.

Ši strategija taikoma prieš agresyvias nevyriausybines formuotes, kai strategai supranta, kad Izraelis dalyvauja besitęsiančiame, neišsprendžiamame konflikte. Tokiame konflikte pajėgos naudojamos ne pasiekti politinius tikslus, o kariavimui išsekinimu, tai yra, priešininko būsenos ir galimybių bloginimu.

Akivaizdu, tokia strategija turi ir minusų, tačiau ji suteikia galimybę susimąstyti apie tai, kaip suvokiame pergalę.

MItas, kurio nusipelnėme

Trečiasis faktorius, į kurį dėmesį atkreipia O’Driscollas, šiek tiek sudėtingesnis. Net jei pergalė tėra mitas, ji vis dar labai reikšminga ir yra kaip reguliacinis idealas, valdantis supratimą ne tiek to, kaip karas baigėsi iš tiesų, tačiau to, kaip jis privalo baigtis.

Nors galutinės pergalės – retenybė, tačiau jos postuluojamos kaip tikslai, kurių link privalo judėti kariškiai. Ši mintis pastebima amerikiečių karo istoriko Victor Davis Hanson darbuose. Jis neseniai publikavo darbą, skirtą pagįsti idėją, kad lemiamoji pergalė per finalinį mūšį Vakarų politikai vis dar svarbi, nors karine prasme jau seniai neturi reikšmės.

Istorikas seka lemiamojo mūšio idėjos šaknis – jos siekia klasikinę graikų civilizaciją. Būtent tada geriausiu prieštaravimų tarp bendruomenių sprendimo būdu laikyta atvira armijų kova mūšio lauke. Kovodamos mirtinuose susirėmimuose, bendruomenės tikrina ne tik savo heroizmą ir karinį meistriškumą, bet ir vertybes, vardan kurių yra pasirengusios kelti karus ir kariauti.

Senovės Graikijoje Odisėjas buvo pašiepiamas dėl to, kad jis buvo linkęs priešus įveikti gudrumu, o ne kautynėse. IV amžiuje iki mūsų eros Akesandras Makedonietis šlovino tiesiogine priešprieša pasiektas pergales. Kai jo patarėjas Parmenionas pasiūlė priešo stovyklą užpulti nakčia, jis atsakė su panieka: „Tu siūlai banditų ir vagių taktiką… Esu linkęs atakuoti atvirai, dienos šviesoje. Mieliau surizikuosiu sėkme, nei gėdysiuosi savo pergalės“.

Toks mąstymas išliko iki mūsų dienų. Bet koks kariavimo metodas, išskyrus sąžiningą dvikovą kovos lauke, laikomas tam tikra prasme amoraliu. Tai akivaizdžiai demonstruoja neigiamas vertinimas tokių strategijų kaip partizaninis karas, terorizmas ar dronų naudojimas – taip iš pergalės mūšio lauke atimamas jos galutinumas ir negrįžtamumas.

Karas ir taika

Taigi, lemiamoji pergalė mūšio lauke – mitas, kuris mums vis dar būtinas. Jis formuoja supratimą apie karą ir santykį su juo. O tai, savo ruožtu, padeda suprasti, ko galima karu pasiekti, kada verta jo imtis, kokiomis pajėgomis ir ištekliais jį vykdyti, kaip ir kada ją reikia baigti. Naivu manyti, kad žodio „pergalė“ galima tiesiog nebenaudoti, kaip manė buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. Tačiau tai kelia mintis apie tai, kad žmonija pernelyg susižavėjo tiesioginės priešpriešos šlovinimu ir nepastebėjo pergalės kalbos gudrybės.

Kaip bebūtų, karas – pernelyg grubus instrumentas, kad juo kuri nors pusė galėtų pasiekti vienreikšmę pergalę. Žmonijai derėtų susimąstyti, kaip galėtų atrodyti pergalė, nustojus ją riboti ryžtingumo ir užbaigtumo sąvokomis. Gali būti, vertėtų pažvelgti į pergalę šiuolaikinių karų realijų šviesoje ir blaiviau vertinti, kokias vertybes jis gali atnešti.

Tendencija tokia: karai pamažu nyksta. Apie tai svarsto populiarus Izraelio istorikas Yuval Noah Harari knygoje „Homo Deus. Tumpa ateities istorija“. Jo nuomone, „daugėja žmonių, vertinančių karą kaip kažką nesuvokiamo, neįmanomo. Branduolinio karo baimė, ekonomikos prigimties kaita – vietoje paremtos žaliavomis, reikalaujanti daug mokslo (kur pagrindinis gerovės šaltinis – žinios) ir karų pelningumo mažėjimas paveikė pačią žodžio „taika“ reikšmę“.

Jei anksčiau taika vertina kaip laikinas nekariavimas, tai dabar taika – fizinis karo negalimumas. Sunku įsivaizduoti karą tarp, tarkime, Prancūzijos ir Vokietijos, nors vos prieš 100 metų tai buvo visiškai priimtina. Karas nenaudingas ekonomiškai – kam naikinti pigią darbo jėgą? O kibernetiniais ir branduoliniais ginklais galima galima sunaikinti ištisas šalis, tačiau klestinčiai imperijai kurti jie visai netinka, apibendrina Harari.


republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(13)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(8)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
39(1)
34(0)
27(0)
19(0)
18(0)
18(0)
18(0)
17(3)
11(0)
Savaitės
177(1)
102(20)
80(5)
74(0)
72(2)
Mėnesio
177(1)
131(0)
128(0)
115(32)
108(1)