Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Apsistumdymus keičiantis bendradarbiavimas ir vėl viskas iš naujo: JAV ir Rusijos kosminės partnerystės istorija vis labiau primena meksikietiško serialo siužetus

2020-06-04 (0) Rekomenduoja   (15) Perskaitymai (165)
    Share

Kosmoso pramonei vis artėjant prie mokslinės fantastikos srities, valstybių santykiai vis labiau primena meksikietiško serialo siužetus.

Šiomis dienomis iš antraščių nesitraukia kosmoso tema. Elono Musko kompanija SpaceX pirmą kartą nugabeno žmones į TKS (iš pradžių gegužės 27 d. numatytas startas dėl nepalankių orų buvo nukeltas į priešpaskutinę pavasario dieną). Tuo tarpu „Roskosmoso“ vadovas Dmitrijus Rogozinas, periodiškai dalyvaudavęs žodiniuose susirėmimuose su amerikiečiu verslininku, vėl pareiškė apie Rusijos ambicijas Mėnulyje. Kadaise valdininko skelbtos Žemės palydovo kolonizacijos artimiausiuose planuose nėra. Tačiau Mėnulis vertinamas kaip poligonas, kuriame galima ištobulinti „nusileidimo ir pakilimo nuo paviršiaus beatmosferiniu režimu“ technologijas (RF mėnulio programa oficialiai turėtų prasidėti kitais metais). Kartais, nežinant konteksto ar tiesiog jį primiršus, atrodo, kad po dešimtmečius trukusio didžiųjų valstybių varžymosi, į pirmą planą pagaliau iškilo tiriamoji kosmonautikos prasmė. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Nuo pat atsiradimo sovietų ir amerikiečių kosmonautika vystėsi priešiškumo atmosferoje ir dabar daugelis RF ir JAV valdininkų stengiasi palaikyti ankstesnįjį kosminių lenktynių stereotipą. Nors dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje svarbiu RF kosminio potencialo išsaugojimo faktoriumi tapo būtent JAV interesai. Nuo to dešimtmečio vidurio JAV ir RF kosmonautika vystosi glaudžios abipusiai naudingos partnerystės sąlygomis. Rusijos kosmonautika gauna pinigus, o amerikiečių – technologijas, kompetencijas, plečia prieinamų galimybių spektrą. Šios simbiozės pagrindai buvo padėti būtent dešimtajame dešimtmetyje.

Amerikos varomoji jėga buvo toli gražu ne altruizmas, tai buvo visiškai konkretus politinis, ekonominis ir technologinis interesas: JAV valstybės departamentui reikėjo išlaikyti rusiškas raketines kompetencijas Rusijoje, idant jo neatsidurtų ne tokiose draugiškose šalyse, kaip, tarkime, Iranas ar Šiaurės Korėja. Tuo metu besivystančiam amerikietiškam kosmoso verslui reikėjo pigaus patekimo į kosmosą. NASA vystė ilgalaikės orbitinės stoties Freedom projektą, ir tada išryškėjo ilgų skrydžių patirties trūkumo problema, nes ilgą laiką amerikiečių pilotuojami skrydžiai koncentravosi į trumpalaikius programos Space Shuttle skrydžius. Agentūrai reikėjo sovietų žinių ir technologijų, kuriomis dėl sunkios ekonominės padėties šalyje, rusai tuomet noriai dalijosi už gan nuosaikią kainą.

1991 metais RF kosmoso žinybos „Glavkosmos“ komercijos padalinys su Indijos kosmoso agentūra (ISRO) pasirašė kontraktą, pagal kurį jai perduota GSLV raketos trečiosios vandenilio-deguonies pakopos gamybos technologijos su visa konstrukcine dokumentacija. 1992 metais JAV, sunerimusi dėl raketų technologijų platinimo trečiosioms šalims, kontraktą užblokavo. 1993 metais kontrakto sąlygos buvo pakeistos ir į Indiją buvo gabenama tik užbaigta produkcija – greitinimo blokai ir kriogeninio užpildymo įranga už $220 mln. Šis pavyzdys parodė JAV, kad sunkioje finansinėje padėtyje esanti RF kosmonautika pasirengusi pardavinėti raketų technologijas kairėn ir dešinėn, svarbu, kad mokėtų. Tada JAV politikai ir valdininkai suprato, kad geriau finansuoti rusus patiems ir išlaikyti technologijas Rusijoje.

Baltuosiuose Rūmuose pasiekus konsensusą, JAV iš karto prasidėjo kelios Rusijos kosmonautikos palaikymo programos.

1990 metais Space Shuttle pradėjo skraidyti į kosminę stotį „Mir“, už ką Rusija gavo $400 mln., ir prasidėjo Tarptautinės kosminės stoties statyba. Boeing kartu su RKK „Energija“ ir Ukrainos „Južmaš“ pradėjo statyti plaukiojantį kosmodromą SeaLaunch, skirtą komerciniams raketų „Zenit“ skrydžiams. Rusijos raketų „Proton“ gamintojas, M.V.Chruničevo vardo VKMGC, atidarė amerikiečių atstovybę International Launch Services ir pradėjo iš Baikonuro kelti sunkius geostacionarius palydovus Vakarų komercinėms kompanijoms.

1994 metais Pamaskvėje įsikūręs MGS „Energomaš“ pasirašė sutartį su amerikiečių variklių gamintoju Pratt & Whitney dėl bendro dalyvavimo valstybiniame Evolved Expendable Launch Vehicle konkurse. Tarptautiniam variklių gamybos projektui įgyvendinti buvo įkurta bendra įmonė RD Amross. Naujoji kompanija įsipareigojo tiekti rusiškus variklius Lockheed Martin kompanijai, kad ši galėtų sukurti naujas raketas amerikiečių valstybinėms programoms.

Pagal kontraktą, amerikiečiai mokėdavo $20 mln. už variklio kūrimą ir įsipareigojo užsakyti 100 variklių už maždaug $1 mlrd., t.y. po $10 mln. už vieną. RD-180 buvo sukurta, remiantis galingesniu RD-170/171 varikliu, kuris naudotas sovietinėje supersunkiojoje raketoje „Energija“, o paskui – vidutinės klasės ukrainietiškose raketose „Zenit“. RD-170/171 varikliuose yra keturios degimo kameros, o RD-180 – dvi. Iš viso nuo 1999 iki 2019 metų, rusiški varikliai buvo panaudoti daugiau nei šimte raketų, vykdžiusių NASA, Pentagono ir komercinius užsakymus. Rusiškiems varikliams NASA patikėjo tokius atsakingus startus, kaip marsaeigio Curiosity, tarpžvaigždinio zondo New Horizons, Jupiterio tyrėjo Juno, asteroidų grunto rinkiko OSIRIS-REx ir kitų. RD-180 variklių patikimumas buvo aukštas: per 103 startus įvyko vos vienas nedidelis sutrikimas, kuris avarijos nesukėlė. Šiuos variklius ketinama naudoti leidžiant kompanijos Boeing erdvėlaivius Starliner. Ir nors amerikiečių įmonės jau kelis metus kuria pamainą RD-180, aišku, kad planus jų atsisakyti diktuoja ne techniniai, o politiniai sumetimai.

2015 metais kompanija Orbital sudarė kontraktą dėl RD-181 variklių, kurie remiasi ta pačia technologija, tik turi vieną degimo kamerą. Savarankiškai gaminti RD-180 variklius Pratt & Whitney atsisakė dėl ekonominių priežasčių. Rusiškas MGS „Energomaš“ užsirekomendavo kaip patikimas partneris, laiku pristatantis kokybiškus variklius. Amerikiečiams būtų tekę nuo nulio kurti gamybos ir bandymų kompleksus, kas tokių galingų variklių atvejų būtų atsiėję ne vieną šimtą milijonų dolerių. Iki 2014 metų RF–JAV politinių santykių paaštrėjimo tokios išlaidos būtų visiškai beprasmės, o paskui neliko jokios galimybės rusų specialistams dalyvauti tokiame darbe. Galiausiai JAV tuos pačius šimtus milijonų paskyrė savo variklių, galinčių pakeisti RD-180, kūrimui: SpaceX kompanijos Raptor, Blue Origin kompanijos BE-4 ir Aerojet Rocketdyne kompanijos AR-1.

Be to, nuo dešimtojo dešimtmečio pagal tą pačią Evolved Expendable Launch Vehicle programą buvo sukurtos vidutinės ir sunkiosios Delta IV serijos raketos, kuriose naudoti amerikiečių gamybos deguonies-vandenilio varikliai RS-68.

Dabar valstybiniame rusiško variklio pakeitimo konkurse laimi deguonies-metano variklis BE-4, kurį galima panaudoti pakartotinai. Pora BE-4 variklių turėtų atsirasti pirmoje kompanijos Lockheed Martin raketos Vulcan pakopoje. Šį dešimtmetį Vulcan pakeis Atlas V, o kol kas dalis amerikiečių raketų skraidys, naudodamos rusiškus variklius.

Tad, RD-180 iš tiesų yra vieni geriausių raketų variklių, ir jų įsigijimas amerikiečių kosmonautikai buvo itin naudingas. Tačiau JAV gamintojai nei 1973 metais (paskutinis raketos su F-1 varikliais startas), nei 1998-ais (RS-68 eksploatacijos pradžia), nei 2017-ai (BE-4 bandymų pradžią) neprarado galimybės kurti ir gaminti nuosavus raketinius variklius.

Aštuntajame dešimtmetyje užbaigusi Apollo programą, NASA sutelkė pastangas į orbitinių daugkartinių kosminių erdvėlaivių programą Space Shuttle. Didžiuliai daugkartinio naudojimo raketoplanai buvo vertinami kaip magistralinė kosmonautikos kryptis, turinti sumažinti krovinių iškėlimo į kosmosą kainą, leisianti aptarnauti kosminius aparatus orbitoje, ir iškelti į kosmosą dešimtis žmonių.

Tačiau praktika nebuvo tokia rožinė: aparato parengimo naujam skrydžiui kaštai nusvėrė daugkartinio panaudojimo naudą, erdvėlaiviai tapo pačiais brangiausiais per visą kosmonautikos istoriją. Avarinio gelbėjimo sistemų nebuvimas pareikalavo aukų 1986 ir 2003 metais įvykusiose avarijose. Krovinių gabenimo į kosmosą priekis buvo kelis kartus mažesnis, nei tikėtasi.

Visgi Space Shuttle gerai pasitarnavo kosmosui ir mokslui: jais iškelti kosminiai teleskopai Hubble ir Chandra, Hubble teleskopas remontuotas ir ne kartą aptarnautas; atlikti 135 pilotuojami skrydžiai su 350 astronautai, daugelis kurių skrido ne po vieną kartą; buvo išbandyta daugybė techninių sprendimų, atlikti biologiniai ir fizikos eksperimentai ir dar daug kas. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje NASA suvokė, kad amerikiečių kosmonautika gerokai atsilieka žmogaus ilgo buvimo kosmose patirties ir technologijų srityje. 1996 metais, kai kosmonautas stotyje „Mir“ praleido 437 paras, astronauto buvimo kosmose rekordas buvo trečiojo Skylab ekipažo išbuvimas 84 paras 1973 metais. Space Shuttle rekordas tuo metu buvo 16 dienų.

Devintojo dešimtmečio gale NASA ėmė plėtoti didelės daugiamodulinės kosminės stoties Freedom projektą. Prie projekto prisijungus Japonijai, Kanadai, Europos Sąjungai ir Rusijai, susiformavo Tarptautinės kosminės stoties idėja, kurios surinkimas prasidėjo 1998 metais. Sugebėjusi pasinaudoti Rusijos ilgalaikių orbitinių stočių statymo patirtimi, NASA pasiekė rimto progreso. Stotis buvo statoma bendromis jėgomis ir šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje NASA paaiškėjo, kad reikia naujo ambicingo tikslo. Taip gimė G. Busho Jaunesniojo administracijos palaikyta programa Constellation („Žvaigždynas“).

Įsisavinus ilgo buvimo kosmose patirtį ir supersunkiųjų raketų technologijas, išryškėjo tolesnė kryptis – Mėnulis ir Marsas.

Constellation programa planuota sukurti infrastruktūrą, padėsiančią žmonėms pasiekti Mėnulį, iš kur atsivertų kelias į Marsą. Prasidėjo astronautų išsilaipinimui Mėnulyje skirto tarpplanetinio pilotuojamo erdvėlaivio Orion, naujų Ares 1 ir Ares 5, nusileidimo modulio Altair kūrimas. Be to, pradėtos kurti naujos Mėnulio transporto sistemos, skafandrai, gyvenamieji moduliai. Šį kartą Amerika į Mėnulį susiruošė ilgam.

Visus planus sugriovė 2008 metų finansų krizė, Naujasis prezidentas Barackas Obama į valdžią atėjo, nešinas krizės įveikimo ir valstybės skolos sumažinimo lozungais. Su tokiais pažadais $150 mlrd. skrydžiui į Mėnulį ir dar toliau niekaip nederėjo. 2010 metais Constellation programa buvo išbraukta iš NASA biudžeto. Tačiau ambicingų ateities planų paieška liko, juolab, 2011 metais uždarius ir Space Shuttle programą.

 

Tais pačiais metais buvo nuspręsta pratęsti kosminio laivo Orion kūrimą. Iš dviejų Ares raketų buvo palikta tik didžioji, kurios sumažintas variantas pavadintas Space Launch System (SLS), o visa kita liko kaip buvę: ilgesni kieto kuro greitintuvai, RS-25 deguonies-vandenilio variklius naudojantis centrinis blokas.

Tuo metu NASA jau buvo nusprendusi TKS palaikymą patikėti komercinėms kompanijoms ir tarptautiniams partneriams. Nuo 2011 metų galo iki dabar į Tarptautinę kosminę stotį astronautai keliaudavo rusiškais erdvėlaiviais „Sojuz“, o krovinius gabena tiek rusiški „Progresai“ ir japoniški HTV, tiek ir amerikiečių privatūs Dragon ir Cygnus. Gi Obamos administracija palaikė naują tarpplanetinį projektą Asteroid Redirect Mission (ARM).

ARM programoje ketinta sukurti ir paleisti galingesnę automatinę tarpplanetinę stotį, kuri galėtų pagriebti ir ik Mėnulio atbuksuoti nedidelį asteroidą. Šį asteroidą aplankytų astronautai su Orion ir SLS. Nepaisant tokios operacijos naujumo, ji sulaukė daug kritikos dėl mažos mokslinės ir techninės vertės. Vienintelis svarus argumentas buvo pigumas, lyginant su Constellation, tačiau SLS ir Orion vis viena buvo brangūs. SLS – Orion sistemos kūrimas pareikalavo $20 mlrd., ir tiek eikvoti vos vienam ar porai skrydžių – pernelyg sunku netgi NASA biudžetui. Palyginimui: dviejų orbitinių SpaceX ir Boeing erdvėlaivių sukūrimas ir pastatymas atsiėjo $5 mlrd. Taip ir nebuvo sugalvota reikšmingų užduočių SLS, išskyrus pirmąjį bandomąjį bepilotį Orion skrydį į Mėnulį ir automatinės tarpplanetinės stoties paleidimą ieškoti gyvybės Jupiterio palydove Europoje.

Kad skrydis į asteroidą būtų pamirštas kaip baisus sapnas ir grįžta prie tikslų Mėnulyje, turėjo pasikeisti Baltųjų Rūmų valdžia. 2016 metų gale išrinktas Prezidentas Donaldas Trumpas iš karto išreiškė interesą, kai pasiūlė pirmuoju bandomuoju SLS ir Orion skrydžiu pasiųsti astronautus link Mėnulio. NASA pasiūlymą apsvarstė, bet atsisakė, užtat pradėjo kurti aplink Mėnulį skriejančios stoties Deep Space Gateway kūrimą. Ankstesniuose planuose nieko panašaus nebuvo, ir tokios stoties kūrimas prieštarauja tikslui išsilaipinti Mėnulyje ir statyti ten bazę. Tačiau Trumpo administracija nežadėjo didesnio finansavimo Mėnulio programai, ir netgi prabilta apie tolimesnius biudžeto apkarpymus. Todėl stoties Mėnulio orbitoje projektas – būtina priemonė, kai nėra pinigų naujiems kūriniams, tačiau reikia pateikti kažką ambicingo, kas galėtų dešimtmečiams užimti naują brangią raketą ir erdvėlaivį. Stoties modulius statyti išmoko TKS, teliko nusiųsti juo prie Mėnulio. Tuo labiau, kad ir ankstesniems tarptautiniams partneriams, tarp kurių ir Roskosmosas,ši idėja patiko, t.y. programa bus ekonomiškesnė, nei Mėnulio įsisavinimas vieniems.

Direktyva №1, kurią Trumpas pasirašė 2017 metų gruodžio 12 dieną, 45-ųjų Apollo 17 nusileidimo metinių proga, skelbia amerikiečių grįžimo į Mėnulį tikslą. Vėliau paskelbtas ambicingesnis tikslas – nusileidimas Mėnulyje ir pirmos moters išlipimas natūralaus Žemės palydovo paviršiuje iki 2024 metų galo.

 

NASA tai visų pirma reiškia Mėnulio programos finansavimo padidinimą. Tikėtina, kad Gateway stoties sukūrimas liks prioritetiniu JAV tikslu, tačiau prie jo prisidės dar ir nusileidimo modulis. Ar tai bus Altair ar nauja modifikacija, kol kas kalbėti sunku. Tikriausiai rasis naujas variantas, kuriame bus numatyta apie Mėnulį skriejanti stotis veiksianti kaip tarpinė bazė.

 

Iš pradžių Roskosmosas su NASA pasirašė susitarimą dėl bendro Deep Space Gateway kūrimo, tačiau pasikeitus valstybinės korporacijos vadovui, pasikeitė ir požiūris į projektą. 2018 metais NASA pagrindiniu orbitinės Mėnulio stoties statybos tikslu paskelbė „amerikiečių pranašumo erdvėje apie Mėnulį įtvirtinimą“. Dabartinėje politinėje situacijoje tokį tikslą RF pusė palaikyti negali. Tačiau kiti JAV partneriai TKS pasirengę tęsti Mėnulio įsisavinimą netgi su šiuo lozungu.

Telieka viltis, kad privatūs kosminiai projektai leis rasti naują, nepolitinę Mėnulio įsisavinimo prasmę, suteiksiančią naujas galimybes ne atskiroms šalims, o visai žmonijai.


republic.ru

V. Egorovo knyga „Žmonės Mėnulyje. Pagrindiniai atsakymai“ primena, kaip, ir kieno sąskaita didžiąją posovietinės istorijos dalį išgyveno Rusijos kosmoso pramonė ir kodėl dabar ji turi vis mažiau sąlyčio taškų su amerikietiška.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(18)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(15)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
88(6)
56(0)
36(2)
24(3)
21(3)
21(0)
18(2)
17(0)
12(9)
Savaitės
55(0)
47(0)
Mėnesio
177(16)
137(21)
129(2)
115(26)
93(0)