Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Bjaurėjimasis skurdu, antisemitizmas, įtariamos garsenybės. Kaip žiniasklaida Džeką Skerdiką pavertė legenda

2020-07-18 (0) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (440)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Kokių socialinių reformų katalizatoriumi tapo maniakas ir kodėl jo byla vargu ar kada bus atskleista?

1888 metų rudenį skurdus Rytų Londono rajonas Whitechapelas visoje Anglijoje išgarsėjo dėl prostitučių nužudymo serijos. Nuo rugpjūčio 31-os iki lapkričio 9-os dienos buvo žiauriai nužudytos penkios moterys: Mary Ann (Polly) Nichols, Annie Chapman, Elizabeth Stride, Catherine Eddowes, ir Mary Jane Kelly. Jos yra vadinamosios kanoninės maniako Džeko Skerdiko aukos. Po beveik pusantro amžiaus byla vis dar formaliai neužbaigta. Žudikas atsidūrė Viktorijos laikų folkloru, iš realaus psichiškai nesveiko žmogaus pavirto personažu ir apsigyveno vienoje visatoje su grafu Drakula, daktaru Džekilu ir misteriu Haidu.

Tuomet Rytų Londoną kelis mėnesius kaustė šio beveik antgamtiško sutvėrimo baimė, nors žiaurūs nusikaltimai Anglijai nebuvo jokia naujiena: 1873 metais Mary Ann Cotton buvo pakarta už vyro nužudymą (ji buvo įtariama pora dešimčių nunuodijimų), o abortus atlikdavęs gydytojas Thomasas Creamas tarp 1877-ųjų ir 1892-ųjų nužudė penkias moteris – vardan malonumo. 1811-aisiais policija atsidūrė aklagatvyje, tirdama dviejų, kaimynystėje gyvenusių šeimų užpuolimo bylą. Žmonių galvos buvo suknežintos tokia jėga, kad kai kurių kaukolių fragmentai atsiskyrė nuo galvų.

Džeko Skerdiko žmogžudystės nuo šių nusikaltimų skyrėsi ne žiaurumu ar išmone, o tuo, kad būtent jie tapo pirmąja nacionalinio masto žiniasklaidos sensacija. Be to, prostitučių nužudymai užkliudė seniai brendusias socialines problemas ir žurnalistai visuomenės situaciją galėjo panaudoti sudominti visus – nuo Whitechapele gyvenusių imigrantų ir darbininkų iki niekada ten kojos nekėlusių aristokratų.

Žiaurus atrakcionas

⁠Džeko Skerdiko byla buvo pirmasis atvejis, kai nežinomas žudikas įgavo kulto statusą. Maniako su peiliu įvaizdis užbūrė gyventojus ir atrodė jiems beveik nerealiu, nes jie nesiejo savęs su aukomis ir nesusimąstydavo apie kitiems žmonėms kylantį potencialų pavojų. Tokie autoritetingi leidiniai, kaip The Times ir savaitraščiai, kurie XX amžiaus pradžioje bus pavadinti tabloidais, apie aukas pasakojo išskirtinai amoralaus gyvenimo būdo kontekste, nuvedusio jas į patį Londono gatvių dugną ir padariusių tinkamu žiaurių susidorojimų taikiniu.

„Tai buvo vidutinio amžiaus moterys, – pirmąsias keturias maniako aukas aprašo The Daily Telegraph korespondentas. – Jos buvo ištekėjusios, tačiau gyvenusios atskirai nuo vyro dėl savo palaidumo. Jų apgailėtina ir abejotina egzistencija vilkosi bendrabučiuose. Nelaimingos girtuoklės, kurioms buvo kone palengvėjimas nusimesti egzistavimo jungą ir kurios pernelyg nesijaudino dėl būdų užsidirbti“. Esė „Skatiko vertas nužudymas: Džekas Skerdikas ir sensacingosios žurnalistikos struktūrinė įtaka“ autorius A. Luxx Mishou mano, kad, viena vertus, tokia retorika sudaiktindavo auką, o iš kitos pusė – parodydavo, kad taip galėjo nutikti tik joms ir tik pačiame blogiausiame miesto rajone.

Skaitant The Illustrated Police News ir The Penny Illustrated Paper žurnalus, nesunku buvo pamanyti, kad žudikas tapo vos ne moterų gelbėtoju – nutraukė jų nelaimingus gyvenimus ir galiausiai suteikė ramybę. „Viktorijos laikų Anglijoje žiniasklaidos teismas buvo įprasta“, – pažymi knygos „Mirtini susidūrimai. Dvi Viktorijos laikų sensacijos“ autorius Richardas Altickas. XXI amžiuje sunku įsivaizduoti žurnalistus, kaltinančius moteris su perrėžtomis gerklėmis ir išskrostais viduriais amoralumu, tačiau iš tiesų aukų dehumanizavimo tendencija niekur nedingo: pavyzdžiui, Ted Bundy ar Zodiac aukų vardus žino tik ekspertai, o štai patys nusikaltėliai garsūs kaip Holivudo žvaigždės.

Žiniasklaida mėgavosi siaubingomis nusikaltimų detalėmis, tačiau pateikdavo jas taip proziškai, kad skaitytojai net nesiedavo karikatūrose pavaizduotų palaikų su realiais žmonėmis, kurių kūnai buvo išdarkyti. Prostitutės tapo „idealiomis“ aukomis – žmones jaudino nusikaltimų žiaurumas, tačiau žuvusių jie beveik neužjautė.

Mishou, nuomone, būtent Džeko Skerdiko byla suformavo įsigalėjusią tokių atvejų pateikimo tradiciją, kai žudikui skiriama daugiau dėmesio, nei aukoms. Tiesa, Whitechapelo atveju ligotą visuomenės susidomėjimą kėlė ne tik nusikaltėlis, bet ir jo medžioklės vieta: purvinos gatvės, kuriose gyveno imigrantai, narkomanai ir elgetos. Dar 1840 metais žurnalistas Henry Mayhew knygoje „Darbininkų ir skurdžių Londonas“ rašo, kad Whitechapelas – „įtartina ir nesveika vieta“, o jos gyventojai – „keista žydų, prancūzų, vokiečių ir kitų nederančių elementų amalgama“.

Džeko Skerdiko žmogžudystės vidurinės ir aukštosios klasės atstovams sukėlė susidomėjimą žiaurumu, kuris jiems niekaip negrėsė, ir pasidygėjimą purvo ir skurdo pasauliu. Pavyzdžiui, Lloyd’s Weekly Newspaper visą numerį skyrė nuodugniai instrukcijai norintiems aplankyti nusikaltimo vietas. Ekskursijos plane pateikiami žemėlapiai ir svarbiausių taškų aprašymai. Toks žurnalistų pasiūlymas aristokratams aplankyti Whitechapelą skamba keistai, tačiau iš tiesų jis tik liudija požiūrį į marginalią aukų padėtį.

„Nukreipdamas skaitytojus, Lloyd’s lyg sako, kad nužudymų vietos jie gali lankyti be jokių baimių, jaustis saugomi savo pačių respektabilumo, – rašo Mishou. – Prostitutės, saugokitės. Visi kiti galite vaikščioti ramiai. Su Skerdiko aukomis žiauriai pasielgta dukart: iš pradžių jos tapo žudiko aukomis, o paskui Viktorijos epochos spauda pavertė jas anekdotais aukštajai visuomenei“. Įvykiai Whitechapele tapo siužetu žiauriam atrakcionui, kuriame per melagienas ir karikatūras sunku įžvelgti tragediją.

Žydiškas pėdsakas ir socialinės reformos

Dabar daugelis tyrėjų sutaria, kad Džekas Skerdikas – veikiau medijų sukurtas mitas, nei reali figūra. Prostitučių žudikas tikriausiai iš tiesų egzistavo, tačiau visos jo asmenybės spėlionės kelia abejones. Netgi įsimenamu slapyvardžiu pasirašyti laiškai policijai, tikėtina, tebuvo savanaudžių žurnalistų kūryba. 1931-ais metais korespondentas Fredas Bestas prisipažino, kad drauge su kolega iš The Star Tomu Bullenu parašė du iš trijų garsiausių Skerdiko laiškų (Laišką viršininkui ir aršiojo Džekio atviruką), siekdami palaikyti susidomėjimą sensacija.

Ažiotažas dėl žmogžudysčių buvo įvairiausiai kurstomas. Vienu iš publikos jaukų tapo seniai brendęs konfliktas, kurio epicentras ir buvo Whitechapelas. Kaip žinia, XIX amžiaus gale daugelyje Europos šalių buvo paplitęs antisemitizmas, tačiau didelė kitatikių imigrantų diaspora Londone vietiniams gyventojams kėlė ypatingą nedraugiškumą. Vakarų Anglijos universiteto istorijos fakulteto darbuotojas Gregg Jon Jones atkreipia dėmesį į tai, kad „imperiniai projektai anglams išugdė intelektualinio, moralinio ir rasinio pranašumo jausmą, suvaidinusį svarbų vaidmenį nacionalinio identiteto formavimuisi. Angliška dvasia laikyta tuo, kas skiria civilizuotus anglus nuo kolonijų gyventojų, ir galiausiai lėmė ksenofobijos išsivystymą“.

Žmogžudystės Whitechapele išprovokavo naują neapykantos atvykėliams, ir ypač žydams, etapą. „Žydų paradoksas buvo tai, kad dėl sėkmingos asimiliacijos jie buvo vertinami dar įtariau, – tęsia Jonesas. – Manyta, kad užuot sugėrę angliškas vertybes, žydai išsaugos dvilypumą ir dar labiau suskaldys visuomenę, nes juos bus sunku atskirti nuo anglų“. Karalienės pavaldiniams atrodė neįmanoma patikėti, kad jų tėvynainis galėtų įvykdyti tokias žvėriškas žmogžudystes (ypač po to, kai viename laiške Skerdikas prisipažino vykdęs kanibalizmą). Nieko keisto, kad taip nusiteikę anglai košmariškais nusikaltimais apkaltino žydus.

Nė vienas liudininkas nė karto nėra nuodugniai apibūdinęs vyrų, matytų su aukomis netrukus iki jų mirties, tačiau policija pasirėmė kažkokios misis Long parodymais apie žmogų, nuėjusį su antra auka (Annie Chapman). Moteris galimą žudiką matė tik iš nugaros, tačiau to neva užteko, kad būtų pastebėtas „kažkoks svetimšališkumas“. Pagal jos parodymus sudaryta charakteristika aprašė maksimaliai tipišką East Endo žydą: panašus į užsienietį juodbruvas vyras juoda barzda, vilkintis juoda striuke.

„Tikėjimą intelektualiniu pranašumu griovė faktas, kad toks nusikaltėlis veikė pačioje imperijos širdyje, – dėsto Jonesas. – Tikėjimą angliškos moralės pranašumu žlugdė aršiai atmetama prielaida, kad nusikaltėlis gali būti anglas“. Nieko keisto, kad vietiniai gyventojai ir policininkai jėgas nukreipė žydiškam pėdsakui pagrįsti. Kitu už ausų pritemptu įrodymu tapo užrašas ant vieno Goulstono gatvės namo sienos – netoli nuo kvartalo, kuriame Skerdikas vieną naktį nužudė Elizabeth Stride ir Catherine Eddowes: „The Juwes are the men that will not be blamed for nothing“ (pagal kitą versiją „The Juwes are not the men who will be blamed for nothing“).

Dauguma tyrėjų sutaria, kad užrašu sakoma „Nekaltinkite žydų tuo, ko jie nedarė“. Nors tyrėjų dėmesį patraukė įtartini momentai: klaidingai parašytas žodis „žydai“ (Juwes vietoje Jews) ir kokniams* būdingas dvigubo neigimo vartojimas. Kai kurie ekspertai mano, kad užrašą, užsimindamas apie savo asmenybę ar puikuodamasis nebaudžiamumu, paliko pats Skerdikas, tačiau labiausiai tikėtina, kad frazės autorius – vietinis, norintis pakišti žydus. Neatmestina galimybė, kad melagingą įkaltį organizavo žurnalistai, tokiu būdu užsitikrinę naują pirmojo puslapio temą.

Dar viena respektabilius visuomenės narius suneraminusi svarbi socialinė priešprieša buvo susijusi su neturtinguose kvartaluose augančiu socializmo populiarumu. The Gazette ir The Star Skerdiko nusikaltimus panaudojo iškelti atsainaus vyriausybės požiūrio į neturtinguosius problemą. Svarbu žinoti, kad prieš metus iki prostitučių nužudymų serijos, socialistai ir airių nacionalistai Londone surengė demonstraciją. Įsikišus policijai, keli žmonės žuvo ir ši demonstracija įrašyta istorijoje kaip pirmasis Kruvinasis sekmadienis. Žmogžudystės dar stipriau apnuogino beveik visišką beteisiškumą žmonių, kiaurą parą dirbančių už grašius.

Vyriausybė Whitechapelo gyventojų nepalaikė ir būtinų išteklių policijai neskyrė, o vidurinė ir aukštoji klasė East Endo gyventojus laikė iš prigimties kriminaliniais elementais. Analizuodamas situaciją šioje plotmėje, Jonesas Skerdiko nužudymus laiko teigiamų karalystės vidaus politikos pokyčių katalizatoriumi: 1889 metais reformtorius ir filantropas Charlesas Boothas pradėjo platų tyrimą, kurio išvadomis remdamasis, susidarė nuomonę, kad aukštuose visuomenės sluoksniuose susiformavo iškreiptas supratimas apie Whitechapelą ir jo gyventojus.

Bootho darbo kulminacija tapo tokios sąvokos, kaip skurdo riba atsiradimas, 1908 metais išleistas įstatymas apie senatvės pensijos mokėjimą ir nemokamo maitinimo skyrimas mokyklose skurdžių šeimų vaikams. Dėl žmogžudysčių Whitechapele nušvietimo, gyvenimo sąlygos East Ende tapo viena iš svarbiausių intelektualų pokalbių temų. Paaiškėjo, kad nepakeliamas vietinių gyventojų gyvenimo sąlygas pagerinti galima tik parama iš aukščiau. To supratimas išprovokavo privačios labdarybės suklestėjimą ir padėjo išvengti naujų susidūrimų.

Įtariamos garsenybės ir nauji faktai

Džeko Skerdiko byla tapo pirmąja tokio tipo dar ir todėl, kad apaugo daugybe mitų: nusikaltimais buvo įtariami dailininkai Vincentas van Gogas ir Walteris Sickertas, rašytojas ir matematikas Lewis Carrollas, Velso princo Alberto vyresnysis sūnus Viktoras ir netgi būsimo premjero tėvas Lordas Randolphas Churchillis. Pagal vieną versiją, Džekas Skerdikas buvo moteris, nors, veikiausiai, maniako ta prasme, kokia apie jį kalbama, nebuvo iš viso. Kažkoks žmogus nužudė penkias moteris Whitechapele, ir tik sensacijų vaikymasis paprastą nusikaltėlį pavertė folkloro herojumi ir padarė Viktorijos laikų Anglijos simboliu.

Keista, tačiau nuo to laiko sensacijų žurnalistika beveik nepasikeitė: medijos ir toliau daugiau kalba apie nusikaltėlius, o ne apie jų aukas, sugalvoja abejotinas versijas ir kaip tinkamos susieja skirtingas visuomeninio gyvenimo sferas, žaisdami savo epochos stereotipais. „Pažvelgę į tuos įvykius, matome ne žmogų, o to laiko problemų karikatūrą, – apibendrina Jonesas. – Medija iš jo padarė visur esantį monstrą, ir pūvantis Whitechapelas gavo savo baisuoklį“.

Šiuolaikinis Skerdiko suvokimas patvirtina, kad žmonėms įdomesnės ne prozaiškos skurdo ir prievartos istorijos, o mitas apie nepagaunamą piktąjį genijų (pageidautina – iš aukštosios visuomenės). Jo žmogžudystės tebelaikomos viena iš svarbiausių istorinių mįslių, nors pastaraisiais metais iš karto keli ekspertai priėjo prie išvados, kad nusikaltėlis buvo lenkų žydas Aaronas Kosminskis, nes jo palikuonių DNR sutapo su bandiniu ant šalio, rasto greta ketvirtosios aukos.

Tokios versijos kritikai pažymi, kad šalis nusikaltimo vietoje galėjo atsidurti iki nusikaltimo, ar po jo, o ir per 100 metų įkaltis tikriausiai negulėjo nepaliestas, todėl paslapties įminimu užtikrintiems būti nevalia. Tikriausiai mūsų laikais bet koks bandymas įminti šią mįslę pasmerktas nesėkmei: Džekas Skerdikas visa laikui liks ne maniaku, o medijos sensacija, gimusia iš to laiko žurnalistų ambicijų, antisemitizmo ir klasinės hierarchijos.


republic.ru

* Cockney — vienas iš garsiausių Londono kalbos tipų, taip pavadintas pagal atsainiai pašaipų Londone gimusių vidurinių ir žemesnių gyventojų sluoksnių atstovų pavadinimą.
Sakoma, kad tikras koknis, – Londono gyventojas, gimęs ten, kur girdisi St Mary-le-Bow bažnyčios varpas (jų skambesys girdimas ne toliau nei už penkių mylių nuo bokšto). Koknio dialektui būdinga ypatinga tartis, kalbos netaisyklingumas, o taip pat – rimuotas slengas.

.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(3)
Visi šio ciklo įrašai:
2020-07-18 ->
Bjaurėjimasis skurdu, antisemitizmas, įtariamos garsenybės. Kaip žiniasklaida Džeką Skerdiką pavertė legenda
3
2019-03-25 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
41(1)
34(0)
27(0)
19(0)
18(0)
18(0)
18(0)
17(3)
11(0)
Savaitės
177(1)
102(20)
80(5)
74(0)
72(2)
Mėnesio
177(1)
131(0)
128(0)
115(32)
108(1)