Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Jei ne Hitleris, tai kas? Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vyko tikra antikinė drama, apie kurią mažai kas žino

2020-08-10 (0) Rekomenduoja   (19) Perskaitymai (440)
    Share

Fiurerio mirtis turėjo tapti visos Vokietijos mirtimi, politinis valstybės naikinimas tapo fiziniu.

1945 metų balandžio 30 dieną Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris nusižudė, o po kelių dienų baigėsi ir Trečiojo reicho egzistavimas. Šis naujosios Europos istorijos įvykis buvo beprecedentis, primenantis Antikos laikus, kai valdovo žūtis ne vietoje karalystės, o kartu su karalyste buvo įprastas reikalas. Napoleonas ir Vilhelmas II, su kuriais dažnai lyginamas Hitleris, po savo pralaimėtų karų „atsipirkdavo nuvertimu iš sosto, o jų imperijos – griežtomis, tačiau suverenitetą išsaugančiomis taikos sąlygomis.“ Šį kartą viskas buvo kitaip.

„Valstybė – tai aš“

Trečiąjį reichą įprasta įsivaizduoti kaip kraštutinį vokiško ordnungo įsikūnijimu, tiksliai suderinta valstybės mašina, tačiau iš tiesų šis įsivaizdavimas su tikrove neturi nieko bendro. Tai netgi ne SSRS, kur partija nors dažnai ir dubliuodavo valstybines struktūras, tačiau bent jau buvo aišku, kas vadovauja. Gi Hitleris, per nacionalsocialistinę revoliuciją likvidavęs Veimaro respublikos politinę sistemą, išstūmęs į užribius jos elitą, lygiagrečiai tradicinėms ministerijoms sukūrė krūvą panašias funkcijas atliekančių partinių ir visuomeninių struktūrų, o paskui maksimaliai permaišė jų kompetencijas.

Dėl to praktiškai neliko sferos, už kurią nebūtų atsakingos iš karto kelios instancijos, aršiai kovojusios tarpusavyje dėl resursų ir įgaliojimų. Pavyzdžiui, ekonomikos ministras Hjalmaras Schachtas bandė apriboti pernelyg plačią maisto produktų ministro valdžią, tuo tarpu pačiam Šachtui tekdavo gintis nuo nuo jungtinių profesinių sąjungų vado Roberto Lėjaus kėsinimųsi į jo „teritoriją“. Kovoje su Lėjumi jis turėjo sąjungininką – Hitlerio pavaduotoją Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (VNSDP) reikalams Rudolfą Hessą, tačiau ir dviese jiems nebuvo lengva, nes Lėjus tuo pat metu vadovavo nacistų partijos organizaciniam skyriui ir be to, buvo asmeninis fiurerio draugas. Ir visi drauge jie susivienydavo, kai reikėdavo trenkti per kibius Keturmečio plano įgaliotinio Hermanno Göeringo pirštus.

Tiek šio, tiek ir daugybės kitų konfliktų, Hitleris ne tik nesistengė suvaldyti, o atvirkščiai, skatino. Jo manymu, gyvenimo „neįmanoma pajungti konstitucijai ir statutams“, o svarbu išlaikyti „kuriamąją revoliucinio įkarščio jėgą“, tad pirmyn – tik kovoje įgysi savo teisę*. „Reikia padaryti taip, kad žmonės trintųsi vienas į kitą, nuo trinties atsiranda šiluma, o šiluma yra energija“, – atsakydavo jis į skundus dėl beprasmio rungtyniavimo ir besidubliuojančių įsakymų.

Kartais tokias trintis baigdavosi puošniomis laidotuvėmis – kaip Reinhardui Heydrichui, kuris, nors formaliai ir buvo Himlerio pavaldinys, ėmė taikytis į jo vietą. Heydrichas po čekų diversantų pasikėsinimo iš ano pasaulio jau beveik buvo ištrauktas, tačiau jį aplankė SS reichsfiurerio asmeninis gydytojas – įspūdis buvo mirtinas. Beje, dėl trinties viršūnėse gerokai dažniau žūdavo ne partijos šulai, o paprasti mirtingieji. Tarkime, nuo 1942 metų Vermachtas desperatiškai bandė iškrapštyti kareivius iš aiškiai perteklinio KOP antžeminio personalo ir jais užkimšti kraujuojančias skyles pėstininkų gretose. Tačiau kai generalinis štabas iš fiurerio išsireikalavo įsakymo Liuftvafės vadui Göeringui pasidalinti žmonėmis su armija, šis, užuot pasiuntęs juos į pėstininkų mokymus, prastūmė asmeninės armijos – „Liuftvafės lauko divizijos“ – sukūrimą. Dėl to šios divizijos, nesusipažinusios su pėstininkų mūšio taktika, patyrė didžiulių nuostolių.

Kiekvienai sričiai teko po dvi ar tris nepriklausomas viena nuo kitos struktūras, ir kiekvienos iš jų viduje vykdavo tokia pati klanų kova. Göeringui nepakako to, kad aviacijos ministerijos valstybės sekretorius E. Milchas kniautųsi su Liuftvafės generalinio štabo viršininku H. Jeschonneku. Kad situaciją dar papipirintų, jis Milcho pavaldinį, karinio aprūpinimo tarnybos generolą E. Udetą sukiršino su kitai dviem „hierarchais“. Dėl to, kaip rašo istorikas R. Suchenwirthas, reikalai, žinoma, kentėjo, užtat „vienybės tarp artimiausių Göeringo bendražygių nebuvimas sumažino pavojų prarasti valdžią dėl savo nekompetencijos.“

Savotišku „nekompetencijos dugnu“ tapo Hitlerio 1945 metų sausį atliktas Himlerio paskyrimas armijos grupės „Vysla“ vadu. Politiniai Himlerio oponentai puikiausiai suprato, kad šis, būdamas visišku karinių reikalų profanu, paskyrimą sužlugdys, ir … kuo garsiausiai šlovino fiurerio išmintį. Sužlugdyti SS reichsfiurerio reputaciją Hitlerio akyse jiems buvo svarbiau, nei sulaikyti link Berlyno besiveržiantį G. Žukovą. Juk fiurerio pasitikėjimas buvo svarbiausias Trečiojo reicho resursas, laiku mestelėta jo ausin replika galėjo perbraukti dešimties pasitarimų rezultatus, nes spontaniška Hitlerio reakcija kaip mat virsdavo neaptarinėjamu įsakymu. O pasitikėjimo netekęs Himleris – tegul ir karinio pralaimėjimo kaina – konkurentams buvo ne toks pavojingas.

Asmeninis fiurerio palankumas buvo indulgencija visiems gyvenimo atvejams. Lėjus galėjo kiek tinkamas girtauti, švaistyti lėšas profsąjungose, versti jas korupcinėmis šėryklėmis, tačiau taip ir liko Darbo fronto pirmininku iki 1945-ųjų gegužės. Göeringas ir toliau supirkinėjo kailinius ir paveikslus, kol Vokietijos miestai liepsnojo nuo „lankasterių“ ir „skrajojančių tvirtovių“ bombų, tačiau iš visų postų buvo nušalintas tik likus savaitei iki Hitlerio mirties, kai pernelyg paskubėjo užimti jo vietą.

Trečiasis reichas galiausiai tapo itin supainiota ir neefektyvia valdymo sistema, kurios vyriausiųjų vadovų didžioji dalis energijos būdavo sunaudojama kovai dėl galimybės prisigretinti prie fiurerio. Užtat, panašiai kaip ir Liudvikas XIV, Hitleris visai pagrįstai galėjo pareikšti: „Valstybė – tai aš“. Būtent dirbtinai sukurti „kūrybiniai konfliktai“ suteikė jam neregėtą valdžią, išlaisvino nuo tradicinės biurokratijos ir padarė aukščiausiu ir nepakeičiamu arbitru.

Dar vienu šio chaoso pranašumu jam atrodė tai, kad daugybė „kompetentingų organų“ eilinių vokiečių akyse pašalino asmeninę fiurerio atsakomybę už viską, kas jiems nacizme nepatiko. „Buvo itin plačiai paplitusi nuomonė, kad Hitleris nieko nežinojo apie savo žmonių vykdomus piktnaudžiavimus valdžia – ir jeigu būtų sužinojęs, žinoma, būtų užkirtęs jiems kelią“, – memuaruose rašo feldmaršalas Erichas von Mansteinas. Netgi kai bombos ėmė kristi ant galvų, vokiečiai koneveikė Göeringą, bet jokiu būdu ne jo tiesioginį viršininką.

O savo aukštą reitingą Hitleris laikė svarbiausiu politiniu faktoriumi. Kai 1939 metų rugpjūčio 22 dieną aiškindamas generolamas būtinybę nedelsiant pradėti karą, jis pateikė ir tokį argumentą: „Juk akivaizdu, kad ko gero, niekuo kitu Vokietijos liaudis taip nepasitiki, kaip manimi. Ateityje tikrai nebus kito žmogaus, kurio autoritetas būtų didesnis už mano…“ Todėl reikia kalti geležį, kol vokiečiai nesusimąstydami yra pasirengę mano vedami eiti į rytus užkovoti gyvybinės erdvės. „Nei karinė, nei civilinė asmenybė negalės manęs pakeisti, – pakartojo jis po trijų mėnesių. – Reicho likimas priklauso tik nuo manęs“.

Besąlygiška kapituliacija ar 1918-ųjų kostiumų drama?

Iš pradžių šio Vokietijos persimainymo jos priešininkai nepastebėjo. 1939-ųjų spalį, atmesdamas fiurerio raginimus imtis taikių derybų, Britanijos premjeras N. Čemberlenas tuo pat metu išreiškė pasirengimą pradėti jas „su Vokietijos vyriausybe, kuria galima pasitikėti“. 1942-ųjų vasario 23-iosios įsake Stalinas rašė, kad SSRS nekelia tikslo „sunaikinti Vokietijos valstybę“, o nori tik išlaisvinti užgrobtą teritoriją, o „Hitlerio klikos“ nuvertimas vadintas „pageidautina“, tačiau jokiu būdu ne privaloma taikos sąlyga. Manyta, kad blogiausiu atveju, Hitlerį, kaip ir bet kurį kitą akligatvin savo šalį nuvedusį valdovą, nuvers jo paties aplinka ir jis bus pakeistas adekvatesniu personažu.

Kai 1943-ųjų sausį JAV prezidentas Franklinas Delano'as Rooseveltas ir D. Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Chruchillis suprato, kad to nenutiks, jie išsakė beprecedentį tarptautiniuose santykiuose reikalavimą, kad Vokietija besąlygiškai kapituliuotų. Stalinas tokį reikalavimą palaikė ne iš karto. 1943-ųjų liepą SSRS buvo įsteigtas Nacionalinis komitetas „Laisvoji Vokietija“ (NKLV), prie kurio prisišliejo iš karo belaisvių suformuota „Laisvųjų karininkų sąjunga“ (LKS). Jų programiniuose dokumentuose buvo skelbiama: „Karas tęsiamas vien Hitlerio ir jo režimo interesais“, tačiau jeigu jis bus sunaikintas išorine jėga, „tai reikš mūsų nacionalinės nepriklausomybės pabaigą, mūsų tėvynės subyrėjimą“. Iš čia kilo tikslas – sulaikyti Hitlerį „visų Vokietijos liaudies sluoksnių išsilaisvinimo kova“ ir sukurti naują vyriausybę, su kuria sąjungininkai galėtų sudaryti taiką.

NKLV ir LKS sukūrimas dažnai vertinamas kaip išimtinai propagandinis Maskvos žingsnis, o gaila. Vertinant 1943-ųjų vasaros padėtį antrojo fronto neatidarymo suerzinto Stalino požiūriu, taika su Vokietija be Hitlerio rodėsi labiau pageidaujama, nei kankinama kova su Vermachto kelyje į Berlyną. Ir jeigu NKLV pastangos būtų paskatinusios Reicho vokiečius nuversti fiurerį – tai kodėl gi ne?

Kitas reikalas, kad vokiečiai ryžosi veikti gerokai pavėlavę, o ir ne taip, kaip tikėjosi komitetas. Būdinga vieno iš LKS lyderių, generolo Waltherio von Seydlitzo reakcija į 1944-ųjų metų liepos 20-osios pasikėsinimą: „Kaip nusirito mūsų armija! Kėsintis į vyriausiąjį kariuomenės vadą – kažkokie balkaniški metodai“. O tai ko jie tada norėjo, ragindami nuversti Hitlerį? Jie norėjo pakartoti Vokietijos generaliteto „geranorišką maištą“, kuris pradėjo Pirmojo pasaulinio pabaigą, priversdamas Vilhelmą II atsisakyti sosto be bombų ir šūvių į lubas. „Paulas von Hindenburgas ir Erichas Ludendorffas 1918 metais pareikalavo nutraukti karą, kai karinė padėtis tapo beviltiška dėl neįveikiamų aplinkybių“, – būdamas nelaisvėje per radiją ragino feldmaršalas Friedrichas Paulus.

Tačiau Trečiajame reiche nebuvo nei generolo, nei politiko, kuris politiniu svoriu bent iš tolo prilygtų Hitleriui (fiureris ir tuo savo laiku pasirūpino) ir galėtų pareikšti jam ultimatumą, kaip tai savo laiku padarė Hindenburgas. O svarbiausia, Vilhelmas II stovėjo gan tvarkingos Antrojo reicho valstybinės piramidės viršūnėje, ir jo pakeitimas nelėmė visos konstrukcijos griuvimo. Šia prasme Trečiasis reichas buvo radikaliai kitoks. „Galutiniame etape [hitlerinės Vokietijos] konstitucinė santvarka labiau priminė gaują, o ne valstybę, o Hitleris buvo veikiau gangsterių vadas, nei valstybės vadovas, – rašo Sebastianas Haffneris. – Jis iš pat pradžių Vokietijos valstybingumą paaukojo vardan beatodairiškai totalios liaudies pajėgų mobilizacijos ir (nedere to pamiršti) savo nesikeitimo ir nepakeičiamumo“.

Bepigu buvo Seydlitzui su Paulusu, remiantis istoriniais pavyzdžiais, patarinėti iš nelaisvės, o pabandytų jie patys pakeisti mafijos bosą.

Jei fiurerio neliks, kas bus fiureriu?

Iš tiesų, kaip pašalinti fiurerį be bombos? Reiche nebuvo itališkos Didžiosios tarybos analogo, pašalinusios iš valdžios Musolinį, nei karaliaus, areštavusio Rumunijos diktatorių Joną Antonesku. Bet blogiausia, kad netgi pavykęs pasikėsinimas į Hitlerį neišspręstų visų problemų. Valstybinių institucijų, kurios galėtų perimti iš fiurerio rankų išslydusią valdžią, vietą užėmė asmeninės „valstybės valstybėje“. Top trejetuke buvo Himlerio vadovaujama Reicho saugumo vyriausioji valdyba (vok. Reichssicherheitshauptamt) – RSHA ir SS, Bormanui pavaldi VNSDP ir Liuftvafė, bei Göeringo pramonės imperija. Netgi ši trijulė negalėjo sutarti pagrindiniu klausimu – kas gi bus naujuoju fiureriu? O juk buvo dar dešimtys smulkesnių žaidėjų.

Užtai nebuvo nei reichstago, nei alternatyvių politinių partijų, nebuvo įmanomi naujo „fiurerio rinkimų“, o ir juokinga manyti, kad nacių viršūnėlė būtų pabandžiusi tai atlikti. Formaliai, pagal 1941 metų birželio 29-osios įstatymą, Hitlerio įpėdiniu buvo Göeringas. Tačiau šis įstatymas jau priėmimo momentu, kai 52 metų fiureris buvo jėgų žydėjime, buvo vertinamas kaip formalumas. O jau po to, kai miestai, kurių „Göeringo sakalai“ nesugebėjo apsaugoti nuo bombardavimų, virto griuvėsiais, jis iš viso pavirto tiesiog popieriaus skiaute Gebelsas? Bormanas? Jau nekalbant apie tai, kad Antihitlerinė koalicija su jai nebūtų sėdusi prie derybų stalo, prieš bet kurį potencialų kandidatą kaip mat susitelktų visi likę. Kai 1945-ųjų balandžio 23 d. Göeringas pasiuntė telegramą fiureriui į jau apsuptą Berlyną, norėdamas perimti reicho valdymą, remdamasis 1941 metų įstatymu, Bormanas kaip mat įtikino Hitlerį iš reichsmaršalo atimti visus postus kaip iš pučisto.

„Jei man kas nutiks, Vokietija liks be vado, nes įpėdinio neturiu. Pirmasis išsikraustė iš proto [Hessas], antrasis iššvaistė liaudies simpatijas [Göeringas], trečiojo nenorės partijos aplinka [Himleris]“, – prisipažino pats fiureris viename iš pokalbių 1944 metų gale. Žinoma, kandidatų № 4–5 netrūko, tačiau Hitlerio ši problema nebedomino, nes jo asmeninė pabaiga turėjo tapti visos Vokietijos pabaiga, politinis valstybės sunaikinimas virto fiziniu sunaikinimu. 1945 m. kovą buvo išleista serija „neroniškų“, išdegintos žemės, įsakymų; sprogdinti reikėjo ne tik visą pramonės ir komunalinę infrastruktūrą, bet ir išvengusius bombardavimo meno paminklus, bažnyčias, teatrus, bibliotekas. Neliktų ką paveldėti.

Tad, naują įpėdinį Hitleris paskyrė tik po mirties – testamente. Juo tapo admirolas Dönitzas, ir tapo būtent todėl, kad, kaip rašė fiureris, tik laivyne išliko supratimas apie garbę, kuriam „svetima net pati mintis apie kapituliaciją“ (ironiška, kad būtent kriegsmarine laikyti „nenacistiškiausiomis“ karinėmis pajėgomis, išlaikiusiomis senąsias kaizeriškas tradicijas).

Paskutiniu bandymu pratęsti žaidimą, Bormanas reikalavo iš Dönitzo nedaryti politinių pareiškimų, kol jis asmeniškai neatvyks „su svarbiomis naujienomis“ iš Berlyno, Himleris pasiūlė admirolui savo kaip „antrojo žmogaus valstybėje“ paslaugas. Šie žmonės taip ir nesuprato, kad viskas baigta, kad jie patys iš esmės mirę, kaip ir fiureris. O Dönitzui kaip įpėdiniui teliks įforminti besąlygišką kapituliaciją ir padėti tašką Trečiojo reicho istorijoje. Tam nei Bormano patarimų, nei Himlerio patirties nebereikėjo.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(23)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(19)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
59(0)
37(1)
30(6)
26(1)
25(3)
20(3)
18(0)
16(0)
14(2)
12(0)
Savaitės
160(16)
87(1)
53(3)
52(0)
50(0)
Mėnesio
180(10)
160(16)
113(1)
108(20)