Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Po mūsų nors ir tvanas. Aleksandras Lukašenka vėl grasina „duoti prirūkyti“ Lietuvai

2020-09-04 (28) Rekomenduoja   (53) Perskaitymai (55)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Lukašenkos grasinimai Lietuvai – blefas, Klaipėdos uosto atsisakymas smogtų svarbiausiai Baltarusios ekonomikos šakai ir sugriautų jos ne vienus metus kurtos ekonominės politikos pagrindus.

A. G. Lukašenka
©novayagazeta.ee

Aleksandras Lukašenka vėl grasina „duoti prirūkyti“ Lietuvai. Remiantis oficialaus Minsko logika, įkyri kaimynė kėsinasi į Baltarusios suverenitetą ir drauge su Lenkija kelia masinių protestų bangas miestuose ir kaimuose, gamyklose ir teatruose, socialiniuose tinkluose ir Telegram kanaluose. Nepripažintam prezidentui tai nepatinka – vakar Lukašenka viešai pareiškė, kad vos panorėjęs, gali nesunkiai į bankrotą nuvaryti Lietuvą, kurios biudžetas, jo įsivaizdavimus, taip smarkiai priklauso nuo Baltarusios tranzito, kad šalį galima drąsiai pasiųsti į ekonominį nokdauną.

Lukašenka, kalbėdamas spaudai, pareiškė: „30% Lietuvos biudžeto formuoja mūsų krovinių srautas per Lietuvą. <…> Todėl pastatysim juos į vietą“.

 

Baltarusios ir RF žiniasklaida – visų pirma, būtent ji – ES nepripažinto prezidento grėsmingą pareiškimą aktyviai išplatino. Įkandin pareiškimų rusakalbėje viešojoje erdvėje ėmė plisti žinutės ir komentarai apie „batkos“ galybę ir Lietuvos pažeidžiamumą, nenuolankių lietuvių adresu ėmė lėkti Lukašenkos šalininkų strėlės.

Įtartinose interneto platformose, nepraleidžiančiose progos bakstelėti Baltijos respublikoms ir dar kartą pareikšti apie dabar jau tikrai ištiksiantį ekonominį Lietuvos krachą, pranašaujamą po dešimt kartą per dieną, pasirodė pranešimai, neva Lietuva kone bankrutuos, vos tik formalus Baltarusios lyderis įgyvendins grasinimus, tačiau tiesa tokia, kad Aleksandro Grigorjevičiaus skaičiavimai smarkiai nutolę nuo realybės.

 

Garsus pareiškimas, kad baltarusiškų krovinių srautas sudaro trečdalį metinio Lietuvos biudžeto – mitas. Mitas, klaida, sąmoningas melas, manipuliacija ir taip toliau. Kaip pavadinsi, nepagadinsi, tačiau faktas lieka faktu – tiek realybėje, tiek dokumentuose tokių skaičių nėra. Akivaizdu, jie egzistuoja tik Aleksandro Lukašenkos visatoje, tačiau tai situacijos nekeičia.

Kokie tikri skaičiai? Kalbant konkrečiai apie Lukašenkos paminėtą kategoriją, baltarusiškų prekių srautai sudaro ~0,03% Lietuvos biudžeto. Tokius duomenis skelbia Swedbank vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis. Kitais vertinimais, 2019 metais baltarusiški kroviniai per Klaipėdos uostą Lietuvos biudžetą papildė 155 milijonais eurų, kas yra maždaug 1,4 procento iždo pajamų.

Žinoma, tai nereiškia, kad Baltarusia lietuviams nesvarbi. Atvirkščiai, labai svarbi, kaip ir Lietuva baltarusiams. Baltarusios tranzitas, eksportas ir reeksportas, baltarusiškas kapitalas, baltarusiškas stambusis verslas, Baltarusios vartotojai – visa tai labai svarbu Lietuvos ekonomikai ir gyvybiškai svarbu atskiroms jos šakoms. Beje, sėkmingas bendradarbiavimas su Lietuva ir tvirti prekybiniai ryšiai su kaimynu, Baltarusios ekonomikai ne menkiau svarbūs, todėl visi Lukašenkos grasinimai – lazda su dviem galais. Jeigu jis iš tiesų nuspręstų juos įgyvendinti, tai būtų šūvis sau į koją.

 

Pradėkime nuo to, kad Klaipėdos uostas – Baltarusios respublikos jūros vartai. Būtent per Lietuvos uostą stambiausia Baltarusios kompanija „Belarusjkalij“ realizuoja savo produkciją pasaulio rinkose. Šį įmonė jau seniai tapo visaverte uosto sudėtine dalimi. 2013 metais „Belarusjkalij“ sudarė strateginį sandorį – išpirko 30% „Birių krovinių terminalo“ (BKT), priklausančio verslininkui Igoriui Udovickiui, akcijų – šį terminalą galima drąsiai vadinti stambiausia uosto įmone. Jis koncentruojasi į mineralinių trąšų perkrovimą, o „Belarusjkalij“ kroviniai sudaro apie 98% BKT apyvartos.

Kalbant apie visą valstybinio Klaipėdos jūrų uosto veiklą, 2019 metų duomenimis, baltarusiškas tranzitas sudarė 30,5% visos uosto krovinių apyvartos (14,1 mln iš 46,3 mln tonų krovinių). Be viso kito, baltarusiški krovinių srautai užima maždaug trečdalį krovinių pervežimų Lietuvos geležinkeliais. Pagrindiniai klientai, be „Belarusjkalij“, yra „Grodno Azot“ ir „Baltarusios naftos kompanija“.

Kitaip tariant, Lietuva – svarbus partneris, kurio ūmai atsisakyti nepavyktų. Klaipėda – strateginis partneris, nes čia baltarusiai daug investavo. Uosto teritorijoje, o ir visoje Lietuvoje, veikia baltarusiško kapitalo įmonės. Čia suderinti atitinkami ryšiai, prekyba, bendradarbiavimas su valdžia, prekybininkais, sudaryti ilgalaikiai kontraktai, todėl staigus sprendimas atsisakyti Klaipėdos uosto gali tapti katastrofa „Belarusjkalij“, o tai, priminsime, vien iš stambiausių Baltarusios kompanijų, šalies biudžetą stabiliai papildanti tvirta valiuta. Įmonėje dirba daugiau nei 16 tūkstančių žmonių, o netiesiogiai su jos veikla susiję dešimtys tūkstančių.

 

2013 metais „Belarusjkalij“ kompanija sumokėjo BKT 30 milijonų dolerių. Negana to, šiais metais I. Udovickis viešai paskelbė apie naujo ilgalaikio projekto realizavimą – BKT savininkai ir jų partneriai iš Baltarusios nusprendė padidinti terminalo perkrovimo pajėgumus nuo 10 milijonų tonų iki 16 milijonų tonų. Tai daroma, viliantis, kad BKT Klaipėdoje imsis perkrauti ne tik „Belarusjkalij“, bet ir kito stambaus Baltarusios gamintojo – „Slavkalij“ trąšas. Projekto vertė – 100 milijonų eurų.

Taigi, Lukašenkos pareiškimai prasilenkia su sveiku protu. Akivaizdu, tai buvo tik deklaratyvūs grasinimai, tačiau jeigu formalusis Baltarusios vadovas išdrįstų imtis tokių veiksmų, priversdamas gamintojus atsisakyti perkrovimo Klaipėdoje, praradimai būtų sunkiai įsivaizduojami. Jie bus skaičiuojami šimtais milijonų eurų.

Tokių grasinimų realizavimas būtų neįtikėtinai kvailas, tačiau net jei ir nutiktų, krovinių srauto perkėlimas į Rusijos ar Ukrainos uostus užtruktų ne vienerius metus.

 

Be viso kito, toks žingsnis nubrauktų visą paties Aleksandro Lukašenkos politiką. Ne vienus metus jis teigė, kad tiekimų diversifikacija – Baltarusios respublikos ekonominės politikos kertinis principas ir pagrindas – ir taip išties yra. Sumaniai taktiškai šia kryptimi veikiant, baltarusiams pavyko sėkmingai manevruoti, palaikyti balansą, išsireikalauti nuolaidų krovinių pervežimui ir, gerąja to žodžio prasme, šantažuoti kaimynus. Dėl to sandorius su lietuviais pavykdavo sudaryti itin palankiomis sąlygomis.

Diversifikacija yra ir savotiška saugumo pagalvė. Taip RF netenka galimybės spausti kaimyną, kaip jau ne kartą vyko, pavyzdžiui, naftos kainomis. Mineralinės trąšos – strateginis produktas. Jeigu ir jis bus gabenamas iš Rusijos, pokalbius apie kokį nors ekonominį suverenitetą galima riebiai užbraukti, jau nekalbant apie tai, kad vežti trąšas į Ust-Luga reikš valstybei milžiniškus finansinius nuotolius. Be to, už ilgalaikių kontraktų nutraukimą veikiausiai tektų sumokėti solidžias netesybas.

Tarp kitko, Rusijai tai irgi ne itin naudinga, kaip gali pasirodyti. Perorientavus trąšas į Leningrado apskritį, Lukašenkai tektų prašyti sumažinti tarifus, ir ne 50%, o visu 100. Ar Maskvai to reikia? Ekonominiu požiūriu – ne. Politiniu – gali būti, tačiau nemokamas sūris būna tik spąstuose. Jeigu RF priims politinį sprendimą subsidijuoti „broliškojo prezidento“ projektus, tai paprašys ko nors iš baltarusių mainais. Ko būtent?

 

Prisiminkime 2020 metų vasario įvykius ir bandymus užbaigti dviejų šalių susijungimo, o tiksliau, „antros“ prijungimo prie „pirmos“, klausimą.

Tęsiant pokalbį apie Lietuvą, reikia derėtų darsyk pažymėti, kad visi Lukašenkos grasinimai veiks ir priešingai, nes, nepaisant visų politinių nesutarimų, baltarusius ir lietuvius tvirtai sieja ekonominiai projektai. Baltarusia yra lietuviškų investicijų užsienyje sąrašo dešimtuke. Dvišalių prekybos ryšių ir daug metų kurtos partnerystės nutraukimo pasekmės būtų negrįžtamos, tačiau tai, veikiausiai, nenutiks. Galų gale, toks Lukašenkos žingsnis susilpnintų ir taip ne itin stiprią šalies ekonomiką ir sunaikintų jo paties palikimą.

Antra vertus, kaip teisingai pastebėjo Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis, „Kai diktatūra desperacijoje, visko gali būti“.


novayagazeta.ee

Verta skaityti! Verta skaityti!
(56)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(53)
Visi šio ciklo įrašai:
2020-09-04 ->
Po mūsų nors ir tvanas. Aleksandras Lukašenka vėl grasina „duoti prirūkyti“ Lietuvai
2020-08-18 ->
Komentarai (28)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
44(1)
40(0)
33(7)
20(0)
12(3)
11(0)
11(0)
Savaitės
171(1)
105(1)
73(4)
67(2)
Mėnesio
128(0)
123(0)
114(32)
102(17)
101(13)