Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Pertekliaus nuodėmė: kaip prietarai sukūrė didžius mokslininkus, milijonierius ir baisius žudikus

2020-09-29 (1) Rekomenduoja   (7) Perskaitymai (220)
    Share

Kaip prietarai sukūrė didžius mokslininkus, milijonierius ir baisius žudikus.

Tomas Akvinietis prietarus (superstitio) vadino pertekliaus nuodėme: „Garbinimu ne to, ką reikėtų, arba ne taip, kaip reikėtų“.

Dabar manome, kad prietarai randasi, trūkstant proto, išsilavinimo, sveikos nuovokos, tiesos troškimo, tačiau istorija, panašu, byloja priešingai.

Prietarai rasdavosi ir daugindavosi būtent iš troškimo nepasitenkinti tuo, kas akivaizdu, paprasta ir patikima. Spręsti savo gyvenimiškas problemas arba paprasčiau ir greičiau, arba radikaliau ir globaliau. Todėl polinkis į prietarus vystantis mokslo žinioms ir racionaliam pasaulio įsivaizdavimui, nemenksta.

Kartais toks perteklius būna naudingas mokslo žinias judino ir vystė žmonės, kurie dažnai buvo netgi labai linkę į prietarus ir magizmą. Kartais mokslo žinios ir prietarai apsikeisdavo vietomis. Kartais šio pertekliaus pasekmės būdavo komiškos. O dažnai – ir netgi labai dažnai – tragiškos.

Pitagoras ir Niutonas. Maginis mąstymas, sukūręs Europos mokslą

Nevalyk ugniakuro peiliu. Neužmink nukirptų plaukų ir nagų. Kas nukrito, to nekelk. Pirmą apauk dešinę koją, o plauk – kairę. Nelaužk duonos per pusę. Nevalgyk širdies. Neleisk kregždėms sukti lizdų po stogu. Nežiūrėk į veidrodį šalia ugnies. Na, ir, ko gero svarbiausia – nevalgyk pupų.

Šis keistų (netgi tuo metu) prietarų – svarbiausia Pitagoro mokymo dalis. Žmogaus, nuo kurio prasidėjo europietiškas mokslas. Ir tai ne tik garsioji jo teorema. Bertrandas Russellas, labai tolimas nuo bet kokio misticizmo, savo „Vakarų filosofijos istorijos“ dalį apie Pitagorą baigia tokia fraze: „Nežinau kito tokio žmogaus, kuris būtų padaręs tokią įtaką mąstymui, kaip Pitagoras“.

Pitagoras sakė: „Ne mokau išminties, o gydau nuo nežinojimo“. O paskui tvirtindavo: „Imdamas puodą nuo ugnies, nepalik jo atspaudo pelenuose“, „Nesėdėk ant vienos kvartos žymos“. Pitagoras svarstė: „Viskas yra skaičius“ –taip, be viso kito jis ir numerologijios pradininkas. Tačiau jis ir pirmasis spėjo, kad Žemė – rutulys, o muzikos skambėjimą galima išskaidyti į akordus ir užrašyti matematiškai.

Ir juk iš esmė tai, nereiškia kad Pitagoro polinkis į prietarus ir magizmą – tai tiesiog tų laikų specifika, o šiaip savo laiku jis buvo visai racionalus. Ne. Štai Krotono – miesto, kuriame gyveno Pitagoras ir jo mokiniai – gyventojai visa šia jo propaguojama mistika ir prietarais labai abejojo. Galiausiai jam netgi teko palikti miestą, o remiantis paplitusia (nors, remiantis istoriniais duomenimis, ne itin tikėtina) legenda, gyventojų sukilimo metu jis ir žuvo. Beje, irgi dėl prietaringumo – kelyje pasitaikė pupų laukas, tačiau net ir tokioje kritinėje situacijoje jam į galvą nešovė trikdyti šventus augalus, tad persekiotojai jį pavijo ir užmušė.

 

Parašyta daugybė knygų apie graikams įprasto racionalaus – olimpinio, – ir maginio orfėjiškojo – besiremiančio neracionaliomis chtoninėmis būtybėmis ir įsivaizdavimais – prado susidūrimus. Ir štai, mokslas gimsta ne vadovaujantis olimpiniu sustyguotu racionalizmu, o būtent ten, kur vyksta racionalizmo lūžis ir netgi maištas prieš jį. Mokslas gimė ieškant tvarkos už racionalaus tiesmukumo ribų.

Beje, žodis „teorija“, kuri po Pitagoro imta naudoti moksle, jam ir jo sekėjams reiškė – iš ekstazės gimusį apreiškimą.

***

„Mokyti žyniai sergėjo teologines ir gamtines tiesas, tačiau slėpė jas nuo plačiųjų masių. Jie žinojo, kad visatos centre yra saulė, o ne žemė; todėl senovės šventyklos nuo Stounhendžo iki Jeruzalės statytos aplink Saulę vaizduojančią amžinąją ugnį, o pačios šventyklos įkūnydavo saulės sistemą“.

Taip rašė Izaokas Niutonas. Jau šiuolaikinio mokslo pirmtakas.

O dar jis daug rašė apie tai, kad pikti žmonės iškraipė tikrąjį „Naujojo testamento“ tekstą. Visų pirma, žinoma katalikai (papistai), tačiau ne vien jie. Sąmokslininkų prieš tikrąjį Dievą sąrašas margas ir įspūdingas: ankstyvosios krikščionybės vienuoliai, kabalistai, gnostikai, platonistai, Hobbso sekėjai, na, ir žinoma, Dekartas su Leibnicu (šiems dviems Niutonas jautė stiprų asmeninį neprielankumą, kuris galiausiai išaugo į didelį anglų ir europiečių mokslininkų karą). Niutonas aprašė bent penkis darbus, demaskuojančius šį siaubingą sąmokslą.

Šiaip jau Niutono teologinis-mistinis palikimas milžiniškas, gerokai gausesnis už jo kūrinius gamtos mokslų tema. Čia ir visokiausi pranašysčių tikrosios prasmės skaičiavimai ir datavimai – daugiausiai Danieliaus pranašysčių ir Apreiškimą Jonui. Iš esmės, kaip tik užsiimdamas šiais skaičiavimais jis ir įtarė pirminio šaltino falsifikavimą – skaičiai neatitiko.

 

Garsus ekonomistas Džonas Meinardas Keinsas, 1936 metais aukcione įsigijęs didžiulį Niutono istorinių, chronologinių ir alcheminių rankraščių rinkinį, po kelių metų jų studijavimo parašė: „Niutonas nebuvo pirmuoju iš proto epochos, jis buvo paskutinysis burtininkas, paskutini babilonietis ir šumeras“.

Šiaip jau, gal Keinso vertinimas pernelyg kategoriškas, ir viena kitam ne taip jau prieštarauja.

Pseudomokslo spekuliantai ir nepajudinamas rutulys sferinės Visatos centre

Pitagoriečiai pirmieji spėjo, kad Žemė yra rutulys ir sukasi apie „centrinę ugnį“. Paskui šią teoriją išplėtė Heraklidas Pontikas, o vėliau Aristarchas Samietis netgi tvirtino, kad Žemė – viena iš daugelio planetų ir sukasi apie Saulę.

Su tuo, kad Žemė yra rutulys, rimti mokslininkai greitai sutiko – Platonas, Parmenidas, Aristotelis, o paskui ir Ptolemėjas užtikrintai įrodė, kad Žemė visai ne plokščia, o ir būti plokščia ji niekaip negali – tai neišvystytos sąmonės kliedesiai. Taigi, Žemė yra nejudantis rutulys sferinės Visatos centre, o regimas dangaus šviesulių judėjimas kyla dėl Kosmoso sukimosi apie pasaulio ašį.

O kaip gi pačios Žemės sukimasis apie savo ašį ir apie Saulę? O tai, būtent toks pats prietaras, kaip ir įsivaizdavimas, kad Žemė plokščia. Taip manė mokslas.

Ir visi, kurie vėlesniais amžiais manė kitaip, buvo laikomi (o ir matys save laikė) fantazuotojais ir mistikais. Vokiečių astronomas Johannes Müller von Königsberg, geriau žinoma kaip Regiomontanas, perskaitęs Archimedo perpasakotą Aristarcho Samiečio teoriją, buvo įkvėptas, tačiau veikiamas draugų ir paties mokslinio padorumo, visas tas spekuliacijas ir prietarus apie besisukančią Žemę metė.

Ir kai Kopernikas ėmė vystyti savo idėją apie Saulę ir savo ašį besisukančią Žemę, jį užsipuolė ne tik todėl, kad jo požiūris prieštaravo trims Senojo Testamento teiginiams (Psalmė 103:5, Ekleziasto knyga 1:5, Jozuės knyga 10:12). „Yra daug katalikiškų dogmų, tačiau visatos centre esančios Žemės nejudrumas nėra viena iš jų“, – taip popiežius Urbonas VIII suformulavo bažnyčios požiūrį į Koperniko mokymą. Tiesą sakant, bažnyčia savo rūstybę į Koperniko teoriją nukreipė tik tada, kai Giordano Bruno iš jos pradėjo daryti metafizines ir teologines išvadas. Būtent dėl „metafizinio neaiškumo“, 1616 metų ediktu Koperniko knyga ir įtraukta į taisytinų knygų sąrašą.

 

Tačiau heliocentrinė teorija atrodė itin abejotina ir nemoksliška. Kopernikas laikytas protus jaukiančiu spekuliantu, prieštaraujančiu Aristoteliui ir akivaizdiems mokslo duomenims.

Pagalvokite patys:

– Besisukančią Žemę veiktų didžiulės išcentrinės jėgos, kurios neišvengiamai ją suplėšytų.

– Jei Žemė suktųsi, visi jos paviršiuje esantys lengvi daiktai išsilakstytų į visas Kosmoso puses.

– Jei Žemė suktųsi, bet koks mestas daiktas nukryptų į vakarus, o debesys kartu su Saule slinktų iš rytų į vakarus.

– Dangaus kūnai juda, nes jie sudaryti iš nieko nesveriančios subtilios medžiagos, tačiau kokia jėga galėtų priversti judėti didžiulę sunkią Žemę?


Šiuos argumentus pateikė žymiausi to meto mokslininkai: Tychas Brahė, Kristoferis Klavijus, Francesco Maurolico, Francis Bacon.

Vienas į ryškiausių to meto mokslininkų, Tychas Brahė parašė puikų traktatą „Apie nesenus dangaus pasaulio reiškinius“, kuriame iš Koperniko idėjos apie Žemės sukimąsi neliko akmens ant akmens. O ir jo heliocentrinę sistemą ne tik pavadino „matematine spekuliacija“, bet ir labai aiškiai pagrindė jos nepagrįstumą.

O vis dėlto ji sukasi.

Ožio jėga

Beje, metas pereiti iš didžiojo mokslo į paprastų žmonių pasaulį, su jų kasdieniais poreikiais.

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje John R. Brinkley buvo tikras garsenybė. Apie vyriškos impotencijos metodą, kurį jis sukūrė, kalbėjo visa Amerika, norintys patekti į jo kliniką, eilėje turėjo laukti ne vieną mėnesį, visose šalies vaistinėse buvo pardavinėjami jo stebuklingiej vaistai, ir visa tai nešė daugiau nei 10 milijonų dolerių per metus pelną, – tai laikais tai buvo tiesiog dangų remiantys skaičiai [dabartiniu kursu tai būtų ~130 milijonų].

 

Jo metodas – ožio lytinių liaukų persodinimas vyrams. Jis ir sugalvojo jį, kai vienas jo pacientas, prašydamas išspręsti potencijos problemą, pasakė maždaug: „Noriu, kad būtų kaip pas ožį“.

Tokia paprasta analogijos logika ir užkariavo Ameriką. Tarp kitko, tikrasis jo atradimas buvo ne pati metodologija, o naujas jos pateikimo būdas. 1923 metais jis įsteigė vieną iš pirmųjų komercinių radijo stočių KFKB (Kansas First, Kansas Best), iš esmės tapdamas radioreklamos pirmeiviu. Savo radiju, aktyviai grojusiu populiarią liaudišką muziką, ir siuntinėjamais laiškais jis daugybę žmonių įtikino, kad ožio jėga gali būti perduodama žmonėms. Ir dabar jau ne tik chirurginėmis operacijomis, bet ir vaistiniais preparatais.

Brinkley'is sparčiai turtėjo. Ir išgarsėjo jau ne tik kaip didis gydytojas, bet ir kaip didis pilietis: Milforde, kuriame stovėjo jo klinika, jis įrengė kanalizacijos sistemą ir pirmą pašto skyrių, įvedė elektrą, o taip pat įkūrė ir finansavo beisbolo komandą „Brinkley Goats“ (Brinkley'io ožiai).

Būtent tuo metu pasirodė demaskuojančios publikacijos, kuriose jo gydymo metodai vadinti šarlataniškais. Konkuruojanti radijo stotis „Kansas City StaR“ paskelbė medžiagą, kurioje Brinkley'is kaltinamas dėl 42 jo klinikos pacientų mirčių. Pradėtas tyrimas, ir 1930 metais Kanzaso valstijos Medicinos komisija iš pradžių anuliavo jo gydytojo licenciją, o paskui ir radijo transliavimo licenciją.

Brinkley'is nepasidavė. Po trijų dienų jis paskelbė kandidatuosiantis valstijos gubernatoriaus rinkimuose. Rinkimus jis pralaimėjo, surinkęs 30% balsų. Pop dviejų metų jis vėl kandidatavo ir vėl pralaimėjo tokiu pat rezultatu. O po dar kelių metų įvyko teismas dėl jo garbės ir orumo įžeidimo dėl kaltinimų šarlatanizmu. Prisiekusiųjų verdiktas teigė: „Johną Romulą Brinkley'į dera laikyti šarlatanu įprasta, gerai suprantama šio žodžio prasme“.

Šimtus tūkstančių gyvybių kainavęs prietaringumas

Thabas Mbekis – antrasis PAR prezidentas, Nelsono Mandelos įpėdinis. Šalį jis valdė nuo 1999 iki 2008 metų. Ir, veikiausiai, būtų laikomas neblogu vadovu, jeigu 2008 metais nebūtų paskelbtas Harvardo ir Oksfordo mokslininkų straipsnis, rodantis, kad dėl AIDS virusinę prigimtį neigusio Thabo Mbekio politikos, anksčiau laiko mirė 365 000 (Harvardo mokslininkų vertinimų) ar 343 000( Oksfordo mokslininkų vertinimu) žmonių.

 

Prieš antiretrovirusinių vaistų tiekimą, platinimą ir valstybinį finansavimą kovojo ne pats prezidentas, o jo protežė – sveikatos apsaugos ministrė Manto Tshabalala-Msimang. Iš dalies remdamasi AIDS disidentų koncepcijomis, iš dalies „baltieji žmonės visada apgaudinėja juodaodžius“ logika, o iš dalies – lėšų taupymo logika, ji kliovėsi ne antiretrovirusiniais preparatais, o naudingomis burokėlių, citrinų ir česnakų savybėmis, ir bendrai, maitinimosi pagerinimu. Be to, šalyje pakako sveikatos apsaugos problemų ir be AIDS, ir ji nutarė finansavimą nukreipti nuo neišgydomos ligos ir pinigus nukreipti išgydomoms.

Thabo Mbek vyriausybėje buvo nemažai SAM vadovės antiretrovirusinio kurso priešininkų. Ministrų kabinetas nuolat kėlė jos atstatydinimo klausimą, tačiau prezidentas nuosekliai palaikė ją ir jos politiką.

Beje, iki Harvardo ir Oksfordo tyrimų tragiškos tokios politikos pasekmės buvo toli gražu neakivaizdžios. Bendra PAR sveikatos apsaugos būklė pagal visus rodiklius pagerėjo, o tai, kad šimtai tūkstančių žmonių miršta nuo AIDS, atrodė neišvengiama. Visgi, Mbekio prezidentavimo laiku atsirado nauja, gerokai efektyvesnių antiretrovirusinių vaistų karta, neturėjusi tų šalutinių efektų, dėl kurių jie kone buvo laikomi žmonių mirties priežastimi. Į visus šiuos ir daugelį kitų faktorių tyrimuose buvo atsižvelgta. Ir galiausiai paaiškėjo, kad dėl burokėlių ir česnakų gydomųjų galių įsivaizdavimas kainavo šimtus tūkstančių gyvybių.


etika.nplus1.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(9)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(7)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
49(0)
33(1)
24(5)
20(0)
18(0)
15(0)
14(0)
11(4)
Savaitės
98(2)
79(9)
70(4)
69(4)
Mėnesio
168(16)
135(2)
106(1)
85(3)