Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Smurto lygis pasaulyje radikaliai mažėja. Kodėl mums atrodo atvirkščiai?

2020-11-12 (10) Rekomenduoja   (13) Perskaitymai (220)
    Share

Steveno Pinkerio knyga „Geroji mūsų pusė. Kodėl pasaulyje sumažėjo smurto“ – vienas iš svarbiausių XXI amžiaus istorinių darbų.

Vasilij Vereščagin. Karo apoteozė, 1871
©wikipedia.org

Koks karas žmonijos istorijoje buvo pats kruviniausias? Ne, visai ne Antrasis pasaulinis, sako Steven Pinker, knygos „The Better Angels of Our Nature: Why Violence Has Declined“ autorius. Lyginti absoliučius vieno ar kito konflikto sukeltų mirčių rodiklius ne visai teisinga: šiuos skaičius geriau lyginti su tos epochos žmonių populiacijos dydžiu.

Pavyzdžiui, per VII amžiuje Kinijoje vykusį pilietinį karą žuvo 36 milijonai žmonių – šeštadalis to meto pasaulio gyventojų. Dabar šeštadalis Žemėje gyvenančių – maždaug 1,3 milijardo žmonių; konfliktą su tiek aukų mūsų laikais sunku įsivaizduoti (nors grynai teoriškai jis įmanomas).

Steven Pinker – Harvardo neuropsichologas, evoliucinis lingvistas ir mokslo filosofas. Knyga „The Better Angels of Our Nature: Why Violence Has Declined“ – iš esmės, pasaulinė smurto istorija. Autoriaus nuomone, smurto lygis nenumaldomai mažėjo ir dar niekada per pastaruosius 5000 metų pasaulis nebuvo toks taikus, kaip dabar.

Autorius šią koncepciją nuosekliai įrodinėja visoje 900 puslapių knygoje, pasitelkdamas daugybę istorinių pavyzdžių, grafikų, lentelių ir kitus vaizdžios statistikos instrumentus. Ir nors gali pasirodyti, kad mažėjančio smurto idėją faktai paneigia – užtenka paskaityti naujienas, – iš tiesų viskas sudėtingiau, sako Pinkeris: iškreiptas realios padėties vaizdas susidaro dėl tam tikro šališkumo – savotiškos istorinės trumparegystės. Kitaip tariant, mums lengviau suvokti įvykius, įvykusius arčiausiai mūsų laiko. Ir jais pasibaisėti.

Sutrumpintame skyriaus „Ar XX amžius iš tiesų buvo pats baisiausias?“ fragmente gerai atsispindi knygos autoriaus logika ir argumentai.

„Dvidešimtasis amžius buvo pats kruviniausias istorijoje“ – naudojant šį klišė ne kartą kaltintos įvairiausio plauko demonų kompanijos: ateizmas, Darvinas, vyriausybės, mokslas, kapitalizmas, komunizmas, progreso idealai ir vyrai. Tačiau ar tai tiesa? Tokie pareiškimai retai patvirtinami kitų amžių skaičiais, ir neprisimenami senėlesni kraujo praliejimai. Niekados užtikrintai nesužinosime, koks amžius buvo blogiausia, nes netgi XX amžiaus karuose žuvusius suskaičiuoti sunku, nekalbant jau apie ankstesniu amžius. Tačiau panašu, kad prielaidos apie XX amžių kaip apie tėra iliuzija, ir tokia prielaida turi dvi priežastis.

Visų pirma, jei, lyginant su ankstesniais šimtmečiais, XX amžiuje, be abejonės, smurtinių mirčių buvo daugiausiai, negalima pamiršti, kad ir žmonių buvo daugiau. 1950 metais Žemėje gyveno 2,5 mlrd. žmonių – maždaug 2,5 karto daugiau nei 1800-aisiais, 4,5 karto daugiau nei 1600-aisiais, 7 kartus daugiau nei 1300-aisiais ir 15 kartų daugiau nei 1-aisiais mūsų eros metais. Todėl, lyginant, tarkime, XVII ir XX šimtmečio karų kruvinumą, žuvusiųjų 1600 metais skaičių reikia dauginti iš 4,5.

Antroji priežastis – istorinė trumparegystės : kuo mažiau laiko nuo kokio nors istorinio epizodo, tuo detaliau jį regime. Istorinė trumparegystė gali veikti ir visuomenės nuomonę, ir profesionalių istorikų išvadas. Kognityviniai psichologai Amos Tversky ir Danielc Kahneman pademonstravo, kad žmonės intuityviai vertina santykinį reiškinio dažnį per vadinamojo euristinio prieinamumo prizmę: kuo lengviau prisiminti reiškinio pavyzdžius, tuo labiau tikėtinas jis atrodo.

 

Pavyzdžiui, žmonės pervertina tikimybę katastrofų, apie kurias šaukia laikraščių antraštės, – aviakatastrofų, ryklių užpuolimų ir teroro išpuolių – ir nepakankamai vertina tikimybes pavojų, apie kuriuos niekas nerašo, tarkime, nutrenkimus elektra, kritimus ir skendimus. Svarstydami apie žudynių intensyvumą įvairiais amžiais, jei nežinome skaičių, esame linkę pervertinti konfliktus, kurie vyko vėliau, arčiau mūsų laikų, kurie geriau ištirti, arba apie kuriuos dažniau šnekama. Tyrinėdamas istorinę atmintį, paprašiau šimtą interneto naudotojų per penkias minutes išvardinti kuo daugiau jiems žinomų karų. Atsakymuose dažniausiai buvo minimi abu pasauliniai karai, karai, kuriuose dalyvavo JAV ir karai, kurie vyko neseniai. Nors, kaip matysime, daugiausiai karų vyko tolimesnėje praeityje, žmonės geriau atsimena vykusius neseniai.

Atlikdami pataisą dėl prieinamumo euristikos ir staigaus Žemės gyventojų skaičiaus augimo XX amžiuje, gilindamiesi į istorines knygas ir įvertindami žūčių mastą konkretaus periodo gyventojų dalies atžvilgiu, aptinkame daugybę karų ir skerdynių, gerokai lenkiančių siaubingus XX amžiaus nusikaltimus.

Žemiau pateikiamoje lentelėje išdėstytas sąrašas, kurį sudarė smurto istorikas Mathew White ir pavadintas „Dvidešimt (ar panašiai) blogiausių (tikėtina) dalykų, kuriuos žmonės surengė vieni kitiems“. Lentelėje atsižvelgiama ne tik į tiesioginius karų nuostolius, tačiau ir į bado bei ligų sukeltas civilių mirtis, gerokai viršijančias tiesiogines karų aukas (tas taikytina tiek seniems, tiek ir neseniems įvykiams). Dar pridėjau stulpelį, kuriame nurodomas aukų skaičius, jeigu žmonių aptariamu periodu būtų tiek, kiek XX amžiaus viduryje, ir dar vieną su patikslintu reitingu.

Rei­tin­gasPrie­žas­tisAmžiusŽu­voŽu­vo XX am­žiaus po­pu­lia­ci­jos mas­te­liuPa­tiks­lin­tas
rei­tin­gas
1.Antrasis pasaulinis karasXX55 mln.55 mln.9.
2.Mao Dzedongas (daugiausiai dėl valdžios išprovokuoto bado)XX40 mln.40 mln.11.
3.Mongolų užkariavimaiXIII40 mln.278 mln.2.
4.An Lušano sukilimasVIII36 mln.429 mln.1.
5.Minų dinastijos žlugimasXVII25 mln.112 mln.4.
6.Taipingų sukilimasXIX20 mln.40 mln.10.
7.Amerikos indėnų sunaikinimasXV-XIX20 mln.92 mln.7.
8.Josifas StalinasXX20 mln.20 mln.15.
9.Prekyba vergais Artimuosiuose RytuoseVII-XIX19 mln.132 mln.3.
10.Transatlantinė prekyba vergaisXV-XIX18 mln.83 mln.8.
11.TamerlanasXIV-XV17 mln.100 mln.6.
12.Britų Indija (labiausiai dėl išvengiamo bado)XIX17 mln.35 mln.12.
13.Pirmasis pasaulinis karasXX15 mln.15 mln.16.
14.Pilietinis karas RusijojeXX9 mln.9 mln.20.
15.Romos imperijos žlugimasIII-V8 mln.105 mln.5.
16.Laisvoji Kongo valstybėXIX-XX8 mln.12 mln.18.
17.Tridešimtmetis karasXVII7 mln.32 mln.13.
18.Rusijos SmūtaXVI-XVII5 mln.23 mln.14.
19.Napoleono karaiXIX4 mln.11 mln.19.
20.Pilietinis karas KinijojeXX3 mln.3 mln.21.
21.Religiniai karai IspanijojeXVI3 mln.14 mln.17.

 

Ar esate girdėję apie visus šiuos karus? (Aš – ne.) Ir dar – ar žinote, kad iki Pirmojo pasaulinio kar vyko penki karai ir keturios žudynės, kuriose aukų buvo daugiau? Įtariu, dauguma skaitytojų nustebs sužinoję, kad iš 21 (mums žinomo) žmonių surengto mirčių pareikalavusio įvykio, 14 įvyko dar prieš prasidedant XX amžiui. Ir tai, jeigu lyginsime absoliučius skaičius. Skaičiuojant populiacijos procentais, į pirmąjį dešimtuką patenka vos viena XX amžiaus katastrofa. Visų laikų ir tautų daugiausiai aukų pareikalavęs kataklizmas buvo An Lušano sukilimas ir po kilęs aštuonis metus trukęs pilietinis karas, vykęs, Kiniją valdant Tan dinastijai. Remiantis gyventojų surašymu, tuomet žuvo du trečdaliai Kinijos gyventojų – šeštadalis Žemės populiacijos.

Žinoma, ne visais skaičiais galima pasitikėti. Vieni neobjektyvūs ir visas bado ar epidemijos aukas priskiria kuriam nors vienam karui, sukilimui ar tironijai. O kiti mus pasiekė iš kultūrų, nežinančių šiuolaikinių skaičiavimo ir registravimo technikų. Tuo tarpu pasakojami istorija liudija, kad ir ankstesnės civilizacijos mokėjo žudyti su užmoju. Technologinis atsilikimas joms netrukdė, o ir patys žinome iš Ruandos ir Kambodžos pavyzdžių, kad daugybę žmonių galima nužudyti tokiomis primityviomis priemonėmis kaip mačetės ir badas.

Be to, tolimoje praeityje žudymo priemonės nebuvo tokios jau atsilikusios, nes visais laikais ginklai gaminti, naudojant pažangiausias tuo metu prieinamas technologijas. Karo istorikas John Keegan pažymi, kad II tūkstantmečio prieš mūsų erą klajoklių armijos puolamas civilizacijas skandino krauju, naudodami naują techniką – kovos vežimus.

 

Sukdami ratus 100 ar 200 jardų nuo šarvais nepasaugotų pėstininkų būrio, kovos vežimo ekipažas – vienas važnyčiotojas ir vienas šaulys – galėjo nužudyti po šešis žmones per minutę. Per dešimt minučių dešimt kovos vežimų galėjo sunaikinti 500 ar daugiau žmonių – mažoms to meto armijoms tokie skaičiai lygintini su Somos mūšio nuostoliais.

Stepių klajoklių ordos – skitai, hunai, mongolai, tiurkai, vengrai, totoriai ir mandžiūrai – irgi tobulino žudymo efektyvumą. Per 2000 metų klajokliai naudojo meistriškai pagamintus kompozitinius lankus (suklijuotus iš trijų medienos ir kaulo sluoksnių ir apvyniotus sausgyslėmis), dėl ko įsiveržimų ir užpuolimų aukų skaičius šoko į padebesius. Šių genčių „nuopelnai“ yra 3, 5, 11 ir 15 aukščiau pateikto sąrašo vietoje: visi keturi numeriai pateko į pirmąjį šešetą pagal aukų skaičių, skaičiuojant pagal populiacijos dydį.

Mongolų įsiveržimas į musulmonų žemes XIII amžiuje nusinešė 1,3 mln. žmonių gyvybių vien Mervo mieste ir dar 800 000 – Bagdade. Mongolų tyrinėtojas – istorikas John Joseph Saunders – rašo:

Yra kažkoks neaprašomas atgrasumas šaltame žiaurume, su kuriuo mongolai dorodavo savo aukas. Užgrobtų miestų gyventojai buvo surenkami atviroje vietoje už sienų ir kiekvienam kirviu ginkluotam mongolų kariui buvo įsakoma nužudyti tam tikrą skaičių žmonių – 10, 20 ar 50. Kad įsakymas buvo sąžiningai įvykdytas, kartais kareiviai privalėdavo kiekvienai aukai nupjauti ausį, surinkti jas į maišą ir nunešti vadui suskaičiuoti. Praėjus kelioms dienoms nuo antpuolio, kariuomenė grįždavo į nuniokotą miestą, ieškodama plyšiuose ir rūsiuose pasislėpusių ir atsitiktinai išgyvenusių ir juos nužudydavo <…>.

Čingischano pergalės kartelę iškėlė aukštai, tačiau mongolų imperiją siekęs atkurti tiurkų karžygys Timūras (Tamerlanas), jos įkūrėjo pasiekimus viršijo. Per kiekvieną žygį į vakarinius Azijos miestus jis nužudydavo dešimtis tūkstančių belaisvių, iš jų kaukolių statydamas minaretus. Vienas liudininkas siras suskaičiavo 28 bokštus po 1500 galvų.

„Blogiausių dalykų sąrašas“ irgi paneigia paplitusią nuomonę, kad XX amžiuje, lyginant su taikiu XIX šimtmečiu, staigiai padaugėjo organizuoto smurto. Visų pirma, norint parodyti šį augimą, reikia gerokai praretinti XIX amžiaus duomenis, išmetant itin pragaištingus jo pradžioje vykusius Napoleono karus.

 

Antra, laikina tyla po Napoleono karų įsivyravo tik Europoje. Kituose regionas kraujas liejosi laisvai: taipingų sukilimas Kinijoje (religinis maištas, kuris, panašu, buvo pats baisiausias pilietinis karas istorijoje), vergų prekyba Afrikoje, kolonijiniai karai Azijoje, Afrikoje ir Ramiojo vandenyno pietuose ir du kruvini įvykiai, kurie net nepateko į sąrašą: Amerikos pilietinis karas (650 000 mirčių) ir Shaka – „zulusų Hitlerio“, – viešpatavimas, kuris užkariavimu žygiuose nuo 1816 iki 1827 metų nužudė nuo 1 iki 2 milijonų Pietų Afrikos gyventojų.

„Kai žmonės sužino apie smurto mažėjimą, pasikeičia požiūris į pasaulį. Praeitis ima atrodyti ne tokia nekalta; dabartis ne tokia pikta lemianti.“

Steven Pinker

Žinoma, išimtys tendencijos nenustato. Iki XX amžiaus pradžios Žemėje įvyko daugiau stambių karių ir karinių konfliktų, tačiau juk ir amžių iki jo praėjo daugiau. Piešinyje žemiau White'o sąrašas praplėstas nuo 21 iki 100 įvykių, koreguotų pagal pasaulio populiaciją. Jame matomas karų pasiskirstymas nuo 500 m.pr.m.e iki 2000 m.

100 mirtiniausių karų ir nusikaltimų. Įvertinimas neskirstomas pagal karo trukmę. Tamsesni taškai viršutinėje grafiko dalyje reiškia įvykius, kuriuose praradimų lygis didesnis, nei pasauliniuose XX amžiaus karuose (iš kairės į dešinę): Sin dinastijos valdymas, Trivaldystė (Kinija 220-280 m.e.m), Romos imperijos žlugimas, Lušano sukilimas, Čingischano žygiai, prekyba vergais Artimuosiuose Rytuose, Tamerlano žygiai, transatlantinė prekyba vergais, Min dinastijos žlugimas, abiejų Amerikų užkariavimai).
©White'o duomenys, pateikti atsižvelgiant į Žemės populiaciją iš McEvedy & Jones, 1978, centriniame diapazono taške.

Dėmesį traukia du dėsningumai. Visų pirma, baisiausi karai ir nusikaltimai, pražudę daugiau nei 10% Žemės žmonių populiacijos, gan tolygiai išsidėstę per 2500 istorijos metų. Antra, arčiau mūsų laikų, duomenų debesis slenka į dešinę ir žemyn – link smulkesnių konfliktų.

Kaip tai galima būtų paaiškinti? Vargu ar mūsų tolimi protėviai vengdavo smulkių žudynių, kaupdami jėgas tik stambiems konfliktams. White'as siūlo labiau įtikimą aiškinimą:

Gali būti, kad tokį milžinišką žuvusiųjų per pastaruosius 200 metų skaičių lemia tik geresnis šio periodo dokumentinis fiksavimas. Daug metų tiriu dokumentus ir jau seniai neteko aptikti XX amžiuje nutikusių naujų, anksčiau neaprašytų masinių žudynių. Tuo tarpu, atversdamas seną foliantą, kone kaskart aptinku dar šimtą tūkstančių užmirštų, kur nors seniau nužudytų, aukų. Gali būti, kad metraštininkas kadaise šį įvykį ir žuvusiųjų skaičių užfiksavo, tačiau metams bėgant, tai išbluko. Gal kurie nors dabartiniai istorikai prie jo ir grįždavo, tačiau aukų skaičių ignoravo, nes jis neatitiko praeities įsivaizdavimo. Žmonės netiki, kad be dujų kamerų ir automatų buvo galima buvo nužudyti tiek žmonių, tad priešingus liudijimus atmeta kaip nepatikimus.

Kaip pastebėjo Jamesas L. Payne'as, bet kuris tyrimas, vertinamas be istorinės trumparegystės pataisos, įrodo tik tai, kad „agentūra Associated Press – išsamesnis informacijos apie karinius konfliktus šaltinis už XVI amžiaus vienuolius“. Istorikas ir politologas Rein Taagepera istorinę trumparegystę išmatavo taip: jis paėmė istorijos almanachą ir pervertė jo puslapius, liniuote matuodamas, kiek teksto colių tenka kiekvienam šimtmečiui. Skirtumas buvo toks didelis, kad duomenis teko pateikti logaritmiškai, kur mažėjimas geometrine progresija atrodo kaip tiesė.

 

Istorinį trumparegystė: istorijos almanacho teksto ilgis, skirtas kiekvienam šimtmečiui.
©Taagepera & Colby, 1979, р. 911

Jei visa tai būtų tik keletas smulkių karų, praslydusių pro senovės metraštininkų akis, dėl aukų skaičiaus sumažinimo būtų galima nesijaudinti, juk daugiausiai aukų būna dideliuose karuose, o jų nepastebėti sunku. Tačiau tokia nenuosekli apskaita gali iškreipti ne tik mūsų skaičiavimo tikslumą, tačiau ir patį mūsų suvokimą.


republic.ru

The Better Angels Of Our Nature Summary
Альпина нон-фикшн – Лучшее в нас. Почему насилия в мире стало меньше




Verta skaityti! Verta skaityti!
(15)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(13)
Komentarai (10)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
26(1)
24(0)
21(2)
16(3)
16(0)
15(0)
14(0)
13(0)
10(3)
10(0)
Savaitės
95(2)
79(9)
70(4)
69(4)
Mėnesio
168(16)
135(2)
106(1)
85(3)