Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Kiberpank-2021. Kodėl ateitį įsivaizduojame taip pat, kaip devintajame dešimtmetyje, ir ar mūsų tikrai laukia neoninis „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ pasaulis?

2021-02-07 (2) Rekomenduoja   (2) Perskaitymai (440)
    Share

Kiberpankas turėjo tapti galingu kritišku argumentu prieš diskriminaciją ir nelygybę – atrodytų, devintojo dešimtmečio temos idealiai sutampa su naujojo dešimtmečio tendencijomis. Bet ar jis iš tiesų vis dar aktualus?

Neoninių iškabų atspindžiai lietaus lašuose, skraidančios mašinos, pikta lemiantys vienišiai odiniais paltais, galingos korporacijos, rytų kultūros elementai pramaišiui su futuristiškais dangoraižiais, pažangūs ginklai ir tiesiai į žmogaus kūną įaugintos technologijos. Devintojo dešimtmečio pradžioje novatoriška estetika ir metaforinė filosofinių klausimų interpretacija pavertė kiberpanką išskirtiniu žanru. Pagrindiniu naujojo judėjimu hitu tapo Philip K. Dick romano apie galvų medžiotoją, nuo radiacijos dūstančiame San Franciske gaudantį už įstatymo ribų paskelbtus androidus „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ ekranizacija. 1982 metais pasirodęs „Ridley Scott filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ pats virto hitu ir apibrėžė ateities viziją kelioms ateities kartoms.

Po dviejų metų tokią pačią literatūroje sukėlė Williamo Gibsono romanas „Neuromancer“– istorija apie hakerį, kirtusį kelią gangsteriams ir dėl ypatingo toksino netekusį prieigos prie virtualaus pasaulio. Dešimtajame dešimtmetyje kiberpanko autoritetą įtvirtinto to paties Gibsono apysakos ekranizacija „Džonis Mnemonikas“ ir intelektine gykų biblija tapusi „Matrica“. Kiberpanko populiarumo priežastimi tapo niūrus antiutopinis stilius ir galingas filosofinis užtaisas. Žanro šedevrai piešė gąsdinantį į rietenas nugrimzdusio technogeninio pasaulio vaizdą ir vertė susimąstyti, kaip technologijos keičia tikrovę.

Kiberpanko populiarumo pikas įvyko informacinio ir kompiuterinio progreso epochoje. Mokslininkai ir eiliniai žmonės svarstė naujų atradimų reikšmę ir galimas pasekmes. Staiga priartėjusi ateitis ir žavėjo ir baugino: viena vertus, technologijų vystymasis atvėrė didžiules gyvenimo pagerinimo galimybes, bet iš kitos pusės, robotų ir kompiuterių pasaulis pernelyg radikaliai skyrėsi nuo ankstesnio žmogaus egzistavimo formato. Ateitis atrodė grėsminga ir kėlė baisius klausimus: o ką, jei mašinos įgis sąmonę, o „tikrą“ realybę pakeis naudos besivaikančių oligarchų primesta skaitmeninė simuliacija?

Kiberpankas stimuliavo vaizduotę, kėlė paranoją ir vertė refleksuoti. Iš meno žanro jis tapo mąstymo būdu, formavusiu technikos, progreso ir žmogaus tapatybės vertinimo diskursą. Mokymosi proceso mechanizavimas, pabėgimas iš įprastos realybės, visame pasaulyje vykstantis žmonių persikėlimas į megapolius – kiberpankas jautriai apčiuopė bręstančias, tačiau dar neįsigalėjusias, tendencijas. Matrica iš filmo lyginama su Platono mitu apie olą, o fantazija apie kiborgų ir androidų atsiradimą paskatino ginčą, kas daro žmogų žmogumi: sąmonė, kūnas, siela, intelektas, ar kažkas, ko apibūdinti nepavyksta?

Kiberpankas 2020: žanro vystymasis ar efektinga praeities stilizacija?

 

2020 metais kiberpankas vėl atsidūrė dėmesio centre – išleistas dar prieš aštuonis metus anonsuotas žaidimas Cyberpunk 2077. Ambicingas projektas patraukė žaidėjų, kultūrologų ir šedevrų nostalgiją jaučiančių fanatų dėmesį. Visos krypties garbei pavadintas žaidimas turėjo savyje įkūnyti vizualinę kiberpanko pavyzdžių dedamąją, permąstyti pagrindines idėjas ir įkvėpti joms naują gyvenimą. XXI amžiuje efektingos antiutopijos paprastai laikomos praeities artefaktais – nelyginant krištolo rutuliais, iš kurių Aizekas Azimovas, Rėjus Bredberis, Filipas Dikas ir kiti fantastikos krikštatėviai pasakojo amžininkams apie technologijas, globalizaciją ir ir ateitį. Informacijos eroje dera perskaityti praeities kūrinius ir žavėtis klasikų įžvalgumu.

Tad, nieko keisto, kad idėja paversti antiutopijos žanrą su kiberpanko dekoracijomis į kompiuterinį žaidimą susilaukė ažiotažo. Iš jo tikėtasi naujo, įvertinančio dabartines žinias, žvilgsnio į ankstesnių fantastų iškeltas problemas, ir ateities prognozių. Simboliška atrodė tai, kad kiberpankas įgis antrą kvėpavimą epochoje, kai žmonija kovoja su virusu, SpaceX įsisaviną kosmosą, o virtualios realybės šalmas iš prabangos prekės virsta įprastu prietaisėliu. Kiberpankas į madą grįžo dar prieš pasirodant žaidimui: 2017 metais išleistas R. Scotto kultinio filmo tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, o po metų Netflix įvyko serialo „Pakeista anglis (Altered Carbon)“ premjera – romano apie ateitį, kurioje žmonės išmoko sąmonę saugoti ypatingose laikmenose, ekranizacija.

Kiberpanko antiherojus dažnai priešinasi korporacijai, primetančiai visuomenei tam tikrą pasaulio vaizdą ir įvedančiai totalią kontrolę. Socialinės nelygybės ir smegenų skalavimo perspektyva kiberpanko visatoje gąsdina ne menkiau, nei mašinų sukilimo perspektyva. 2020 metais šita tema atrodo aktuali kaip niekad: turtingiausi žmonės nuo koronaviruso slepiasi privačiose salose, Facebookas kaltinamas melagienų skleidimu ir kišimusi į prezidento rinkimus, Pentagono prioritetu tampa dirbtino intelekto kūrimas, o Jeffas Bezosas iš Amazon uždirba milijardus ir valdo aerokosminę kompaniją Blue Origin.

 

Tokiame pasaulyje kiberpankas turėtų tapti galingu kritišku argumentu prieš diskriminaciją ir nelygybę – regis, devintojo dešimtmečio temos idealiai sutampa su naujojo dešimtmečio tendencijomis. „Kiberpankas – istorijos apie korporacijų galybę ir aštrią asmeninę izoliaciją, – pažymi Kelsey D. Atherton Slate skiltyje „Stovime ant kiberpanko slenksčio”. – Šiame žanre technologijos yra turtingų nusikaltėlių primetamos kontrolės priemonės. Bet kokių – net pačių menkiausių – pokyčių galima pasiekti tik tiesiogiai priešinantis sistemai. Kiberpankas kalbasi su dabartimi, nes šį žanrą įkvėpęs kontekstas iš esmės liko nepakitęs“.

Tik klausimas, ar išties kiberpankas kaip ir anksčiau aktualus. Ar turėtume brėžti paraleles tarp technologijų vystymosi ir kompanijų turtėjimo, įtarti milijardierius siekiu atimti mūsų individualumą ir kritinį mąstymą? Ar skaitmeninę mediją, robotus pagalbininkus ir išmaniuosius telefonus turėtume vertinti taip pat nepatikliai, kaip devintajame dešimtmetyje vertinome kiberpanko pranašų piešiamą ateitį? Jei mus tebekamuoja tos pačios problemos, kaip ir prieš 40 metų, tai pasaulis pernelyg nepasikeitė. Tačiau ateitis jau įvyko, ir ji atrodo visai ne taip, kaip vaizduoja „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (filmo veiksmas, beje, vyksta 2019 metais). Tai kodėl mes ją tebeįsivaizduojame kiberpanko stiliumi?

Amžinas androidų ir korporacijų siužetas labiau byloja apie praeitį, nei apie ateitį

Šiuolaikinio kiberpanko kritikai nurodo pagrindinį jo trūkumą: žanras prarado novatoriškumą ir nuo laikų, kai VR ir belaidžiai telefonai atrodė moksline fantastika, pavirto štampų su nežymiomis variacijomis rinkiniu. Šiuolaikine kultūra ir videožaidimais besidomintis žurnalistas Tomas Faberis įsitikinęs, kad kiberpankas (taip pat ir Cyberpunk 2077) daugiau pasako apie mąstymą praeityje, nei apie ateitį. Devintojo dešimtmečio mokslinė fantastika buvo susijusi su to meto žmonių baimėmis: socializmo žlugimas privertė Vakarų intelektualus persijungti nuo raudonosios grėsmės prie beširdžių verslininkų, pasirengusių pakreipti besikeičiantį pasaulį savo naudai. Ne veltui daugelyje kiberpanko kūrinių antagonistai yra paslaptingos Azijos organizacijos – Japonijos ekonomika per du dešimtmečius išsiveržė į priešakines pozicijas. Dar vienos grėsmės baimė vertė ją apmąstyti. Kiberpankas tapo reakcija į Rytų ekonomikos stebuklą ir ateinantį technologinį progresą.

 

Tačiau trečiajame XXI amžiaus dešimtmetyje tokiai paradigmai vietos neliko. „Kodėl mūsų ateities įsivaizdavimas per 40 metų nepasikeitė? – klausia Faberis. – Charakteringa, kad geriausi su kiberpanko koncepcijomis – asmenybe, žmogiškumu, atmintimi ir laisve – žaidžiantys neseni kūriniai, tarkime, „Ji“, „Juodasis veidrodis“” ir „Vakarų pasaulis”, nuo vizualinių to laikmečio žymenų laikosi atokiau. Mat kiberpankas iš dalies jau išsipildė. Dabar gyvename pasaulyje, kur korporacijos grasina vietinėms vyriausybėms, kur valdžią turi tie, kas valdo informaciją“.

Kiberpanko šablonai lig šiol mums primeta ateities įsivaizdavimą, kaip neoninį marginalių vienišių ir galvažudžių pasaulį, kurio pagrindinės problemos – androidų kontrolė ir sąmonės suskaitmeninimas. Kai kurios žanro pranašystės išsipildė, tačiau dabartiniam pasauliui būtina geriau apmąstyti ateitį ir joje bręstančias problemas, o ne iš naujo filmuoti praėjusio amžiaus kūrinius su geresne grafika. Cyberpunk 2077, kaip ir devintajame dešimtmetyje, piktadario vaidmenį atlieka „Arasaka“ korporacija iš Azijos, pagrindinis herojus priešinasi sistemai, siužetas sukasi apie paslaptingą biolustą, o vieną vaidmenį atlieka dešimtojo dešimtmečio kiberpanko hitų herojus Keanu Reeves. Vietoje pastarųjų metų politinių ir socialinių sukrėtimų refleksijų, kiberpankas dar tvirčiau įsitaiso praeityje ir primeta keturiasdešimties metų senumo ateitį.

Tokią stagnaciją galima apibūdinti kaip retrofuturizmą – paradoksalią praeities nostalgijos ir siekio pažvelgti į ateitį simbiozę. „Kadaise gyvas žanras, siūlęs aiškią, nors ir naivią, autoritarinių struktūrų ir joms besipriešinančių jėgų ateities koncepciją, dabar ištirpo save pačią mitologizuojančios nostalgijos debesyje, – autorių negebėjimą suformuoti naują kalbėjimą apie ateitį kritikuoja rašytojas ir žurnalistas John Semley. – Ten, kur ankstyvasis kiberpankas braudavosi per metalo laužo krūvas ir kūrė originalius vaizdinius, dabartinės interpretacijos atrodo patologiškai antraeilės ir perpildytos klišėmis“.

Mašinos prieš žmones nesukilo, korporacijos visuomenės nesugriovė

 

Žaidimo Cyberpunk 2020, kurio tęsiniu formaliai tapo Cyberpunk 2077, kūrėjas Mike'as Pondsmith'as kiberpanką vadina perspėjimu: „Tai yra antiutopinė ateitis, ligi kurios mums liko penkios minutės. Technologijos progresuoja, tačiau konkrečioje visatoje žmonėms tai nėra gėris. Tarša siaubinga, nusikalstamumo lygis – irgi, socialinė ir ekonominė nelygybė tapo norma“. Stengdamasis išgąsdinti niūria ateitimi, šiuolaikinis kiberpankas rizikuoja galutinai užstrigti praeityje – neįmanoma propaguoti futuristinį mąstymą ir tuo pat metu technologiją vaizduoti kaip blogį, o progresą – kaip visuomenės griovimo kelią. Svarbu konstatuoti ne tik skaitmeninės ateities pavojus, tačiau ir jos privalumus.

„Iš pradžių kiberpankas propagavo idėją, kad technologijos neprivalo atrodyti baisios, – pastebėjo rašytojas Lewisas Shineris dar 1991 metais The New York Times skiltyje „Buvusio kiberpanko atsivėrimas”. – Paaugliai ir neseniai į trečią dešimtį įžengę skaitytojai į tai stipriai sureagavo. Jiems atsibodo klausyti, kad kompiuteriai pavers juos nusikaltėliais, o kuopelė programišių sunaikins Vakarų civilizaciją. Jiems reikėjo kūrinių, perteikiančių žinią apie technologijų teikiamą malonumą“. Kiberpanko klasikoje progresas ne tik suaktualina žmogaus identiteto klausimą, bet ir tampa neatimama gyvenimo dalimi. Iki 2020-ųjų tapo akivaizdu, kad technologijos nebūtinai sugriaus įprastą pasaulį: jos gali tiek užvaldyti žmogaus sąmonę, tiek ir atskleisti jos potencialą.

Ateitis pasirodė esanti ne tokia niūri, kaip aprašė praėjusio amžiaus fantastai, ir dar painesnė. Tai reiškia, kad metas atsisakyti praeities šablonų ir permąstyti realybę: Azijos korporacijos ir protingi robotai nebeturi mūsų bauginti, nes jie jau atsidūrė mūsų gyvenime ir neoniniais griuvėsiais jo nepavertė. Technologijos sklandžiai integravosi realybėn, korporacijos įtakos sferą išplėtė informacine galybe, tačiau kiberpanko pesimistų laukta tragedija neįvyko.

Klasikiniai siaubo filmai rengė mus zombių apokalipsei, o mes susidūrėme su koronavirusu – ne tokiu baisiu ir mirtinu reiškiniu, tačiau vis viena slegiančiu ir griaunančiu įprastą rutiną. Beveik metai pandemijos režimo pavertė virusą kasdienybe: nešiojame kaukes, dirbame ir kai susibėgti negalima, randame naujų bendravimo būdų. Kiberpankas lygiai taip rengė mus niūriai vienišai ateičiai, kurioje beveik neliko laisvės, žmonės užverti namuose, o virtuali realybė pakeičia įprastą. Daugelis žanro prognozių išsipildė, tačiau visai ne taip, kaip tikėtasi, o mes taip ir neradome naujų būdų apie jas kalbėti.

 

Megapoliai išties auga, tačiau dauguma žmonių atostogas ir šventes leidžia gamtoje. Išmaniajame telefone nesunku praleisti visą dieną, nekeliant kojos iš namų, tačiau sąmonė į nešiojamas laikmenas dar neperkeliama. Kiberpankiška pasaulėžiūra atitiko seniai pasibaigusios epochos žmonių baimes ir įsivaizdavimus. Kaip parašė The Guardian skiltininkas Paulas Walker-Emig, „ateitis atrodo tokia pati jau keturis dešimtmečius“, ir mums trūks plyš reikia „naujos“ ateities, kuri negąsdins kapitalistine informacijos monopolija ir įprastinių socialinių struktūrų griūtimi.

„Kelia nerimą, kad antiutopines kiberpanko baimes imame vertinti kaip neišvengiamą mūsų ateities dalį, – tęsia Walker-Emig. – Neoliberalizmo paradigma, kurioje kiberpankas susiformavo, byra akyse. Sustingusiame kiberpanke nelieka vietos įsigalinčio nacionalizmo, fašizmo, politinio populizmo ir kylančių kairuoliškų judėjimų, siekiančių sugriauti ankstesnę tvarką, apmąstymui. Galiausiai stebime, kaip stiprėja ateitis, kaip jos daugėja. Kiberpankui teks evoliucionuoti arba mirti“.

Socialiniai tinklai, biohakingas, išmanieji protezai – technologijos jau įžengė į mūsų gyvenimą. 40 metų senumo estetikos nostalgija verčia laukti ir bijoti to, kas tikriausiai niekada neįvyks – 2021 metais kiberpanko epochos ateitis virto praeitimi arba tiesiog neišsipildė, vargu ar mūsų laukia neoninis „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ pasaulis.


Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(2)
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
50(0)
31(6)
31(1)
23(4)
17(3)
15(0)
15(0)
13(0)
13(0)
Savaitės
77(3)
70(0)
69(1)
62(0)
60(0)
Mėnesio
232(8)
111(3)
108(12)
106(26)
105(0)