Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Išsipildančios ir save griaunančios pranašystės - kaip jos veikia ir kodėl tampame savo pačių iliuzijų įkaitais?

2021-10-11 (31) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (440)
    Share

Sociologijoje yra teorema, pagal kurią situacijų, kurias žmonės laiko realiomis, pasekmės yra realios. Koks taip išsipildančių pranašysčių vaidmuo mokymosi procese ir kas verčia ekonomistus elgtis racionaliai?

Išsipildančios pranašystės

Sociologijoje „išsipildančios pranašystės“ terminas pirmą kartą pasirodo Roberto Mertono straipsnyje [1].

Ten pateikiamus pavyzdžius mes gerai žinome. Pavyzdžiui, bankų krizė: jei pakankamai žmonių patikės, kad bankų sistema greitai žlugs, jie bėgs atsiimti savo indėlių, o tai pamatę kiti pagalvos, kad anie kažką žino, ir taip pat bėgs atsiimti pinigų — taip bankų sistema iš tiesų žlugs. Melagingas pranešimas apie bankų sistemos krizę sukels realią krizę. Suformulavimo metu buvusi melaginga, pranašystė tampa tikra būtent todėl, kad ją sužino kiti ir elgiasi taip, lyg ji būtų tikra, — ir tai daro ją tikra.

Socialiniuose moksluose netrūksta tradicijų, naudojančių išsipildančias pranašystes, — pavyzdžiui, sociopsichologiniuose ir pedagoginiuose tyrimuose, siekiant išsiaiškinti stereotipinio mokinių vertinimo poveikį realiam pažangumui. Mokytojai pagal savo įsivaizdavimą įvertina klasės mokinius: kai kurie jiems atrodo protingi, kai kurie – nelabai sumanūs, ir pirmiesiems jie skiria daugiau dėmesio. Jeigu tai nėra geri mokytojai, tokį suskirstymą jie dar ir demonstruoja vaikams, ir demotyvuoja tuos, kuriuos mintyse nurašė. Dėl to šių mokinių pažangumas menksta, o mokytojo įsivaizdavimas savo pasekmėmis pasirodo teisingas, nors iš pradžių tam nebuvo jokių prielaidų.

Daug tyrėjų nagrinėja atvejus, kai mokytojai remiasi, pavyzdžiui, etniniais stereotipais ar klasiniais prietarais: tarkime, kitos odos spalvos mokinius kategorizuoja kaip problemiškus ir nelabai perspektyvius, ir šie dėl to iš tiesų mokosi prasčiau. Arba nustato vaikų protingumą pagal tai, ar jie gerai žino klasikinę literatūrą, ir taip visuomet identifikuoja vaikus iš aukštesnio socialinio sluoksnio, kuriame įprasta nuo mažumės pažindinti su kultūra. Dėl to šiems vaikams suteikiamas dirbtinis pranašumas prieš bendraamžius.

Tačiau tyrimai rodo, kad šis efektas ne toks stiprus, o svarbiausia, nukreiptas veikiau į teigiamą pusę [2].

Jei mokytojai kažkodėl pervertina savo mokinių gebėjimus, šie vaikai ima mokytis geriau. Tai ypač ryškiai pasireiškia su ne pačiais stipriausiais mokiniais: stiprūs save vertina objektyviau ir mažiau priklauso nuo mokytojo vertinimo. Tai turėtų būti užuomina visiems pedagogams, kad reikia būti geresniais ir kartkartėmis pakelti pažymį be kokių nors ypatingų priežasčių, nes tai duos teigiamą poveikį.

Save sugriaunančios pranašystės

 

Be išsipildančių pranašysčių yra ir save sužlugdančių — kurios būtų išsipildžiusios, jei nebūtų paskelbtos. Man buvo kilusi mintis parašyti mokslinės fantastikos apsakymą, kuriame Če Gevara grįžta preitin nužudyti Karlą Marksą, nes svarsto taip: Marksas atliko lygiai tą patį, kuo sovietų propaganda kaltino Kamenevą ir Zinovjevą, — išdavė buržuazijai proletariato sukilimo planus. Jei Marksas nebūtų parašęs savo knygos ir ji nebūtų išgarsėjusi, mintis apie socialinių reformų ir darbininkų klasės padėties gerinimo aktualumą ir būtinumą buržuazijos protų Anglijoje galėjo nepasiekti. Tai būtų baigęsi ta pačia revoliucija, kurios Marksas laukė. Tačiau reformos, be viso kito, kaip reakcija į marksistinį judėjimą, proletariato kovingumą nuramdė. Taip ir nesugalvojau, į kokią ateitį pateko Če Gevara, grįžęs iš praeities, kurioje nužudė Marksą 1848 metais, tačiau idėja atrodo visai tikėtina.

Pastaraisiais dešimtmečiais daug svarstyta nuomonė, kad mūsų socialinių mokslų teorijos, taip pat ir ekonomikos mokslas, yra performatyvios: nebūtų ekonomikos, jei nebūtų ekonomistų, tai yra, iš pradžių atsiranda ekonomistai, o jau tik paskui šiuolaikinė ekonomika [3].

 

Ši mintis iškyla dar XX amžiaus viduryje parašytuose Karlo Polanyi darbuose. Savo garsiojoje knygoje The Great Transformation“ Polanyis, nepaisydamas savo marksistinių simpatijų, radikaliai paneigia Markso ekonominį determinizmą. Jo supratimu, iš pradžių atsiranda Adamo Smitho ekonomika, o paskui realybė persitvarko taip, kad ją atitiktų. Ir darbininkus išrauna iš gyvenamosios jų aplinkos, idant sukurtų iš jų anoniminę, paklausos ir pasiūlos dėsnių judinamą darbo jėgą. Kad žmonės pradėtų elgtis būtent taip, reikia nutraukti jų natūralius socialinius ryšius. Ir kapitalizmas prasideda nuo tradicinių agrarinio gyvenimo formų sugriovimo Anglijoje, o vėliau ir kolonijose. Tad, iš pradžių randasi galimo pasaulio sutvarkymo idėja, o paskui tikrovė persitvarko taip, kad žmonės elgtųsi pagal šią teoriją, kuri, iš pradžių aprašydama egzotiškas situacijas ar iš viso nieko neaprašydama, galiausiai tampa tiesa.

Egoistiškas elgesys

 

Užsiimdamas mikrosociologija, ekonomistas Robertas Frankas atliko įvairiausius eksperimentus, siekdamas parodyti, kad žaidimų teorijos studijavimas verčia ekonomistus elgtis racionaliau ir egoistiškiau, nei tuo atveju, jei su šia teorija nebūtų susipažinę [4].

Jis lygino studentų grupes, kurių studijavimo rezultatai ir trajektorijos buvo panašios, tačiau vieniems atsitiktiniu būdu teko išklausyti kursą apie Kinijos ekonomiką, kuriame nebuvo stipraus moralinio-teorinio kreipimosi, o kitiems — žaidimų teorijos kursą, kur buvo pasakojama apie kalinio dilemą ir pusiausvyrą, pasireiškiančią, kai visi elgiasi egoistiškai ir išduoda draugą — ir tai yra vienintelis racionalus elgesys. Paskui jiems teko dalyvauti eksperimente, kuriame buvo kelios dilemos, panašios į kalinio. Frankas su kolegomis išsiaiškino, kad tie, kuriems semestro metu buvo pasakota apie kalinius, iš tiesų dažniau elgėsi kaip egoistiški, racionalūs, apskaičiuojantys kaliniai ir bičiulius išduodavo. O tie, kam buvo pasakojama apie Kinijos žemės ūkio sektorių, elgėsi kur kas geriau moraliniu požiūriu.

 

Frankas iš to daro išvadą, kad gal ekonominiu požiūriu racionalūs subjektai irgi atsiranda dėl ekonomikos idėjų prasiskverbimo į plačiąją visuomenę. Ekonomika moko žmones būti blogesniais, nei jie būtų tada, jeigu ekonomikos nebūtų mokęsi. Psichologas Dale'as T. Milleris rašė, kad egoistiškas elgesys suvokiamas kaip normalus, standartiškas, nereikalaujantis kokių nors paaiškinimų, verčiantis elgtis egoistiškiau, nei elgtumėmės, vadovaudamiesi tik savo vidinėmis nuostatomis [5].

Konkrečiau, Milleris pasakojo, kaip mus diegiama mintis, kad vadovautis savo interesais, ypač ekonominiais, — tam tikra prasme natūrali žmogaus būsena. Todėl, kai reikia kam nors, ar ir pačiam sau, paaiškinti, kodėl ką nors darome, panaudojame paprasčiausią, įtikimiausią variantą — nurodome egoistinį interesą. Dėl to tikime, kad mes ir visi aplink vadovaujasi egoistiniais interesais, nors, panagrinėjus konkrečius žmonių priimtus sprendimus, egoizmas juose vaidina kur kas menkesnį vaidmenį, nei įprasta manyti.

Tai sukelia būseną, kuri vadinama pliuralistiniu nežinojimu: visi mano, kad aplinkiniai veikia, vadovaudamiesi kažkokia norma, ir todėl patys tai normai paklūsta, kad neišsiskirtų ir neliktų nesuprasti. Kad ir kaip keista, niekas iš jų tai normai paklusti nenori, ir paklūsta jai tik dėl grupės spaudimo. Kiekvienas ją ir toliau palaiko, įtikinėdamas likusius, kad jai paklūsta visi. Ir norma gyvuoja, nors ir slegia jos besilaikančius. Yra straipsnis, prie kurio prisidėjo ir Milleris, apie girtavimą universiteto miestelyje: studentai buvo apklausiami, ar norėtų per pirmuosius semestrus gerti mažiau, nei geria dabar [6].

 

Didžioji dauguma sakė, kad jiems nusibodo girtavimas. Tačiau į klausimą, kodėl jie tiek geria, atsakydavo: nes visiems aplinkui gerti labai patinka. Ir siekdami neišsiskirti, jie vartojo alkoholį, nes vadovavosi iliuzija, kad kitiems alkoholis patinka, — iliuziją palaikė tai, kad visi elgėsi, vadovaudamiesi ja.


Michailas Sokolovas
sociologijos mokslų kandidatas, Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius, Mokslo ir švietimo institucinės analizės centro mokslo vadovas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(3)
Komentarai (31)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
30(0)
29(0)
26(0)
26(1)
24(2)
24(6)
23(0)
22(0)
18(0)
Savaitės
91(1)
80(0)
78(6)
Mėnesio
111(22)
93(0)
83(5)
78(6)